Pastabesni medžiotojai seniai stebi vieną tokį įdomų faktą – sveiko ir labiausiai įmitusio šerno mėsa dažniausiai būna užkrėsta trichinelomis.

Kaip gi čia taip? Jiems nekenkia? Jiems raumenų neskauda? Atsakymas į tai – straipsnio gale, o dabar iriamės į priekį nuosekliai, pradėdami nuo to, kas arčiausiai – nuo savo rankų.

Ar žinote kodėl gyvūnai ėsdami maistą dažniausiai jį liečia tik snukiu? Todėl, kad jie nemoka nusiplauti galūnių...:)

Nuo pat mažens girdėjome kalamą į galvas nepajudinamą taisyklę: „Plaukite rankas prieš valgį!“.
Ir kur gi ta geležinė taisyklė mus nuvedė? Štai ir pažiūrėsime.

Visuotinai priimta manyti, kad gyvūnai didina galimybę susirgti alergija, iki trijų metų amžiaus vaikai  neturi valgyti riešutų, o kirmėlės – nieko daugiau,  tik labiausiai atstumiantys gyvenimo momentai.

Štai šiuolaikinio mokslo žinios: ankstyvas kontaktas su gyvūnais, riešutais ir kirmėlėmis gali būti naudingas jums, nes dėka to programuojamas jūsų imuninės sistemos sugebėjimas skirti realų organizmui pavojų – pavojingus mikroorganizmus nuo kaimynės tetos Rozalijos katės.

Tokio požiūrio pagrindai pasirodė dešimtmetį atgal, bet tik dabar mokslininkai pradeda bandyti ir taikyti  priemones, grįstas tomis teorijomis,  pacientams.

„Mes išsiaiškinome, kad yra labai svarbus ankstyvas kontaktas su stipriomis alerginėmis medžiagomis, kad jos nebūtų pavojingos ateityje, ir mes pirmą kart sužinojome kur yra žmonių, jau turinčių alergiją, problema, ir tai atveria naujas imuninės sistemos suderinimo galimybes“, – sako Andrew Saxon (UCLA).
Radikaliai naują požiūrį į alergijas, iš pagrindų keičiančią vyraujančią dabar nuomonę, mokslininkai grindžia giliomis žmogaus imuninės sistemos studijomis. Jie dabar imasi ne tik alergijos simptomų šalinimo, bet keisti reikalą iš esmės, tikėdamiesi „pergudrauti“ imuninę sistemą ir suvaldyti alergines reakcijas anksčiau, negu jos pasileis.

 „Kai jūs gimstate, jūsų imuninė sistema panaši į naują kompiuterį. Ji neturi programos, pagal kurią ji turi veikti. Jai būtina gauti programinę įrangą“, kalba Joel Weinstock ( Tufts New England Medical Center). „Tarp gimimo ir  12-tų jūsų gyvenimo metų jūs mokotės skaityti, rašyti, o jūsų imuninė sistema mokosi reaguoti į įvairius dirgiklius, ir dar ji mokosi kaip riboti savo reagavimą į aplinką“.

Naujas požiūris atsirado dėl egzistuojančio paradokso – žmonės, išaugę be kontakto su pievomis ir gyvūnais, yra labiau linkę sirgti įvairiais imuniniais susirgimais – alergijomis, astmomis ir t.t.

Kokie gyvenimo mieste ypatumai inicijuoja alergijas ir autoimuninius susirgimus? Imuninės sistemos būsenos negalima įvertinti taip, kaip pavyzdžiui, širdies – suskaičiuoti pulsą, užrašyti kardiogramą... Imuninė sistema ryšyje su aplinka  yra pati jautriausia grandis. Visada būdama parengties būsenoje, ji turi būti visada pasiruošusi apginti organizmą nuo bet kurio jam gręsiančio pavojaus.

