Ligos, kurių priežastimi gali būti stresas arba organizmo senėjimas: stenokardija (išeminė širdies liga), autoimuniniai susirgimai (autoimuninis tiroiditas ), vėžys, širdies -kraujagyslių susirgimai (hipertonija, infarktai, insultai), Krono liga, antro tipo diabetas, visa eilė organizmo būsenų, tokių, kaip galvos skausmai - fibromialgija..., imuniteto sumažėjimas ir su tuo surištos ligos, chroniškas kolitas, vidurių užkietėjimas, sudirgintos žarnos sindromas, žaizdos skrandyje, dvylikapirštėje, žarnyne. Sąrašą galima būtų tęsti, nes tai tik aisbergo viršūnės ir tokių viršūnių – daug. Kad žinoti šių procesų ištakas (analogija su medžiu – daug daug lapų-ligų, šiek tiek mažiau plonų šakelių, dar mažiau storų šakų, keletas storų, kamienas, kuris nuveda mus prie šaknų), reikia suprasti, jog šie susirgimai susiję su organizmo senėjimu ir tuomet daugumą jų galima nesunkiai įveikti,  prieš tai  pakeistus savo požiūrį į susirgimų struktūrą.

   Kas tai yra organizmo senėjimas? Ir kas tai yra liga? Liga tai galimybių, kurios organizmui gimus buvo duotos, netekimo būsena. Vienam žmogui sveikatos gimus duodama daug, kitam mažiau, tačiau ateina laikas, kai galutinai suveikia fizikos ir biologijos dėsniai - bet kuri sistema kinta visada link tokios būsenos, kurioje yra mažiausiai energijos, o tokia galutinė būsena yra chaosas ir visiškas suirimas. Ir jeigu žmogus nieko nedaro ir teka gyvenimo vaga, tai su amžiumi, sutinkamai su entropijos  ir antruoju termodinamikos dėsniais, biologinė sistema ima irti – senti. Šio proceso mes negalime išvengti, tačiau galime įtakoti jo greitį – sulėtinti jį. Laikui bėgant organizmo galimybės mažėja – tai ir yra senatvės ligos – fizinių ir psichinių galimybių apribojimas, kuris laikui bėgant pakeičia ir fizinę organų būklę – žaizda skrandyje, infarktas, artritas ir t.t., tai vis galimybių apribojimas –  virškinti, aprūpinti krauju, judėti...

  Galima gydyti ligą, bet galima ir grąžinti organizmui galimybę. Gydant ligą, mes šalinsime tik simptomus ir trepensime vienoje vietoje, nes gydysime tai, ko tikrumoje nėra. Tikrovėje tėra apribotos galimybės, kurias galima sugrąžinti, bet su viena sąlyga – ligonis turi to norėti ir suvokti, kad jam būtina susigrąžinti prarastą kažkurią galimybę – judėti, virškinti ... Jei žmogus šito nesupranta, o tik nori gydytis, tai jokie metodai jam nepadės, nes visos senatvės ligos prasideda pirmiausia galvoje (ir tiesiogine, ir perkeltine prasme). Jei žmogus galvoja, kad jo amžius jam jau neleidžia strikinėti ir džiaugtis kiekviena gyvenimo akimirka, tai toks žmogus ir nesveiks – jo organizmui galimybės strikinėti ir džiaugtis jau yra nereikalingos, o viskas, kas yra nereikalinga, keliauja link šiukšlyno, kuriame viešpatauja entropijos dėsnis labai akivaizdžiai – jį jau praktiškai demonstruoja  kvapas ir visiškas chaosas. Dievas, kūrėjas ...(kaip jums patogiau) visada atima galimybes, jei jomis nesinaudojama – nedirbantis raumuo atrofuojasi, nelavinama atmintis dingsta .... Tai pagrindinis klausimas, į kurį turi atsakyti sau ligonis, kai susiduria su kokia nors organizmo problema, atsakyti sau ar nori jis susigrąžinti prarastą funkciją. Ir tas noras turi atsispindėti praktikoje, o ne tik galvos linktelėjime, kurio prasmė – noriu.

