Apie projekt? Homo Sanitus Animizmas Angelina Zalatorien? Kambarys Nr.9 Forumas
Turinys

Darbas Vilniuje
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
nuo 2008.09.01
T?vai ir vaikai l?stel?s fiziologijoje
Pagrindinis / Homo Sanitus / Turinys / Apie visk? / T?vai ir vaikai l?stel?s fiziologijoje
Laboratory of Cell Physiology, Institute of Cytology, Russian Academy of Sciences,
Tikhoretsky Ave 4, St. Petersburg 194064, Russia and
BioMedES, Leggat House, Keithhall, Inverurie, Aberdeen AB51 0LX, UK


Paskutinius 50 metų mokslas vis labiau specializuojasi, ir tai labiausiai matoma jo greitai besivystančiose srityse. Šiame natūraliame procese slypi mažai pastebima, bet reali grėsmė moksliniam metodui. Mokslo klasikai, jo tėvai, buvo ir lieka mums titanais, naujų požiūrių ir teorijų kūrėjais, kurie sugebėjo apimti plačiausią reiškinių ratą. Jie turėjo fantastinį akiratį, jų teorijos aiškino fenomeną kaip visumą. Tačiau visko, pasakyto apie tėvus, deja, negalima perkelti jų vaikams, šiuolaikiniams mokslininkams. Dėl katastrofiškos specializacijos  jų akiratis neįtikėtinai susiaurėjo. Jie vis daugiau žino apie siaurus dalykus, arba kaip kažkas pasakė „žino viską apie nieką“. Su tėvų teorijomis vaikai susipažinę tik iš vadovėlių, o patys nebesugeba mąstyti globaliai. Mastymo siaurumas atvedė juos prie to, kad dabar nėra kam rinktis tarp konkuruojančių teorijų, pretenduojančių į fundamentalius apibendrinimus. Tai paaiškinsime ląstelės specialistų pavyzdžiu, bet esame įsitikinę, jog tokia padėtis susidariusi ir kitose mokslo srityse. Mokslas pavojuje.
 

 Mokslinis metodas specializacijos epochoje

Karlo Popper (1902-1994) nuomone, mokslinis metodas, pagrindinis mokslinio tyrimo instrumentas – tai, visų pirma, problemos suvokimas (pavyzdžiui, buvusios teorijos griūtis); antra, naujo sprendimo (naujos teorijos) siūlymas; trečia, išvados, kurias išeinant iš tos teorijos galima patikrinti; ketvirta, pasirinkimas iš konkuruojančių teorijų tos, kuri labiausiai tinka. Pažvelkime kaip pasikeitė mokslinis metodas įtakojant vis didėjančiai specializacijai moksle.

 Didžioji dauguma autorių, rašančių apie mokslinį metodą, randa pačius ryškiausius jo pritaikymo pavyzdžius fizikos istorijoje. Ptolemėjaus teorijos griuvimas, Koperniko sistemos augimas, Niutono klasikinės fizikos atsiradimas, Enšteino teorija... Minutėlei įsivaizduokime: 19 amžiuje, po 300 metų mechanikos vystymosi, specializacija fizikoje pasiekė tokias ribas, kad atsirado tik vieno Niutono dėsnio mokslininkai-ekspertai, prastai suvokiantys visus likusius jo dėsnius. Fizika, kaip ir šiuolaikinė biologija, suskilo į daugybę pusiau nepriklausomų „grafysčių“ ir „valstybių“.


Klausimas: ar galėtų tokių atveju atsirasti Enšteinas ir jo teorija? Kas tokioje keistoje mokslo bendrijoje galėtų įvertinti visą jo naujojo požiūrio į fizikinę pasaulio kilmę svarbumą ir padaryti sąmoningą pasirinkimą tarp klasikinės mechanikos ir realiatyvumo teorijos? Atsakymas akivaizdus: tokiomis sąlygomis Enšteino teorijos pasirodymas buvo neįmanomas. Nebūtų buvę kam jos įvertinti, nes ir teorijos sukūrimui, ir jos įvertinimui, reikia visuminio fizikos supratimo ir tokios globalios žinios turi realizuotis kokioje nors vienoje galvoje.

Kūrėjo-asmenybės rolės negali atstoti nei ekspertų komisija, nei konferencija, nei tarptautinis kongresas. Mokslo istorija nežino pavyzdžio, kad kokį nors atradimą padarytų simpoziumas, o ne atskira asmenybė. Tik asmenybė gali suteikti žinioms logiškumą ir vientisumą. Mokslinis metodas veikia iki tol, kol jis, nuo pirmo iki paskutinio punkto, sugeba tilpti ir veikti kieno nors galvoje. Sąlygomis, kai vienas ekspertas įvaldęs tik pirmą Niutono dėsnį, o kitas – tik antrąjį, mokslinis metodas nustoja egzistuoti ir tampa mitu.

Kad išsaugoti mokslinį metodą darbinėje būsenoje esant didelėms žinių apimtims, tyrinėjimų sritis neišvengiamai smulkinama, atskiros dalys smulkėja iki tiek, kad vieno žmogaus intelektas sugebėtų ja operuoti ja kaip logiškai uždara konstrukcija.

Jei 19 amžiaus šešiasdešimtais metais citologijos tyrimo objektu buvo ląstelė kaip visuma, tai nuo 1970 metų mokymas apie ląstelę jau išėjo už vieno specialisto kompetencijos ribų. Būtent ties šia laiko riba buvo padaryti paskutiniai bandymai duoti fundamentalių ląstelės savybių apibendrintą supratimą (Boilis, Konvėjus, 1941; Hodžkinas, 1951; Lingas, 1962; Nasonovas, 1962; Gudvinas, 1963; Trošinas, 1966; Uodingtonas, 1968). Visuotinai priimtos paradigmos paskutiniai pokyčiai  ląstelės fiziologijos šiuolaikinėje istorijoje susiję su Boilio, Konvėjaus (1941) ir Hodžkino (1951) membraninės teorijos tobulinimu, su Dino (1941) natrio siurblio hipoteze ir Skou (1957) spėjimu apie tai, kad Na,K-ATFazė kaip tik ir yra tas natrio  siurblys. Vėliau tokių globalių bandymų teoriškai apibendrinti mūsų žinias apie ląstelę nesiėmė jau niekas, nes jų apimtis, matyt, žymiai viršijo vieno mokslininko intelekto galimybių ribas.

