Išgirdus žodį „kraujagyslės“, dažniausiai galvoje mintis suklijuoja daugiau ar mažiau ryškesnį vaizdą iš po oda esančių venų „upelių“ tinklo. Vieno kito galvoje blyksteli už venas storesnių arterijų vaizdelis, o štai kapiliarų tinklo vaizdelis generuojamas tik tiems, kurie jais pasidomėjo giliau ir iš arčiau. Šis straipsnelis ir skirtas tam, kad ateityje, išgirdus žodį „kapiliaras“, galvoje prasisklaidytų rūkas ir išvystumėte žmogaus organizme plika akimi nematomą 100 000 km ilgio labai lanksčių vamzdelių tinklą, nuo kurio didžiąja dalimi priklauso mūsų sveikata. Tuos vamzdelius medicina vadina – kapiliarais. Visa sudėtinga kraujotakos sistema žmogaus organizme yra tam, kad pristatyti kraują į kapiliarus, o šie pastarąjį – į audinius ir ląsteles. Kai tik ilgesniam laikui kapiliarais nustoja cirkuliuoti kraujas – audiniai ima mirti.

Daugeliui girdėta diagnozė arba liga – aterosklerozė, tai toks reiškinys, kai ima dengtis riebalų ir kitų medžiagų mišinio nuosėdomis kraujagyslės. Paprastas mirtingasis šį reiškinį įsivaizduoja dažniausiai tik arterijose ar venose, bet šis procesas vyksta ir kapiliaruose, ir ten jis daug pavojingenis, nei manote. Todėl, kad arterija ar vena, nors ir su apneštomis sienelėmis, dar vis atlieka savo funkciją – pristato ir paima kraują (kai užsikiša, tai šis reiškinys vadinamas embolija - infarktu ar insultu,  priklausomai nuo vietos, kur tai vyksta), o užsiteršus kapiliarui, jo funkcionavimas sutrinka ir ląstelei, kurią jis turėjo aptarnauti, tai reikš jos mirtį. Infarkto ar insulto pasekmes mes pajuntame labai akivaizdžiai, o tuos pačius reiškinius kapiliaruose mes dažniausiai nepastebime. Na nebent tai įvyksta labai atsakinguose organuose, pavyzdžiui  akyse. Jei kapiliarų užsinešimas, trūkimas ar kitoks pažeidimas nėra masinis reiškinys organizme, jis sugeba užauginti naujus kapiliarus ir pakeisti jais nefunkcionaliais tapusius senuosius. Tačiau jei tai yra masinis reiškinys, tai organizme vystosi vienokia ar kitokia liga – priklausomai nuo to, kurį organą ar audinį užsikišęs ar suiręs kapiliarų tinklas aptarnavo.

Niekada nesidomėjęs kapiliarais žmogus mano, kad krauju užpildytas visas kraujagyslių tinklas, kad bet kuriame kapiliare visada yra kraujo ir jis nuolat teka, tačiau tikrovėje vyksta viskas daug sudėtingiau – arteriolių ir venulių sistema (tai tam tikri kraujo indų vožtuvai) reguliuoja  organams, audiniams, jų ląstelėms pritekančio kraujo kiekį. Juk ne kartą teko patiems įsitikinti, kad ten, kur organizme susidarė problema, ten padidėja kraujo pulsacija – ten organizmas  padidina kraujo cirkuliaciją, ta vieta parausta. Ir visa tai dėl to, kad toje vietoje ėmė aktyviau funkcionuoti kapiliarai – tam, kad padėtų išspręsti susidariusią toje vietoje problemą. Blogai funkcionuos toje vietoje kapiliarai – problema nebus išspręsta niekad, prasidės audinių irimas. Taigi šių, plika akimi nematomų, vamzdelių svarba – milžiniška ir todėl apie juos toliau – detaliau.