  Mūsų sveikatos sistema gydo simptomus, gydo diagnozes, susirgimus ir šioje kovoje naudoja antibiotikus, hormoninius preparatus, nesteroidinius priešuždegiminius vaistus, kurie tik slopina simptomus. Analogija: atvažiuoja moteris pas automechaniką(gydytoją) ir sako, kad jos automobilio prietaisų skydelyje užsidegė lemputė(ligos simptomas). Mechanikas įvaro automobilį į garažą, užsidaro duris, parūko, išgeria „bambalį“ alaus, o po to nukerpa laidą, ateinantį į tą nelemtą lemputę. Moteris laukia už durų, kurios po kurio laiko atsidaro, ir mechanikas išdidžiai pareiškia – viskas, sutvarkiau, tiek ir tiek litukų į mano atvėpusią kišenę. Kas bus toliau(jei tai, tarkim, tepalo indikatoriaus lemputė) vyrai puikiai suvokia. Moterims: varikliui bus „kaput“.
Ar piktintumėtės tokiu mechaniku? Taip, išsiskyręs noradrenalinas kai ką paskatins net  užvožti mechanikui. O daktarui? Juk lygiai taip pat elgiasi daugelis gydytojų skiriamų preparatų, kurie išjungia natūralius organizmo signalus, kurie sako, jog reikia susirūpinti vienos ar kitos sistemos funkcionavimu. Jei skauda, tai be to, kad nusipirksite vaisto nuo skausmo, reikia šalinti ir jį sukėlusią priežastį.

  Žmogaus galimybės išgyventi ypač sumažėja tada, kai žmogus atlieka savo biologinę funkciją – susilaukia palikuonių ir juos užaugina. Gamta šioje vietoje elgiasi be skrupulų – pasidauginai ir užleisk vietą jaunesniems. Tik socialumas ir ekonominės sąlygos žmogui leidžia pragyventi ilgiau.

  Labiausiai paplitę – širdies kraujagyslių susirgimai. Dabartinis žmogus tapo hipodinamišku(juda tik dešinė ranka, varinėjanti pelytę), dirbančiu beveik tik smegenimis, save stimuliuojančiu ne fiziniu krūviu, o nikotinu, kava, alkoholiu, narkotikais ir kriminalinės kronikos suvestinėmis... Stresinės situacijos. Stresas gerai ar blogai? Dabar labai madinga suversti daugelį negalavimų stresui. Blogai tik tada, kai organizmas negali susidoroti su stresu, o stresai, su kuriais organizmas susitvarko, jį  stimuliuoja ir treniruoja – gyvenimo skonis būtų labai nekoks, jei visai nebūtų stresų. Biologiškai pagrįstos reakcijos į stresą yra kovos ir bėgimo reakcija, ir slėpimosi reakcija. Šios dvi reakcijos yra nulemtos genetiškai – žmogus arba kovoja ir bėga, arba slepiasi ir išlaukęs priima sprendimą vienaip ar kitaip elgtis. Šios dvi reakcijos yra evoliucijos patikrintos ir abi reikalingos. Priešingu atveju abi jos evoliucijoje nebūtų išlikę. Kuo stresas yra blogas? Pats savaime stresas nėra nei geras, nei blogas. Gali būti tik reakcija į stresą teisinga arba ne. Teisinga yra tada, kai organizmas mobilizuoja resursus ir keičia arba situaciją, kuri sukėlė stresą, arba keičia save – požiūrį į stresą, įgydamas naujų savybių. Kai organizmas nemobilizuojamas, dėl patologinių užsiciklinimų galvos smegenyse , vyksta dar didesnis energijos švaistymas, kol galų gale baigiasi vienokia ar kitokia liga. Visos pradžioje išvardintos ligos yra vieno kamieno šakos.