Paanalizuokime susidariusią situaciją ląstelės fiziologijoje konkuruojančių teorijų  pavyzdžiu.

Konkuruojančios teorijos


Kokią ląstelės gyvavimo sritį bepaimtumėte, jūs būtinai susidursite su klausimais. Pirmuoju – kodėl vienos medžiagos lengviau pakliūna į ląstelę, kitos sunkiau, trečios praktiškai visai nepakliūna (ląstelė pasižymi daliniu laidumu)? Antruoju – kodėl medžiagos (pavyzdžiui K ir Na jonai) pasiskirsto tarp ląstelės ir aplinkos netolygiai: vienų daugiau ląstelėje, kitų ją supančioje aplinkoje? Trečiuoju – kokiu būdu ląstelė generuoja elektrinį potencialą? Ir ketvirtuoju – kodėl ląstelei pavyksta išlaikyti osmosinę pusiausvyrą su aplinka? Nuo to, kaip jūs atsakote į šiuos klausimus, priklauso visas likęs tolimesnis supratimas apie ląstelę, įskaitant ir molekulinį lygį. Todėl šios keturios savybės yra fundamentalios.

Egzistuoja du aiškinimo būdai. Pirmasis – visuotinai pripažintas, viešpataujanti membranų teorija, pirmą kartą suformuluota daugiau kaip prieš 100 metų. Kiekvienas, kuris domisi biologija, susiduria su šia teorija dar mokyklos suole ir tęsia šią pažintį universitete. Tačiau mokslininkams tai ne tik teorija, tai greičiau mąstymo stilius. Jei membranų teorijos tėvai dar turėjo sveiko neužtikrintumo savo teisumu, tai sūnums šis gautas teorinis palikimas nesukelia jokių abejonių.

Pagal membranų teoriją, visos tos keturios fundamentalios ląstelės savybės aiškinamos membranos,  atskiriančios jos turinį nuo aplinkos, savybėmis. Esant tokiam požiūriui, ląstelės fiziologija iš esmės  susiveda į plėvelės fiziologiją, kurios storis viso labo 100A. Ląstelės turinį, pagal šią teoriją, galima analizuoti kaip paprastą vandeninį tirpalą su visais jame esančiais komponentais, iš principo niekuo nesiskiriančiu nuo tokios pat sudėties tirpalo mėgintuvėlyje. Vidinė ląstelės struktūra, įvairiausių baltyminių kompleksų struktūra ir jų vaidmuo fundamentalių ląstelės savybių nustatymui, viskas, kas buvo padaryta per paskutinius 50 metų šioje audringo citologijos vystymosi srityje, viskas tapo nebereikalinga membraninės teorijos logikai. Viskas, ko reikia šiai teorijai iš ląstelės turinio – tai jos komponentų sugebėjimo „plaukioti“ tirpale. O jonų ir kitų medžiagų pasiskirstymą sąlygoja siurbliai – membranos baltyminiai kompleksai, kurie perpumpuoja tuos Na ir K jonus prieš koncentracijos gradientą. Sveika logika turėtų nors kiek abejoti tuo, kad vien tik plazminė membrana, kuri sudaro tik tūkstantąsias procento dalis nuo visos ląstelės masės, sugeba reguliuoti joninę ląstelės vidinės terpės sudėtį tokias mastais, kurie milijonus kartų viršija jos pačios apimtį.

Membranų teorija turi nuostabų objektą, kad išsklaidytų šias abejones. Iš gigantiškos kalmaro nervinės ląstelės (aksono) galima pašalinti visą turinį (aksoplazmą), paliekant tik membraną; gautas preparatas citologijoje vadinamas aksono šešėliu. Dėl savo didelių matmenų šis preparatas nereikalauja kažkokios ypatingos technikos ar procedūros gudrybių, su juo galima eksperimentuoti net vidurinės mokyklos biologijos kabinete. Nuo to laiko, kai 1961 metais pasirodė ši, leidžianti pagaminti aksono šešėlius, metodika, membranų teorijai atsirado galimybė eksperimentiškai įrodyti Na,K siurblio egzistavimą: pakeisti aksoplazmą jūros vandeniu („gimta“ kalmarui stichija) ar kitu tirpalu, kuriame dominuotų labiau Na, nei K jonai, pridėti siurblio energetikai aprūpinti energijos nešėjus (ATP, argininfosfatą ir kt.), ir pažiūrėti ar iš tikro Na jonai kaupsis aplinkoje, o kalio – aksono membranos ribojamoje erdvėje. Jei teorija teisinga, tai su laiku vidinis aksono tirpalas įgaus tipišką gyvai ląstelei joninę sudėtį (dominuojant labiau kalio jonams, negu natrio).
1963 metais žinomas elektrofiziolagas R.D.Keines pranešė seminare Pensilvanijos universitete, kad visi tokio pobūdžio bandymai pasibaigė nesėkme. Ir iki dabar lemiamas eksperimentas su aksonu tebėra neišsipildžiusi membraninės teorijos svajonė.
 