Paskatinti tyrimus šioje srityje 1999 metais  National Institutes of Health и Juvenile Diabetes Research Foundation (JAV) išskyrė 144 milijonus dolerių. Gauti netikėti rezultatai.

Dennis Ownby (Medical College of Georgia) stebėjo  474  vaikus nuo gimimo iki 7 metų amžiaus, tikėdamasis rasti atsakymą, kodėl vieni tampa alergiškais, o kiti – ne. Vertindamas rezultatus, jis pareiškė, kad nebuvo pasiruošęs tam, ką aptiko.

Dennis Ownby  ir jo bendradarbiai palygino 184 vaikus, pirmaisiais savo gyvenimo metais kontaktavusiais su dviem ar daugiau šunimis, katėmis, su 220 vaikų, kurie tokio kontakto neturėjo. Savo nuostabai, mokslininkai turėjo konstatuoti, kad augusiems su gyvūnais vaikams tikimybė susirgti alergija buvo 45% mažesnė, negu kitiems. Šie duomenys buvo publikuoti 2002 metų rugpjūtį  žurnale JAMA (JAV).

„Mus 20 metų mokino, kad ankstyvas alergeno poveikis didina riziką vėliau tapti alergišku. Todėl, kai pirmą kartą gavome duomenis, pradžioje pamanėme, kad kažkas nepavyko. Šie duomenys prieštaravo mūsų prognozėms.“ Vienu iš galimų aiškinimų gai būti tai, kad šunys ir katės iš bakterijų išskiria medžiagą, kurią vadina endotoksinu. Andy Liu (National Jewish Medical and Research Center,  Denver; 2000) tyrimo rezultatai parodė, kad vaikams, turėjusiems glaudžiausią kontaktą su endotoksinu, tikimybė susirgti alergija buvo mažiausiai išreikšta. Tai liudija apie tai, ką tyrėjai vadina „kiaulidės efektu“ (Pigpen Effect) – nematomas dulkių ir purvo debesis, supantis mus, gali būti ir ne toks jau blogas.

Tokiu pačiu aspektu analizuojamas ir arachiso paradoksas. Pagal Gideon Lack (Imperial College, London) duomenis, per paskutinius  10 metų JAV, Anglijoje ir kitose šalyse, kuriose buvo rekomenduojama nėštumo ir žindymo metu, mažiems vaikams vengti arachiso,   alergijų  arachisui padaugėjo dvigubai. Tuo pačiu  Gideon Lack pažymi, kad Afrikos ir Azijos regionų vaikams, kurie naudoja maistui arachisą, retai išsivysto alergija jam, ir skirtingai negu JAV ar Anglijoje, susirgimai  šia alergija čia yra 10 kartų retesni.

Besibjaurintiems kirmėlėmis žmonėms nė į galvą neateina mintis, kad kirmėlės yra kur kas mažiau pavojingos žmogui, nei produktai, kurie sukelia alergines reakcijas. Dar daugiau, kaip paaiškėjo, kirmėlės sugeba žmogaus imuninę sistemą reguliuoti taip, kad ji normaliai funkcionuoja ir daugiau nereaguoja į alergenus ir nebeatakuoja savųjų audinių, kaip yra esant autoimuniniams susirgimams.

Šia tema Joel Weinstock  pasakė: „Tai – nauja sritis, atverianti naujus terapinio poveikio kelius į ligas, kurias sunku kontroliuoti ir gydyti.“ Jis ir su juo bendradarbiaujantis David Elliott (University of Iowa), o taip pat kiti tyrėjai mano, kad trumpalaikis užsikrėtimas žarnyno parazitais – helmintais, gali atstatyti imuninės sistemos balansą. Šį teiginį patvirtinantys praktiniai rezultatai jau gauti. Pradžioje rezultatai buvo gauti eksperimente su 29 Krono liga sergančiais ligoniais, kurie prarijo kiaulinio plaukagalvio – žarnyno kirmėlės kiaušinėlius. Gydomasis efektas buvo gautas 23 atvejais, iš jų 21-am pacientui ligos simptomai išnyko visiškai.