   Žmogaus nervų sistema - tai pagrindinis reguliuojantis faktorius, reguliuojantis sąmoningus ir nesąmoningus procesus –  hormonų ir fermentų gamybą, arterinį spaudimą, virškinimą - tuo užsiima vegetatyvinė nervų sistema, kuri susideda iš simpatinės ir parasimpatinės dalių.
   Simpatinė nervų sistema – tai nervų sistemos dalis, kuri atsakinga už resursų mobilizaciją, už adekvačią reakciją į stresą, už vidinių rezervų didinimą, už sekančių hormonų gamybą : dopamino > noradrenalino > adrenalino . Tai neurotransmiteriai hormonai, kurie atsako už stresinę reakciją. Kodėl tokia tvarka? Todėl, kad tokia jų biosintezės seka. Kiekvienas iš šių streso hormonų apsprendžia tam tikrą stresinę situaciją ir atitinkamą emocinį žmogaus atsaką į dirgiklį. Įprasta manyti ir dažnai kalbama, kad adrenalinas išsiskiria pravažiavus greitai automobiliu ar  nusileidus slidėmis nuo stataus kalno. Tačiau iš tikrųjų yra ne visai taip.

Adrenalinas - tai hormonas, kuris formuoja žmoguje baimę. Ji reikalinga tam, kad susidarius nepalankiai situacijai žmogus arba pabėgtų, arba imtų kovoti. Esant baimei žmogus dažniausiai bėga, bet ne kovoja. Adrenalinas padidina širdies susitraukimų skaičių, širdies kraujo kiekio išmetimą, susiaurina periferines kraujagysles – odos, skrandžio, žarnyno, ir padidina sistemos kraujo spaudimą. Adrenalinas paskirsto kraujo apytaką galvoje taip, kad smilkinių dalys ir smegenų dalis, atsakinga už blaivų mąstymą, atjungiama ir aktyviau ima funkcionuoti dalys, kurios atsakingos už refleksinį reagavimą. Žmogus, kuriam stresinėje situacijoje dominuoja adrenalinas, pasimeta, veidas bąla, rankos šąla, širdis muša labai tankiai. Štai šio tipo reakcija ir yra adrenalininė reakcija į stresą. Adrenalinas tai viena iš pirmų medžiagų, kuri yra išmetama į kraują, susidarius stresinei situacijai.

  Noradrenalinas – tai medžiaga, kuri irgi išsiskiria streso metu antinksčiuose ir centrinėje nervų sistemoje – galvos smegenyse (ten pat gaminami visi trys streso hormonai – adrenalinas, noradrenalinas ir dopaminas). Noradrenalino cheminė formulė labai panaši į adrenalino, tačiau tai jau kita medžiaga ir jos poveikis organizmui kitoks. Noradrenalinas atsakingas streso metu už agresiją. Tai yra jis sukelia jau daug stipresnę reakciją į situaciją. Noradrenalinas taip pat padidina širdies susitraukimų skaičių, kraujo išmetimo kiekį, kraujo spaudimą, susiaurina periferines kraujagysles – odos, skrandžio, žarnyno tam, kad aprūpinti geriau krauju galvos smegenis ir širdį, bet skirtingai nuo adrenalino, noradrenalinas gerai aprūpina krauju galvos smegenų zonas, kurios atsakingos už analitinį mąstymą ir sprendimų priėmimą. Tokie žmonės stresinėje situacijoje nepasimeta, bet logiškai ieško situacijos sprendimo būdo, jie jaučia streso metu padidėjusį energijos kiekį ir gebėjimą priimti logišką sprendimą. Tai žmonės vadovai. Būtent jie valdo adrenalininio tipo žmones, kurių visada yra daugiau. Būtent todėl gerai vadovaujančių žmonių yra mažiau.

 Ir dar vienas žmonių tipas – tai dopamininis tipas. Dopaminas – tai adrenalino ir noradrenalino pradinė medžiaga. Reakcija nuo išmesto į kraują dopamino dar stipresnė, negu nuo noradrenalino – tai pyktis, psichozė. Čia jau blaivaus mąstymo nėra, visas žmogus – energijos kamuolys, iš kurio laukti ko nors sąmoningo beprasmiška. Tačiau tai reti atvejai. Karo metu juos vadina didvyriais ir kabina jiems ant krūtinės medalius ir žvaigždes (jei krūtinė dar vertikalioje padėtyje).