Tarp kitko, duodame šiek tiek informacijos apie visą aktyvaus transporto sistemų „parko“ energetiką, postuluotą membranų teorijos. Pradedant 1950-ais metais, supratimas apie ATP, kaip  universalaus  biologiniams procesams energijos šaltinio vaidmenį, nepasikeitė. Tačiau pasikeitė energijos kiekio vertinimai, kurį sugeba ši molekulė duoti: apie 70-us metus jis nukrito nuo 10-12 kcal/mol iki 3-5 kcal/mol. ATP devalvacija iškelia klausimą apie energetinį ląstelės krachą, jeigu į jos energetiką žiūrėti iš membranų teorijos pozicijų. Netgi jei ir teisingas pirminis optimistinis ATP energetinės vertės pripažinimas, tai tik natrio siurblio aptarnavimui (įvertinant realiai matomą Na jonų apykaitos tarp ląstelės ir aplinkos intensyvumą) būtina, pagal G.Lingą, 30 kartų daugiau ATP, negu ląstelė sugeba susintetinti. O dabartiniu metu jau postuluota apie 30 transporto sistemų, kurioms kiekvienai taip pat  reikalinga ATP. Literatūroje nėra ne tiktai nepriklausomų ląstelės energetinio balanso apskaičiavimų, bet ir jokių kitokių, kas savaime jau yra labai iškalbinga.

Kitas pagrindas abejonėms yra keistos išimties egzistavimas. Pasirodo, kad deguonis koncentruojasi eritrocite ne todėl, kad jį pripumpuoja į ląstelę specialus siurblys, o dėl to, kad jį adsorbuoja hemoglobinas. Jokios deguonies pompos nėra. Dabar užduokime sau paprastą klausimą: nejaugi gamta pasinaudojo adsorbcijos mechanizmu tik vieną kartą? Neigiamą atsakymą į šį klausimą duoda kita fundamentalių ląstelės savybių aiškinimo teorija – asociacijos-indukcijos teorija (AIT)

Skirtingai nuo membraninės teorijos AIT yra tik vieno autoriaus darbas – Gilberto Lingo, kuris ją suformulavo 1962 metais. Jis mano, kad atvejis su deguonimi ne išskirtinis, o atspindi taisyklę: sorbcija ant ląstelės vidinių struktūrų (arba tokios nebuvimas) vaidina svarbų vaidmenį medžiagų pasiskirstyme tarp ląstelės ir jos aplinkos. Plazminė membrana ir kitos ląstelės membranos taip pat įtrauktos į sorbcijos-desorbcijos procesus. Iš principo tai, kad subtili citoplazmos struktūra ir branduoliai, pagal AIT, vaidina pagrindinį vaidmenį pasiskirstant medžiagoms tarp ląstelės ir aplinkos. Ląstelė reikalinga AIT kaip organizacinė struktūra, o ne kaip muilo burbulas.

Šios teorijos rėmuose citoplazma – ne „buljonas“, o organizuota, struktūrizuota sistema, įtraukianti ir ląstelinį vandenį. Esant tokiam požiūriui į ląstelę, kanalai, pernašos ir siurbliai, postuluoti membraninės teorijos, praranda struktūrų reikšmę, jungiančių du baseinus – tirpalus, neląstelinį ir ląstelinį. Iš AIT taško žiūrint šios specializuotos struktūros vaidina trigerių, receptorių ir signalinį vaidmenis.

Lokalūs jonų sudėties pokyčiai nedideliame tūryje padaro postūmį tolimesniems įvykiams, turintiems svarbią reguliavimo funkciją. Tačiau įsivaizdavimas, kad kanalai ir siurbliai gali globaliai keisti ląstelės jonų sudėtį, dabar tėra jų atradėjų maksimalizmo atbalsis.

Ką mes turime išvadoje? Priimta teorija neatlaiko jokios kritikos, nes nėra gyvų šios teorijos nešėjų, kurie galėtų ką nors joje keisti ar jos iš viso atsisakyti, kaip nėra ir kritikų, kurių mąstymo platumas leistų jiems matyti esminius dalykus fundamentaliose konstrukcijose. Rezultate praeities platūs apibendrinimai atsirado už natūralaus atnaujinimo, už kritikos ribų.  Konkuruojanti teorija stovi mokslinio judėjimo kelkraštyje ir jos privalumus prieš klasikines žinias jau nėra kam nė įvertinti.

Tarpe to AIT atrodo įdomi todėl, kad ji savo teoretine sudėtimi primena klasikinę fizinę teoriją, kurioje daugybė pasekmių logiškai išvedamos iš kelių pradinių postulatų. Teorijos logiškumas, jos ryšiai padeda suvesti į vieną vardiklį įvairius faktus, kurie, atrodo, nieko bendro tarpusavyje neturi. Teorijos logika tampa tuo instrumentu, kuris leidžia atkurti visumą iš dalių, formuoja platų požiūrį į problemą, kurio dėka molekulės pačios susirenka į struktūras, o struktūros į ląstelę.

AIT vaisingumas – dar ir nestandartiniuose priėjimuose, įdomių eksperimentinių uždavinių iškėlime. Apie AIT potencialą liudija ir G.Lingo monografijos, kuriose jis apžvelgia teorijos pagrindus, jos priedus įvairių fiziologinių mechanizmų aiškinimui ląstelės ir atskirų struktūrų  lygmenyje. Teorinis AIT tikslumas leidžia matyti užslėptus membraninės teorijos trūkumus. Nežiūrint į tai, kad pastaroji visuotinai priimta, negalima prarasti kritinio požiūrio į ją. Aklas tikėjimas ja gali privesti tik prie metodologinių ir teorinių klaidų sankaupos. Reikia visada atminti, kad neegzistuoja teorijos, kurios nesusidurtų su prieštaraujančiais joms faktais (K.Popper, 1959).

Liguistas simptomas yra ir tai, kad turimi eksperimentiniai liudijimai AIT naudai, nors ir ne tokie gausūs, mokslo bendruomenės yra ignoruojami. Nėra patikrinimų, nėra paneigimų, nėra  galimo AIT klaidingumo analizės. O juk kalbama apie G.Lingo ir kitų nepriklausomų autorių publikacijas autoritetinguose mokslo žurnaluose. Ignoravimas pats savaime griauna mokslinį metodą, griauna mokslą kaip patikimų žinių gavimo šaltinį. Mokslininkui būtų kur kas naudingiau žinojimas dviejų kalbų: membranų teorijos kalbos ir AIT kalbos. Jei eksperimentai būtų atliekami atsižvelgiant į abiejų koncepcijų metodologinius reikalavimus, tai tiesos matymas nustotų grasinti mokslui. Žaidimas taptų sąžiningas, ir tada – tegul nugali stipriausias. Bet kam gi ateis į galvą mokytis ląstelinės fiziologijos metakalbas, jeigu visuotinas dėmesys paskendęs detalėse, o minties horizontas matuojamas nanometrais?

