Apie projekt? Homo Sanitus Animizmas Angelina Zalatorien? Kambarys Nr.9 Forumas
Turinys

Darbas Vilniuje
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
nuo 2008.09.01
T?stinumo samprata
Pagrindinis / Homo Sanitus / Turinys / Mamoms ir t??iams / T?stinumo samprata

GYVENIMO PRADŽIA

Visai neseniai, tik prieš porą tūkstančių metų, žmogus pakeitė savo evoliucijos nulemtą gyvenimo būdą. Per tą laiką jis spėjo ne tik užteršti planetą, bet ir nustojo klausyti  išvystytų instinktų, kurie vadovavo jo elgesiui milijonus metų. Jis dabar retai pasitiki įgimtu gebėjimu jausti tai, kas jam yra  naudingiausia, ir priimdamas sprendimus, remiasi protu, kuris niekada tinkamai nesuvokė tikrųjų žmogaus poreikių.

Pavyzdžiui, ne protas turi spręsti, kai elgtis su vaiku. Dar iki tol, kol žmogus tapo Homo sapiens, jis instinktyviai, o svarbiausia, neklysdamas žinojo, kaip prižiūrėti vaikus. Bet žmogus leido sau pamiršti šias žinias, ir dabar daugybė tyrinėtojų stengiasi išsiaiškinti, kaip mes turime elgtis su kūdikiais, vieni su kitais, su savimi.  Protas galėtų užsiimti daugybe darbų, nesikišdamas į sritį, kuriai milijonus metų vadovavo instinktai. Jei instinktai būtų sąmoningi, mes akimirksniu išeitume iš proto, vien dėl to, kad protas pagal savo prigimtį negali vienu metu spręsti keleto užduočių, kai tuo tarpu pasąmonėje vienu metu vyksta nesuskaičiuojama daugybė stebėjimų, skaičiavimų, lyginimų, veiksmų  ir svarbiausia -  be jokių klaidų. (HS: sąmonė vienu metu sugeba valdyti tik 2-3 skirtingus procesus, pasąmonė, t.y. instinktai – tūkstančius). Be klaidų – reiškia teisingai. Teisingumas čia bus suprantamas kaip tai, kas būdinga žmogaus senoviniam kontinuumui (continuum - kontinuumas; nepertraukiama seka, tęstinumas), kas  atitinka vystymosi tendencijas ir lūkesčius su kurių pagalba mes vystėmės. Turima mintyje, kad gimęs kūdikis jau turi savyje kai kuriuos lūkesčius, būdingus Homo sapiens ir yra pasiruošęs vystytis tam tikromis kryptimis, atitinkančiomis tuos lūkesčius.

Kokiu būdu jėgos, formuojančios žmogų, iš anksto žino ko jam reikės? Iš patirties. Kiekvieno gyvio struktūra yra  atspindys tų įvykių, kuriuos jis tikisi patirti. Ir žmogus turi įgimtus lūkesčius, kuriuos suformavo daugybę kartų besikartojanti protėvių patirtis, gauta panašiose gyvenimo sąlygose. Kad suprasti, kas yra teisinga žmogui, reikia žinoti jo įgimtus lūkesčius.

O ką mes žinome  apie įgimtus žmogaus lūkesčius? Galima sakyti, kad nieko. Mes esame puikiai informuoti, ko žmogus privalo norėti, sutinkamai su mūsų dabartine vertybių sistema, bet visiškai nesuvokiame, kokie mūsų lūkesčiai susiformavo evoliucijos eigoje. Protas prisiėmė atsakomybę nuspręsti, kas mums yra geriausia ir jo sprendimai dažnai visiškai neturi jokio pagrindo. Vietoj lūkesčių tinkamai aplinkai ir tinkamam elgesiui su juo, žmogus mano esąs laimingas, jei jis jaučiasi sveikas ir negyvena gatvėje. Nežiūrint į tai, kad į klausimus - kaip gyveni -  mes atsakome  - gerai, mes neturime jokio supratimo, kas tai yra laiminga savijauta iš tikrųjų.

 Lūkesčiai, su kuriais mes ateiname į šį pasaulį, tiesiogiai susiję su vystymosi linijomis (čiulpimas, savisauga, pamėgdžiojimas). Kai tik mes patiriame lauktą elgesį su mumis arba lauktas konkrečias sąlygas, mes pradedame vystytis tinkama kryptimi, kaip mus tam paruošė protėvių patirtis. Jei mūsų lūkesčiai nėra patenkinami,  jie kompensuojami iškreiptu elgesiu.

Lūkesčiai gali būti ne tik fiziniai (maistui, vandeniui, orui, šilumai). Žmogus taip pat turi poreikius ir atitinkamai socialinei terpei.  Ankstyvoje kūdikystėje vaiko poreikiai yra  tikslūs  – vaikas laukia labai konkretaus elgesio, augant lūkesčiai tampa lankstesni, žmogus priima įvairesnius santykius, aplinkinių elgesį.  Įgimtos tendencijos skatina vaiką elgtis taip, kaip jam atrodo, kad iš jo laukia kiti žmonės. Saugusieji  iš tikrųjų leidžia jam suprasti, ko jie tikisi iš vaiko priklausomai nuo konkrečios visuomenės kultūros. 

Protėvių patirtis paruošė žmogaus kūdikį viskam, kas su juo gali nutikti. Mamos įsčios jį maitina, šildo ir sūpuoja lygiai taip pat, kaip prieš dešimt tūkstančių metų maitino, šildė ir sūpavo medžiotojų-rinkėjų kūdikius. Negimęs vaikas šiandien girdi beveik tuos pačius garsus, kaip ir milijonus metų atgal, jei tik jo mama negyvena šalia oro uosto, nevaikšto į diskotekas ir nevairuoja sunkvežimio. Jis girdi motinos širdies plakimą, žarnyno gurgimą, knarkimą jos miego metu, juoką, dainavimą, kosėjimą, motinos balsą. Tai nesukelia nerimo kūdikiui, nes milijonus metų jo protėviai girdėjo tuos garsus ir prie jų priprato. Kadangi dar negimęs kūdikis paveldėjo  protėvių patirtį, jis tikisi šių garsų, smūgių ir staigių judesių, kurie sudaro dalį patirties, būtinos kūdikio, dar esančio motinos įsčiose, vystymuisi.

Gimimo momentu kūdikis yra pasiruošęs palikti saugias motinos įsčias ir pratęsti gyvenimą nenuspėjamame ir pavojingame pasaulyje. Gamta pasirūpino, kad gimimo trauma nebūtų labai didelė. Aukštas gama globulinų kiekis kraujuje apsaugo nuo infekcijos ir palaipsniui mažėja, stiprėjant imuninei sistemai. Rega įgauna savo aštrumą tik tada, kai gimimo šokas lieka toli praeityje. Paleidžiama programa, pagal kurią kūdikis vystysis pirmas dienas, savaites, mėnesius po gimimo ir kuri atskiruose  etapuose įjungs įvairias galvos smegenų sritis.

Gimimo metu keičiasi aplinka, supanti kūdikį. Ji keičiasi iš drėgnos į sausą, keičiasi temperatūra, garsai, kūdikis pradeda kvėpuoti pats, keičiasi įprasta padėtis galva žemyn. Visa tai kūdikis priima stebėtinai ramiai.

Laiko tėkmės nesuvokimas nė kiek nekliudo kūdikiui. Kol jis yra motinos įsčiose, o vėliau ant rankų, laiko nesuvokimas jo visai nejaudina, jis jaučia, kad viskas yra tvarkoje. Jei kūdikis nėra ant motinos rankų, jis patiria kančią, ir baisiausia yra tai, kad jis negali palengvinti savo kančios viltimi, nes viltis yra susijusi su laiku. Pradžioje kūdikis verksmu prašo pagalbos ir jis nesieja šio veiksmo su viltimi. Vėliau, augant sąmoningumui, kūdikis pradės patirti menką vilties jausmą ir verksmas bus susijęs su rezultatais. Tik vargu, ar užgimęs laiko suvokimas palengvins kūdikiui laukimo kančią.

Kūdikis gyvena nesibaigiančioje dabartyje. Būdamas ant rankų jis yra palaimos būsenoje, nebūdamas ant rankų jis yra begaliniame ilgesyje,  šaltoje tuščioje visatoje. Jo lūkesčiai susimaišo su realybe, ir įgimti, paveldėti  lūkesčiai yra užgožiami (ne keičiami ar pakeičiami) jau paties kūdikio patirtimi suformuotais lūkesčiais. Lūkesčių skirtumo dydis nulems atstumą, kuris jį atskirs nuo įgimtos galimybės jaustis gerai (laimingam).

