Jeigu manote, kad, sriūbčiodami gėrimą, pavadinimu „tu baisus, bet niekaip negaliu tavęs atsikratyti“ perskaitysite kokius penkis, nors ir ilgokus sakinius, ir jums bus aišku kaip tai vyksta, tai  klystate. Na nebent jūs  pats esate  Wolf Messing  anūkas ir paveldėjote visus senelio sugebėjimus, o pusę  dar tiek jums pridėjo, o ne atėmė geneologinio medžio šaka, kurią dabar intensyviai arba nelabai auginate. Jei ne, tai reikės įdėmiai perskaityti gabalą gana sunkoko, bet vis dar išliekančio populiaraus dėstymo ribose, teksto ir gal būt  tada jūsų intellectus extra sensoricus (lot.)  gebėjimai sugaus tą esmę, kuri  patenkins jūsų smalsumą, o gal ir privers pasidomėti giliau, suteikdama vilties mums, kad jūs esate tas išrinktasis, kuris hipotezę apibarstys įrodymais, kad  skeptikų ir jų oponentų kalbas šia tema nutildyti amžiams, arba privers rašiusiojo polėkį su dideliu pagreičiu pikiruoti žemyn ir slėptis bevaisėse mokslinių hipotezių drožlėse. Kita vertus, ar gali būti labai paprasti atsakymai į klausimus, kurie negailestingai kamuoja žmoniją   jau ne vienas tūkstantmetis. Taigi prieš jus genialaus  chirurgo Georgijaus Petrakovičiaus mokslinė hipotezė.

Kas vyksta su eritrocitais patologinėmis sąlygomis – pavyzdžiui, uždegimo zonoje? Žinoma, kad uždegimas visada prasideda nuo vietinės kraujagyslių reakcijos – sustoja kraujo apytaka kapiliaruose ir stambesnėse kraujagyslėse ir esantys jose eritrocitai netenka savo elektrinio krūvio, ko pasėkoje jie susiklijuoja (agliutinacija). Dalis eritrocitų pro tapusias porėtomis kraujagysles pakliūna į aplink kraujagysles esančią aplinką – toks prasiskverbimas vadinamas diapedeze.

Visi uždegimo zonoje esantys eritrocitai – ir sulipę, ir prasiskverbę per kraujagyslę, jau niekada nepaklius atgal į kraujo srautą – jie suirs šioje zonoje.
  Suirimas prasideda nuo grandininės išsišakojančio tipo laisvųjų radikalų oksidacijos reakcijos pradžioje eritrocitų membranose, o po to ir kraujagyslių sienelėse, įtraukiant į šį oksidacijos procesą ir greta esančių organų ir audinių ląsteles. Katalizatoriaus vaidmenį šiose reakcijose atlieka geležies atomai hemoglobino molekulėje, dalinai perėję iš dvivalentės būsenos į trivalentę.

Netekę elektrono trivalentės geležies atomai siekia kuo greičiau atstatyti praradimą – jie aktyviai „nuima“ elektronus nuo išorinių oksiduojamo substrato molekulių orbitų, tuo paversdami šitas molekules į laisvuosius radikalus, ir toks chemiškai aktyvių laisvųjų radikalų skaičius greitai didėja – lavina. Tokios oksidacijos pasėkoje uždegimo zonoje kaupiasi laisvųjų radikalų oksidacijos produktai: acetonas, spiritai, aldehidai, molekulinis deguonis susijungia su vandeniliu ir susidaro peroksidas ir vanduo – vyksta audinių tinimas, išsiskiria toje vietoje žymi dalis šilumos.

Tokį uždegimo vaizdą medikai žino nuo Hipokrato laikų: „tumoras ...“ - auglys, paraudimas, pakilusi temperatūra, skausmas, organo funkcijos sutrikimas.
   Bet įdomiausia: laisvųjų radikalų oksidacija pagal grandininį išsišakojantį tipą, kuri vyksta biologiniuose audiniuose, nevyksta negyvoje gamtoje, to negalima atlikti net laboratorijose, paėmus nesočiąsias riebiąsias rūgštis ir kaip katalizatorių – geležies miltelius. Ir štai kodėl: tie keturi geležies atomai, kurie įeina į hemoglobino sudėtį (ir ne tik hemoglobino – jie yra visose molekulėse, tame tarpe ir augalinėse, ypač daug tokių keturis geležies atomus turinčių molekulių yra ląstelių mitochondrijose), - šie keturi geležies atomai taip stipriai surišti tarpusavyje, kad pasaulyje neatsiras jėgos juos atskirti – nebent branduolinė reakcija. Tuo pačiu savo vienybėje geležies atomai yra superminiatiūrinis elektromagnetas, kuris gali susidaryti tik gyvojoje gamtoje.
Pagrindinė tokio superminiatiūrinio „gyvo“ magnetuko savybė yra gebėjimas akimirksniu ir grįžtamai keisti jį sudarančių geležies atomų valentingumą.
  Būtent trivalentė geležis, būdama šio elektromagnetuko sudėtyje, godžiai atiminėja elektroną iš substrate oksiduojamos molekulės, bet, atėmęs tokį  elektroną iš substrato, neskuba su juo skirtis: to elektromagnetuko ribose paimtas elektronas kartu su „nuosavu“ elektronu pradeda nesibaigiančius ir nenuspėjamos krypties „peršokimus“ nuo vieno geležies atomo prie kito, kol atsitiktinai neįvyks elektrono praradimas. Tada nedelsiant vėl  trivalentės geležies atomas paims kitą elektroną iš oksiduojamo substrato ir judėjimas atsinaujins.

