Apie projekt? Homo Sanitus Animizmas Angelina Zalatorien? Kambarys Nr.9 Forumas
Turinys

Darbas Vilniuje
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
nuo 2008.09.01
Nesenstantys gyv?nai. Kod?l jie gyvena ilgai, bet ne amžinai?
Pagrindinis / Homo Sanitus / Turinys / Gerontologija / Nesenstantys gyv?nai. Kod?l jie gyvena ilgai, bet ne amžinai?
Gerontologija tvirtina, kad didžiąją žmonijos istorijos dalį vidutinė žmonių gyvenimo trukmė buvo neilga – maždaug 16-20 metų. Ir tik palyginti neseniai, pradedant XVII amžiumi, ji ėmė augti, XX amžiuje pasiekė 75-80 metų ir išsivysčiusiose šalyse šis procesas tęsiasi ir šiandien. Labiausiai šis augimas siejamas su gyvenimo kokybės gerėjimu, medicinos išsivystymu. Visgi pagrindine žmogaus svajone visais laikais buvo noras gyventi amžinai arba neribotai ilgai, gyventi bent jau keletą šimtmečių. Kaip ne keista, tame nėra nieko fantastiško. Gyvena juk organizmai po du-keturis šimtus metų – tai ekstrailgaamžiai moliuskai, dygiaodžiai, anemonai, žuvys, vėžliai, banginiai. Pamėginsime paanalizuoti kas yra bendro šių potencialiai nemirtingų ir nesenstančių organizmų biologijoje, kad suprastumėme jų naudojamus ilgaamžiškumo mechanizmus. Taip pat pamėginsim suprasti, kodėl jie negyvena amžinai, o vistiek galų gale žūsta.

Kas yra senėjimas

Egzistuoja daugybė alternatyvių senėjimo teorijų, kurios dalinai prieštarauja viena kitai, o dalinai – viena kitą papildo. Mes nesiekiame smulkiai aptarinėti šių hipotezių. Vis dėlto patikslinsim paties proceso sanpratą. Senėjimas – tai nuolatinis darbingumo mažėjimas su amžiumi. Darbingumą visada galima išmatuoti ir rezultatus apdoroti statistiniais metodais. O su amžiumi susikaupiančias mutacijas išmatuoti kur kas sunkiau. Mums artimas yra A.M.Olovnikovo duotas senėjimo apibrėžimas: tai nuo amžiaus priklausantis organizmo atsparumo, pasipriešinimo kenksmingiems veiksniams sumažėjimas.

Ekstrailgaamžių gyvenimo trukmė

Iš daugiau kaip dviejų milijonų šiandien gyvenančių gyvūnų rūšių, matomai, tik dvi  trys dešimtys rūšių gali išgyventi 100 ir daugiau metų. Pavyzdžiui, vėžlių tarpe iš 200 rūšių žinomos tik 8 jūrinių, gėlavandenių ir sausumos vėžlių rūšys-ilgaamžės, kurių amžius perkopia 100 metų. Vėžlys Terrapene carolina išgyvena 140 metų.

Žuvų tarpe savo ilgaamžiškumu garsus eršketas Husa husa (118 m.), Š.Amerikos baltasis eršketas Acipenser transmontanus (100 m.), paltusas Hyppoglossus hyppoglossus (120 m.), gruperis Plectropomus pessuliferus (100 m.), jūrinis akmeninis ešerys Sebastes aleutians (205 m.). Grenlandinis banginis gyvena daugiau kaip 210 m. Tarp bestuburių ilgu gyvenimu išsiskiria keletas jūrinių BIVALVIA klasės dvigeldžių – Arctica islandica (100- 220 m.), Grejaus midija Mytilus grayana (150 m.), gigantiškoji tridakna Tridacna gigas (200 m.). Neseniai D.Britanijos biologai aptiko moliusko Arctica islandica egzempliorių, kuriam buvo 405- 410 metų. Tarp gėlavandenių dvigeldžių išsiskiria perluotė Margaritifera margaritifera, gyvenanti Europoje ir Š Amerikoje, ji gyvena ilgiausiai iš gėlavandenių bestuburių – 210-250 m., nors moliuskai, gyvenantys Europos pietuose, išgyvena vos 35 metus. Ilgaamžiais laikomi ir jūrų ežiai, gyvenantys daugiau kaip 200 metų.

Visų paminėtų rūšių skaičius mažėja dėl žmogaus veiklos, mat šie gyvūnai naudojami maistui, medicinos tikslams ir suvenyrų gamybai. Dabar daugelis jų įrašyti į nacionalines ir Tarptautinę RK kaip nykstančios rūšys.

Trys senėjimo tipai: greitas, laipsniškas, ignoruojantis

Finch (Finch, 1997) išskiria tris senėjimo tipus, egzistuojančius gyvūnų ir augalų pasaulyje. Daugelyje biologinių rūšių mirtis yra užprogramuota, ji siejasi su reprodukcijos baigtimi. Pavyzdys: masinis Ramiojo vandenyno lašišų Oncorhynchus žuvimas po neršto, daugelio vabzdžių (drozofilų, naminių musių), vorų tarantulų, apvaliųjų kirmėlių Caenorhabditis. Finch vadina tai „greitu senėjimu“.