  Šie trys atvejai įvyksta per kelias minutes ir kyla stereotipinės reakcijos į stresą. Esminis momentas – šios reakcijos metu įvyksta kraujotakos pokyčiai taip, kad aprūpinti tik gyvybiškai svarbius organus – širdį ir galvos smegenis. Oda, lytiniai organai ir liaukos, virškinimo traktas aprūpinami tik minimaliai, nes šie organai išlikimui – kovoti, bėgti – nereikalingi. Praeina dvi valandos ir, jei stresinė situacija neišspręsta, smegenys duoda dar vieną signalą  – adrenokortikotropinį hormoną (AKH), kuris veikia antinksčių žievę ir ši ima gaminti kortizolą. Kortizolas išsiskiria maždaug po dviejų valandų po to, kai ištiko aštri stresinė situacija. Kam reikalingas kortizolas? Kortizolas blokuoja gliukozės įsisavinimą raumenyse ir riebaliniame audinyje, aktyvuoja gliukozės gamybą kepenyse, atjungia imuninę sistemą (nes imuninei sistemai reikia daug energijos, o energija  reikalinga stresui kompensuoti), pakelia arterinį kraujo spaudimą, sulaiko skysčius organizme, tam, kad cirkuliuojančio kraujo kiekis padidėtų ir padidėtų kraujo  spaudimas. Kam padidinamas kraujo spaudimas? Tam, kad geriau aprūpinti krauju raumenis, o šie išspręstų situaciją. Viskas organizme tam, kad padidėtų jo fizinis aktyvumas – bėgti arba kovoti. Jeigu žmogus nei bėga, nei kovoja, tai visa atpalaiduota energija bus sunaudota organizmo... griovimui. Jei streso metu žmogus nesiima jokių veiksmų, žala organizmui yra didžiausia – tai daugelio organizmo susirgimų priežastis ir pradžia. Kokie pagrindiniai kortizolo efektai organizme? Kortizolas atjungia imuninę sistemą (streso metu ji nereikalinga), padidina gliukozės kiekį kraujyje (pagerintam smegenų maitinimui- gliukozė jų vienintelis maistas), jis sutrikdo gliukozės įsisavinimą raumenyse ir riebaliniame audinyje, ir šitą funkciją atlieka insulinas. Kam jis reikalingas? Žmogus valgo, maistas skaidomas, galutinis cukraus skaidymo produktas – gliukozė, gliukozės kiekis kraujyje pakyla. Jei gliukozės koncentracija kraujyje pakyla, duodamas signalas kasai ir ši išskiria insuliną, kuris perveda gliukozės perteklių į audinius. Tam, kad pakliūtų gliukozė į galvos smegenis, insulinas nereikalingas, o raumenims ir riebaliniam audiniui jis būtinas. Jei stresinės situacijos metu insulinas būtų gaminamas, tai raumenys ir riebalinis audinys naudotų gliukozę ir galvos smegenims jos imtų trūkti, o tuo metu gliukozė smegenims būtina – tam, kad priimtų teisingus sprendimus. Kortizolas būtent tą ir atlieka – jis insulino antipodas, kuris uždaro kelią gliukozei į raumenis ir riebalinį audinį, o smegenims tuo pačiu gliukozės kiekis padidėja.