Kiekvienas toks elektrono peršokimas nuo vieno geležies atomo prie kito pagimdo elektros srovę, bet ši srovė tegali būti kintama – dėl elektrono kintamos judėjimo krypties nuolatinio kitimo, ir labai aukšto dažnio (apie 6x10¹⁸ Hz) – lygaus valentingumo kitimo greičiui, matuojamo milijardinėmis sekundės dalimis. Ši srovė taip pat yra ir labai trumpo bangos ilgio – jos bangos ilgį apsprendžia atstumas tarp artimiausių geležies atomų atominėje gardelėje, kurios „skyrelį“ ir sudaro elektromagnetukas hemoglobino molekulėje.

Taip miniatiūrinis elektromagnetukas, buvęs suardyto hemoglobino molekulės sudėtyje, tampa labai aukštadažnės ir labai trumpabangės kintamos elektros srovės šaltiniu, o tuo pačiu ir atitinkamu elektromagnetinio lauko šaltiniu.
   Tačiau, pagal fizikos dėsnius, taškiniai kintami elektromagnetiniai laukai savistoviai negali egzistuoti – jie akimirksniu, šviesos greičiu, susijungia tarpusavyje sinchronizacijos būdu, kurio metu kyla rezonanso efektas, stipriai padidinantis naujai susidariusio  kintamo elektromagnetinio lauko įtampą. Uždegimo vietoje, sinchronizacijos būdu ir su rezonanso efekto pagalba, susilieja milijardai ir milijardai kintamų elektromagnetinių laukų, kuriuos sudaro    hemoglobino molekulių  elektromagnetukai buvusiuose ir žuvusiuose eritrocituose, toje vietoje ir kyla labai aukštadažnis ir labai trumpabangis kintamas elektromagnetinis laukas. Tuo iš principo ir skiriasi laisvųjų radikalų oksidavimas grandininiu išsišakojančiu būdu, vystančiu gyvulinės kilmės audiniuose, nuo tokio paties laisvųjų radikalų oksidavimo negyvoje gamtoje arba dirbtinėje terpėje, nes oksidavimas negyvoje gamtoje ar dirbtinėje terpėje nelydimas superaukštadažnuminio ir supertrumpabangio elektromagnetinio lauko spinduliavimo. Tokį spinduliavimą gali sukurti tik superminiatiūriniai, susidedantys tik iš 4 geležies atomų, elektromagnetukai, susidarantys metalų turinčių baltymų biosintezės procese. Negyva gamta tokios sintezės ir tokios superminiatiūrizacijos atlikti negali. Negalima ir dirbtiniu būdu sumalti geležies iki atskirų atomų.

Matyt, kilęs elektromagnetinis laukas ir valdo leukocitų elgesį, paversdamas juos uždegimo zonoje į fagus – bakterijų, virusų, ląstelių liekanų, stambių molekulių liekanų „rijikus“. Tuo pačiu leukocitai, kaip eritrocitai, pakliuvę į uždegimo zoną, žūsta, iš jų susidaro pūliai.
   Jeigu uždegimas nepasibaigia makrorganizmo mirtimi, buvusio uždegimo vietoje susidaro randinis audinys, į kurią iki gyvenimo galo lieka „įbetonuoti“ elektromagnetukai – išvesti juos iš uždegimo zonos praktiškai neįmanoma dėl jų superminiatiūriškumo. Jeigu tokiems elektromagnetukams atsiras galimybė vėl pagriebti elektronus ar susižadinti indukcijos būdu iš aplinkos, jie ir po daugelio metų prabils aukštadažnuminiu kintamu elektromagnetiniu lauku – tokiu pačiu, kaip ir buvusios ligos atveju. Ar ne dėl šios priežasties „skauda“ senas, seniai užgijusias žaizdas karo veteranams keičiantis orams? Ar ne šiuos laukus žadina ekstrasensai savo rankomis, kartais stebuklingai tiksliai nustatantys seniai persirgtas ligas ar traumas?

Šie klausimai - šiaip sau, prabėgomis pro ekstrasensus - viena iš jų sugebėjimų mechanizmo aiškinimo versijų.

   Gyvos būtybės gali žūti, gali mirti nuo senatvės, po jų mirties praeis dešimtys, šimtai, tūkstančiai ir net milijonai metų, net milijardai metų – per tą laiką suirs ir supus viskas, kas tik gali suirti, net tvirčiausi mineralai, - o superminiatiūriniai geležiniai magnetukai, pagimdyti gyvosios gamtos, išliks.
   Visam laikui.