Šie lūkesčiai nėra tapatūs. Įgimti  lūkesčiai yra besąlyginiai, kol yra tenkinami. Įgytieji  skiriasi nuo įgimtųjų ir turi neigiamą nusivylimo charakterį, jie pasireiškia abejone, įtarimu, baime, kad ateities patirtis gali sužeisti, arba negrįžtamai vaikas  susitaiko su esama padėtimi. Visos šios reakcijos saugo kontinuumą, bet susitaikymas su absoliučiu beviltiškumu slopina įgimtus lūkesčius, kad bus sulaukta sąlygų, kuriose lūkesčiai ir jų patenkinimas  galės vykti tinkama seka.

Milijonams kartų teko per akimirką pakeisti pilnai gyvybei tinkamą  aplinką motinos įsčiose į dalinai gyventi tinkamą aplinką už jos ribų. Viską duodantis motinos kūnas yra čia pat, ir jos rankos laiko jį, bet čia yra ir negyvas, svetimas oras, liečiantis jį. Tačiau kūdikis yra pasiruošęs tam: jo vieta ant rankų yra tai, ko jis tikisi, jis tai jaučia savo giliausiais jausmais. Patirtis, gauta ant rankų, yra susieta su kontinuumu, ji patenkina kūdikio dabartines reikmes ir palaiko teisingą kūdikio vystymąsi.

Kūdikio sąmoningumas skiriasi nuo suaugusiųjų. Jis nesugeba vertinti  įspūdžių. Tik žino, kas yra teisinga, kas ne. Pirmomis gyvenimo dienomis kūdikio poreikiai yra konkretūs. Jis negali tikėtis, kad jei jam yra negerai dabar, tai gerai  bus vėliau. Jis nesugeba jausti, kad mama greitai grįš, kai jį palieka. Pasaulis staiga tampa neteisingas, sąlygos – nepakeliamos. Jis girdi ir priima savo verksmą, ir nors mama, vyresni vaikai, kiti suaugę nuo neatmenamų laikų žino šio verksmo reikšmę, jis to nesuvokia. Jis tik jaučia, kad tai yra teisingas elgesys, kad padėtis taptų teisinga. Bet jei jam tenka verkti pakankamai ilgai, jei atsakas, kurį buvo bandoma sukelti, neateina, jausmai išnyksta, užleisdami kelią absoliučiam šalčiui be laiko ir vilties. Kai mama grįžta, jis vėl jaučiasi gerai. Jis nesuvokia, kad mama buvo atsitraukusi, nei prisimena, kaip pats verkė. Jis vėl prisijungia prie savo gyvenimo linijos ir jo  aplinka atitinka jo lūkesčius. Kai jis paliekamas, kūdikis netenka galimybės  patirti teisingą patirtį. Tokioje situacijoje kūdikis negali augti, vystytis ir patenkinti savo poreikius patirčiai. Vystymuisi reikia laukiamos patirties, o jo protėvių patirtis neparuošė jo būti paliktam vienam, miegančiam ar pabudusiam, ir tuo labiau tam,  kad niekas iš jo aplinkos žmonių nereaguos į jo verksmą.

Ant motinos rankų vaikas jaučia, kad viskas  yra taip, kaip turi būti. Apie save jis nieko nesuvokia, tik tiek, kad yra teisingas, geras, trokštamas. Neturėdamas šio įsitikinimo, žmogus bet kuriame amžiuje yra nepasitikintis savimi,  jis netiki savo jėgomis, jaučiasi atstumtas, jam trūksta spontaniškumo ir gracijos. Visi kūdikiai yra mieli, bet jie tai suvokia tik pagal aplinkinių žmonių poelgį su jais. Jausmas nuosavo teisingumo – tai vienintelis jausmas, kuriuo remdamasis  žmogus gali sukurti savo sėkmingą  egzistavimą.  Teisingumas – tai pagrindinis jausmas savo atžvilgiu, būdingas mūsų rūšiai. Evoliucijos eigoje mūsų elgsena yra nulemta nuosavo teisingumo jausmu, ir jei mūsų  elgesį sąlygoja kiti jausmai, toks elgesys netinkamas nei savo, nei kitų atžvilgiu. Be savo teisingumo jausmo, žmogus nesugeba įvertinti, kiek jam reikia komforto, saugumo, pagalbos, bendravimo, meilės, draugystės, pasitenkinimo. Žmogus be šio jausmo paprastai mano, kad „laimė ten, kur mūsų nėra“.

Vaikui egzistuoja tik vieni santykiai – santykiai su mama, ir kiekvienas iš mūsų sugeba be klaidų atpažinti ir suprasti  kūdikio duodamus signalus bei  veikti  atsižvelgiant į tuos signalus. Kiekvienas iš mūsų, ar tai yra vyras, ar moteris, mergaitė ar berniukas sugeba prižiūrėti kūdikį, nežiūrint į tai, kad visai neseniai, tik prieš keletą tūkstančių metų mes leidome protui vadovauti šiam ypatingai svarbiam reikalui. Mes taip toli nuėjome nuo savo įgimtų gebėjimų, kad dabar tiesiog užmiršome apie jų egzistavimą.

Įvykiai, kuriuos kūdikis patiria iš karto po gimimo, palieka didžiausią įspūdį per visą gyvenimą. Tai, ką patiria kūdikis, nulemia jo požiūrį į gyvenimą. Kūdikis yra pasiruošęs pakeisti saugią vietą mamos įsčiose į vietą ant motinos rankų, bet jis nėra pasiruošęs būti paliktas vienas tuštumoje, nėra pasiruošęs būti guldomas į vežimėlį ar lovytę, išklotą audiniais, be kvapų, garso, judesio, be gyvybės. Nėštumo metu susiformavęs  tamprus, nepertraukiamas ryšys su mama staiga trūksta. Nenuostabu, kad po gimdymo mama patiria depresiją, o kūdikis -  nepakeliamą kančią.

Kiekviena jo apnuogintos švelnios odos ląstelė reikalauja laukiamo apkabinimo, jo visa būtis tikisi būti paiimama ant rankų. Milijonus metų motinos, iš karto po gimdymo, prispausdavo savo kūdikius prie savęs. Iš  kai kurių paskutinių kartų vaikų buvo atimta ši svarbi patirtis, bet tai nepakeitę kūdikių lūkesčių atsidurti ant motinos rankų. Kūdikio sąmonė, kol jis yra „rankiniame periode“, tai yra, iki tada, kai pradeda šliaužioti, patiria didelius pokyčius. Ankstyva patirtis formuoja žmogaus psichiką visam likusiam gyvenimui. Nuo to, ką patiria žmogus iki pradedant mąstyti, lemia jo mąstymą tolimesniame gyvenime.

Jeigu iki pradedant mąstyti  kūdikis jaučiasi saugus ir trokštamas, jeigu jis dalyvauja (stebėtoju) kasdieninėje motinos veikloje, ir tuo pačiu jaučiasi patogiai, tai tolimesnius gyvenimo įvykius jis priims ne taip, kaip kūdikis, kuris jautėsi nereikalingas, kuris nepatyrė reikalingos vystymusi patirties, kuris  įprato  gyventi  reikmės būsenoje, norsi toliau sekanti gyvenimo patirtis abiejų vaikų bus  vienoda.

Iš pradžių kūdikis tik stebi, jis negali mąstyti. Jis susipažįsta su jį supančiu pasauliu per asociacijas. Gyvenimo pradžioje pirmi signalai po gimdymo, priimti jutimo organais, sukuria absoliutų ir besąlyginį įspūdį apie supančius daiktus, susijusį su įgimtais kūdikio lūkesčiais,  ir nesusijusį su laiku. Jeigu nepertraukiamumo (tęstinumo) principas veiktų kitaip, kūdikis nepakeltų tokio kiekio naujovių. Pasaulio pažinimas per asociacijas reiškia, kad pradžioje kūdikis priima jam naują pasaulį kaip visumą, neįžvelgdamas  jokių skirtumų ir nedarydamas jokių išvadų.