Kyla svarbus klausimas: kas mūsų laikais sugebėtų įvertinti membraninės teorijos, galutinai susiformavusios prieš pusę amžiaus, atitikimą faktams? Kas gali padaryti pasirinkimą tarp membraninės teorijos ir AIT, arba dar tarp kokios nors kitos? Atsakymas į šį klausimą kol kas toks: rinktis dabar nėra kam. Mokslo sūnūs įtikėjo į savo tėvų neklaidingumą ir jau dešimtmečius nesuabejoja membranų teorija jau vien dėl to, kad jos pilnai nežino. Šis tikėjimas prieštarauja mokslo dvasiai, nepriimančiai nieko tikėjimo būdu, ir neišvengiamai laikui bėgant atves prie membranų teorijos virtimo savotiška haliucinacija. Bet reikalas ne vien tik membranų teorijoje. Bet koks stambus praeities ir dabarties apibendrinimas laikui bėgant neišvengiamai virs į haliucinaciją dalinant mokslą į vis siauresnes tyrinėjimo sritis. Į pamainą kosminio mastelio Enšteinui ateina nanostruktūrų enšteinai.

Jau susidarė arba gali susidaryti tokia situacija, kai mokslininkai, įvaldę pačius naujausius tyrinėjimo metodus molekuliniame lygyje, vadovaujasi savo darbe pasenusiais ir net klaidingais bendro charakterio supratimais, gautais dar iš klasicizmo epochos. Praeities teorijos, vietoj to, kad jomis būtų nuolat abejojama, jos tapo dogmomis.

Sergantis mokslas


Ir taip, mūsų laikais nustojo veikti 1-as ir 4-as mokslinio metodo elementai. Specializacija biologijoje pasiekė tokį mastą, kad tyrinėtojai užsiimantys ląstelės struktūromis, pavyzdžiui kanalais, gyvena lygiagrečiuose pasauliuose: Na-kanalų tyrėjai nemato prasmės bendrauti su Ca-kanalų tyrėjais, o tuo labiau su tais, kurie tyrinėja kanalus, skirtus organinėms molekulėms. Šalia to jų membranų teorijos supratimas, kurios rėmuose šie kanalai įgauna prasmę, lieka universitetinio kurso dėstymo lygyje. Kai kas nors užsiėmęs molekulinės arba net submolekulinės struktūros kokio nors kanalo studijavimu, tai su to kanalo dydžio akiračiu „problemos suvokimas“ tampa neįveikiama užduotimi. Suprantama, kad be pirmo žingsnio ketvirtojo būtinumas net nekyla. O juk pasirinkimas iš konkuruojančių teorijų – užduotis neišmatuojamai sunkesnė, negu paprastas esančios problemos suvokimas. Tokiu būdu, mokslinis metodas toliau dirba, bet jau susiaurintos molekulinės tyrinėjimo programos rėmuose. Teoriniame lygmenyje mokslinio metodo daugiau  nebėra.

Vienu iš savo teisumo liudijimų laikau tai, kad literatūroje nebėra monografijų, aiškinančių fundamentalias ląstelės savybes iš nuoseklių teoretinių pozicijų. Ir jei dar galima kalbėti apie membranų teorijos niutonus (tėvus), tai apie jos enšteinus (vaikus) kalbėti jau nebetenka. Vietoj naujų plačių apibendrinimų mes turime platų ratą apžvalgų apie elektropotencialus, arba apie pusiaulaidumo problemas, arba apie osmosines ląstelių savybes, bet šios problemos niekada nenagrinėjamos kartu viename darbe iš logiškai uždaro teoretinio požiūrio pozicijų. Tokių apžvalgų autoriai labiau linkę liesti tik atskirus aspektus.

Dar vienas liudijimas apie mokslininko akiračio degradavimą – ląstelės fiziologijos pavertimas į gyvos molekulės fiziologiją. Ląstelė kaip visuma nuėjo į istoriją. Iš universitetų išeina specialistai, kurie gerai žino kaip dirba tik kuri nors viena ląstelės dalis, be to, specialistas tuo vertingesnis, kuo siauresnė jo kompetencija. Tokie terminai kaip „citoplazma“ ar „protoplazma“ vartojami vis rečiau ir rečiau. Jau pasirodė straipsniai, kuriuose nebėra netgi termino „ląstelė“.

Yra ir kiti požymiai. Publikacijų bendraautorių skaičiaus augimas kartais siekia jau kelis šimtus. Vis labiau auga specializuotų žurnalų ir konferencijų skaičius. Auga vidutinis atradimų, už kuriuos suteikiamos Nobelio premijos, esmės formuluočių ilgis, be to atradimų skaičius mažėja, o jų svarbą teisingai gali įvertinti vis siauresnis specialistų ratas. Mūsų laikais netgi Nobelio premijos laureatai – siauro profilio specialistai. Apskritai, moksle tyrinėjimų mastai ir jų svarba tampa vis mažesni, o publikacijų – vis daugiau! Tai reiškia, kad išlaidos mokslui auga ir jos vis mažiau atsiperka. Tačiau jeigu specializacijos ekonominės pasekmės jau akivaizdžios ir jos plačiai aptariamos, tai intelektualinis pavojus, pakibęs virš mokslo, vis dar nesulaukia visuomenės dėmesio.


V. V. Matveev, D. N. Wheatley. "Fathers" and "sons" of theories in cell physiology: the membrane theory. Cellular and Molecular Biology.