Weinstock tvirtina, kad būtent helmintų, patenkančių iš aplinkos į žmogaus organizmą, poveikis yra tas faktorius, kuris aprūpina apsauga nuo alergijos. Tačiau, sako jis, tai yra tik viena iš galimybių. Tokias pačias funkcijas gali atlikti bakterijų endotoksinai, virusai ir kiti, kol kas dar neidentifikuoti faktoriai. Akivaizdžiai matoma tik viena – mus supanti aplinka vaidina svarbų vaidmenį, ir kovojant prieš gamtą, mes dažnai neprognozuojame ateityje būsiančių pasekmių, o matome tik švarias rankas, idealiai išvalytas grindis ir sniego baltumo unitazą.
 
Gerai, pasekėme ką šia tema kalba protingesni vienoje Žemės rutulio dalyje, o dabar persikelkime į kitą dalį, į Rusijos kampą – miestą Pervomaiską Nižegorodsko srityje, kuriame gyvena štai toks linksmas diedukas, pavarde Britov V.A., ir kurį pasaulis žino kaip didžiausią trichinelų specialistą:


Diedukui dabar nei daug, nei mažai – 82 metai. Diedukas mokslų daktaras, tiesa – veterinarijos, bet tai reikalą tik sustiprina, nes gyvūnų daktarai išmano apie visus gyvūnus, o žmonių daktarai – tik apie vieną ir apie tą patį dauguma nelabai (kai kiaulių fermoje masiškai suserga kiaulės, veterinaro atlyginimas traukiasi kaip baravykas džiovykloje. Kai analogiška situacija mūsų fermoje – gydytojo atlygis auga su pasiputojimais). Autoritetas trichinelų tema  yra parašęs  tris  mokslines monografijas ir 250 straipsnių. 2001 metais Britovas užpatentavo imuniteto skatinimo metodą, kurio pagrindinis veikėjas yra jo išvesta speciali trichinelų atmaina, kuri yra labai neatspari antibiotikams, tačiau puikiai stimuliuoja organizmo imuninę sistemą. Metodas paprastas: išgeriate gyvą vakciną, palaukiate kol imunitetas pakelia sparnus, o po to vaistų kompleksėliu (Dekaris+Vermoks) bamt per galvą kirmėliukams ir linksmai gyvenimo upe iriatės toliau – jau atkutęs, ir kur kas labiau, negu nuo švenčiausiojo patepimo ar prabangaus imunomoduliatoriaus.

Besiremiant Nobelio premijos laureato Biorneto ir akademiko R.V. Petrovo fundamentaliais moksliniais atradimais, Britovui pavyko atrasti ląstelinio imuniteto induktorius, tai yra tuos objektus, dėka kurių organizmas sukuria ląstelinį imunitetą.

Tokiais induktoriais pasirodė besą helmintai, laikinai apsigyvenantys žmogaus ir gyvūnų organizme. Rekoridininkėmis šio subtilaus proceso sustygavime pasirodė, kad kol kas yra trichinelos – mažytės, plika akimi nematomos kirmėlytės.

Dėl savo neišmanymo ir nesuvokimo kaip viskas šiame pasaulyje organizuota medicinos mokslo „šviesuliai“ rekomendavo ir rekomenduoja kovoti beveik  su viskuo, kas kruta ir yra gyva mūsų organizme. Ir paskritai, siūlo parazitus išnaikinti ir iš savo aplinkos. Siūlo tiek tikrieji gydytojai, tiek apsišaukėliai liaudininkai – vieni pasikvietę galingąją chemiją pagalbon, kiti natūralesnius metodus – klizmas, zaperius ir kitokius pelynus...

