2007-10-19
Jeigu trumpai, tai hipertenzijos viena iš priežasčių yra anglies dioksido sumažėjęs kiekis kraujyje.Tai kompensuojama kvėpavimo pratimais ir užsiėmimais su "Frolovo" arba "Samozdravo" kvėpavimo treniruokliais. Arba galima įsigyti prietaisą "Resperate", kurio efektyvumas tik patvirtina žemiau išdėstytas mintis.
Jei plačiau, tai :

„Hipertonikai“ apie savo ligą

Žmonių, kuriems diagnozuota „hipertoninė liga“, apklausos rodo, jog apie savo ligą jie mano šitaip:
─ vadina ją hipertonija;
─ mano, jog šia liga anksčiau ar vėliau susirgs beveik visi žmonės, t.y. kad išvengti jos praktiškai neįmanoma;
─ blogos savijautos priežastis – aukštas spaudimas;
─ reikia vartoti vaistus spaudimui sumažinti;
─ tai pavojinga liga, o jos pavojingumas yra dėl aukšto spaudimo;
─ jei spaudimo nemažinti, gali įvykti insultas;
─ insultas – tai kraujo išsiliejimas į smegenis dėl labai aukšto spaudimo;
─ dauguma „hipertonikų“ naiviai viliasi, kad „stebuklingai“ išsigydys. Tuo naudojasi įvairaus plauko sukčiai, kaip įvairių diskų ir apyrankių pardavėjai.
„Hipertonikai“ apie savo ligą susidarė keletą klaidingų nuomonių dėl aukšto kraujo spaudimo, ir ypač ko labiausiai jie bijo – tai smegenų insulto.
Galima būtų ir nekalbėti apie šiuos paklydimus, jei tai nebūtų susiję su tam tikra grėsme žmogaus sveikatai ir net gi gyvybei. Kur, vis dėlto, slypi „hipertonikų“ gana pavojingi paklydimai, geriausiai gali paaiškinti ūmių smegenų kraujotakos pažeidimų specialistai.

– Kas yra insultas?
– Tai ūmus smegenų kraujotakos pažeidimas – smegenų aprūpinimo krauju sutrikimas. Insultas skirstomas į dvi pagrindines rūšis. Hemoraginis insultas arba kraujo išsiliejimas į smegenis. Išeminis insultas – tai nepakankamas smegenų aprūpinimas krauju arba smegenų infarktas.
Pažyma: medicininės statistikos duomenimis iš šešių insultų tik vienas įvyksta dėl kraujo išsiliejimo. 5 iš 6 insultų išeminiai (smegenų aprūpinimas krauju nepakankamas).
– Ar atrasti nauji efektingi gydymo metodai? Ar tas susirgimas, kaip ir anksčiau, laikomas ypač sunkiu, pavojingu ir mažai perspektyvos jį išgydyti?
– Dabar aktyviai vykdoma totalinės kovos programa su arterine hipertonija. Tačiau, vykdant nerūpestingai pačias geriausias rekomendacijas, galima padaryti žalą. Jei visiems ligoniams būtų stengiamasi sumažinti arterinį spaudimą iki formaliai priimtų normalių skaičių(120/80), tai daliai pacientų galėtų ištikti smegenų išemija, kaip pernelyg didelės terapijos pasekmė.
Nėra nieko baisesnio už ligą, sukurtą gydytojo rankomis. Deja, „greitosios pagalbos“ lygmenyje kartais gydoma neteisingai. Ligonio organizmas persotinamas taip vadinamais diuretikais, t.y. šlapimą varančiais preparatais. Tai „išdžiovina“ smegenis, sumažina kraujo takumą ir tuo nepagerina, o pablogina žmogaus būklę.
Jei jūs manėte, kad insultas įvyksta dėl padidėjusio spaudimo, jūs klystate! Žymiai dažniau jis įvyksta dėl spaudimo, sumažinto piliule ar injekcija.
Jei daugelis insultų būtų tokie, kaip kraujo išsiliejimo pasekmė (taip pat ir dėl sutrūkusių kraujagyslių esant „pernelyg aukštam“ AS), tai tuomet su aukštu AS „kova“, kurią medikamentų pagalba kasdieną veda milijonai „hipertonikų“, būtų pateisinta. Labai dažnai insultai įvyksta „gydant hipertoniją“ preparatais, mažinančiais arterinį spaudimą.
Kyla natūralūs klausimai: kodėl „hipertonikai“ – žmonės, kenčiantys nuo labiausiai paplitusios pasaulyje ligos, turi apie ją visiškai neteisingą supratimą, kurio pasekmės būna labai sunkios? Kodėl milijonai žmonių visame pasaulyje kasdien yra pavojuje susirgti baisiausia jiems ir jų artimiesiems liga – smegenų insultu, ir tuo pačiu mano, jog, vartodami „vaistus nuo spaudimo“, gelbėjasi nuo insulto?

Nuo ko, kaip ir kuo gydomi „hipertonikai“ medicinos įstaigose

Padidintas arterinis spaudimas
Arterinis spaudimas (AS) reguliuojamas arteriolėmis – smulkiausiomis arterijų atšakomis. Kai arteriolės susiaurėja, jų pasipriešinimas padidėja ir širdžiai tenka dėti didžiules pastangas, kad galėtų pompuoti jomis kraują. Tuo metu sistolinis bei diastolinis spaudimas pakyla. Arterinis spaudimas skirstomas į optimalų, normalų, į spaudimą, atitinkantį aukštesnę normos ribą ir į padidintą spaudimą (arterinę hipertenziją). Nėra idealių arterinio spaudimo požymių. Galima sakyti, jog arterinis spaudimas svyruoja atitinkamose ribose.
AS gali žymiai kaitaliotis ne tik įvairiomis dienomis, bet ir paros bėgyje, ir net gi valandomis. Arterinio spaudimo dydį veikia įvairiausi faktoriai, tokie kaip: emocinė reakcija į gydytojo apžiūrą, susijaudinimas, fizinis apkrovimas, o taip pat kai kurios ligos ir gydomieji preparatai. Panašūs arterinio spaudimo pakitimai visiškai normalūs.
Daugumai suaugusiųjų AS laikomas padidėjusiu, jei pakankamai ilgą laiką sistolinis spaudimas viršija 139 mm, o diastolinis 89 mm.

Arterinės hipertenzijos tipai
Yra du pagrindiniai arterinės hipertenzijos tipai: antrinė (simptomatinė) ir pirminė (esenciali). Antrinė arterinė hipertenzija susijusi su inkstų ligomis. Ja serga tik nedidelė dalis ligonių (apie 5 %).
Esenciali arba pirminė arterinė hipertenzija (hipertoninė liga) – tai labiau paplitusi arterinės hipertenzijos forma. Pakilus arteriniam spaudimui, ji atsiranda be aiškių priežasčių ir pasireiškia pernelyg susiaurėjus kraujagyslėms. Hipertoninė liga sudaro 90 – 95 % visų atvejų, kai padidėjęs lėtinis arterinis spaudimas.