HS:

Kad ir kaip nebūtų apmaudu, tačiau su šiame straipsnyje dėstoma problema susidurs ir šio straipsnio skaitytojai – didžioji dauguma, perskaičius jį, nesugebės jo teisingai net įvertinti, nes daugelis iš jų tėra siauro profilio specialistai kurioje nors mūsų civilizuoto gyvenimo srityje. Jie ir toliau skaitys populiarius žurnalus ar straipsnelius apie sveikatą, žiūrės laidas apie ją, tačiau susieti jose dėstomą informaciją su tik ką perskaityta, jie nesugebės, o tai reiškia, kad jie ir toliau šers savo dėmesiu (daugelis ir lėšomis) tą didžiulę melo karuselę, į kurią kas savo noru, o kas ne, esame sutupdyti.
Ar gali namas stovėti vertikaliai, jei jo pamatas betonuotas šleivai? NE. Lygiai dėl tos pačios priežasties negali dabartinė medicina sėkmingai gydyti žmogaus. Jei ji teisingai nesupranta ląstelėje vykstančių pamatinių reiškinių, medicinos siūlomi gydymo metodai tėra bandymas sėkmingai išmesti lošimo kauliukais maksimalią kombinaciją. Deja tikimybių teorija tokį šansą suteikia ne taip jau dažnai.

Rašyti komentarą >> Skaityti komentarus (11)
 
Besisukančios Balerinos
2012.08.07 HomoSanitus /
Kad ir kaip bebūtų keista, tačiau Homosanitus Google Analytics statistika rodo, kad turime apie 250 pastovių skaitytojų mus skaitančių iPad pagalba ir apie 200 inovatyviųjų, kurie mus žlibina iPhone ekranėlyje (tiesiog gal šiek tiek nepatogu – manytumėm). Tokia nedidelė statistinė nuokrypa. O dabar šiek tiek rimčiau. Pasirodo, mes ir į mus panašūs pasaulyje ne tik plūsteli destruktyvias griaunančias sroves į mirtingųjų gyvensenos supratimą, bet kai kuriuos įkvepia net ir kūrybai  (nors, kūryba ko gero tai pavadinti būtų santykinai sunku). Supratę ir pasinaudoję internetine medžiaga apie procesų žmoguje dualumą, gabūs žmonės sukūrė programėlę „Brain Ballerina“, skirtą iPad ir iPhone vartotojams, kurios pagaba galima nesunkiai nustatyti kuris galvos smegenų pusrutulis yra dominuojantis. Trumpai...
Acetaldehidai
2012.05.27 HomoSanitus / Samekh
Acetaldehidas - populiarus ir stiprus neurotoksinas (Vertimas iš anglų kalbos, pagal http://intelegen.com/nutrients/prevent_the_damaging_effects_of_.htm) Acetaldehidas yra gana retas žodis mūsų žodyne, tačiau tai yra vienas iš labiausiai paplitusių neurotoksinų, esantis dešimtyse milijonų žmonių. Tai gana paprasta medžiaga, jos cheminė formulė - CH3CHO. Visgi acetaldehidas daugeliu būdų paslapčia žaloja smegenų struktūrą ir trikdo jos funkciją. Acetaldehido šaltiniai Yra keturi pagrindiniai keliai, kurias acetaldehidas (toliau trumpinsime "AH") patenka į žmogaus smegenis. Jie yra: Alkoholio vartojimas. Candida "grybelinis sindromas" (Kandidozė). Automobilių ir sunkvežimių išmetamosios dujos. Rūkymas. Alkoholis Etanolis (labiau žinomas kaip alkoholis) yra cheminė medžiaga,...
 
Kalorijų gaudymas gyvuose organizmuose
2012.03.15 HomoSanitus / Age
Kaitresnės, negu gali būti, saulės išdeginta stepė. Mokslininkai iš nedidelės ekspedicinės grupės, braukdami prakaitą nuo veidų, stebi saigas – stepėje gyvenančias antilopes. Šie mokslininkai atlieka atsakingą mokslinį eksperimentą. Savo eksperimente jie nori patikrinti vieno garsaus akademiko kadaise suformuluotą teiginį: „Visi energijos pasireiškimai organizme turi kokį nors fizinį ar cheminį jos šaltinį... Raumenų darbas, gyvulinė šiluma susidaro dėl potencinės energijos, esančios organinėje medžiagoje, suvartotoje maitinimosi metu“. Mokslininkų tyrimo metodika nesudėtinga – jie aiškinasi kiek natūraliomis sąlygomis suėda gyvūnai žolės. Šio pašaro kaloringumas, tai yra šilumos kiekis, kuris išsiskiria sudegant jam kalorimetre, mokslininkams jau...
5 tibetietiški pratimai
2012.02.27 HomoSanitus / Age
Internete sklando informacija daugeliu kalbų, o knygynuose galima rasti ir lietuvių kalba knygelę apie mistiškus Tibeto lamų pratimus, kurie kažkokiu stebuklingu būdu veikia organizmą ir suteikia jam galimybę išlikti ilgai jaunam. Suokta prisuokta ir apipinta egzotika tirštai, nors tikrovėje viskas yra kur kas paprasčiau ir suprantamiau. Pradžiai susipažinkime su pasiūla: Penki pratimai arba 10 minučių mankštos kasdien – pradėsite metus skaičiuoti atgal! Tibetiečių jaunystės paslaptis, kuria jau pasinaudojo du milijonai skaitytojų. Legenda pasakoja, kad nepasiekiami Himalajų kalnai slepia paslaptį, kuri būtų išvadavusi konkistadorą Poncė de Leoną nuo bevaisių amžinosios jaunystės šaltinio paieškų Amerikoje. Iš kartos į kartą Tibeto vienuoliai perduoda pratimų kompleksą, kuris iki...
 