Nustatymai, gaunami mažylio protu,  apsprendžia  suvokimo spektrą, kuriuo jis naudosis tolimesniame gyvenime. Kūdikis laukia iš savo patirties didelio kiekio įvairių užuominų, be to, jis laukia, kad patirties specifika, iš kurios jis sulauks užuominų, bus vertinga ir turės tiesioginės įtakos tam, ką jis sutiks gyvenime. Kai vėlesni įvykiai neatitinka patirties, apsprendžiančios jo elgesį, žmogus įtakoją įvykius taip, kad jie taptų panašūs į jo pradinę patirtį, net jei tai jam pačiam nenaudinga. Jei jis yra įpratęs būti vienišas, nesąmoningai tvarkys savo reikalus taip, kad jaustųsi vienišas. Kai kam, kas įpratęs gyventi „ant bedugnės krašto“, saugumas ir ramybė yra tokie pat nepakeliami, kaip ir kritimas į bedugnę. Visuose šiuose įvykiuose veikia tendencija palaikyti tai, kas patirta vaikystėje. Bandymas pakeisti požiūrį į sėkmę, nesėkmę, laimę, nelaimę, į tai, kas nustatyta asociacijomis, dažnai patiria nesėkmę. Valia labai retai būna galingesnė už įpročius.

Jeigu bandymas atstatyti status q patiria nesėkmę, dėl adaptacijos reikia nutraukti kovą, ramiai pažiūrėti į viską, ir pasiruošti naujoms gyvenimo sąlygoms.  Kai kada dėl to reikalinga knyga ar nelaimingas atvejis, kuris išbrauktų auką iš žaidimo pakankamai ilgam laikui, kad ji galėtų atsipūsti ir sukaupti jėgas naujam gyvenimui pagal naujus reikalavimus.

Įvairių rūšių nesėkmių  priežastis paprastai yra ne vidutiniai gabumai, nesėkmė ar konkurencija, bet tendencija palaikyti būseną, kurioje žmogus yra  įpratęs jaustis patogiai.

Taigi, patirdamas įspūdžius susijusius su jo santykiais su jį supančiu pasauliu, kūdikis kuria įsitikinimų sistemą-normas, kurios taps elgesio etalonu jo visam likusiam  gyvenimui.  Normas, kuriomis jis remsis viską lygindamas  ir viską matuodamas. Jo stabilizuojantys mechanizmai dirbs tų normų palaikymui. Vaikas, negavęs patirties, reikalingos vidinio potencialo pilnos realizacijos pagrindo formavimuisi, greičiausiai niekada nepatirs besąlyginio teisingumo jausmo, kas buvo natūralu jo rūšiai praktiškai per visą jos istoriją. Nepatogumai ir suvaržymai, sąlygoti tinkamos patirties trūkumo kūdikystėje  neišvengiamai liks vaiko vystymosi dalis.

Šis mechanizmas tapo žiauriais spąstais, nuosprendžiu iki gyvos galvos, tarsi  kilnojamu kalėjimu ir  yra taip toli nuo evoliucijos vystymosi, toks naujas gyvybės istorijoje, kad mes beveik nerandame būdų palengvinti mūsų kančią.

Kaip galime atskirti kontinuumo vaikus nuo jo nepatyrusių vaikų? Mes galime pastebėti  Pietų Amerikos Amazonės džiunglių gilumų indėnus ir vėl atidžiai pažvelgti į mūsų kultūros žmones. Ant rankų auginamų kūdikių, kaip buvo nuo akmens amžiaus,  ir šiuolaikinės civilizacijos kūdikių gyvenimas skiriasi kaip diena nuo nakties.

Nuo pat gimimo kontinuumo kūdikiai yra nešiojami visur. Tik ką gimusio kūdikio gyvenimas yra pilnas veiklos. Didesnę laiko dalį kūdikis miega, bet ir miego metu jis pratinasi prie balsų, suaugusiųjų  veiklos garsų, smūgių, atsitrenkimų ir judesio be įspėjimo, sustojimo be įspėjimo, įvairių jo kūno dalių pakėlimo ir spaudimo, kai jį laikantis asmuo  keičia laikomo vaiko kūno padėtį, stengdamasis pritaikyti pagal savo veiklos poreikį ar savo patogumui. Kūdikis  pratinasi prie dienos ir nakties ritmo, pratinasi prie temperatūros pokyčių, prie saugumo jausmo, kurį suteikia buvimas prie gyvo kūno. Jo reikmė būti čia yra pastebima jam pačiam tik tuo atveju, jei  jis yra atitraukiamas nuo tos vietos. Jo aiškus laukimas šių aplinkybių ir faktas, kad šios, o ne kitos yra jo patirtis, paprastai vykdomos jo rūšies kontinuumo. Tuoj po gimimo kūdikio veikla apsiriboja žindymu ir tuštinimusi, kas suteikia jam pasitenkinimą.  Kitu laiku jis užsiėmęs tyrinėjimu  to, ką reiškia būti.

Būdamas rankinėje fazėje, laike tarp gimimo ir savanoriško šliaužiojimo pradžios, vaikas gauna patirtį ir ja patenkina savo įgimtus lūkesčius, po to išauga iki kitų lūkesčių ar troškimų ir vėl savo ruožtu juos patenkina. Pabudęs jis juda labai mažai ir paprastai yra atsipalaidavęs ir pasyvus. Jo raumenys turi tonusą: jie nėra tokie, kokie būna miegant, bet jis naudoja tik ekonominį minimumą raumenų aktyvumo, kad atlikti pagrindinius veiksmus – valgyti ir tuštintis. Jis taip pat turi užduotį, kuri atsirado gana anksti, nors ne iš karto po gimimo, tai galvos ir kūno balansavimas (dėmesio sutelkimui, valgymui ir tuštinimuisi) esant daugybei įvairių pozų, priklausomų nuo jį laikančio asmens veiklos ir pozicijos.

Kūdikis gali gulėti ant kelių, tik retkarčiais paliečiamas rankomis, kurios kažką veikia virš jo, pavyzdžiui irkluoja irklu kanoją,  siuva, ruošia maistą. Po to jis gali pajausti, kaip keliai jį pakelia, jį sugriebiamas ranka, keliai staiga dingsta, ranka jį suspaudžia stipriau ir jis jau sklendžia oru, kol vėl yra priglaudžiamas prie kūno. Tuoj po to ranka dingsta, alkūne yra spaudžiamas tarp mamos šlaunies ir šonkaulių, kai ji lenkiasi kažką paimti laisva ranka, akimirkai jis jau kabo žemyn galva, po to seka ėjimas, bėgimas, vėl ėjimas ir jis nuolat jaučia įvairų judėjimo ritmą ir daugybę stuktelėjimų. Vėliau gali būti perduotas kitam asmeniui, suvokti pirmojo praradimą ir pajausti kitą temperatūrą, kitą kvapą, kitą kūną, prie kurio yra glaudžiamas, suvokti kito kūno skleidžiamus garsus. Tai gali būti plonas vaikiškas balsas, gali būti ir žemas vyriškas balsas.  Arba gali būti viena ranka pakeliamas aukštyn ir staiga įmerkiamas į šaltą vandenį, aptaškomas, apiplaunamas, po to ranka nubraukiamas tekantis vanduo. Po to jį deda atgal visą drėgną, prie drėgno suaugusiojo kūno, kur sąlyčio vieta šildo, kai visas likęs  kūnas sąlytyje su oru vėsta. Jis gali jausti saulės kaitrą, kaip ir vėsų vėjo pūtimą, arba ir tai ir tai, kai iš saulės atokaitos patenka į miško šešėlį. Jis gali būti visiškai sausas ir staiga jį visą sušlapina netikėtas lietus,  po to pajausti komfortą pastogėje prie degančios ugnies, kuri šildo ir džiovina greičiau, nei suaugusio kūnas.

Kartais jam miegant mama dalyvauja šventėje, tada jis yra gana smarkiai kratomas, kol mama šoka ir trypia pagal muziką. Dienos miego metu jis patiria panašius nuotykius. Naktį jis miega šalia mamos, kaip įprastai, jausdamas jos kūną, jos kvėpavimą, judesius ir net lengvą knarkimą. Mama dažnai naktį keliasi pasirūpinti ugnimi, ir jis būna prispaustas prie motinos kūnai, kai ji lipa iš hamako, eina link durų ir po to laikomas tarp šlaunies ir krūtinės, kol mama tvarko laužą. Jei jis pabunda naktį alkanas, praneša apie tai švelniu niurnėjimu: mama duoda jam krūtį ir jo poreikiai vėl yra patenkinti be didelių nukrypimų nuo kontinuumo. Jo gyvenimas, pilnas veiksmo, mažai kuo skiriasi nuo jo milijonų protėvių gyvenimo ir jis patenkina kūdikio  vidinius lūkesčius.