Arterinės hipertenzijos gydymas
Nors šiuo metu hipertenzinė liga laikoma nepagydoma, tačiau palaikyti arterinį spaudimą priimtiname lygyje visiškai įmanoma.

Preparatai, mažinantys arterinį spaudimą
Hipertoninės ligos gydymui naudojamos įvairios farmacinės priemonės. Ligoniai skirtingai reaguoja į jas. Kai kuriems gali atsirasti pašalinis efektas, kurį galima sumažinti ar visiškai pašalinti, sumažinus preparato dozę arba pakeitus vieną preparatą kitu.

Diuretikai (šlapimą varančios priemonės).
Paprastai gydant hipertoninę ligą, pirmiausia skiriami diuretikai. Jie padeda išvalyti organizmą nuo skysčių ir druskų pertekliaus ir tokiu būdu sumažina arterinį spaudimą. Šalutiniai efektai, kurie kartais atsiranda vartojant diuretikus, pasireiškia silpnumu ir kalio netekimu.

β – blokatoriai.
Jei, vartojant tik diuretikus, arterinis spaudimas neartėja prie normos, tuomet kartu su jais skiriami β – blokatoriai. Jų veikimo mechanizmas gana sudėtingas. Jie mažina širdies susitraukimų dažnį ir jėgą, bei pakeičia plazmos tūrį. Vartojant β – blokatorius, šalutiniai poveikiai gali būti tokie: nuovargis, nemiga, širdies nepakankamumo padidėjimas ir impotencija.

Kiti preparatai
Kiti antihipertenzinių preparatų tipai naudojami susiaurėjusioms kraujagyslėms išplėsti. Prie jų priskiriami α-adrenoblokatoriai, bei kiti kraujagysles plečiantys preparatai. Tačiau šių preparatų vartojimas gali sukelti šiuos šalutinius poveikius: inkstų funkcijos sutrikimą, kosulį, odos išbėrimą, galvos skausmą bei svaigimą, tachikardiją, bei skysčių sulaikymą.
Visa tai galima papildyti duomenimis iš kitų šaltinių. Vartojant kraujagysles plečiančias priemones, išsiplečia tik periferinės kraujagyslės (pilvo ertmės srityje). Dėl to arterinis spaudimas sumažėja, bet, tai savo ruožtu, pablogina smegenų aprūpinimą krauju, nes dauguma kraujagysles plečiančių preparatų neturi poveikio galvos smegenų kraujagyslėms. Kai sumažėja arterinis spaudimas, kraujotaka per galvos smegenų kraujagysles proporcingai sumažėja.
Todėl ir atsiranda galvos svaigimas, skausmai, tachikardija...

Preparatų maksimalaus efektyvumo pasiekimas arterinio spaudimo sumažinimui
Preparatų maksimalų efektyvumą galima pasiekti reguliariai lankantis pas gydytoją, vykdant visas rekomendacijas, keičiant gyvenimo būdą (mažinant viršsvorį, reguliariai naudojant fizinį apkrovimą) ir vartojant visus vaistus pagal gydytojo nurodymus.
Preparatai gali padėti sumažinti arterinį spaudimą, tačiau jie negali galutinai išgydyti hipertoninę ligą.
Preparatų vartojimas turi tapti neatskiriama jūsų dienotvarkės dalimi. Visada turėkite su savimi vaistų atsargą parai.
Tęskite vaistų vartojimą, jei pamatavus eilinį kartą arterinį spaudimą jis buvo normalus, nes gal būt šie vaistai jį normalizavo. Reguliariai lankykitės pas savo gydytoją ir tikrinkite savo spaudimą.

Ligonio atsakomybė
Labai svarbu, kad ligonis suprastų, jog, esant hipertoninei ligai, galima pasiekti tam tikro pagerėjimo, palaikant arterinio spaudimo normalų lygį, tačiau išgydyti šios ligos neįmanoma. Hipertoninė liga reikalauja pastovaus gydymo visą gyvenimą.

Kardiologijos realybės
„Vaistais, kurie negydo, gydome ligą, kurios negalima išgydyti“
Kardiologijos klinikų sąžininga reklama.

Apie galimybes išgydyti hipertoninę ligą.
„Šiuo metu arterinė hipertenzija laikoma nepagydoma“, „jos negalima išgydyti“, „preparatai gali padėti sumažinti AS, tačiau negali galutinai išgydyti hipertoninės ligos“.
Šiuolaikinė kardiologija neturi priemonių realiai kovai su hipertonine liga, tai yra tokių priemonių, kurių pagalba ją galima būtų išgydyti ar pašalinti.

Apie hipertoninės ligos priežastis.
Kardiologai nežino priežasties, dėl kurios atsiranda esenciali (t.y. bepriežastinė) arterinė hipertenzija. Jie sako: „nors hipertoninės ligos tikslios priežastys nežinomos...“. Būtent, tuo ir paaiškinama, kodėl nėra priemonių realiai kovai su hipertonine liga. Juk ligą galima išgydyti tik pašalinus ligos priežastį.Tačiau, tikslios priežasties, kodėl atsiranda hipertoninė liga(HL), kardiologai nežino.

Apie hipertoninės ligos gydymą.
Gydymas – tai procesas, vedantis prie išgijimo, atsikratymo nuo ligos arba nors jos nuslopinimo, t.y. procesas, kuris numato, jei ne visišką ligos priežasties pašalinimą, tai nors kažkaip paveikti tą priežastį.
Patys kardiologai pripažįsta, kad hipertoninės ligos gydymas neegzistuoja. Tai įrodo ir kardiologinio „gydymo“ rezultatai. Ar gali kas nors įvardinti nors vieną buvusį „hipertoniką“, kurį išgydė, t.y. padarė sveikesniu? O gal jūs pažįstate „hipertoniką“, kuris po kardiologinio gydymo jaučiasi geriau , nei prieš vienus, du... metus?

Apie HL gydymo rezultatus.
„Normalaus“ gydymo pasekmė – išgijimas. O kame yra kardiologinio „gydymo“ pasekmė, jei nėra išgijimo (o jo negali būti, kadangi liga nepagydoma)? Pabandykite pateikti šį klausimą sau ir jūs patys rasite atsakymą į jį:
a) pagydomos ligos gydymas baigiasi išgijimu;
b) nepagydomos HL gydymas baigiasi ... insultu arba infarktu.