 Kapiliarai sudaryti, kaip ir kitos kraujagyslės, iš endotelio ląstelių ir sudaro barjerą tarp kraujo ir neląstelinio skysčio. Patys siauriausi yra 5-6 mikronų, plačiausi – 20-30 mikronų. Kai kurios kapiliarų ląstelės sugeba fagocituoti, tai yra jos sugeba sulaikyti ir suvirškinti senstančius eritrocitus, cholesterolio kompleksus, svetimkūnius, mikroorganizmų ląsteles.
 Kapiliarai kinta – jie sugeba daugintis arba atvirkščiai – mažėti skaičiumi, ten kur organizmui to reikia. Savo skersmenį kapiliarai gali keisti – 2-3  kartus sumažinti arba padidinti. Gali sumažėti taip, kad per juos nepratekės niekas, išskyrus kraujo plazmą. Kai kapiliarai atsipalaiduoja – juose gali susikaupti didelis kiekis kraujo kūnelių.

Visuose patologiniuose procesuose: traumose, esant uždegimams, alergijoms, infekcijoms, toksiniams procesams, esant šokui, kapiliarai vaidina svarbų vaidmenį. Kai kapiliarai prasiplečia – arterinis kraujo spaudimas krenta ir atvirkščiai. Kapiliarų skersmuo kinta priklausomai nuo organizme vykstančių procesų.
Endotelio ląstelės, sudarančios kapiliaro sieneles – tai gyvos filtruojančios membranos, per kurias vyksta medžiagų apykaita tarp kapiliarinio kraujo ir tarpląstelinio skysčio. Šių membranų pralaidumas kinta priklausomai nuo organizmo poreikių.

Kapiliarų membranų pralaidumas vaidina svarbų vaidmenį tinimų ir uždegimų vystymesi, o taip pat medžiagų išskyrime (sekrecijoje) ir įsiurbime (rezorbcijoje). Normalioje būsenoje kapiliarų sienelės praleidžia nedidelių dydžių molekules: vandens, šlapalo, aminorūgščių, druskų, bet nepraleidžia didelių baltymų molekulių. Esant patologijai, padidėja kapiliarų membranų pralaidumas ir baltymų makromolekulės gali gali pakliūti iš kraujo plazmos į tarpląstelinį skystį - tada susidaro audinių patinimai.
 Danų fiziologas, profesorius,  Nobelio premijos laureatas Augustas Krogas nustatė ne tik kapiliarų tinklo ilgį – 100 000 kilometrų, bet ir paskaičiavo atskirų organų kapiliarų ilgį – inkstų kapiliarų ilgis apie 60 km, kepenų kapiliarų ilgis siekia 60 km, plaučių alveolių plotas sudaro 80 kv. metrų. Bendras suaugusio žmogaus kapiliarų paviršiaus plotas sudaro apie 6300 kvadratinių metrų. Jei įsivaizduoti šį paviršių kaip  1m  pločio juostą, tai jos ilgis būtų 6,3 km.
Filtravimas ir molekulių skverbimasis per kapiliaro sieneles vyksta veikiant kraujo spaudimui juose. Atbulinis procesas – įsiurbimas iš tarpląstelinio skysčio vyksta veikiant koloidinių dalelių onkotinio spaudimo jėgai (kraujo osmosinio slėgio dalis, nustatoma pagal baltymų koncentraciją koloidinių plazmos dalelių kraujo plazmoje).

Kai labai trūksta organizme vitamino C ir veikiant histamino (biogeninių aminų grupės biologiškai aktyvios medžiagos, atliekančios organizme eilę biologinių funkcijų) molekulėms, padidėja kapiliarų trapumas, todėl gydant histaminais, reikalingas ypatingas atsargumas, ypač gydant skrandžio ir dvylikapirštės žaizdas. C vitaminas stiprina kapiliarus.
Klasikinė medicina tvirtina, kad kraują varinėja centrinis siurblys – širdis, tačiau žinant, kad širdies galingumas tėra 3-5 w , o  kraujo kiekiui, esančiam kraujagyslėse, varinėti reikalingas apie 150 w galingumas, galima suprasti kokia yra dar viena kapiliarų funkcija – raumenų pagalba varinėti kraują. Tai buvo atrasta ir įrodyta dar 1936 metais mokslininkų Weiss ir Wang.