Prostatos specifinio antigeno tyrimo beprasmybė
2012.01.17 HomoSanitus / Age
Dauguma vyrų žino trijų raidžių derinio PSA reikšmę, ypač vyresnio amžiaus, nes daugeliui jau teko šį tyrimą atlikti, siekint nuraminti savyje plačiai sklandantį baubą: “O gal man prostatos vėžys, nes šlapinuosi dažnai, srovė susilpnėjus ir naktimis turiu keltis, ko anksčiau nebūdavo?” Medicininių profilaktikos priemonių darbinė grupė prie JAV vyriausybės paruošė naujas rekomendacijas, pagal kurias sveiki vyrai nustos atlikinėti reguliarius tyrimus prostatos specifiniam antigenui (PSA) nustatyti – ankstyvai prostatos vėžio diagnostikai. Tokiam sprendimui pagrindimą davė penkių didelio mąsto kontroliuojamų klinikinių tyrimų rezultatai, kurie parodė, kad PSA tyrimo atlikimas nedaro įtakos bendram nuo prostatos vėžio mirtingumui, bet dažnai priverčia daryti visą eilę nereikalingų diagnostinių...
Šaltosios branduolinės reakcijos
2012.01.07 HomoSanitus / Age
Žinome, kad vištos kiaušinio lukšte daugiausia cheminio elemento kalcio – visi gerai menam reklamą, kurioje gydytojai mirko į rūgštį kiaušinius. Daugiau kaip prieš du šimtus metų prancūzų chemikas N.L. Vokelenas pirmą kart savęs paklausė: kokiu būdu dedeklės be žalos savo organizmui iš savęs išveda tokius kalcio kiekius? Vėliau kitas prancūzų tyrinėtojas Lui Kervranas padarė eksperimentą – bandomąsias vištas lesino tik avižomis, tiksliai matuodamas, kiek kalcio su avižomis jos gauna. Vištų padėtų kiaušinių lukšte kalcio buvo daugiau maždaug 4 kartus. Kaip įprasta, mokslinė bendruomenė nesivargino kankinti save šio nepatogaus fenomeno aiškinimu, o sėkmingai viską užlopė: kiaušiniai – ne svarbiausia, yra reikalų ir...
 
Ar tiesa, kad turime tik penkis pojūčius?
2011.12.29 HomoSanitus / Age
Dar vienas melas, kurį nesąmoningai mes perduodame savo vaikams: žmogus aplinką jaučia penkių rūšių jutimais. Juos nesunkiai ir patys įvardinsite, o gudresni ir nelabai suvokiamą šeštąjį priklijuos. O kaip yra iš tikrųjų? Kai sakoma, kad žmogus turi penkis skirtingus jutimus, visada reikia paminėti, jog jie yra tie jutimai, kurie pastoviai transliuoja savo rezultatus mūsų sąmonei.  Tačiau yra jutimų, kurie vyksta automatiškai, be aiškios sąmonės analizės. Kokie jie? Pradėkime, kaip sakoma, nuo smulkmės – lygsvaros pojūčio. Žmogaus lygsvaros pojūčio organas – vestibiuliarinis aparatas (jis yra „vestibiulyje“ – vidinės ausies prieškambaryje), sudarytas iš dviejų maišelių ir trijų pusskritulinių kanalų. Tokie organai mūsų kūne yra du –...
Garsas
2011.12.23 HomoSanitus / Age
–Man  patinka  Lotynų Amerikos ritmai ir labai norisi šokti salsą... – Bet tai dar nereiškia, kad to noro šaltinis tavo galvoje. Praėję laikai saugo daugybę faktų, kurių šiuolaikinis mokslas iki šiol negali paaiškinti. 1894 metų rudenį vokiečių garlaivis Indijos vandenyne sutiko tristiebį burlaivį, ant kurio stiebo buvo iškabintas nelaimės signalas. Vokiečių jūreiviai sutiktame laive gyvą rado tik vieną gyvą žmogų – kapitoną, bet sužinoti ką nors apie tragediją iš jo buvo buvo neįmanoma, nes jis buvo išprotėjęs. o likusieji 38 įgulos nariai buvo negyvi. Navigaciniai prietaisai, žemėlapiai, laivo dokumentai – viskas buvo savo vietoje, laive nebuvo jokių pažeidimų. Pats kruopščiausias tyrimas, atliktas policijos, negalėjo paaiškinti kas...
 
Ką daryti alkoholikui, kad širdis išliktų sveika
2011.12.21 HomoSanitus / Age
MITOCHONDRIJOS ATEINA Į BRANDUOLĮ, KAD UŽMUŠTI LĄSTELĘ Prie daugelio chroniškų alkoholikų problemų, mokslas pridėjo dar vieną: pas šiuos nelaimėlius, pasirodo, mitochondrijos persikelia į branduolį, o tokio persikėlimo pasekmės – ląstelės mirtis. Širdies raumens ląstelių kardiomiocitų tyrimas elektroniniu mikroskopu parodė, kad esant kai kurioms širdies patologijoms, ląstelių branduoliuose randamas mitochondrijų susikaupimas (akademiko V.P.Skulačiovo tyrimai). Mokslininkai išdirbo metodą, kuris reguliariai leidžia gauti mitochondrijomis pripildytus branduolius. Mitochondrijos visada ateina į žiurkių-alkoholikių kardiomiocitų branduolius. Ląstelė – sudėtingiausias daugiafunkcinis objektas su savo geografija. Kad ląstelė veiktų, viskas joje turi būti savo vietose. Branduolys – yra...
Kodėl verkdami jaučiame gumulą gerklėje?
2011.12.14 HomoSanitus / R.S.
Nervų sistema yra sudaryta iš centrinės nervų sistemos (CNS) ir periferinės nervų sistemos (PNS). Centrinei nervų sistemai priklauso galvos  ir nugaros smegenys,  PNS priklauso visi nervai už CNS ribų.  Periferinė  nervų sistema  dalijama į somatinę ir vegetacinę nervų sistemas(VNS). Somatinę nervų sistema koordinuoja raumenų, kuriuos mes galime valdyti, veiklą -  mes galime vaikščioti, bėgioti, šokti , dainuoti – daryti ką norime. Vegetacinė nervų sistema nėra pavaldi mūsų norams. Ji kontroliuoja vidaus organų veiklą – širdies,  virškinimo sistemos darbą. Viena iš VNS funkcijų yra reaguoti į stresą, padėti kūnui  išgyventi tokiu momentu. Mūsų protėviai tokias emocijas, kaip liudesys, baimė, pyktis patirdavo tik papuolę į stresines...
 