Apie vaistus.
Nekreipiant dėmesio į tai, kad daugybė kartų vartojami terminai „vaistai“, „vaistiniai preparatai“, iš tikrųjų visi „vaistai“ nuo HL iš vis nėra vaistai, o yra „preparatai, mažinantys arterinį spaudimą“. Tai sintetinės cheminės medžiagos, turinčios trumpalaikį šlapimą varantį, raminantį ar kraujagysles plečiantį poveikį. Bet gi, daugelis „hipertonikų“ mano, kad "piliulė nuo spaudimo“ yra vaistai. Iš tikrųjų vaistų nuo HL nėra! Todėl nėra gydymo ir atitinkamai nėra išgijimo.
Manome, kad jūs pastebėjote, jog visi „vaistai“, kuriuos įvardina kardiologai, suteikia organizmui labai pavojingus šalutinius poveikius. Tačiau, nežiūrint į tai, jie teigia, kad „preparatų vartojimas turi tapti neatskiriama jūsų dienotvarkės dalis“ ir „HL reikalauja pastovaus gydymo visą gyvenimą“.

Apie gydytojo vaidmenį, gydant hipertoninę ligą.
Kadangi HL gydymo nėra, reiškia gydytojai jos negydo. Iškyla natūralus klausimas: kur čia slypi gydytojo „darbas“, ką jis daro su pacientais?
Gydant „pagydomą“ ligą, gydytojo darbas akivaizdus:
- diagnostika, t.y. liguistumo priežasčių nustatymas;
- vaistų parinkimas, t.y. to, kas veiks liguistumo priežastis;
- vaistų dozės paskyrimas ir jų vartojimo dažnis;
- gydymo eigos stebėjimas iki pasveikimo.
„Kardiologiškai gydant,” gydytojo vaidmuo yra tame, kad visą gyvenimą atliktų bandymus su pacientu, parenkant jam iš standartinio rinkinio tokius preparatus, kurie reguliariai mažins arterinį spaudimą iki tam tikros „normos“ su minimaliais šalutiniais poveikiais“.

Apie HL pavojingumą
Kame slypi HL pavojingumas? Dėl ko žmogus iki savo gyvenimo pabaigos „pagal dienotvarkę“ priverstas vartoti „vaistus“, kurie griauna organizmą (kenkia kepenims, inkstams), neturint jokios vilties, kad sveikata pagerės?
„Sunki“ arterinė hipertenzija, kuri viso labo „gali pasireikšti galvos skausmais ir kraujo išsiliejimu į akies tinklainę bei junginę“. Tačiau, visai kas kita – „nuosaiki“ HL. Kuo gi grėsminga mums „nuosaiki“ HL, kurią kardiologai siūlo gydyti net gi organizmo griovimo kaina? Apie tai autoritetingų kardiologų knygoje kažkodėl pasakyta labai mažai, iš viso devynios eilutės (knygoje 497 puslapiai).
Apie padidinto arterinio spaudimo grėsmę kardiologai rašo mažai, nekonkrečiai ir neįtikinamai. O apie tai, kokio pavojingo rezultato galima sulaukti kovojant su padidintu AS, kai jis vieną kartą bus „ pernelyg“ sumažintas „vaistų“ pagalba, kardiologai visai nieko nerašo. Sunku įsivaizduoti, kad jie nežinotų apie šį pavojų. Tikriausiai žino, bet kažkodėl nerašo.

Medicininė aklavietė
Vaizdas gana liūdnas!
Kardiologai, kurių specialybė – širdis bei kraujagyslės, kalba apie nežinomą pavojų dėl padidinto AS ir ragina žmogų mažinti jį visais įmanomais būdais iki tam tikros, atvirai kalbant, niekam nežinomos normos.
Neuropatologai, kurių specialybė - smegenys ir nervai, kalba apie „ligą, sukurtą gydytojų rankomis“ t.y. apie smegenų išemiją (tame tarpe ir apie insultą), kurie atsiranda sumažinus medikamentinį AS. Ir AS sumažinimą medikamentais iki „normos“ jie vadina „nesaikinga terapija“.
Tačiau liūdniausia jų pacientams yra tai, jog ir kardiologai, ir neuropatologai negali kartu išspręsti šio klausimo. Jie dar tik „mano, kad ras supratimą“. Kada?
Tarkim, kad kada nors neuropatologai vis gi prisibels prie kardiologų ir šie pripažins, kad kova su hipertonine liga ,,priešhipertenzinėmis priemonėmis” padaro žmogui didesnę žalą, nei esamas ,,padidintas” AS, ir kad ši kova labai pavojinga sveikatai ir net gi žmogaus gyvybei.
Bet ką gi tuomet daryti su „priešhipertenzinėmis priemonėmis“?
Šiandieną priešhipertenzinės priemonės yra vienos iš labiausiai parduodamų pasaulyje medikamentų. Tai sudaro dešimtis, o gal ir šimtus milijardus dolerių per metus. Manome, kad kiekvienas sveikai mąstantis žmogus supranta, kad kardiologai ir terapeutai šią „kovą su spaudimu“ kažin ar baigs dar ir todėl, kad tai taps visos medicinos nepagrįstumo pripažinimu. Kaip mes išsiaiškinome, HL „gydymas“ – tai tik preparatų, mažinančių AS, skyrimas. Nieko kito tiesiog nėra!
Kardiologų ir neuropatologų diskusijos centre yra vienas labai svarbus kiekvienam „hipertonikui“ klausimas: koks gi yra normalus arterinis spaudimas? Ar kiekvienam žmogui taikomi konkretūs skaičiai? Galima daryti prielaidą, kad yra bendra daugelio jaunų žmonių AS norma 120/80, nes jie kol kas dar sveiki (nors ir tarp jų yra nemažas nuošimtis hipotonikų). Tačiau apie kokią normą galima kalbėti 50 – 60-mečių, kurių AS jau dėl amžiaus turi būti aukštesnis, nei jaunų žmonių ? Bet kiek aukštesnis? Tarp 50 – 60-mečių labai mažai sveikų žmonių, atitinkamai ir AS norma turi priklausyti nuo sveikatos būsenos. Tačiau kaip priklausyti?
Dar vienas klausimas. Jei žmogus jaunystėje turėjo žemą spaudimą, tai, būdamas 50-60 m., jo „normalus“ AS taip pat turi būti žemesnis, nei daugelio bendraamžių. Bet kiek žemesnis?
Ir, pagaliau, pagrindinis klausimas. Kokiais kriterijais apsprendžiamas ,,nenormalus” spaudimas? Suprantama, be jokių kriterijų galima laikyti AS „nenormaliu“, jei jis yra 220/140. Tačiau žinoma, kad labai didelis žmonių skaičius daugelį metų jaučiasi neblogai su pastoviu jiems AS 140-150/100-110 ir netgi 170-180/120-130. Tai koks pagrindas, kokie kriterijai, tokiais atvejais pripažinti AS „nenormaliu“? Juk žmogus iš esmės yra sveikas – gerai jaučiasi, niekuo nesiskundžia. Tai kam gi jį „gydyti“, nuodijant organizmą chemikalais, neabejotinai apsunkinant smegenų kraujotaką ir provokuojant insultą?
Eilinis žmogus, susipažinęs su prieštaravimais tarp kardiologų ir neuropatologų, greičiausiai pritars neuropatologams. Pirmiausia, kardiologai neturi įtikinamų paaiškinimų dėl aukšto AS grėsmės ir būtinumo jį reguliariai mažinti vaistais. Antra, tai, kad dirbtinis AS mažinimas yra pavojingas, akivaizdžiai matome net elementarios fizikos požiūriu. AS skirtas aprūpinti smegenų kraujagysles krauju (dėl normalaus smegenų darbo būtinas 750 ml per min.). O pagal fizikos dėsnį, bet koks dirbtinis AS sumažinimas būtinai atves prie to, jog sumažės kraujotaka per smegenų kraujagysles, t.y. atsiras išemija.
Reiškia, kad kardiologų nurodymai, mažinti AS, yra pavojingi žmogaus sveikatai. O tai jau nukrypimas nuo pagrindinės gydytojų priesaikos „nepakenk“!