Taigi Britovo ir kitų,  ne vien pinigams smalsesnių, tyrinėjimai parodė, kad trichinela yra simbiontas mūsų organizmui.

Už žmogaus ir gyvūno suteiktą savo raumenyse ir žarnyne vaišių stalą trichinelai, ji moka mums antgenais, tai yra „auksine valiuta“. Juk jeigu į žmogaus organizmą nepakliūna antgenai, tai jokio imuniteto ir nebus. O mes juk savo maistą verdame, kepame, troškiname, sterilizuojame – taip antigenus naikindami temperatūra ir visokiausiomis „chemikalijomis“, o po to valgome negyvą maistą. Iš kur gi imtis tam imunitetui? Taigi mažam žmogeliui, kurio mamelei kiti kvaileliai įkalė galvon vinį apie aplink tykančius parazitus ir su jais susijusiais gausiais pavojais, nuo pat mažumės vystosi imunodeficitas – nu toks beveik ŽIV, ir toks vaikis tikro imuniteto, tokio kaip pas gyvūnus, nė iš tolo nebus ragavęs. Iš čia – ir ligos. Kas bepapultų į organizmą – bakterijos, virusai, kiti mikroorganizmai, jie randa čia sau puikias sąlygas daugintis – juk vidinės apsaugos nėra! (nors mamikė ir mazgoja safeguardais savo mylimiausiąją brangesnybę).

10-12 parų pagyvenę organizme trichenelos sukelia jame tokią audrą, kad ląstelinis imunitetas kyla geriau, nei ant mielių, ir kuris po to 3-4 savaites vykdo organizme „kapitalinį remontą“. Šis metodas yra užpatentuotas Rusijoje, 7 Eurazijos šalyse, Indijoje, Pietų Afrikoje. Šiuo metodu pasinaudojo virš 3000 žmonių ir metodo efektyvumas buvo iki  90%. Reikia turėti omenyje dar ir tai, kad į Britovą kreipėsi pacientai, kuriems oficiali medicina jau buvo „sėkmingai“ padėjusi. Apie šimtas iš tų pacientų buvo gydytojai. Didžiosios dalies besikreipusių žmonių diagnozė buvo tuberkuliozė, hepatitas, ŽIV, vėžys, impotencija, epilepsija, nevaisingumas, mastopatija, endometriozė, odos ir kitos ligos.

Šiuo metodu negalima naudotis nėščioms, iš kart po insulto ar infarkto, esant aštriai infekcinių ligų stadijai.

Metodas tinka bet kokio amžiaus žmogui.

Ir visai šis metodas netinka bailiams ir panikuotojams. Tokiems Britovas siūlo šiuo metodu imunizuotų karvių ir ožkų pieną.

 Besilaukianti ar jau beauginanti Jaunoji Mama,

tai, ką perskaitei šiame straipsnyje, galbūt nelabai sutelpa į Tavo lig šiol buvusio supratimo ribas, tačiau pasaulis yra pilnas gyvybės, ir kiek Tu besistengtum muilais, šampūnais ar kitokiomis priemonėmis apsaugoti nuo jos, ji vistiek vėliau ar anksčiau ateis į tavo atžalos kūną, kuris bus šiam susitikimui visai nepasirengęs, nes jo namų darbus atlikinėjai Tu – saugojai, kai to visiškai nereikėjo. Saugotis organizmas turi išmokti pats. Be muilo ir Tavo pagalbos. Karius ar konkurentus padaro stipriais tik kova arba konkurencija, nekovojantis karys ar konkurentas – degraduoja.

 
Nuo pačios mažumės mano jautrią sielą kankinęs tas nelemtas perštintis klausimas „Ir kuriam galui tas dievulis helmintus sutvėrė?!“ pagaliau nuskendo ramybėje  – pasitikėjimas aukščiausiuoju vėl sugrįžo ir apsigyveno manyje iki sekančio jo sukurto rebuso pasireiškimo.