Mes gyvename tarp daugybės mikroorganizmų, taip pat daugybė jų gyvena mūsų viduje. Tarp jų yra vienas mįslingas ir kartais labai  pavojingas. Daugelis mūsų kasdien galime jį stebėti: vonioje, ant drėgnų sienų, ant sugedusio maisto.

    „Dėl jo perspėja Šventasis Raštas ir Koranas, su juo kovojo Aleksandras Makedonietis, o nugalėjo jį Jekaterinos laikų didikas Grigorijus Orlovas. Jį vadino „Velnio duona“ ir „Dievo spjūviu“. Būtent jis tapo „Tutanchamono prakeikimu“ ir pražudė kosminę stotį „Mir“.

    Pats žodis „pelėsis“ turi buitinį atspalvį. Biologiškai tai yra grybas. Ir, bendrai paėmus, visi grybai vienodi - taip visų mėgiami baravykai ir pelėsiniai grybeliai - giliausia savo prasme tai vienas ir tas pats. Todėl nereikia panikuoti. Pelėsis - tokia pat gyvybės forma, turinti teisę gyventi, kaip ir visos kitos.
    Bet kokių grybų sandara labai paprasta - tai micelio siūlas, kurio gale susidaro dauginimosi organas, kuriame bręsta sporos. Aukštesniųjų grybų micelio siūlai išdėstyti kaip kūno dalys - kojelė, kepurėlė, šaknis. Žemesniųjų grybų micelis taip nesielgia, jis tolygiai padengia maistinę terpę plaukuotu kilimu- tokius grybus paprastai ir vadina pelėsiu.
    Dėl savo labai paprastos sandaros grybai turi savybę augti praktiškai ant bet kokios organinės medžiagos. Kuo paprastesni grybai, tuo jie turi didesnes augimo galimybes. Pelėsiniai grybeliai, žinoma, yra bet kokių organinių medžiagų valgymo čempionai labai plačiame sąlygų diapozone (pavyzdžiui, temperatūros).

 
     Paskutiniais stebėjimais sunku patikėti: pelėsiai turi sugebėjimų mokytis! Japonų mokslininkai kas valandą dėjo grybą į šaldytuvą dešimčiai minučių, o po to pastebėjo, kad artėjant eilinio šaldymo laikui, jis lyg apmiršta, laukdamas nemalonumų. Reiškia, grybas turi atmintį. Toks pat grybas išmoko įveikti labirintą, kiekviename posūkyje prisimindamas kur reikia pasukti.


    „Kartą į mūsų laboratoriją, kur tyrinėjami pelėsiai, kreipėsi vienos Maskvos klinikos gydytojai,- prisimena Olga Marfenina, biologijos mokslų daktarė, MVU dirvotyros fakulteto vyriausioji mokslinė bendradarbė.- Keletui pacientų išsivystė mikroskopinių grybelių sukeltos ligos ir žmonės mirė. Bet kaip galėjo kilti infekcija? Pacientai gulėjo steriliose palatose. Greitai pavyko aptikti užkrato šaltinį. Orą grybų sporomis užkrėtė kondicionieriai- juose laiku nebuvo pakeisti supeliję filtrai. Taip mes pirmą kartą pajutome potencialų aplinkoje esančių pelėsių pavojų“.

    Pelėsis yra visur ir minta viskuo. Ir kas baisiausia - dažniausiai nepastebimas. Švariame kambaryje, viename kubiniame metre oro, yra iki 500 grybų sporų. Vienos jų gali sukelti alergiją, kitos - plaučių ligas, migreną, bronchitą, astmą. Galų gale, pelėsio toksinai gali kauptis organizme ir sukelti kepenų vėžį. Suprantama, tai ne tos rūšies grybeliai, kurie naudojami elitinių rūšių sūrio ar vyno gamyboje. Skirtumas tarp jų - kaip tarp šungrybio ir baravyko. „Atidarydami stiklainį uogienės, kurios paviršiuje atsirado balkšva plėvelė ar nupjaudami nuo batono žalsvas apnašas jūs labai rizikuojate, - perspėja O.Marfenina. – Tokie produktai jau visi užkrėsti pelėsio sporomis. Tokius produktus reikia nedelsiant išmesti ir stengtis net nekvėpuoti šalia jų“.
    Mikroskopinio dydžio priešas pasiruošęs išnaudoti mažiausią galimybę, kad patektų į jūsų organizmą ir pasistengtų jį sunaikinti. Kai kurie pelėsiai paprastai gyvena komposto krūvose aukštoje temperatūroje. Tai jų mėgstamos gyvenimo sąlygos. Bet, esant silpnam imunitetui, gali apsigyventi ir žmogaus organizme, įsivaizduodami, kad tai komposto krūva. 2004 metais Paryžiuje nuo šių grybelių numirė daugiau žmonių, nei visame pasaulyje nuo paukščių gripo.