  Situacija. Žmogus ateina pas gydytoją su kažkokia problema. Jam padaromas kraujo tyrimas ir kraujyje randamas padidintas gliukozės kiekis. Pakartojus tyrimą ir radus padidintą gliukozės kiekį, paskiriami preparatai mažinantys gliukozės kiekį kraujyje. Teisingas sprendimas? Ne. Organizmas gliukozės kiekį padidino kraujyje ne šiaip sau, o su tikslu – pamaitinti smegenis, jei sutrikusi kraujo apytaka laikinai dėl streso ar dėl užkalkėjusių kraujagyslių. Organizmas arba didina kraujo spaudimą, arba gliukozės kiekį kraujyje, o kartais ir abu iš karto. Todėl antro tipo cukrinis diabetas yra labai patogi etiketė, kurią priklijavus, galima sėkmingai ligonį „gydyti“. Taip, kaip ir hipertoninė liga – pamatavom, kraujospūdis padidintas – štai tau tabletės mažinančios kraujo spaudimą. Jeigu sumažinsime kraujo spaudimą, kas bus su audiniais, kuriems reikalingas geras maitinimas? Jie nuo to bus sveikesni? Reikia šalinti priežastį, o ne pasekmes. O priežastis slypi galvoje - „visos ligos nuo nervų“ arba kitaip – nuo streso, nervų sistema duoda neteisingus signalus pradiniam viso organizmo veiklos organizatoriui – hipotaliamui (pogumburio liaukai), o nuo jos prasideda visa neadekvati situacijai reakcija – duodamas signalas gaminti hormonus neteisingu santykiu – sistema subalansuojama kovai, išlikimui, o tokia padėtis ilgai tęstis negali – organizmo resursai išeikvojami ir tada prasideda atitinkamos ligos.

  Kodėl daug gliukozės kraujyje? Todėl, kad daug yra kortizolo, kurio kiekį padidino stresinė reakcija. Kodėl gliukozės kiekis nemažėja? Todėl, kad organizmas neišsprendė uždavinio – jis nesusitvarkė su stresiniu faktoriumi. Išoriškai galbūt žmogus atrodo ramus, o viduje visai nepatenkintas tuo, kas vyksta jo gyvenime, ko pasekoje stresinis faktorius išlieka, kitaip sakant, šis stresas tampa chronišku. Nieko baisesnio, kaip chroniškas stresas nėra, nes nuo jo prasideda visų organizmo resursų išeikvojimas. Pirmiausia išnaudojami neuromediatorių gamybos resursai (dopaminas, noradrenalinas, adrenalinas). Apie juos rašėme kaip apie stresinius hormonus, bet jie yra dar ir neurotransmiteriai – molekulės, dalyvaujančios informacijos perdavime tarp nervų ląstelių. Ši grandis dalyvauja aktyvioje nervų sistemos veikloje – sprendimų priėmime,  situacijos optimalaus sprendimo ieškojime. Jeigu stresinė situacija užsitęsė, o žmogus nesiėmė jokių priemonių – negalėjo ar nenorėjo, pasyviai paliko viską likimo valiai, tai eikvojimas tęsiasi, streso mechanizmas nesustabdytas, atgalinio ryšio nėra, kad situacija išspręsta, bet žmogus sukūrė iliuziją, užsidėjo kaukę – viskas normalu, būna ir blogiau.
O procesai vyksta toliau ir seka išsekimas – pirmiausia pastebime arba baimę, arba agresiją, arba pyktį, bet šiame etape jėgų dar yra, dar jos neišnaudotos. Toliau seka depresija, apatija, jėgų netekimas, nenoras ką nors veikti, jokių potraukių, noras tik gulėti – tai jau sekanti stadija.

   Skydliaukė gamina hormonus T3, T4. Jie sintetinami iš dviejų medžiagų – jodo ir amino rūgšties tirozino. Kam reikalinga skydliaukė? Kai reikia padidinti energijos kiekį organizme, ji padidina ir žmogus junta šilumą – jei per daug padidinama, susidaro retas reiškinys hiperteriozė – žmogus pradeda degti. Skydliaukė reguliuoja visą eilę funkcijų, dalyvauja reprodukcinės sistemos veikloje, reguliuoja žarnyno peristalktiką... Tačiau streso metu šis organas irgi tampa antraeiliu.