Kapiliarai skirtingu paros, mėnesio, metų laiku yra skirtingo skersmens. Rytais jie susiaurėję,  bendra medžiagų apykaita (metabolizmas) sulėtėjusi, kūno temperatūra žemesnė. Vakare kapiliarai atsipalaidavę ir išsiplėtę, medžiagų apykaita suaktyvėjusi, kūno temperatūra aukštesnė. Rudens – žiemos laikotarpyje kapiliarai siaurėja, kraujas juose užsistovi – tai viena iš daugelio to periodo ligų priežasčių. Moterims prieš menstruacijas padidėja atvirų kapiliarų skaičius, todėl tomis dienomis suaktyvėja medžiagų apykaita ir pakyla kūno temperatūra.

 Po rentgenoterapijos labai sumažėja odos kapiliarų skaičius, kuo galima paaiškinti negalavimus, kuriuos patiria ligoniai po rentgenoterapijos seansų serijos.
Ortodoksalioji neurologija, nežiūrint į jos matematiškai tikslią diagnostiką, beveik yra bejėgė gydant daugelį ligų, nes ji neskiria dėmesio stuburo smegenų, stuburo ir periferinių nervų kamienų kraujo apytakai. Reino liga, varikoziniai venų išsiplėtimai ir daugelis kitų ligų susijusios su pokyčiais kapiliaruose. Funkciniai sutrikimai irgi atsispindi kapiliaruose.

Ląsteliniame  lygyje  medžiagų apykaita tarp kapiliarų ir kūno audinių vyksta per ląstelių apvalkalus, kitaip sakant – membranas. Kapiliarai sudaryti iš endotelio ląstelių, o jų membranos gali sustorėti ir tapti nelaidžiomis. Raukšlėjantis endotelio ląstelėms, atstumas tarp  jų membranų didėja. Joms išbrinkus, atvirkščiai – stebimas jų  membranų suartėjimas. Kai suyra endotelinės membranos suyra, suyra ir ląstelės – visiškas kapiliarų suirimas.
Didelę reikšmę kapiliarinių membranų pokyčiai turi šių organų ligų vystymesi - kraujagyslių, širdies, nervų sistemos, plaučių, inkstų, virškinimo sistemos, odos, akių. Prie visų šių organų ligų pirmiausia reikia atstatyti kapiliarų membranų pralaidumą.
    Europos mokslininkas Huchard  dar 1908 metais pavadino kapiliarus periferinėmis širdimis. Jis aptiko, kad kapiliarai gali susitraukinėti. Jų ritmiški susitraukimus – sistoles – stebėjo ir kiti tyrinėtojai. A.S. Zalmanovas irgi siūlė į kiekvieną kapiliarą žiūrėti kaip į  mikroširdį su dviem pusėmis – arterine ir venine, kiekviena iš jų turinčia savo vožtuvą (taip jis vadino susiaurėjimą kapiliaro galuose).

 Gyvų audinių mityba, jų kvėpavimas, visų organizmo dujų ir skysčių  apykaita yra tiesiogiai priklausomi nuo kapiliarinės kraujo cirkuliacijos ir nuo neląstelinių skysčių cirkuliacijos, sudarančių paslankų kapiliarinės cirkuliacijos rezervą

Šiuolaikinėje  fiziologijoje kapiliarams skiriama nedaug dėmesio, nors būtent šioje kraujotakos sistemos dalyje vyksta svarbiausi kraujo cirkuliacijos ir medžiagų apykaitos procesai. Širdies ir didžiųjų kraujo indų - arterijų ir venų , o taip pat arteriolių ir venulių reikšmė suvedama tik į kraujo judėjimą į kapiliarus. Audinių ir ląstelių gyvybė priklauso būtent nuo šių mažų kraujo indų. Patys didžiausi kraujo indai, jų medžiagų apykaita ir sveikumas labai priklauso nuo juos maitinančių kapiliarų stovio, kurie medicinine kalba vadinami vasa vasarum (lot.), kas reiškia – indų indai.

 Kapiliarų endotelinės ląstelės vienas chemines medžiagas sulaiko, kitas – šalina. Sveiki kapiliarai per save praleidžia tik vandenį, druskas ir dujas. Jeigu kapiliarinių ląstelių pralaidumas pažeistas, tai be minėtų medžiagų į audinių ląsteles pakliūna kitos  medžiagos, ir ląstelės žūva nuo metabolinės perkrovos. Vyksta riebalinis ir kitoks audinių ląstelių išsigimimas ir jis tuo greitesnis, kuo greičiau vystosi kapiliarinių ląstelių pralaidumo sutrikimas – kapiliaropatija.