Iš aklavietės yra išeitis
Ši situacija, kurioje net patys to neįtardami atsidūrė milijonai „hipertonikų“, tai aklavietė, kurioje jau ne vienerius metus yra medicina arba jos žymi dalis, kuri užsiima labiausiai paplitusios ligos gydymu. Ir išeities iš šios aklavietės, iš visko sprendžiant, medicina neturi. Tačiau, tai visiškai nereiškia, kad neturi išeities pacientai, patekę į medicinos aklavietę.
Kol neuropatologai ieškos sutarimo su terapeutais ir kardiologais, mums, jų pacientams, reikėtų grįžti maždaug 30-40 metų atgal, kai:
- spaudimo beveik niekas nematuodavo, ypač kelis kartus per dieną;
- „šiuolaikiškų“, ypač efektingų „priešhipertenzinių“ preparatų dar nebuvo.
Tais laikais, sunegalavus arba atsiradus galvos skausmams, žmonės apsieidavo vartodami pigų korvalolą ar valerijoną. Ir insultų skaičius tuomet buvo žymiai mažesnis, nei dabar. Tai buvo ne pati geriausia išeitis, tačiau ji mažiau kenksminga galvos smegenims, nekalbant jau apie kepenis ar inkstus. Kas nors gali pagalvoti, kad hipertoninės ligos gydymas korvalolu ar valerijonu tais laikais buvo priverstinis, nes nebuvo kitų efektingesnių priemonių. Tai netiesa jau todėl, kad „raminančių“ preparatų poveikis yra optimalus moksliniu požiūriu.
„Raminantys“ preparatai kaip korvalolas, valokardinas, valerijono tinktūra veikia kraujagysles natūraliau, minkščiau. Šie preparatai ,,susijaudinusias’’ smegenis veikia kaip stabdys, dėl to žmogaus smegenys per nervines skaidulas arterijų sienelėse išplečia jas, ir AS sumažėja.
Hipertoninės ligos gydymas raminančiais preparatais manė esąs racionalesnis už gydymą „vaistais nuo spaudimo“ (mokymo apie HL pradininkas akademikas G.F. Langas (1875-1948), pagal kurio vadovėlius savo laiku mokėsi kelios gydytojų kartos).
Tačiau, maždaug prieš 20-30 metų kardiologai ir HL specialistai pradėjo tiesiog ignoruoti G. Lango mokslą. Kam jiems to prireikė? Būtent tuomet prasidėjo „kova su spaudimu“ priešhipertenzinių preparatų pagalba, preparatų, kuriuos atmetė G. Langas. Ši ,,kova’’ davė farmacijos pramonei trilijonus pelno, o žmonijai – insultų epidemiją.
Reiškia, kad akademiko Lango mokiniai vietoj to, kad tęstų jo mokymą ir atrastų tiesą, ieškant HL pirmapradės priežasties, nuėjo keliu, iš anksto vedančiu į aklavietę, apie ką G. Langas įspėjo daugiau nei prieš pusė amžiaus. Nebūtų nieko baisaus, jei tai taptų aklaviete kardiologijai kaip mokslui. Tačiau kardiologijos dėka jos pačios aklavietė tapo aklaviete milijonams žmonių, esantiems toli nuo mokslų.
Taigi, hipertonija – tai ne liga. Tai pakankamai stabili, rami būklė raumenų, charakterizuojamų kaip jų padidintu tonusu (įtampa).
Padidintas tonusas mažų kraujagyslių (arteriolių), latakų (kepenų, vidinės sekrecijos liaukų), bronchų ir bronchiolių, susidedančių iš lygiųjų raumenų, sumažina (susiaurina) jų vidinį diametrą. Kitaip šis reiškinys vadinamas lygiųjų raumenų spazmais.
Padidintas arterinio tinklo kraujagyslių tonusas (arterijų hipertonija) – tai pirmiausiai smulkiausių kraujagyslių , pačių mažiausių arterijų ir arteriolių, susiaurėjimas.
Apie tai rašė tikras mokslininkas ir didis gydytojas – klinikas G.F.Langas.
,,Ilgalaikės hipertenzijos ,,pagrindine priežastim yra smulkių arterijų ir arteriolių funkcijos pažeidimas, esant raumenų tokiam tonusui ir atitinkamai sumažėjusiam jų vidiniam diametrui (skersmeniui), kurie apsunkina iš arterinės sistemos kraujo tėkmę. ,,Manėme (anksčiau) , kad šie pasikeitimai (arterijų ir arteriolių) priklauso arterijų sklerozės grupei arba yra specialių procesų, pažeidžiančių smulkias kraujagysles. Šiuo metu šie tvirtinimai turi tik istorinį interesą. Dabar pripažintas teiginys, kad arteriolių susiaurėjimas yra sustiprinto jų toninio sumažinimo pasekmė, t.y. funkcinės būklės patologinis nukrypimas.”
Tokiam arterinės hipertonijos apibūdinimui pritaria ir šiuolaikiniai hipertoninės ligos specialistai.
,,Nors sergantiems hipertonine liga charakteringi aterosklerotiniai stambių arterijų pasikeitimai, padidintas spaudimas pagrįstas smulkių arterijų ir arteriolių pasikeitimais, kurie nepažeidžiami aterosklerozės. Būtent jų padidintas tonusas, užtvirtintas struktūriniais – funkciniais pasikeitimais, padidina chroninį periferinį pasipriešinimą. Kalbama apie arterioles ir arterijas, kurių vidinis diametras ne mažesnis kaip 30 mikro mm.”( Gogin E.E. ,,Hipertoninė liga”M., 1997- 400 psl., 68 psl.).
Susiaurėjus arteriolėms, padidėja pasipriešinimas kraujotakai (periferinis kraujagyslių pasipriešinimas PKP), taip pat padidėja tam tikras AS. Bet ne tame yra pavojus organizmui.
Susiaurėjus arteriolėms, sumažėja kraujotaka organuose ( regijoninis kraujo apykaitos pažeidimas), t.y. pakinta audinių normalus aprūpinimas krauju, atsiranda išemija. Ląstelių lygyje išemija sukelia deguonies badą (audinių hipoksiją). Dėl deguonies trūkumo ląstelės nevykdo savo funkcijų pilnu pajėgumu.Ryškus deguonies deficitas sukelia masinę ląstelių žūtį – organų infarktą, širdies (miokardo infarktą) arba galvos smegenų (išeminį infarktą).
Hipertoninės ligos esmė –tai kraujo apykaitos sutrikimas esant arteriolių hipertonijai visuose gyvybiškai svarbiuose organuose. Tame yra hipertonijos pagrindinis pavojus žmogaus sveikatai.
Bet koks HL gydymas turi normalizuoti kraujotaką, t.y. pašalinti HL priežastį – visų arteriolių hipertoniją, o ne dirbtinai mažinti AS, kuris pablogina smegenų kraujotaką ir iššaukia insultą.
Esant hipertoninei ligai, padidintas arterinis spaudimas – tai tik simptomas, rodantis kraujotakos nepakankamumą organuose ir širdies raumens apkrovą.