Rankinio periodo metu kūdikio veikla yra labai ribota, bet jis gauna įvairią patirtį būdamas veiklaus žmogaus rankose. Kai kūdikio poreikiai patenkinami ir jis tampa pasiruošusiu gauti naują patirtį, jis duoda signalą, reiškiantį lūkesčių pasikeitimą sutinkamai su jo vidiniais impulsais. Tie signalai tinkamai suvokiami  jo tėvų įgimtais instinktais. Kai kūdikis šypsosi ir guguoja, iššaukia tėvų pasitenkinimą ir norą provokuoti šiuos veiksmus kaip galima dažniau, bei girdėti kaip galima ilgiau. Greitai atrandamas  tinkamas tam būdas, kuris, skatinamas vaiko reakcijos, kartojamas vėl ir vėl. Vėliau, tai kartojant, tas būdas jau nebeiššaukia vaikui tokio malonumo ir jo reakcija leidžia tėvams suprasti, kad reikia keisti savo elgesį.

Pavyzdžiui, suaugęs laiko kūdikį ištiestose rankose, o po to prispaudžia jį prie savo kūno, kur vaikas jaučiasi visiškai saugus. Kontrastas tarp bauginančios vienatvės toli nuo suaugusiojo ir jo saugaus kūno,  judėjimas nuo nepavojingos šilumos tolyn, ir saugaus grįžimo, džiaugsmas dėl sėkmingo išbandymo  atsitraukti nuo saugios zonos ir grįžimo atgal – tai pradžia psichologinio vystymosi, perėjimo iš „rankinio periodo“ į sekančius etapus  su maksimaliu patirties ir norų bagažu.

Kai žaidimas ištiestose rankose yra išbandytas įvairiomis variacijomis ir iš jo išspaustas visas įmanomas malonumas, ateina eilė lengvam kūdikio  mestelėjimui  į viršų, pačiame viršuje sekundei sumažinant rankų jėgą – laikymą.  Pripratęs prie to, kūdikis užsinorės kito išbandymo, tada jį išmeta į viršų ir gaudo. Pagal tai, kaip jo pasitikėjimas savimi auga, o baimė atsitraukia atgal, jis metamas vis aukščiau ir aukščiau, o gaudomas vis žemiau ir žemiau.

Lygiai taip pat per žaidimus yra vystoma valia ir pasitikėjimas savimi.  Žaidžiant slėpynių mama slepiasi, po to vėl pasirodo vaiko akiratyje. Žaidimas yra lydimas netikėtų ir garsių garsų, pavyzdžiui – „bau“ – vaikas sunerimsta, bet pamato, kad tai tik mama ir nėra priežasties nerimauti. Žaislai, netikėtai ant spyruoklės iššokstantys iš dėžutės leidžia suvaldyti išgąstį ir jo pasekmes, ugdo vaiko pusiausvyrą. Indėnai, suvokdami vaikų poreikį tokiems žaidimams, maudo juos įvairiuose vandens telkiniuose, stebėdami vaikų reakciją ir signalus. Nuo gimimo vaikams maudynės – būtina procedūra, bet juos maudo srauniose upėse, pradžioje įkišdami tik pėdutes, po to kojytes, po to ir visą kūną. Pagal tai, kaip didėja vaiko pasitikėjimas, pasirenkamos vis sraunesnės upės, su sūkuriais ir kriokliais, ilginant ir maudymosi laiką. Dar nepradėjęs vaikščioti ir netgi mastyti, indėnų vaikas tampa neblogu specialistu, iš akies nustatančiu upės gylį, tėkmės kryptį ir jėgą.

Savo pirmą patirtį vaikas gauna iš veiklios mamos kūno. Pastovus jos judėjimas ir veikla suteikia kūdikiui supratimą apie aktyvų gyvenimą. Po truputėlį jis suvokia, kad judėjimas – viena iš šio pasaulio savybių, kuris visada asocijuosis su maloniu savęs suvokimu‚ rankiniu periodu.

Viskas vyksta priešingai, jei kūdikis didžiąją laiko dalį praleidžia ant rankų žmogaus, nuolat sėdinčio be judesio.  Taip, jis nepatirs vienatvės kančios, nereikalingumo jausmo, jausmo būti atplėštam, tačiau tai neleis jam suvokti gyvenimo tempo ir veiklos. Jeigu kūdikis aktyviai rodo suaugusiems, kad jam reikalinga jo jutimo organų stimuliacija, tai pirmas ženklas, kad jam reikalingas judėjimas dėl jo paties tolimesnio vystymosi. Mažai judanti mama leidžia suprasti kūdikiui, kad gyvenimas – tai kažkas nuobodaus ir besitęsiančio, kas iššaukia jam neramumą, nenusėdėjimą vietoje – požymį, kad trūksta stimuliacijos iš mamos pusės. Demonstruodamas savo norus, jis bus suirzęs ir šokinės jai ant kelių, arba mosikuos rankomis, siūlydamas mamai judėti greičiau. Analogiška, jei mama žiūrės į vaiką, kaip į trapią krištolo vazą, tai jam atrodys kad jis toks ir yra. Ir priešingai, grubokas, be ceremonijų elgesys, leis jam pasijusti stipriam, ištvermingam, sugebančiam prisitaikyti prie bet kokių sąlygų ir situacijų. Vaikui ne šiaip nemalonus trapumo, silpnumo, pažeidžiamumo jausmas. Šis jausmas  trukdo tolimesniam vystymuisi ir sukuria problemas vyresniame amžiuje.

Iš pradžių vaikas gauna patirties iš tėvų, laikančių jį ant rankų, kūno, garsų, kvapų, skonio, prisilietimo, vaizdo pavidalu, po to pagal pažintinių sugebėjimų vystymąsi jo patirtis prasiplečia iki įvykių ir daiktų suvokimo. Vaikas pradeda kurti asociacijas. Lūšnelėje visada tamsu, kai kvepia maistu ir beveik visada tamsu, kai kvepia laužu. Šviesu maudynių metu ir daugelių kelionių pėsčiomis.  Oro temperatūra malonesnė tamsoje, nei ryškioje šviesoje, kai dažnai nepakeliamai karšta ar šalta dėl lietaus ir vėjo. Bet visi pokyčiai sutinkami ramiai, o jų įvairovė netgi sveikintina. Pagrindinis poreikis būti ant rankų yra patenkintas, todėl kūdikis be jokių kliūčių vystosi pagrindu to, ką jis mato, girdi, jaučia. Įvykiai, kurie išgąsdintų nepasiruošusį suaugusį žmogų, vargu ar bus pastebėti kūdikio ant rankų. Prieš jo akis atsiranda ir dingsta žmonių figūros, virš galvos ošia medžiai. Be jokio perspėjimo tamsa keičiama šviesa, diena – naktimi. Griaustinis ir žaibas, šunų lojimas, kurtinantis krioklių garsas, medžio skaldymas, ugnies liepsna, merkiantys lietūs, netikėtas panardinimas į upę – niekas nedirgina tokio kūdikio. Prisiminkite, kokiomis sąlygomis vystėsi jo protėviai ir taps aišku, kad jį greičiau išgąsdintų tyluma ir ilgas nebuvimas visokių išorinių stimulų.
Kaip gi vystosi kūdikiai mūsų visuomenėje?

Mūsų kultūros kūdikiai niekuo nesiskiria nuo laukinio indėno kūdikio. Tos pačios rankos, kojos, galva. Nežiūrint į tai, kad paskutinius tūkstantmečius mes nuėjome kitu keliu, milijonai evoliucijos metų yra bendri ir mums, ir Amazonės indėnams. Keli tūkstančiai metų, per kuriuos mes atsitraukėme nuo kontinuumo ir sukūrėme civilizaciją, yra labai trumpas laiko tarpas, palyginti su milijonais metų evoliucijos. Per tokį trumpą periodą žmogaus prigimtis  negalėjo pasikeisti. Todėl žmogaus lūkesčiai yra bendri ir kūdikiui, kurio protėviai  augo kontinuumo ribose, ir mūsų kultūros kūdikiui.

Įvykiai, kurie nuolat kartojasi tampa laukiamais. Tačiau žmogus neturi mechanizmo prisitaikyti prie nelauktų įvykių. Kūdikis lengvai perneša gimimo procesą.  Šitas gebėjimas atsirado iš mūsų protėvių pasikartojančios patirties . Todėl egzistuoja pavojus, kad nelaukti įvykiai gali pakeisti lauktus įvykius ir kūdikio vystymasis pasuks neteisingu keliu.