 Kas bendro yra tarp dopamino, adrenalino, noradrenalino, T3, T4 ir melanino( pigmentas, nuo kurio priklauso odos, plaukų  spalva)? O bendra yra tai, kad visos šios medžiagos gaminamos iš amino rūgšties tirozino. Jei stresinė situacija neišspręsta, tai tirozinas bus daugiau naudojamas adrenalino, noradrenalino ir dopamino gamybai ir kitos organizmo funkcijos, kurios priklauso nuo tirozino, bus juo aprūpinamos prastai. Taigi skydliaukė, kuriai reikalingas tirozinas, dirbs blogai, hormonai T3 ir T4 bus ties apatine riba ir skydliaukės blogas darbas atidarys vartus visai eilei kitų susirgimų. Kai skydliaukės funkcija nusilpusi, žmogus tampa apatišku, blogai susivokiančiu situacijose, depresyvus, neaktyvus, jo žarnyno peristaltika nusilpusi, kietėjantys viduriai, mineralinių medžiagų apykaita sutrikusi ir lytinių hormonų gamyba sumažėjus, žmogui nuolat šalta. Mineralinių medžiagų apykaita sutrinka taip, kad kalcis ima nebesilaikyti kauluose – vystosi osteoporozė. Jei žmogus kaista, tai arba skydliaukės hiperfunkcija, arba autoimuninis tiroiditas, kurio simptomai tokie patys. Kai skydliaukė funkcionuoja neteisingai, veidas tampa apvalus, šiek tiek patinęs. Tradiciškai gydytojai gydo išvardintus negalavimus kaip atskirus susirgimus, o tereikia šioje grandinės pradžioje sutvarkyti organizmo aprūpinimą tirozinu ir visa eilė simptomų išnyks. Jei to nepadaroma, toliau seka tokie susirgimai kaip vitiligo, žmogus ima žilti (kaip organizmas gali gaminti kažkokį melaniną, kai organizmo viduje kunkuliuoja stresas, kuris sunaudoja visą tiroziną?). Gyvenime turbūt pastebėjote, kad tie žmonės, kurie dirba darbą surištą su stresais (neramūs vadovai ir kt.), anksti pražyla. Kai tirozinas išnaudojamas, nukrenta adrenalino, noradrenalino, dopamino lygis ir molekulių, kurios buvo atsakingos už žvalumą, gyvybingumą ir sprendimų priėmimą, tampa mažai. Štai tada ir prasideda adrenalininio tipo depresija – apatija, vangumas, bejėgiškumas. Depresija yra viena iš senatvės ligų.

   Sekanti grandis tai hormonas kortizolas ir su juo susijusios ligos. Hormonas kortizolas palaiko aukštą  kraujo spaudimą. Jeigu stresinė situacija neišspręsta, tai kraujagyslių tonusas padidėjęs ir jei matuoti spaudimą, tai bus padidėjęs diastolinis (žemutinis) spaudimas – tai požymis, kad kortizolo koncentracija kraujyje padidinta. Nemažinant kortizolo kiekio kraujyje, o tik vartojant kraujo spaudimą mažinančius preparatus – beta blokatorius ir kt., bus šalinamos tik pasekmės, o ne priežastis.

Hormonai labai stipriai įtakoja net į žmogaus išorę. Esant chroniškam stresui kortizolo lygis yra aukštas, kortizolas pakelia kraujospūdį, kortizolas pažeidžia fibroblastų (ląstelės, kurios sintetina jungiamąjį audinį, atnaujina kremzles, daro elastiška jungiamąjį audinį) sintezę, pažeidžiama šių audinių mityba, odos mityba dėl periferijos kraujagyslių spazmų irgi pablogėja ir oda tampa sausa ir apkritusia, suglebusia, padidėjęs pilvas. Kortizolas sudaro sąlygas aukštam gliukozės lygiui kraujyje ir organizmas bando šią gliukozę pašalinti iš kraujo, nes gliukozės koncentracija turi būti tam tikrose ribose. Tam, kad sumažinti gliukozės kiekį, turi intensyviau dirbti kasa, tam, kad išskirti insuliną. Insulinas pašalina gliukozę į tuos audinius, kuriuose yra daugiau gliukozei jautrių receptorių, o tokių kaip tik daugiausia pilvo srityje. Ir taip gliukozė paversta riebalais tampa nudribusiu pilvuku. Taigi žmogus ima taip atrodyti ne dėl to, kad jo tokia prigimtis, bet dėl to, kad įvyko pokyčiai jo hormonų sistemoje, kuriems pradžią davė užsitęsęs ir tapęs chronišku stresas. Streso metu hormonų kiekis turi padidėti, tačiau stresinei situacijai pasibaigus, jų kiekis turi sumažėti. Jei stresas tampa chronišku, hormonų kiekis išlieka padidėjęs ir nuo to prasideda pokyčiai, kurie įvardinami kaip vienokia ar kitokia liga. Kaip gi išeiti iš tokios užsitęsusio streso ir padidėjusio hormonų kiekio būsenos?