Ką rodo tonometras?
Hipertonija – padidintas (hiper) raumenų tonusas (įtampa). Arterinė hipertonija pažeidžia audinių ir organų aprūpinimą krauju.Tai pagrindinė ir kartais labai pavojinga problema, atsirandanti dėl hipertonijos, o antroji problema ta, kad 1,5-3 karto apkraunamas širdies raumuo.
Žmonės mano, kad pagrindinė hipertonijos sukelta problema - tai aukštas arterinis spaudimas, su kuriuo reikia kovoti. Iš tikrųjų, kovoti su padidintu AS (arteriniu spaudimu) yra tas pats,kas kovoti su pakilusia temperatūra, manydami, kad grėsmė organizmui yra temperatūra, o ne pvz., infekcija, sukėlusi ją. Kaip termometras pagal kūno temperatūros dydį parodo infekcijos organizme buvimą ar nebuvimą, taip ir tonometras parodo sutrikusį arba normalų aprūpinimą krauju ir miokardo apkrovos laipsnį pagal sistolinį ir diastolinį spaudimą arterijose. Be to, tonometras skirtas ne spaudimo matavimui (kaip žinoma, tam skirti manometrai), o arterinės hipertonijos lygio, tai yra arterinių kraujagyslių tinklo tonuso matavimui. Taip pat kraujagyslių tonuso rodiklis nustatomas dviem parodymais manometro, matuojančio spaudimą. Tonometro aukšti duomenys, tai nėra signalas greitai imti vartoti vaistus nuo spaudimo .Tai signalas imtis priemonių, kad sumažinti arterinės hipertonijos laipsnį, kuris apsunkina viso organizmo normalų aprūpinimą krauju (tai signalas pašalinti jo pagrindinę priežastį).

Nuo ko keičiasi spaudimas?
Paros eigoje kiekvieno žmogaus AS keičiasi, keičiantis arteriolių pločiui. Jis gali keistis 3-10 kartų, priklausomai nuo koncentracijos kai kurių medžiagų, tekančių kraujo arterijomis. Padidinta adrenalino koncentracija (daugiausia dėl streso) susiaurina arterioles, pakyla AS. Kraujyje atsiradus nitroglicerinui, papaverinui, diabazolui arba kokiam nors kitam priešhipertenziniam kraujagysles plečiančiam vaistui, iššaukiamas arteriolių praplėtimas, todėl AS sumažėja. Arteriolėms prasiplėtus ir AS sumažėjus, padidėja CO₂ koncentracija kraujyje,tekančiame arteriolėmis.
Sveiko, jauno žmogaus arteriolių normalus vidinis diametras pastoviai palaikomas cheminiu veikimu į jų sieneles kraujyje ištirpusiomis anglies dioksido dujomis (CO₂). Ši medžiaga pastoviai gaminama kiekvienoje organizmo ląstelėje. Kaip galutinis produktas (įskaitant vandenį), oksiduojantis vandeniliui, CO₂ galiausiai išsiskiria per plaučius. Bet pakeliui į plaučius CO₂ kurį laiką būna kraujyje, kaip natūralus arterijų diametro reguliatorius, neleidžiantis joms susiaurėti. Normalios CO₂ koncentracijos sąlyga arteriniame kraujyje yra normalus AS.Esant sumažintai CO₂ koncentracijai arteriniame kraujyje, arteriolių diametras žymiai sumažėja. Susiaurėjus arteriolėms galvos smegenyse, sumažėja kraujotaka ir atsiranda smegenų išemija. Galvos smegenų apatinėje dalyje yra taip vadinamas vazomotorinis centras (kraujagysles valdantis), kuris reguliuoja arterijų diametrą. Esant smegenų išemijai, vazomotorinis centras padidina impulsaciją per nervų audinius į arterijų sieneles, aprūpinančias krauju pilvo ertmės organus. Arterijos susitraukia, spaudimas padidėja, ir smegenų aprūpinimas krauju pagerėja.Išemijos chroninė būsena išprovokuoja nervų sistemos apkrovimą, todėl padidėja AS. Šioje situacijoje pilvo ertmės arterijoje vyksta perteklinė impulsacija, padidinanti AS, bet šiuo atveju ,,be poreikio” smegenims ir visam organizmui.