Tai reiškia, kad jei žmogus negavo kažko iš laukiamų įvykių ir liko nepatyręs būtinos patirties, jis neteks tam tikros dalies laimės. Gali būti, kad ta dalis bus tokia maža, ir todėl mums nepastebima, o gali būti, kad šios patirties trūksta dideliai daliai žmonių, todėl mes net neįtariame apie šią netektį.

Kad kūdikis išvengtų traumų gimdymo metu, reikia kaip galima priartinti gimimo patirtį prie jo lūkesčių, susiformavusių evoliucjos eigoje. Vaikas iš kart po gimimo yra dedamas motinai ant pilvo, ji glosto jį, ramina. Kai tik kūdikis pradeda kvėpuoti, placenta nustoja pulsuoti ir būna nukirpta, jam iš karto, be jokio laiko gaišimo svėrimui, apžiūrėjimui, duodama mamos krūtis. Būtent šiomis minutėmis, kai mama ir vaikas susitinka kaip du nepriklausomi žmonės, turi įvykti imprintingas (imprint – įspausti, antspauduoti).  Šis imprintingo mechanizmas yra toks galingas ir taip giliai įsišaknijęs moters prigimtyje, kad yra viršesnis už visus kitus jos impulsus. Kokia bebūtų alkana mama, kokios problemos ją bekankintų, ji pirmiausia pamaitins ir paglostys žmogeliuką, kurį ji mato pirmą kartą. Imprintingas turi įvykti iš karto po gimdymo, kitaip bus pernelyg vėlu. Priešistorinė mama neleido sau nė minutei tapti abejinga naujagimiui. Imprintingas – būtina sąlyga normaliems santykiams tarp mamos ir vaiko vystytis.

Kas gi nutinka, jei imprintingo procesui pamaišoma, ir vaikas išnešamas būtent tą akimirką, kai mama būna pasiruošusi  priglausti savo kūdikį, duoti jam krūtį, ar jai būna prileista tiek  nuskausminamųjų, kad ji nebesugeba pajausti ryšio su savo kūdikiu? Tokiu atveju imprintingo jausmą keičia sielvarto ir praradimo jausmas. Vienintelis atvejis, kai motina iš karto  po gimdymo negalėdavo priglausti savo kūdikio, būdavo negyvas kūdikis. Kai laikas praleistas, o poreikis nepatenkintas, kontinuumo ribose tariama, kad kūdikis mirė ir būtinybė imprintingui  atpuola.

Gimdymo namuose kūdikius atiduoda mamoms ne iš karto, o tada, kai ji yra jau sielvarto būsenoje. Todėl motinos dažnai  patiria kaltės jausmą, kad „negalėjo tapti gera mama“, pamilti savo vaiko, jos kenčia pogimdyminę depresiją tuo metu, kai gamta ruošė ją labiausiai jaudinančiam įvykiui gyvenime – kūdikio gimimui.

Netgi vilkė, gyvenanti pagal savo kontinuumą, šioje stadijoje taptų geresnė mama žmogaus vaikui, nes būtų suvokiama, reali. O biologinė mama, gulinti lovoje izoliuota nuo vaiko, galėtų sėkmingai  atsirasti ir Marse.

Bet vaikui, gimusiam gimdymo namuose, netenka patirti vilkės meilės. Kūdikį, degantį noru prisiglausti prie lygaus, išskiriančio šilumą motinos kūno, susuka į sausą negyvą audeklą. Jį deda į dėžutę, atstojančią lovytę ir palieka vieną, dūstantį nuo ašarų ir rėkimo visiškai nejudrioje padėtyje (pirmą kartą po nerūpestingo egzistavimo motinos įsčiose ir po milijonus metų trukusios evoliucijos  jo kūnas patiria šį bauginantį  nejudrumą). Viską ką jis girdi – tai kitų šios nepakeliamos kankynės aukų dejones. Garsai jam nieko nereiškia. Mažylis verkia ir verkia.  Bet niekas neateina. Neprarasdamas tikėjimo savo gyvenimo “teisingumu“, kaip įgimta, jis daro vienintelį darbą, kurį moka – nenustoja verkti. Praeina visa amžinybė, ir kūdikis užmiega.

Staiga jis prabunda toje beprotiškoje gąsdinančioje tyloje ir nejudrume, lyg karste, šūkteli. Nuo kojų iki galvos jo kūną apima troškimas ir nepakeliamas nekantrumas. Kūdikis gaudo burna orą ir rėkia. Rėkia iki švokštimo, iki skausmo krūtinėje. Galų gale skausmas tampa nepakeliamas ir verksmas po truputėlį rimsta. Vaikas klauso. Ištiesia plaštaką, sugniaužia. Pasuka galvą į vieną pusę, į kitą. Niekas nepadeda. Tai paprasčiausiai nepakeliama. Jis vėl pradeda verkti, bet pertempta gerklė suteikia jam skausmą ir kūdikis nutyla. Jis įtempia savo kūną  iškankintą troškimo, ir ta būsena jam suteikia palengvėjimą. Po to mojuoja rankomis ir kojomis. Nustoja. Šis padaras nesugeba galvoti, nesugeba viltis, bet jau sugeba patirti kančią. Įsiklauso. Po to vėl užmiega.

Atsibudęs kūdikis šlapinasi, ir tai nors kiek atitraukia nuo kančios. Bet šio proceso malonumas ir jutimas šilumos bei drėgmė apatinėje kūno dalyje greitai dingsta. Šiluma tampa nejudri ir palaipsniui pasikeičia į šaltį. Jis mojuoja kojomis, įtempia kūną. Apimtas nusivylimo, noro, negyvo nejudrumo, šlapias, kūdikis verkia savo vienatvėje, kol vėl užmiega.

Staiga, kas per stebuklai, jį pakėlė! Šio mažo sutvėrimo norai ir lūkesčiai, panašu, pradeda pildytis. Šlapius vystyklus nuėmė. Koks palengvėjimas!  Gyvos šiltos rankos prisilietė prie jo odos. Pakėlė kojas ir apsuko nauju, sausu, negyvu audiniu. Štai ir viskas. Praėjo tik akimirka ir jam atrodo, kad nebuvo nei tų šiltų rankų, nei šlapių vystyklų. Nėra atminties suvokimo, nėra ir vilties, nė kibirkštėlės. Ir vėl nepakeliama tuštuma, sustojęs laikas, nejudrumas, tyla ir troškimai. Evoliucijos eigoje niekada su kūdikiais taip nebuvo elgiamasi ir nėra patirties, kaip išspręsti tokią situaciją. Kūdikis taip praleidęs keletą valandų yra visiškai pasimetęs. Jo buvimas motinos įsčiose yra tas periodas, kai kūdikis geriausiai galėjo suvokti gerovės būseną. Gamta įdiegė  žmogui lūkesčius, kad tokioje būsenoje jis pragyvens visą savo gyvenimą. Tačiau tai gali įvykti tik tada, jei mama teisingai elgsis su savo kūdikiu ir užmegs  su juo abipusiai papildančius ir turtinančius santykius.

Kažkas atėjo ir pakėlė į orą. Labas! Jį vėl sugrąžino į gyvenimą. Taip, mažyliui atrodo, kad jį laiko pernelyg atsargiai, bet už tai yra judesys. Galų gale jis jaučiasi gerai. Visos jo patirtos kančios dingsta. Dabar jis jau ant rankų, tiesa, jo oda vis dar nori prisilietimo prie gyvo kūno, o ne audinio (HS: beje, indėnų vaikų vystyklai – odiniai), bet kūdikio veidas ir rankos rodo pasitenkinimą. Malonus gyvenimo įspūdis, būdingas kontinuumui, praktiškai atstatytas. Kūdikis mėgaujasi  skoniu ir lygumu motinos krūties, godžiai geria šiltą pieną, girdi pažįstamą širdies plakimą, jaučia judesius ir gyvybę. Girdi motinos balsą. Viskas gerai ir teisinga, išskyrus rūbus ir kvapus (motina naudoja tualetinį vandenį). Jis patenkintas žindo krūtį, o kai prisisotina, užmiega.

Nubunda jis vėl pragare. Nei saldūs prisiminimai, nei viltis, nei mintys negali suteikti nusiraminimo ir prisiminimo apie susitikimą su savo mama. Praeina valandos, dienos, naktys. Jis verkia, o kai pavargsta, užmiega. Pabunda ir šlapinasi. Dabar tai nebeteikia jam jokio malonumo. Nespėjęs pajausti palengvėjimo dėl šlapimo pūslės ištuštinimo, jis staiga pajunta deginantį karštą šlapimą. Kūdikis sušunka. Jis rėkia, kad perrėktų tą deginantį skausmą.  Verkia, kol pavargsta ir užmiega.