  Lytiniai hormonai – jaunystės hormonai. Kol jų koncentracija aukšta, žmogus jaunas ir energingas, procesai organizme vyksta optimaliai, su pačiu aukščiausiu naudingumo koeficientu. Kai tiktai lytinių hormonų lygis krenta, stresinių hormonų lygis išauga ir tuomet  prasideda minėtos problemos. Lytiniai hormonai – estrogenai, progesteronas ir testosteronas yra gaminami iš cholesterolio, bet iš cholesterolio gaminamas ir kortizolas. Jeigu žmogus gyvena normalų, nestresuotą gyvenimą, tai didžioji dauguma cholesterolio sunaudojama lytinių hormonų gamybai, ko pasėkoje individas ilgiau išlieka jaunas ir sugebantis palikti palikuonis (gamta, fiziologiniame lygmenyje, individą laiko tik tol, kol jis sugeba pratęsti giminę), Tačiau jei žmogus gyvena nuolatiniame strese, didžioji dauguma cholesterolio bus sunaudota stresinio hormono kortizolio gamybai ir lytinių hormonų(universalių ir pačių stipriausių antidepresantų) bus pagaminama mažai. Testosteronas – tai pats stipriausias anabolikas (anabolizmas – audinių kūrimo organizme procesas), nuo kurių priklauso raumenų kiekis ir dydis. Jei testosterono bus mažai, žmogaus figūra bus atitinkama – apdribęs pilvas ir t.t. - kortizolinis žmogaus tipas. Ant vienos „svarstyklių“ lėkštelės – lytiniai hormonai, ant antros – kortizolas, o per vidurį – cholesterolas – štai tos „svarstyklės“, nuo kurių priklauso mūsų sveikata ir ilgaamžiškumas. Jei nusversite jas į kortizolo pusę, organizmo senėjimas vyks labai greitai ir ligų sąrašas garantuotas.

 Kaip įtakoti šias „svarstykles“? Galima žolėmis ar kitais metodais. Jei amžius klimakterinis (moterims), tai kiaušidžių veiklą gali kompensuoti antinksčiai, kurie iš cholesterolio gamina testosteroną, o iš jo jau  estrogenus. šiuo atveju pilnesnės moterys yra geresnėje padėtyje – jos turi didesnes cholesterolio atsargas. Tam, kad paleisti šį mechanizmą, moteris turi vartoti žoles, kurios skatina testosterono gamybą, iš kurio bus pagaminti estrogenai. Kuo aukštesnis lytinių hormonų kiekis organizme, tuo jo senėjimas lėtesnis. Viena iš tokių žolių yra paprastoji vilkakojė (Lycopus europeaeus lot.) – ji mažina kortizolio gamybą, tačiau streso problemą reikia spręsti ne pagalbinėmis priemonėmis( pvz. žolėmis), bet savomis pastangomis – keisti gyvenimo situacijas ir nuostatas savo galvoje. Tai sunkesnis kelias, tačiau tai raktas į ilgaamžiškumą ir sveikatą. Vaistams, žolėms ir gydytojams suversti visas savo gyvenimo problemas – mažų mažiausiai nesąžininga. Tol, kol žmoguje gyvens dualizmas – išorinė maskuojanti „ramybė“ ir vidinės neišspręstos problemos, tol svarstyklės bus nusvirę kortizolio pusėn.