Kardiologijos klaida
Yra pakankamai pagrindo manyti, kad kardiologus į aklavietę įvedė ne tik farmacijos pramonė, bet ir kardiologijos ,,mokslas”. Į klausimą: ,,Kodėl taip atsitiko?” galima duoti atsakymą.
Šiuolaikinės kardiologijos ,,mokslas” faktiškai ignoruoja vaidmenį galvos smegenų kaip širdies kraujagyslių sistemos pagrindinio reguliatoriaus. Kitu atveju, kardiologai neužsiiminėtų reguliariai ,,nukraujinti” galvos smegenų”, sumažindami AS vaistais ,,iki normos”. Jeigu kardiologai pripažintų svarbiausią galvos smegenų vaidmenį širdies-kraujagyslių sistemos darbe, pripažintų, kad AS dydis bet kokiu laiko momentu yra galvos smegenų darbo rezultatas, tuomet nenustatytų normą (ne daugiau 139/89), neveiktų priešingai smegenų veiklai ir nemažintų, smegenų dėka, padidinto spaudimo.
Iš tikrųjų galvos smegenys ne tik reguliuoja pulsą ir AS, bet ir valdo visos širdies-kraujagyslių sistemos darbą. Smegenų užduotis ne palaikyti ,,normalų” AS, o normaliai aprūpinti krauju įvairių organų audinius. Keisdamos iš vazomotorinio centro AS, smegenys taip pat keičia kraujo tėkmės intensyvumą atskiruose organuose, kad sudaryti sąlygas normaliam organizmo darbui įvairiose situacijose (ramybėje, esant fiziniam krūviui, stresui, miegant, valgant,pavargus…). AS dydis keičiasi pirmiausia dėl smegenų darbo. Ir jeigu (reguliatorius ) pačios smegenys normaliai aprūpintos deguonimi, jos niekada neleis AS sumažinti iki tokio lygio, kuris būtinas. O jeigu AS pakyla labai aukštai, reiškia , tai reikalinga visam organizmui, pvz. esant fizinei apkrovai (iki 200/110 ) arba to reikia galvos smegenų apsaugai nuo išemijos (išskyrus atvejus, kai sujaudinama nervų sistema).
,,Padidintas” kraujo arterinis spaudimas normaliai aprūpina krauju smegenų audinius esant arterinei hipertonijai.
Padidintas arterinis spaudimas - natūrali apsauginė smegenų reakcija susiaurėjus smegenų arteriolėms.Smegenys, pakeldamos AS , apsaugo save nuo insulto grėsmės. Jeigu smegenys, kaip organizmo šeimininkės, daro viską teisingai, tai reikia pripažinti, kad bet koks AS yra normalus ir yra, būtent toks, koks organizmui būtinas būtent dabar.
Jeigu ,,hipertonikas” jaučiasi blogai, o AS dydis aukštesnis už optimalų (įprastąjį AS, kuriam esant jis jaučiasi ,,gerai”), tai nereiškia, kad jam blogai dėl padidinto spaudimo. Blogai jam dėl trūkumo deguonies, kurį smegenys nori gauti padidindamos AS. Nuo padidinto spaudimo gali būti tik galvos skausmai.
Padidintas AS liudija apie intensyvią smegenų kovą prieš išemijos ir infarkto grėsmę. Dirbtinas AS sumažinimas vaistais šioje situacijoje tik pagilina problemą ir laikinai nuima galvos skausmą. Be didelio būtinumo sumažinus AS vaistais būtų grubus įsikišimas į galvos smegenų darbą. Tai pažeidžia širdies-kraujagyslių sistemos normalų darbą , sudaro smegenims negatyvias pasekmes, kurios pablogina smegenų aprūpinimą krauju. To rezultatas: nemiga, silpna atmintis, nervingumo padidėjimas, nervų sistemos apkrovimas. Galiausiai smegenys blogiau vykdo širdies –kraujagyslių sistemos funkcijas. Sumažinus vaistais AS, kelias paruoštas išeminiam insultui t.y. smegenų infarktui. Neuropatologai tai supranta, bet iki kardiologų niekaip ,,neprisibelsi”. Ir vargu, ar kada ,,prisibelsi”, juk kardiologams smegenys kaip ir neegzistuoja. Šiuolaikinėje kardiologijoje neegzistuoja. O juk kažkada egzistavo. Kodėl akademikas G.F.Langas manė, kad raminantys vaistai svarbesni už vaistus ,,nuo spaudimo?” Todėl, kad jis suprato galvos smegenų pagrindinį vaidmenį širdies kraujagyslių sistemos darbe. Vartojant karvalolą ir valerijoną, padedam galvos smegenims: nuimam apkrovimą (susijaudinimą), pasireiškusį dažnesniu kvėpavimu ir AS padidėjimu. Atsakydamos į mūsų pagalbą, smegenys sumažina AS. Priešhipertenziniai vaistai nepadeda galvos smegenims, o tik žaloja ir trukdo joms dirbti, pablogindami jų aprūpinimą krauju.
Šiuolaikiniai kardiologai apie tai netgi nežino, kadangi jų mokytojai seniai ,,uždraudė” akademiko Lango mokymą.

Pirmosios priežasties ieškojimai
Tai, kad hipertoninės ligos priežastis yra hipertonija (padidintas arteriolių vidinio diametro sumažėjimas ir pačių smulkiausių arterijų tonusas), žinoma nuo 20 amžiaus pradžios. Sunku patikėti, kad ir gydytojams iki šiol nežinoma arteriolių hipertonijos priežastis, nors fiziologams tai aišku jau 50 metų. Apie hipertonijos priežastį seniai rašoma vadovėliuose ,,Normalioji fiziologija”. Nustatyti arteriolių hipertonijos priežastį galima dviem bandymais, pagrįstais, seniai žinomais iš fiziologijos, duomenimis.
Pirmas bandymas. Jį kasdien atlieka milijonai ,,hipertonikų”. Vaistų vartojimas, pvz. papaverino, dibazolio, kurie atsiradę kraujyje veikia į arteriolių sieneles tokiu būdu, kad jų tonusas(aktyvumas) sumažėja, diametras padidėja. Padidėjęs AS sumažėja.
Antras bandymas. Su savimi gali atlikti kiekvienas žmogus, vartojantis vaistus ,,nuo spaudimo.” Išmatuojam AS topometru, stebim savo kvėpavimą. Po kiekvieno įkvėpimo ir iškvėpimo darom pauzę (5-10 sek. po iškvėpimo ir 10-15 sek. po įkvėpimo). Įkvėpiam ir iškvėpiam, pagal galimybę sulaikom. Po 20 minučių pamatuojame AS ir pastebime, kad jis sumažėjęs; reiškia arteriolės išsiplėtė. Per abu bandymus skirtingu būdu gauname tą patį rezultatą. Pirmu atveju arteriolės išsiplėtė veikiant į jų sieneles vaistams, esantiems kraujyje. Dėl kokios priežasties arteriolių tonusas sumažėjo antrame etape? Juk iš išorės į organizmą nebuvo veikiama. Reiškia į arteriolių sieneles, analogiškai kaip papaverinas (vaistas), suveikė medžiaga, pagaminta paties organizmo.
Ši medžiaga yra anglies dioksidas. Mūsų antro bandymo metu, sulaikant kvėpavimą, arteriniame kraujyje padidėja CO₂ dujos (pagal suprantamas priežastis)
Dviejų paprastų bandymų pakanka, kad nustatyti arteriolių hipertonijos priežastį. Padidinus CO₂ kiekį kraujyje, arteriolės išsiplėtė. Kol anglies dioksido kraujyje buvo mažai, arteriolės buvo susiaurėjusios (turėjo chroninį padidintą tonusą). Išvadas dėl arteriolių hipertonijos priežasčių galite padaryti patys.
Yra dar vienas paprastas bandymas, patvirtinantis dviejų pirmųjų rezultatus. Šį bandymą atlikti gali bet kuris žmogus.Atsisėdam ant kėdės ir darom keletą gilių įkvėpimų ir iškvėpimų tol, kol pradės svaigti galva. Atsiradęs galvos svaigimas paaiškinamas labai paprastai. Gilus ( priešingai sulaikytam kvėpavimui 2-am bandyme) kvėpavimas CO₂ koncentraciją arteriniam kraujyje sumažina. Todėl susiaurėja galvos smegenų arteriolės ir sumažėja kraujotaka ( įvyksta išemija).