Mes patys programuojam širdies mirtį
2011.12.09 HomoSanitus / Age
Medicinos statistika metai iš metų į pirmąją vietą tarp žmogaus mirties priežasčių stato širdies-kraujagyslių susirgimus. Jų gydymu užsiima didžiulė armija kardiologų, prirašyta šimtai mokslinių darbų, išdirbtos unikalios chirurginės metodikos. O apie tai, kas tai yra miokardo infarktas, žino turbūt kiekvienas suaugęs žmogus. Bet pasirodo, kad širdis vis dar slepia daug paslapčių. Vieną iš tokių pavyko atskleisti Novosibirsko mokslininkams, išsiaiškinus iki šiol dar nežinomą infarkto vystymosi kelią. „Buvo žinoma, kad esant širdies susirgimams vyksta tam tikri  širdies pažeidimai, – sako vienas iš atradimo autorių, profesorius Lev Nepomniaščich. – O infarktas – tai širdies kraujagyslių užsikimšimo rezultatas,...
Žmonių suderinamumas pagal ...kvapą?
2011.11.27 HomoSanitus / Age
– Jau ketvirtas jos vyras nukeliavo į kapus. (Iš nugirsto pokalbio.) Turbūt visi pastebėjote, kad būnant vienoje žmonių kompanijoje jaučiamės puikiai, o būnant kitoje – priešingai, esame slegiami. Dažnai sakoma, jog ta kita  žmonių draugija yra energetinių vampyrų spiečius. Tačiau šis reiškinys turi ir materialų pagrindą. Kiekvienas žmogus nuolat  yra labai individualioje cheminėje auroje – jo paties išskiriamų cheminių medžiagų debesyje. Šiame  žmogaus išskiriamame į aplinką kartu su savo gyvybinės veiklos atliekomis bukiete yra aptikta daugiau kaip 150 įvairių organinių junginių. Šios medžiagos yra gavę feromonų pavadinimą. Ypač baltyminės medžiagos ir jų deriniai įvairiai įtakoja tiek į aplinkinius gyvūnus, tiek į žmones, nešdami jiems...
 
Kodėl riebalai kaupiasi ant pilvo?
2011.11.20 HomoSanitus / Age
Kai valgome daug krakmolingo ir saldaus maisto, o civilizuoto maisto didžioji dalis būtent tokia ir yra, organizmas turi kažkaip nuo jo gelbėtis, nes nuolatinės didelės cukraus porcijos patenka į kraują ir keičia jo parametrus, kurie yra nesuderinami su organizmo normalia fiziologija. Ar ne keista, kad riebalai labiausiai kaupiasi ant pilvo, o ne kitose kūno vietose? Bet tam yra fiziologinė priežastis. Tik visai neseniai   mokslininkai atrado tam logišką paaiškinimą – apatinės pilvo dalies riebalinis audinys yra aktyvus organas, siunčiantis cheminius signalus į kitas kūno dalis. Buvo atrasta, kad šioje organizmo vietoje organizmo riebalinės ląstelės gamina 20 hormonų ir kitų medžiagų, kurios iki šiol mokslui  buvo nežinomos. Tarp šių hormonų yra ir leptinas, kontroliuojantis apetitą. Kuo labiau...
Ar visada po operacijos reikalingi antibiotikai?
2011.11.19 HomoSanitus / Age
Daugelis turbūt žino, kad ligoninėje po operacijos  beveik visada kurį tai laiką į ligonio organizmą leidžiami antibiotikai. Kokiu tikslu? Kad užmušti bakterinę infekciją, kurios dažnai visai ir ...nėra. Žinoma, nesidomintys mokslo naujienomis gydytojai šioje vietoje išreikš nepasitenkinimą: kaip taip gali būti, juk yra pakilusi kūno temperatūra, operacijos vietoje vystosi uždegimas, bujoja infekcija ir t.t. ? Neadekvati ir žudanti organizmą žmogaus imuninės sistemos reakcija, kuri aktyvuojasi esant didelėms traumoms, paleidžiama paties traumuoto organizmo ląstelių, normalioje būsenoje gaminančių energiją visiems fiziologiniams procesams. Grupė mokslininkų iš JAV Misisipės Universiteto su traumų chirurgu Karlu Hauseriu (Carl Hauser) priešakyje įrodė, kad audinių pažeidimo metu esant didelėms...
 
Kodėl kūno temperatūra 36,6 °C?
2011.11.19 HomoSanitus / Age
Kodėl visų šiltakraujų gyvūnų ir paukščių kūnų temperatūra yra būtent tokia – tarp  36 °C ir 42 °C? Juk būtų kur kas patogiau, jei mūsų kūno temperatūra būtų žemesnė – atkristų mums drabužių, o gyvūnams kailio, plunksnų būtinybė. Keista, kad pietų kraštų gyventojų temperatūra yra tokia aukšta – kam kaitinti organizmą iš vidaus, jei saulė ties pusiauju taip aktyviai šildo? Žinduoliai išsidėstę ties apatine šio temperatūrinio diapazono riba, o paukščiai, kurių medžiagų apykaita intensyvesnė, ties viršutine. Šiltakraujiškumo fenomenas užduoda mums tris klausimus: 1. Kodėl šiltakraujiškumas – tai aukštesnė išsivystymo pakopa lyginant su šaltakraujiškumu? 2. Kodėl...
Meilės fluidai
2011.06.11 HomoSanitus /
Константин Григорьевич Уманский Денвер, март 2008 Руководитель клинического отделения Института полиомиелита и вирусных энцефалитов РАМН; родился 9 мая 1924 г.; доктор медицинских наук, профессор, академик РАЕН (1993); заслуженный деятель науки РФ. Для того, чтобы понять, что наконец-то пришла весна и наступил её первый месяц март, нет никакой необходимости заглядывать в календарь.  преддверии оживления природы, после захода солнца, в полной темноте орут коты и кошки, вопли которых ...
 