Tai įprastas reiškinys gimdymo namuose. Pasąmonėje pirma gyvenimo patirtis padės antspaudą visiems sekantiems įspūdžiams. Todėl jam gyvenimas atrodys vienišas, nejautrus jo signalams, pilnas skausmo ir kančios.

Bet žmogus nepasiduoda. Jo gyvybinės jėgos, kol jis gyvas, bandys atstatyti balansą.

Namai kūdikiui mažai skiriasi nuo gimdymo namų, išskyrus tai, kad sudirginta oda reguliariai sutepama kremu. Būdravimo valandos praeina troškime, nesibaigiančiame laukime, kad „teisingi“ įvykiai galų gale pakeis tylą ir tuštumą. Kartais, tik keletą minučių per dieną, jo nepasiekiamas prisilietimo noras, troškimas rankų ir judesio yra patenkintas. Jo mama – viena iš tų moterų, kurios po ilgų svarstymų nusprendė maitinti savo kūdikį krūtimi. Ji myli jį su visu, anksčiau nematytu švelnumu. Iš pradžių jai būna sunku dėti kūdikį į lovytę po maitinimo, ir ypač todėl, kad jis taip verkia.  Bet ji įsitikinusi, kad būtent taip reikia elgtis, nes jai taip aiškino jos mama (o ji tai žino), kad jei atsiduodi vaikui dabar, jis išaugs sugadintas ir išlepintas. Ji juk nori auginti savo vaiką teisingai, kažkurią akimirką ji suvokia, kad ši maža būtybė ant rankų jai svarbiausia už viską pasaulyje.

Ji atsidūsta ir deda kūdikį į lovytę, išpuoštą geltonais ančiukais, kurie tinka prie viso vaikų kambario interjero. Motina pataiso marškinėlius ant kūdikio ir užkloja antklode su išsiuvinėtais kūdikio inicialais. Jai malonios visos šios smulkmenos. Ji pabučiuoja kūdikį ir išeina iš kambario. Kūdikio kūną sudrebina pirmas sielą draskantis riksmas.

Ji tyliai praveria duris. Taip, ji paskelbė jam karą. Turi laimėti jos valia. Už durų girdėti riksmai, lyg būtų kankinamas žmogus. Jos kontinuumas jai sako, kad jos kūdikiui blogai. Jai gamta leidžia suprasti, kad kažką kankina, tai taip ir yra. Kūdikio verksmas rodo jo vidinę būseną.

Motina svyruoja, jos širdis plyšta, bet ji nenusileidžia ir pasišalina. Juk ji ką tik pamaitino ir pakeitė vystyklus. Ji įsitikinusi, kad kūdikiui nieko nereikia, todėl tegul verkia, kol pavargs.

Kūdikis nubunda ir vėl verkia. Jo mama pradaro duris, pažvelgia, kad įsitikinti, kad viskas tvarkoje. Po to tyliai, bijodama sužadinti jame melagingą viltį dėmesiui, uždaro duris ir skuba į virtuvę, kur dirba. Virtuvės duris ji palieka pravertas, jeigu „su vaiku kas nutiktų“.

Vaiko verksmas palaipsniui pereina į drebantį stenėjimą. Kadangi į verksmą niekas nereaguoja, noras ko nors prašyti ir duoti signalus apie savo poreikius silpnėja ir pasimeta abejingumo dykumoje. Jis apsidairo aplinkui. Už lovytės krašto yra siena. Bet jis negali pasiversti. Ir mato tik lovytės kraštą ir sieną. Girdi kažkokius tolimus nieko nereiškiančius garsus. Bet šalia jo tyla. Jis žiūri į sieną ir lovytės kraštą, kol jo akys užsimerkia. Vėl jas atmerkęs, jis pamato, kad siena ir lovytės kraštas vis dar toje pačioje vietoje. Amžinas žiūrėjimas į sieną ir lovytės kraštą, keičiamas į žiūrėjimą į lubas ir lovytės kraštą.  Ten, toli, kitoje pusėje yra kažkokios nejudančios figūros, jos visada ten.

Bet kartais jis jaučia judesį. Kažkas uždengia jam ausis, ant jo klojama daugybė audinių. Tada jis gali matyti baltą vežimėlio vidų ir retsykiais dangų, vežimėlio kraštą ir laikas nuo laiko aukštus namus, praplaukiančius pro jį. Ten viršuje medžių viršūnės, kurioms jis nerūpi, kartais žmonės žiūri į jį ir kalbasi, dažniausiai tarpusavyje ir retkarčiais su juo.

Suaugę dažnai purto prieš vaiko veidą barškantį daiktą ir jo artumas bei garsas kuria įspūdį, kad gyvybė kažkur greta. Jis ištiesia ranką ir trenkia per barškutį, tikėdamasis, kad tuoj tuoj pajaus savo egzistavimo „teisingumą“. Pagriebęs barškutį, kūdikis meta jį šalin. Bet suaugęs žmogus tuojau pat grąžina jį į kūdikio ranką. Su laiku kūdikis suvokia, kad numetus daiktą, atsiranda žmogus. Jis nori, kad ši gelbėtojo figūra pasirodytų dar ir dar, todėl mėto visus daiktus tol, kol tai veikia. Kai barškutis nustoja grįžti į jo rankas, kūdikiui lieka tik tuščias dangus ir vidinė vežimėlio dalis.

Kūdikį dažnai apdovanoja gyvybės dalelėmis, kai jis pradeda verkti vežimėlyje. Mama iš karto pradeda supti vežimėlį, supratusi, kad tai lyg ir ramina kūdikį. Jo nepakeliamas troškimas judėjimui, patirčiai, kurią gavo jo protėviai pirmaisiais gyvenimo mėnesiais, sutapatinami tik su vežimėlio supimu, duodantį  labai menką, bet nors kokią patirtį ir pojūtį. Netoliese girdimi balsai nėra skirti jam, todėl niekaip netenkina jo lūkesčių. Bet visgi tie garsai geriau nei vaikų kambario tyla. Kūdikio gaunama patirtis, reikalinga jo vystymuisi, praktiškai lygi nuliui, o jo pagrindiniai pojūčiai yra troškimas ir noras ko nors.

Jo mama reguliariai sveria kūdikį, su pasitenkinimu atsižymėdama  pasiekimus.

Vienintelė gaunama patirtis – tai kelios minutės per dieną praleistos ant motinos rankų. Kai vaikas netikėtai atsiduria ant kelių, jis krykščia iš džiaugsmo, kad su juo kažkas vyksta ir jis tuo pačiu metu yra saugus. Jam taip pat patinka kilti ir leistis liftu. Vaikas palaimoje guli motinai ant kelių važiuojančioje mašinoje. Jis įdėmiai klauso mašinos ūžesius ir prisipildo pojūčiais, kai mašina trūkteli iš vietos ar stabdo. Jis girdi šunų lojimus ir kitus garsus. Kai kurie iš jų kūdikį gąsdina, jei jis tuo metu nėra ant rankų.

Daiktai, kuriuos pasiūlo suaugusieji, skirti pakeisti negautus įspūdžius ir patirtį. Visi žino, kad žaislai vaiką nuramina, tik niekas nesusimąsto, kodėl jis taip nepaguodžiamai verkia.

Meškiukas, su kuriuo apsikabinęs vaikas miega, rodo artimo žmogaus trūkumą. Supimas vežimėlyje ar lovytėje – tik surogatas taip trūkstamo judėjimo. Bet jis toks vienodas, kad vargu ar gali pagelbėti išalkusiam judesio, vienišam ir apleistam vaikui. Maža to, kad toks judėjimas yra tik maža imitacija tikro gyvybės pojūčio, jis ir patiriamas retai.  Ant vežimėlio ir lovytės kabinami į vairūs spalvingi žaisliukai. Jie atkreipia vaiko dėmesį, bet keičiami labai retai ir negali suteikti vaiko akims reikiamo kiekio įvairių formų ir garso. Tačiau tai geriau nei nieko. Kai tik vaikas gauna nors mažą dalelę patirties, numatytos kontinuumo, kažkuri dalis lūkesčių toje patirtyje jau yra patenkinama. Vaikas kaupia įspūdžius reikalingus jo vystymuisi, nors tenka rinkti po trupinėlį. Mūsų patirties tęsimasis laike sudaro įspūdį, kad viskas vyksta palaipsniui, kai tuo tarpu vieni įspūdžiai yra nepriklausomi nuo kitų. Be būtinų jam įspūdžių žmogus negali teisingai vystytis, tik kai reikalaujama patirtis sukaupiama, galimas tolimesnis vystymasis. Veiksmai, atrodytų, susiję kaip priežastis ir pasekmė gali kilti iš nepriklausomo siekimo gauti reikalaujamą patirtį.