,,Medicinos mokslo” keistenybės
Nežiūrint į fiziologijos atrastą arterinės hipertonijos akivaizdžią priežastį, medicinai tai neatverta paslaptis, o ,,esenciali” (nepriežastinė) taip ir lieka ,,esenciali” nuo 1911 metų.
Medicinos mokslui ( jau 90 metų) niekaip nesiseka nustatyti arteriolių pastovaus susiaurėjimo priežasties.
Bet kokiame vadovėlyje ,,Normalioji fiziologija” nurodoma, kad natūralioji medžiaga, išplečianti kraujagysles, yra CO₂ kraujyje. Nesunku patikrinti, kad arterinės hipertonijos priežastis (arteriolių pastovus susiaurėjimas) arteriniame kraujyje yra nepakankama medžiagos koncentracija, kuri natūraliu būdu neleidžia arterijoms susiaurėti. Ši medžiaga tai natūralus kraujagyslių išplėtėjas -CO₂ (anglies dioksidas, kitaip vadinamas, angliarūgštės dujomis).
Kodėl niekas iš mokslininkų - medikų per praeitus dešimtmečius nesusiprato patikrinti pasiūlymą ir įsitikint, kad tai teisinga.
Pamiršta ir apie Verigo-Bora efekto egzistavimą, efekto, atrasto Permės gydytojo B.F.Verigo dar 19 amžiaus pabaigoje. Buvo nustatyta, kad įsisavinimas deguonies, patenkančio į organizmą per plaučius, priklauso nuo organizme esančio CO₂ dujų kiekio. Kuo daugiau kraujyje CO₂, tuo daugiau deguonies (per arterioles ir kapiliarus) patenka į ląsteles ir daugiau jos jį įsisavina.
Medicinos mokslas 100 metų ieškojo priežasties ,,nepriežastinei” hipertenzijai.
,,Pašalink priežastį - pasitrauks liga” - viena iš svarbiausių Hipokrato posakių, pamirštų šiuolaikinės medicinos, kuri nesidomi kaip pašalinti priežastis. Nes, jei pasitrauks liga, pasitrauks ir pacientas, tiksliau klientas - ,,medicinos paslaugų vartotojas”.

Arterinės hipertonijos priežastis
Ištyrus dauguma vyresnio amžiaus žmonių (esant ramybės būklei) arterinį kraują, jame rasta 3,6 - 4,5 nuošimčių CO₂ (norma 6-6,5).
Tokiu būdu buvo gauti faktiniai įrodymai, kad pirmoji, pagrindinė priežastis daugelio chroninių negalių, charakteringų vyresniems žmonėms yra ta, kad jų organizmas nesugeba pastoviai palaikyti arteriniame kraujyje CO₂ kiekio dydį, artimą normai 6-6,5 nuošimčių. O tai, kad jaunų, sveikų žmonių CO₂ kiekis kraujyje yra normalus - seniai žinoma aksioma.
Nuo ko priklauso CO₂ kiekis kraujyje?
Angliarūgštės dujos CO₂ pastoviai susidaro organizmo ląstelėse. Dujų pašalinimo iš organizmo procesas, vykstantis per plaučius, griežtai reguliuojamas kvėpavimo centro - galvos smegenų, valdančių per išorinį kvėpavimą. Sveikų žmonių kiekvienu laiko momentu plaučių ventiliacijos lygis (dažnumas ir kvėpavimo gylis) yra toks, jog CO₂ dujos iš organizmo pašalinamos tokiu kiekiu,kad jo visada pasiliktų arteriniame kraujyje ne mažiau kaip 6 nuošimčiai. Iš tikrųjų sveikas organizmas (fiziologine prasme) neleidžia sumažinti ar padidinti CO₂ kiekį daugiau kaip 6,5 nuošimčių. Įdomu, jog daugelis įvairių rodiklių reikšmių, nustatytų poliklinikose ir kitose diagnostikos centruose tiriant vyresnius ir jaunus žmones, skiriasi. CO₂ kiekio duomenys kraujyje skiriasi beveik 1,5 karto. Nėra aiškesnio, konkretesnio skirtumo tarp sveikų ir ligonių.
HIPOKAPNIJA (pastovus CO₂ (angliarūgštės) dujų trūkumas organizme) - tai pagrindinė arterinės hipertonijos –arteriolių hipertonijos priežastis.
Kol žmogus jaunas ir palyginti daug juda (žaidimai, sportas, diskotekos…), jo kvėpavimo intensyvumas atitinka fiziologines normas ir ramybės būsenoje sudaro 2-4 ltr/min. Tačiau, su amžiumi ir dėl stresų, mažai judant, kvėpavimo intensyvumas padidėja, ir esant 50-60 metų amžiaus, jau susidaro daugumai žmonių 8-12 ltr/min., t.y. viršija normą 2-3 kartus.
Perteklinė plaučių ventiliacija priverčia iš arterinio kraujo išmesti perteklines CO₂ dujas. Pavyzdžiui, ramybės būsenoje intensyviai kvėpuojant (10 ltr/min.), arteriniam kraujyje yra tik 4 nuošimčiai CO₂. Tai lengvai patvirtinama dujų analizatoriaus pagalba. Nenormaliai žemas CO₂ kiekis kraujyje sukelia pastovias ryškias arteriolių spazmas, arteriolinę hipertoniją.

Apibendrinimas
Pagrindinė hipertonijos atsiradimo priežastis yra ta, jog arteriniame kraujyje sumažėja angliarūgštės dujų (CO₂) kiekis. Su amžiumi žmogaus organizmas praranda gebėjimą palaikyti normalų CO₂ kiekį arteriniame kraujyje. CO₂ turi savybes natūralaus spazmolitiko, kuris išstoja prieš hipertoniją ir arteriolėms neleidžia susiaurėti. Žiūrint iš išorės, kvėpavimo intensyvumas padidėja.
Atsirandanti arterinė hipertonija (arteriolių susiaurėjimas) pablogina visų organų aprūpinimą krauju. Tame yra hipertoninės ligos esmė.
Pastoviai susiaurėdamos galvos smegenų arteriolės, priverčia smegenis palaikyti AS (arterinį spaudimą) aukštesniame lygyje, negu tai buvo jaunystėje. Tokiu būdu smegenys minimaliai aprūpina savo kraujagysles kraujo tėkme. Bet koks faktinis AS matmuo yra norma, kadangi jį palaiko būtent smegenys ir nėra jokio pagrindo manyti, jog jis neteisingas. Padidėjus laikinai AS, atsiranda papildomas (išskyrus pastovią arteriolių hipertoniją) faktorius, kuris priverčia smegenis papildomai padidinti AS. Tokiu papildomu faktoriumi gali būti nervų sistemos didesnis sujaudinimas. Kad padidėjęs AS natūraliu būdu grįžtų į normą, reikia ne gerti ,,vaistus nuo spaudimo”, o nuraminti nervų sistemą, t.y. priimti korvalolą arba valerijoną. Atsakydamos į tai, smegenys ,,atleis” suspaustas arterijas pilvo ertmėje, kvėpavimas taps ramesnis, CO₂ kiekis kraujyje padidės, arteriolės prasiplės. Spaudimas ,,pats” sumažės iki smegenims būtinos normos. Hipertonijos pašalinimo problema išsprendžiama, atstačius normalų CO₂ kiekį kraujyje.