Auka vardan įvaizdžio
2011.05.19 HomoSanitus / Age
Prieš jus žmogaus limfinė sistema, kuri surenka visas nereikalingas atliekas iš tarpląstelinio skysčio ir nuneša jas į limfagyslėmis į veninę kraujotaką, o iš jos į kepenis, kad šios perdirbtų jas ir paėmę iš jų tai, kas dar naudinga organizmui, likusią dalį paruoštų šalinimui iš organizmo. Pažvelkime į šią iliustraciją ir mintyse uždėkime šiam žmogui liemenėlę. Kas atsitiks su limfotaka? Pagerės ji ar pablogės? Jei manote, kad limfos tekėjimas nėra svarbus reiškinys organizme, tai klystate. Jis ne mažiau svarbus, nei kraujo tekėjimas. Jei moters krūtinė maža, liemenėlei palaikyti krūtinės formą nėra sunku. Jei bus priešingas variantas, tai ir gausis priešingai – liemenėlė turės standžiau apjuosti krūtinę ir ji kur kas...
Kodėl būtina glamonėti vaikus
2011.05.13 HomoSanitus / Age
Arba kame masažo poveikio  paslaptis? Tokiais, kokie esame, mus padaro aplinka ir mūsų elgesys. Atsakymas slypi ir vėl hipotaliame (pagumburio liaukoje), kuris gamina hormoną-neurotransmiterį oksitociną. Šis devynių aminorūgščių peptidas yra deponuojamas hipofizėje   ir iš čia išskiriamas į kraują. Taigi tai hormonas, kurį tiesiogiai įtakoja  psichika ir fizinis organizmo poveikis – konverteris hipotaliamas verčia nervinius impulsus į hormonų kalbą. Pasaulį labiausiai darko vyrai, ir būtent tie, kurių organizmuose yra mažai minėtos medžiagos. Šis hormonas ypatingas tuo, kad jis įtakoja socialinį gyvūnų, tame tarpe ir žmonių, elgesį. Nesąmones dažniausiai kuria, neklauso pašalinių nuomonės ir įgyvendina tie vyrai, kurių šeimyninis gyvenimas klostėsi prastai, o...
 
Pliažas, ledai ir kvaili tėvai
2011.05.10 HomoSanitus / Age
Arba kodėl storuliai pirtyse tunka? Tik mūsų, idiotų kultūroje vasarą yra valgomi ledai. Kam? Tam, kad atsigaivinti. Tačiau tiek ledų gamintojai, tiek ledų valgytojai nežino savo kūno fiziologijos. Jei žinotų, ledus valgytų žiemą – tam, kad sušilti. Pietų kraštuose senoliai gerai žino, kad norint atvėsinti kūną, reikia išgerti karšto gėrimo, o ne valgyti ledus. Kūno temperatūrą reguliuoja hipotaliamas (pagumburio liauka), esanti giliai galvos smegenyse. Jei kakle esančios miego arterijos yra šaldomos (o taip atsitinka, kai valgomas šaltas maistas, geriami šalti gėrimai), hipotaliamas gauna signalą šildyti organizmą – jis gi nežino, kad idiotas kūno šeimininkas vidurvasarį prisigamins ledų ir ims juos čiaumoti. Toks kūno temperatūros reguliavimo mechanizmas...
КОПАЛЬХЕМ
2011.04.27 HomoSanitus /
   АНДРЕЙ ЛОМАЧИНСКИЙ       КУРЬЁЗЫ ВОЕННОЙ МЕДИЦИНЫ И ЭКСПЕРТИЗЫ КОПАЛЬХЕМ    и трупные яды       Но есть другой вид повышенной переносимости ядов - так называемая приобретённая толерантность. Точно так же, как при регулярных упражнениях можно накачать мышцы, при регулярном приёме небольших доз яда можно развить ферметные системы, способные этот яд нейтрализовать. Правда специально заниматься таким делом не следует, да и далеко не на все яды...
Paieška
Prisijunkite Facebook'e
 
Jei skaitytojai imtų girti HS ir berti jo autoriams ant galvu rožių žiedlapius..., tai būtų  signalas šiems autoriams išbandyti savo kūrybines jėgas portale "Skelbiu"
Skaitytojas
Forumas
HS Forumo taisyklės
(123651 pranešimai)
paskutinis 2017-03-27 16:32:42
Bendrieji sveikatos klausimai
(40 pranešimai)
paskutinis 2014-03-03 18:24:44
Apie viską-NUOMONIŲ KOKTEILIS
(19 pranešimai)
paskutinis 2013-03-16 11:12:27
Animizmas
(16501 pranešimai)
paskutinis 2017-03-27 13:16:24
Naujausi komentarai
iliikemmetie
2017-03-28 03:34:05

izannepeb
2017-03-28 03:33:00
In buy cytotec online fear, imply...

ewagazoh
2017-03-28 03:29:56

apipzabedou
2017-03-28 03:25:04
The levitra 20mg heartbeats...

uraxozodukuje
2017-03-28 03:24:57

udakoliyacret
2017-03-28 03:23:35
However, cialis small-cell;...

Cessods
2017-03-28 03:22:38

ikobipixik
2017-03-28 03:20:18

best bedside sleeper
2017-03-28 03:19:13

nelyimedetak
2017-03-28 03:18:17

ofxefevajve
2017-03-28 03:18:08

azobuxuwaro
2017-03-28 03:16:51
Use viagra vitreous today...

CharlesEmarp
2017-03-28 03:14:12

egayebuj
2017-03-28 03:13:29
Carbamazepine cialis online surprise trump...

Content protected by
CopySpace Premium
 
2008-2011 (c) Homo Sanitus        E-valdymas: HexaPortal
Geriausia prekių paieška internete, elektroninės parduotuvės