Egzistuoja daugybė žmogaus elgesio pavyzdžių, iššauktų poreikiu tokiam elgesiui, ir vykstančių sekoje, neleidžiančioje tam elgesiui tarnauti kokiam tai tikslui. Dažniausiai tai yra reikalingos patirties poreikis, kuris nebuvo savo laiku patenkintas. Tai ir medžioklė vardan malonumo, o ne dėl maisto, golfo žaidimas, plaukiojimas jachtomis. Mažiau turtingi tenkinasi darbu darže, modelių klijavimu. Moterys, netekusios galimybes dirbti namuose, užsiima audimu, siuvinėjimu, dalyvauja įvairiose savanoriškose organizacijose.

Vaikas, kurio nelaikė ant rankų, ne tik kaupia patirtį, bet bando savo elgesiu kažkaip kompensuoti  negautą patirtį ir sumažinti kančią. Jis įnirtingai spardo kojomis, bandydamas užmiršti kankinantį norą prisiglausti prie gyvo kūno, jis mojuoja rankomis, linguoja galvą iš šono į šoną, kad atjungti savo jutimo organus, įtempia kūną, išlenkia lanku nugarą. Vaikas atranda nusiraminimą savo nykštyje: jis šiek tiek nuramina nepaliaujamą niežėjimą burnoje. Savo pirštą vaikas čiulpia retai, tik tada, kai nori valgyti. Dažniausiai  vaikas tik laiko pirštą burnoje, iškankintas nepakeliamos tuštumos, amžinos vienatvės, jausmo, kad yra gyvybės pakraštyje.

Vaiko mama konsultuojasi su savo mama, ir ši pasakoja jai apie piršto čiulpimo žalą, apie tai, kad „dėl to vaiko dantys bus kreivi“. Mama, susirūpinusi vaiko laime, paskubomis puola ieškoti būdų, kad sustabdyti šį įprotį. Vaiko pirštai nutepami karčiu tepalu, tačiau vaikas čiulpia ir neskanų pirštą, tada mama pririša rankytes prie lovytės krašto. Bet greitai ji pastebi, kad vaikas taip trokšta pabėgti iš savo kalėjimo, kad virvelės pradeda trikdyti jo rankų kraujotaką. Kova tarp mamos ir vaiko tęsiasi tol, kol jos dantų gydytojas patikina, kad ji klysta.

Dar truputėlį ir vaikas pradės šypsotis ir guguoti, kad duotų ženklą šalia esantiems suaugusiems apie savo poreikius. Jeigu jo nepaėmė ant rankų, bet visgi jam parodė dėmesį, jis šypsosi ir šūkauja, reikalaudamas dar. Jeigu jį paima ant rankų, vaikas nustoja šypsotis, ir  prisimena apie savo manevrus tik tada, kai reikia išprovokuoti kokį tai suaugusiojo elgesį: kad su juo pakalbėtų, pakutentų pilvuką, pasuptų ant kojų, ar juokais įžnybtų į nosį.

Kadangi vaikas šypsosi visada, kai tik pamato mamą, ji palaipsniui įtiki, kad jos vaikas yra tiesiog laimingas, ir tikriausiai myli ir vertina savo mamą. Tai, kad didžiąją būdravimo dalį jis siaubingai kankinasi, niekaip negadina santykių tarp mamos ir vaiko, priešingai, tuo labiau yra beviltiškas jo noras būti su ja.

Vystantis pažintiniams gebėjimams, vaikas pastebi, kaip keičiasi mamos elgesys, kai reikia keisti vystyklus. Ji rodo aiškų nepasitenkinimą. Ji nusisuka į šoną, tuo parodydama, kad jai nepatinka jo tvarkyti ir palaikyti jo komfortą. Jos rankos juda labai greitai, besistengdamos neprisiliesti prie išteptų vystyklų. Jos žvilgsnis šaltas, ji jau nesišypso.

Kuo labiau vaikas tai suvokia, tuo daugiau džiaugsmas, kad juo rūpinasi, prie jo liečiasi, gydo sudirgintą nuo vystyklų odą, susimaišo su varžymusi, baimės ir kaltės pranašu.

Baimė įskaudinti savo mamą auga kartu su suvokimu,  atvejai, kai mama rodo nepasitenkinimą, dažnėja, nes vaikas jau pajėgus atlikti įvairius veiksmus: papešti mamą už plaukų, numesti lėkštę su maistu, apseilėti mamos  drabužius, kišti pirštus jai į burną, numesti savo žaisliuką, bandyti išsiropšti iš vežimėlio.

Vaikui sunku susieti savo veiksmus su mamos reakcija. Jis nesupranta, kas blogo yra jo veiksmuose, jis tik miglotai suvokia, kad numetęs lėkštę jis sulauks dėmesio. Jis iš tikrųjų sulaukia dėmesio, tik ne tokio, kokio jam norėtųsi. Bet visgi mažylis jaučia, kad netgi toks dėmesys geriau nei joks, todėl tęsia daiktų mėtymą. Mama bando jį maitinti šaukštu, o vaikas mosikuoja rankomis, bandydamas valgydinimo procesą paversti naudingesniu patirties gavimo atžvilgiu. Jis nori „teisingumo“ jausmo, kuris paslėptas kažkur čia: motinoje, maiste, jame pačiame. Bet kaip jis besistengtų parodyti savo poreikius, tas pojūtis taip ir neateina. Atvirkščiai, audringas vaiko elgesys iššaukia mamos nepasitenkinimą, kurį su laiku jis gali sau paaiškinti – skirtingai nuo begaliniai neteisingo elgesio pirmaisiais mėnesiais, kurio jis iš vis niekaip negalėjo suprasti. Abejingumas, nedėmesingumas ir ilgesys tapo pagrindiniais šio gyvenimo parametrais vaikui. Jis juk nieko be šito ir nežinojo. Yra taip, kad jis verkia, prašo ir laukia, o visi aplinkui lieka abejingi, neveiksmingi, nedėmesingi. Ir nors tai vyksta visą jo gyvenimą, jis gali to nepastebėti vien dėl paprastos priežasties, kad jis negali įsivaizduoti kitokių santykių su aplinkiniais.

Rankinio periodo nebuvimas, pastovus nepasitikėjimas savimi, nenusakoma vienatvė atsispindės visuose tokio žmogaus poelgiuose. Vaikas ankstyvame amžiuje nesuvokia, kad jo mama augina jį ne kontinuume.  Tokia mama lieka abejinga vaiko signalams ir nenusiteikusi patenkinti jo lūkesčių. Vėliau vaikas pradeda suvokti, kad jų interesai visiškai skiriasi. Jam tenka kovoti su mama, kad išgelbėti save. Ir visgi giliai sieloje jis tikisi, kad mama myli jį besąlygiškai, be visokių „bet“, vien tik už tai, kad jis yra, nors garsiai vaikas gali kalbėti kitaip. Visi įrodymai, kad mama nusiteikusi priešiškai, loginiai patvirtinimai, jo protestai prieš mamos elgesį negali išlaisvinti vaiko iš vidinio įsitikinimo, kad mama vis dėlto myli jį, privalo  mylėti.  Neapykanta jaučiama mamai parodo pralaimėjimą kovoje su šiuo įsitikinimu.

Nepriklausomybės jausmas ir emocinis subrendimas prasideda rankiniame periode. Vaikas gali tapti nepriklausomas nuo mamos tik praėjęs visiškos priklausomybės nuo mamos stadiją. Šioje stadijoje iš mamos reikalaujama teisingo elgesio, suteikimo vaikui rankinio periodo patirties (t.y. nešiojimas ant rankų) ir pagalbos pereinant  į kitas stadijas.

Bet išsilaisvinti iš traumos, suteiktos motinos, kuri nesielgė pagal kontinuumą, neįmanoma. Poreikis  mamos dėmesiui taip ir lieka visam likusiam gyvenimui. Žmogus, bandantis nugalėti šį poreikį, bus panašus į bedievį, mosuojantį  kumščiais į debesis ir šaukiantį „Dieve, aš netikiu tavimi“ tik tam, kad ištartų jo vardą be reikalo.