,,Visos ligos nuo nervų” ir hipodinamijos
Kodėl žmogaus organizmas su amžiumi praranda gebėjimą palaikyti normalų CO₂ kiekį kraujyje ir atitinkamai normalų arteriolių tonusą?
Homo sapiens (išmintingas žmogus) elgiasi gamtos atžvilgiu, dažniausiai, neprotingai. Jo gyvenimo būdas prieštarauja natūraliam gyvenimo būdui, kurio pagrindas - kiekvienam žmogui ir bet kokiam gyvam organizmui - tai judėjimas, pakankamai dažnas, ilgas, intensyvus. Judant organizmas pagamina ir išskiria į atmosferą anglies dioksido dujų žymiai daugiau, negu esant ramybės būklėj. Dar daugiau, CO₂ išsiskiria greitai, intensyviai judant. Reguliarūs fiziniai krūviai palaiko visą žmogaus organizmą normalioje fizinėje formoje ir taip pat dėl organizmo sveikatos svarbiausią kvėpavimo sistemą.
Šiuolaikinio civilizuoto vidutinio amžiaus žmogaus judėjimo deficitas sudaro 70-90 nuošimčių būtinojo judėjimo. Dėl to organizmas pagamina ir išskiria CO₂ į atmosferą kelis kartus mažiau, negu ,,priklauso nuo gamtos.” Kvėpavimo sistema, negaudama pastovaus CO₂ kiekio kraujyje, taip pat pakankamo ir reguliaraus krūvio, su amžiumi ,,detreniruojasi’’, degraduoja, ,,praranda formą”, kvėpavimo intensyvumas ,,lėtai, bet tikrai” padidėja.
Nepakankamo fizinio krūvio fone, pagrindinį vaidmenį pagreitintam hipertonijos išsivystymui turi įtakos stresai.
Žmonės seniai suprato, kad visos ligos yra nuo nervų. Bet, iš tikrųjų, mokslinio paaiškinimo, ryšium su stresu ir sveikatos pablogėjimu, taip ir nesuformulavo. Žinoma, kad stresas atveda prie nervų sistemos perkrovimo (sujaudinimo). Perkrovos rezultatai:
-širdies dažnio padidėjimas;
-impulsavimo padidėjimas iš vazomotorinio centro į arterijų sieneles pilvo ertmėje;
-padidėjęs kvėpavimo gylis ir dažnumas.
Visi šie trys faktoriai padidina AS. Tai, kad nuo streso (jaudinimosi) AS iš tikrųjų padidėja, visiems tai žinoma.
Natūraliose gamtos sąlygose, kuriose žmogus egzistavo prieš tūkstančius metų, stresinė reakcija, kaip rezultatas grėsmės ir išgąsčio, būdavo prieš fizinį krūvį ( kovos ir bėgimo formoj) .Tuomet stresinė organizmo reakcija buvo momentinės organizmo mobilizacijos aktu, nugalinčiu sutiktus krūvius (kliūtis). Krūvis neišvengiamai atsirasdavo. Tokiu būdu, nervų sistemos sujaudinimas atrasdavo savo natūralią biologinę, fiziologinę iškrovą ir neturėjo organizmui neigiamų pasekmių.Viskas buvo natūraliame gamtiniame balanse.
Civilizacijos sąlygomis stresinė reakcija neturi iškrovos fizinio krūvio būdu, todėl susikaupia sveikatai rimtos neigiamos pasekmės.
Kodėl, sujaudinus nervų sistemą, civilizuotame žmoguje dėl padidinto spaudimo, smegenų išemijos, ,,nervų išsekinimo” atsiranda galvos skausmai? Tinkamo, suprantamo atsakymo nėra. Paklusdamas gamtos šauksmui, organizmas vis dar bando kompensuoti nervų sujaudinimą natūraliu būdu (mojuojant rankas, šokinėjant nuo kėdės, bėgiojant..), bet to per mažai, kad kompensuoti streso pasekmes.
Viena iš stresą sudarančių reakcijų, tai kvėpavimo intensyvumo padidėjimas (2-5 kartus), palyginus su normaliu kvėpavimu. Esant trumpalaikiams stresams, kvėpavimo intensyvumas greitai atsistato. Esant dažniems ir ypač stipriems, ir ilgiems stresams (pvz., praradus artimą žmogų), kvėpavimo intensyvumas pagal ankstesnius rodiklius jau neatsistato ir lieka padidintas. Atitinkamai padidėjus kvėpavimui, kraujyje sumažėjusi CO2 koncentracija padidina visų lygiųjų raumenų ir arteriolių hipertonijos laipsnį.
Pradinė fiziologinė hipertonijos priežastis - tai anglies dioksido CO₂ arteriniame kraujyje koncentracijos sumažėjimas - neigiamo streso pasekmių rezultatas, neturintis dėl hipodinamijos (fizinio krūvio trūkumo) natūralių gamtos iškrovų.
Žmonių, turinčių pastovių fizinių krūvių, stresų pasekmės yra minimalios. Galima pasakyti, kad jie išgelbėti nuo stresų. Todėl, tokie žmonės yra sveiki, netgi vyresniame amžiuje. Bet tokių žmonių, gyvenančių šiuolaikinės civilizacijos sąlygomis, kaip žinoma yra nedaug.
Daugiausia ,,pagyvenusių sveikuolių” sutinkama vietovėse, kur žmonės nuo jaunystės turi pakankamai didelius (bet, ne per didelius ) natūralius fizinius krūvius, ir vyresniame amžiuje turi ramų, be stresų gyvenimą. Tokiose vietovėse gyvena daugiausia sveikuolių. Tai pastebima, pvz., Kaukazo kalnų gyvenvietėse, kuriose žmonės priversti visą gyvenimą, nusileisti ir pakilti kalnų takeliais, turėdami tokiu būdu, reguliarius fizinius krūvius (sportininkų lygyje).Vyresniame amžiuje jų sveikata neardoma stresais, charakteringais europiečiams ir, ypač, Rusijos civilizacijai. Kaukaze vyresniuosius gerbia, neišnaudoja, neužkrauna rūpesčių ir sunkių darbų. Todėl kalnuose gyvenantys nežino egzistuojančios ,,hipertonijos”. Kaukazo ,,pagyvenę sveikuoliai” - geresnio įrodymo dėl fiziologijos patikimumo, išdėstyto šiame skyriuje, ir paaiškinančio ,,visų ligų nuo nervų” atsiradimą, nėra.