Cukrinis diabetas. Nėra tokios ligos. Yra tik adaptacinė organizmo reakcija tam, kad geriau maitinti smegenis gliukoze. Šios gliukozės kiekis kraujyje padidinamas stresinio hormono kortizolio pagalba.

Gastritas, virškinamojo trakto žaizdos, pankreatitas, duodenitas, chroniškas kolitas. Šių ligų pirminė priežastis – chroniškas stresas, kurio metu spazmuoja - susiaurėja minėtus organus aprūpinančios kraujagyslės ir šių organų mityba sutrinka, pakylant sisteminiam kraujo spaudimui ir gliukozės kiekiui kraujyje – tam, kad aprūpinti smegenis ir širdį. Streso metu žarnynas ir jo aprūpinimas krauju  organizmui nelabai rūpi ir jis paliekamas likimo valiai. Kai maistas nesuvirškinamas, žarnyne pradeda daugintis patologinė mikroflora ir iš to seks atitinkamos ligos. Kortizolas sukelia erozinius procesus virškinamajame trakte – gastritus ir žaizdas.

Lytinės liaukos streso metu irgi nereikalingos – iš to seks atitinkamos ligos – impotencija ir kitos.

 Insultai yra išeminiai ir hemoraginiai. Išeminis insultas ištinka tuos žmones, pas kuriuos streso metu dominuoja adrenalinas(epinefrinas). Hemoraginis – dominuojant noradrenalinui. Vyresniame amžiuje streso metu pakilus kraujo spaudimui kraujo pritekėjimas į smegenis padidėja, tačiau nutekėjimas yra pablogėjęs (dėl cholesterolio ir druskų nuosėdų kraujgyslėse) ir dėl to kraujagyslės trūksta – hemoraginis insultas. Kraujo pritekėjimą gerina vaistažolė didysis barškutis (Rhinanthus angustifolius lot.), paprastoji raudoklė (Lythrum salicaria lot.), paprastoji akišveitė( Euphrasia officinalis  lot.), dirvinė čiužutė (Thlaspi arvense lot.), svėrė, miežiai. Kraujo nutekėjimą gerina raktažolė (Primula lot.), pelkinė trindažolė (Comarum palustre lot.).

Magnis yra labai svarbus elementas visoje streso grandinėje ir daugelyje senatvės ligų. Magnis tai cheminis elementas, kuris organizme dalyvauja daugiau kaip trijuose šimtuose biocheminių reakcijų. Tai labai didelis spektras – tai ir arterinis kraujospūdis, ir smegenų veikla, ir ATF sintezė(energijos naudojimo padidėjimo metu magnis ypač naudojamas). Iš raumenų traukulių, iš nervų sistemos jautrumo galima spręsti, kad magnis senka organizme. Jei sutrinka 300 cheminių reakcijų organizme, kaip gi organizmas dirbs? Pigiausias ir efektyviausias magnio gavimo būdas – žalios daržovės ir vaisiai. Augalinės gyvybės pagrindas – magnis. Kaip žmogaus organizme – geležis, taip augalų – magnis. Chlorofilo turintys augalai – magnio šaltinis. Galima vartoti ir magnį „iš buteliuko“, tik svarbu neperdozuoti, kartu vartoti B grupės vitaminus – ir streso pasekmės bus sušvelnintos.

Streso metu pažeidžiama ir galvos smegenų slopinimo funkcija, kurios reguliatorius yra amino rūgštis glicinas ir gama amino sviesto rūgštis (GABA), atsakingos už nervų sistemos ramybę ir stabilumą.Jų trūkumas irgi turi būti kompensuojamas.

Visų ligų priežastys  dvi – melas ir tingumas. Melas – kai žmogus sako sau, kad jame viskas tvarkoje, o stresinis mechanizmas dirba visu pajėgumu iki visiško išsekimo. Tingumas – kai žmogus žino, bet nieko nedaro.