Nuo to laiko, kai intelektas tapo mūsų gyvenimo šeimininku, ir prikūrė daugybę teorijų apie vaikų auklėjimą, vaikai patyrė didžiulę netektį ir žiaurių pergyvenimų. Argumentai, siūlomi intelekto dėl vaikų auklėjimo pagerinimo, visai nesutampa su kontinuumo argumentais.

Pagal Jean Liedloff knygą „The continuum concept“

Rūta S.

Rašyti komentarą >> Skaityti komentarus (50)
 
Ankstyvas lytinis gyvenimas
2011.12.09 HomoSanitus / Age
Ohajo Universiteto (JAV) mokslininkai atliko eksperimentą, kurio metu stebėjo žiurkėnų lytinį gyvenimą. Vienai gyvūnų grupei buvo pasiūlyta užsiimti juo sulaukus 40 dienų, kas atitinka žmogaus paauglystės amžių. Kitą grupę privertė būti „nekaltais“ iki 80-ties dienų, tai yra iki tol, kol žiurkėnai taps kur kas augesniais. Kaip kontrolinę grupę paėmė žiurkėnus, kurie lytinių kontaktų išvis neturėjo. Pasirodė, kad žiurkėnai, ragavę sekso anksčiau už kitus, pasižymėjo sumažinta kūno mase ir mažesniais penio išmatavimais. Taip pat jie buvo labiau linkę į depresijas ir autoimuninius susirgimus. Netgi neuronų skaičius, perduodantis informaciją iš kūno į smegenis, pas juos buvo mažesnis, negu pas kitus gyvūnus. Tyrėjų nuomone, abi seksualiai aktyvios žiurkėnų grupės pademonstravo labiau...
Dirbtinis apvaisinimas
2011.05.21 HomoSanitus / Donatas T.
Galimybė kompensuoti pagalbinio apvaisinimo procedūras vertinama palankiai Atlikus visuomenės nuomonės apklausą, paaiškėjo, kad du trečdaliai apklaustųjų pritartų, kad valstybės lėšos būtų naudojamos dirbtiniam apvaisinimui finansuoti. Ši apklausa pasirodė tebevykstant diskusijoms dėl Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projekto, priešingoms pusėms nesutariant, kurį projekto variantą reikėtų pasirinkti: konservatyvesnį, ribojantį dirbtinio apvaisinimo galimybes, ar liberalų, leidžiantį taikyti daug platesnius pagalbinio apvaisinimo metodus. Kas užsakė šią apklausą?  - atspėti nesunku. Yra tokia Vaisingumo asociacija, kurios misija, kaip jie patys teigia, yra: „Iškelti viešumon nevaisingų šeimų problemą ir su jūsų bei mūsų pagalba nevaisingumą padaryti aiškiai...
 
Kodėl mėsingiausio šerno kulšis trichineliuota
2010.10.30 HomoSanitus / Age
Veikalas skiriamas mamoms švaruolėms, auginančioms mažylius pagal visuotinai pripažintas rekomendacijas Pastabesni medžiotojai seniai stebi vieną tokį įdomų faktą – sveiko ir labiausiai įmitusio šerno mėsa dažniausiai būna užkrėsta trichinelomis. Kaip gi čia taip? Jiems nekenkia? Jiems raumenų neskauda? Atsakymas į tai – straipsnio gale, o dabar iriamės į priekį nuosekliai, pradėdami nuo to, kas arčiausiai – nuo savo rankų. Ar žinote kodėl gyvūnai ėsdami maistą dažniausiai jį liečia tik snukiu? Todėl, kad jie nemoka nusiplauti galūnių...:) Nuo pat mažens girdėjome kalamą į galvas nepajudinamą taisyklę: „Plaukite rankas prieš valgį!“. Ir kur gi ta geležinė taisyklė mus nuvedė? Štai ir pažiūrėsime. Visuotinai priimta manyti, kad gyvūnai didina...
Apsauga nuo eletromagnetinio spinduliavimo
2010.03.21 HomoSanitus / Age
Pasaulyje yra gaminamos apsaugos priemonės nuo elektromagnetinio spinduliavimo, kurį sukelia mobilūs telefonai, jų stotys, bevielė technika ir t.t. Aktualiausios šios priemonės yra besilaukiančioms mamoms. Joms iš specialaus audinio yra siuvami štai tokie drabužiai, kurie dalinai apsaugo mamą ir visiškai apsaugo vaisių nuo EM spinduliavimo: Siuvami apsaugantys nuo EM spinduliavimo drabužiai ir ne tik besilaukiančiom. Nuodugniau paanalizuoti kas ką siūlo galima ir  EBAY  čia arba įvedus jo paieškoje "anti-radiation maternity dress". Yra galimybė atsisiųsti tik medžiagos ir siūtis pačiai. Tuomet keliaukite pasižiūrėti ir rinktis, pvz, "Cotton Electrocloth" štai iš čia http://www.emfields.org/screening/overview.asp Ten galima rasti ne tik audinių, bet ir dažų, kurie...
 
Sūnaus ar dukros?
2008.12.08 HomoSanitus / Age
Keletas lentelių tiems, kurie gyvena planingą gyvenimą ir nori susilaukti konkrečios lyties palikuonio. Japonai siūlo štai tokį būsimo vaiko lyties nustatymo metodą. Iš lentelės pagal tėvo ir mamos gimimo mėnesius išsirenkame skaičių. Pvz. Mama gimus vasarį, tėvas balandį, skaičius bus - 10. Toliau pagal išsirinktą skaičių žiūrime jau sekančioje lentelėje.     TĖVO GIMIMO MĖNUO MAMOS GIMIMO MĖNUO Sausis Vasaris Kovas Balandis Gegužė Birželis Liepa Rupjūtis Rugsėjis Spalis Lapkritis Gruodis Sausis  1 5 ...
Guminė mama
2008.12.03 HomoSanitus / Age
Kai tik gimsta rėkiantis jis ar ji , tai būtinai kas nors iš draugų, artimųjų ar tolimųjų padovanoja naujagimiui atributą, kurio pavadinimas čiulptukas. Jei nedovanoja, tai tada pati jauna mamukė paieško kokio nors ypatingesnio. O kadaise šios niekingo guminio pakaitalo pradininko vardas skambėjo tvirtai – čiulpas, ir jis nebuvo visiška naujagimio apgaulė – į skudurėlio kampą įvyniotas duonos gabalėlis visgi turėjo šiokių tokių maistinių savybių. Dabar didžioji dauguma taip susigyveno su šiuo įrankiu, kad naujagimio ir neįsivaizduoja be jo – žmogučio vaizdelis be čiulptuko jiems kažkoks nepilnavertis ir atgauna savo džiuginančius bruožus tik tada, kai burnytėn įstatomas šis nuostabus daiktas.   Gimęs vaikutis turi įgimtus gabumus čiulpti, kurie ne tik jį pamaitina, bet ir...
Paieška
Prisijunkite Facebook'e
 
Kokia bebūtų jūsų sveikata, jos vistiek pakaks iki pat gyvenimo galo.
L. Borisov
Forumas
HS Forumo taisyklės
(4 pranešimai)
paskutinis 2014-08-28 23:55:59
Bendrieji sveikatos klausimai
(40 pranešimai)
paskutinis 2014-03-03 18:24:44
Apie viską-NUOMONIŲ KOKTEILIS
(19 pranešimai)
paskutinis 2013-03-16 11:12:27
Animizmas
(2 pranešimai)
paskutinis 2011-05-19 14:24:54
Naujausi komentarai
Anita Martina
2015-06-21 16:42:11

Mintis
2015-06-21 13:42:22

Reikia
2015-06-21 12:29:50

Išmintis
2015-06-21 11:15:01


2015-06-20 18:26:54


2015-06-20 17:29:26

Bet
2015-06-17 22:04:54

Tomas
2015-06-13 00:43:23

Straipsnis
2015-06-11 21:39:14


2015-06-11 18:45:02

Mrs Paula
2015-06-11 00:27:32

Asta
2015-06-10 16:18:42

Autoriui
2015-06-09 23:17:25

join the illuminati today
2015-06-08 04:00:27

Content protected by
CopySpace Premium
 
2008-2011 (c) Homo Sanitus        E-valdymas: HexaPortal
Geriausia prekių paieška internete, elektroninės parduotuvės