    Su pelėsiu siejama daug legendų. Aleksandras Makedonietis žinojo apie jo rajumą ir įsakė impregnuoti alyvų aliejumi medines tiltų konstrukcijas ir laivų korpusus. Nojus dėl to paties išdervavo savo laivą. O ką reiškia „Tutanchamono prakeikimas“! Tyrinėtojai, patekę į jo kapavietę, mirė vienas po kito. Vėliau paaiškėjo, kad rastų mumijų plačių audiniuose gyveno pelėsinis grybelis, viena pavojingiausių jo rūšių. Senųjų gyvenviečių vietose mokslininkai dažnai aptinka visiškai gyvybingus pelėsius. Po Černobylio AE  4- ojo bloko sarkofagu buvo rasta labai daug grybelių - lyg radiacija jiems būtų maisto šaltinis. Ir jau ypatinga sensacija tapo eksperimentas „Biorisk“, atliktas 2006m. kosminėje erdvėje. Prie kosminės stoties korpuso buvo pritvirtintos trys kapsulės su grybelių sporomis. „Jie išbuvo atviro kosmoso sąlygomis pusantrų metų,- sako Natalija Novikova, biologijos mokslų daktarė, vadovaujanti medicininių-biologinių problemų laboratorijai. -  Ir, pabuvę kosmose, tapo dar agresyvesni! Dabar planuojamas eksperimentas „Fobos-grunt“: kosminis aparatas skries link Marso palydovo, kad paimtų grunto pavyzdžius. Visą tą laiką jame bus kapsulė su Žemės mikroorganizmais, tame tarpe ir pelėsiniais grybeliais“.
   
    Sakoma, kad netiesioginiais kosminės stoties žūties kaltininkais buvo tie patys pelėsiai. Devintajame dešimtmetyje kosminę stotį „Saliut- 6” keletui mėnesių paliko tuščią, užmiršę joje keletą kepaliukų duonos. Kai kitas ekipažas atvyko į stotį, joje rado išplitusį pelėsį. Visiškai su juo susidoroti nepavyko. Stotyse „Saliut- 7” ir “Mir” grybeliai valgė vidinį plastikinį paviršių, austines medžiagas, gumą ir net ypatingai atsparų kvarcinį stiklą! Po to pradėjo gesti įranga. Kosmonautai liūdnai juokavo, kad tikraisiais šeimininkais stotyje „Mir“ tapo ne žmonės, o pelėsiai. 2001 metais stotį sunaikino.

    „Net jeigu atsitiktų katastrofa ir pasaulis žūtų, pelėsis išgyvens,- sako biologijos mokslų daktarė Svetlana Čubatova.- Nugalėti jį neįmanoma ir kaip nors atsitverti nuo jo - taip pat“.

    Stebėtina, kad mūsų pirminė imuninė sistema kuriama dviejų pelėsinių grybelių pusiausvyros priminėje stadijoje būdu. Kai žmogus pyksta, pasiduoda baimei ar nusivylimui, grybelių pusiausvyra sutrinka ir kyla įvairios ligos. Tokiu būdu mokslas patvirtina Šventojo Rašto teisingumą, kuris mirtinoms nuodėmėms priskiria nusiminimą ir pyktį. Tai kas gi yra ta substancija, per kurią aukščiausiosios jėgos sprendžia žmogaus likimą?

    Būdamas žmogaus priešu, pelėsis padarė mums ir neįkainojamą paslaugą. Jo dėka Pirmojo Pasaulinio karo metais atsirado vaistai, vėliau išgelbėję milijonus gyvybių - penicilinas. Bet, kaip sakoma, lazda turi du galus: pradėjus naudoti antibiotikus, žmoguje gyvenantys mikrobai palaipsniui tapo jiems atsparūs. Pasaulyje VISKAS tarpusavyje susiję - norim atsikratyti kažko vieno, o atgal būtinai gauname kažką kitą ir nėra garantijos, kad tas „kitas“ bus geresnis. Pats laikas suprasti, kad beprasmiška kovoti su savo aplinka, su ja būtina SUGYVENTI.
    Pelėsio biologinė paskirtis- sunaudoti negyvas organines medžiagas, tame tarpe ir mūsų organizmo daleles. Būtent NEGYVAS. Gyvybė sukurta taip, kad ant sveikos ląstelės niekaip negali gyventi jokie parazitiniai grybai, mikrobai ar virusai. Sveikas organizmas turi daugybę būdų atsispirti patogeniniams organizmams. Taigi, iš tikrųjų pelėsis negali būti žmonių ligų priežastimi - tikroji priežastis yra gyvenimo būdas, organizmo užterštumas šlakais bei nuodingomis medžiagomis ir blogos emocijos, silpninančios organizmo imunitetą. Jis atsiranda tik ten, kur baigiasi gyvybė ir prasideda atliekos. Kai bet koks organizmas žūsta arba nusilpsta, kai jame sutrinka mikroorganizmų pusiausvyra ir labai sumažėja gerųjų mikroorganizmų- simbiontų, turinčių saugoti nuo patogenų invazijos - jame tuoj pat subujoja ligas sukeliantys mikrobai ir grybai. Nesutikę pasipriešinimo, jie pradeda sparčiai daugintis. Šiuo atveju pelėsis - tai lyg „sveikatos policija“, tobula gamtos priemonė sunaikinti nesveikus individus, taip išsaugant bendrą gyvųjų organizmų bendrijos sveikatą.

 Saulius Jasionis, pagal užsienio spaudą.