Iš visų klinikinės medicinos sričių tik akių gydytojai kapiliarams skiria pakankamai dėmesio. Dar šiek tiek dėmesio skiria kai kurie sveikos gyvensenos propaguotojai. Akių gydytojai kapiliaroskopo pagalba gali stebėti galvos smegenų kapiliaropatijos pradžią ir vystymąsi. Pirmas kraujo cirkuliacijos sutrikimas kapiliaruose – dingusi pulsacija. Kokio nors organo daugybė jo kapiliarų   fiziologinės ramybės būsenoje uždaryti ir nefunkcionuoja. Kai organas tampa aktyvus, tai visi jame esantys kapiliarai atsidaro ir kai kuriuose iš jų kraujo kiekis padidėja 600-700 kartų, lyginant su ramybės būsena.
 Kraujas sudaro apie 8,6% nuo visos mūsų kūno masės. Kraujo kiekis, esantis arterijose, neviršija  10% nuo viso kraujo tūrio. Venose kraujo yra dar tiek pat. Likę 80% kraujo yra arteriolėse, venulėse ir kapiliaruose.
Ramybės būsenoje žmoguje aktyvi yra tik ketvirtoji dalis kapiliarų. Jeigu koks nors audinys ar organas yra pakankamai aprūpintas krauju, tai dalis kapiliarų toje dalyje ima susitraukinėti ir siaurėti. Atvirų ir veikiančių kapiliarų kiekis yra esminis faktorius bet kokiame ligos procese. Bet kurios ligos atveju vyksta kapiliarų patologiniai pakitimai – kapiliaropatija. Ši patofiziologinė aksioma buvo nustatyta kapiliaroskopijos pagalba.
  Kraujo spaudimą kapiliaruose galima matuoti manometrinės mikro adatos pagalba. Nago srities kapiliaruose normalioje būsenoje kraujo spaudimas yra 10-12 mm Hg , esant Reino ligai – 4-5 mm Hg, esant kraujo pritekėjimui – pakyla iki 40 mm Hg.

 Vokietijos Tiubingeno medicinos mokyklos gydytojai atrado kapiliarų patologijos svarbą, tačiau iki šiol gydytojai šiuo atradimu nesinaudoja. Tik atskiri specialistai susidomėjo stebuklingu kapiliarų tinklo gyvenimu.
Esant įvairioms patologinėms būsenoms ir ligoms, vyksta kraujo kapiliarinės cirkuliacijos sutrikimai, jie pasirieškia  chroniško nuovargiu ir jėgų nebuvimu.

Rusų emigrantas žymus gydytojas Aleksandras Solomonovičius Zalmanovas (1875 - 1965) vienas pirmųjų suvokęs, kad kiekvienos ligos pirminė priežastis - patologiniai kapiliarų pokyčiai, ieškojo būdo, kaip pagerinti jų gyvybingumą. (Taip galvojo A.S.Zalmanovas, tačiau kapiliarų sutrikimai yra sąlygoti paveldėtos genetinės informacijos ir ilgą laiką neteisigai vykusios medžiagų apykatos, tai yra metabolizmo. HS pastaba) Ištyręs daugelį medžiagų, pasirinko efektyviausią - terpentiną, sukūrė jų vonių receptūrą ir vartojimo metodiką bei sėkmingai išgydė tūkstančius savo pacientų. Metodas pirmąkart oficialiai pripažintas 1952 metais Prancūzijoje - terpentino vonios - universalus gydymo metodas. Jų veiksmingumas aiškinamas tuo, kad terpentinas kartu su kitomis medžiagomis išplečia odos poras, pakilusi kraujo temperatūra sudegina organines atliekas, užteršusias sergantį organą, išvalo limfos ir kraujo kapiliarus, ląstelių ir tarpląstelinius skysčius.

Norintiems dar informacijos: A.S.Zalmanovas "Тайная мудрость человеческого организма"