Eilei kitos kategorijos rūšių (žmogus ir visi žinduoliai), kurioms Finch suteikia laipsniško senėjimo statusą, būdingas laipsniškas mirtingumo didėjimas priklausomai nuo amžiaus ir fiziologinių funkcijų sutrikimo. Pavyzdžiui, daugelio žmogaus fiziologinių funkcijų rodikliai mažėja linijine forma tarp 30 ir 85 metų: nervų pralaidumas ir pagrindinė apykaita nuo pradinio lygmens krenta 80%, kvėpavimo aktyvumas sumažėja 37% (Ricklefs, 1993).


Perluotę M.margaritifera ir kitus ekstrailgaamžius akivaizdžiai galima priskirti trečiai gyvūnų rūšių grupei –  gyvūnų, ignoruojančių senėjimą. Pas šių rūšių pagyvenusius individus neaptinkama fiziologinių sutrikimų ir nepastebimas mirtingumo didėjimas su amžiumi.

Ilgaamžiškumo teorijai, tiriančiai pagrindines senėjimo ir mirties priežastis, rūšių, „ignoruojančių senėjimą“ ir neturinčių poreprodukcinio gyvenimo laikotarpio, pažinimas labai svarbus. Jei vertinti senėjimą kaip universalią ir chronišką užprogramuotą ligą, tai lyginant artimas gyvūnų rūšis, kurioms ši liga būdinga ar nebūdinga, galima tikėtis surasti šios ligos pašalinimo ar kompensacijos kelius.

KAS VIENIJA NESENSTANČIUS

Kaip taisyklė, gyvūnų rūšys, kurioms būdingas „nežymus senėjimas“ (žuvys, moliuskai, vėžliai, jūros ežiai, aktinijos) pasižymi tolydžiu augimu ir jų vaisingumas paprastai ne mažėja, o atvirkščiai, su amžiumi didėja, kadangi tiesiogiai priklauso nuo kūno dydžio (Komfort, 1967).

Žemiau išvardinti veiksniai, provokuojantys senėjimą, trumpina gyvenimą visiems kitiems gyvūnams, išskyrus nesenstančius. Ekstrailgaamžiai lengvai neutralizuoja tokias pavojingas grėsmes kaip:
Genų mutacijos,
Oksidatoriai (aktyvios deguonies formos),
Kūno matmenų mažėjimas,
DNR metilizacija,
Baltymų ir DNR glikozilacija,
Genomo nestabilumas,
Hormoninis disbalansas,
Kancerogenezė,
Kenksmingas stresų poveikis.

Pas nesenstančius stuburinius (žuvis, roplius) nerandama tokių būdingų žinduoliams su amžiumi vykstančių pakitimų kaip artritas, hormoninis chaosas, menopauzė, osteoporozė, kraujotakos sutrikimai, dantų dilimas, katarakta, lipofuscino ir tarpląstelinio kolageno susikaupimas ląstelėse (Boiko, 2007).

BENDRŲ NATŪRALIOSIOS ATRANKOS VEIKSNIŲ PAIEŠKA:

GYVENIMAS PAVOJINGUOSE BIOTOPUOSE

Dalis ekstrailgaamžių rūšių – tai gyvūnai, užimantys rizikingas ekologines nišas (mūšos zona jūroje – ežiai, midijos, aktinijos, holoturijos, slenkstėtos Arktikos upės – perluotės). Galingos vandenyno bangos, švaistančios uolų nuolaužas, rąstus, šiukšles ir pan. dažnai pažeidžia prisitvirtinusius prie uolų jūros ežius, midijas, aktinijas ar dumblėtose-smėlėtose seklumose gyvenančias holoturijas.

Upėse gyvenančios gėlavandenės perluotės Margaritifera margaritifera Fenoskandijos šiaurėje du kartus per metus patiria tiesioginį ledonešio poveikį (ledo lytys dažnai pažeidžia moliuskų kriaukles ir mantijas), o taip pat turi atlaikyti judančio grunto (žvyro ir akmenų) spaudimą dėl nuolatinių vandens lygio pokyčių upėse. Mes manome, kad būtent gyvenimas stresinėmis sąlygomis, greitoje tėkmėje, kur pagrindinis streso veiksnys yra periodiški moliuskų pažeidimai susiduriant su vandens nešamomis kietomis dalelėmis ar ledo gabaliukais, yra pirminė ilgo arktinių moliuskų gyvenimo priežastis (Ziuganov, 2004). Žinoma, kad 95% perluočių jauniklių žūsta būdami nuo vienų iki penkerių metų amžiaus dėl grunto judėjimo, patirdami išties katastrofiškos atrankos spaudimą, tačiau po to iki ilgo gyvenimo pabaigos suaugusių moliuskų mirtingumas yra mažiau kaip 1% per metus. Tikėtina, kad dėl tokios galingos atrankos, išbrokuojančios individus su prastais regeneracijos sugebėjimais, evoliucijos kelyje ir buvo sukurta genetinė ilgo perluočių gyvenimo programa. Ispanijos „perluočių“ upės yra daugiau lygumų tipo ir ten niekada nebūna ledo. Moliuskai-trumpaamžiai ten gyvena daugiausiai 33- 39 metus (Ziuganov, 2004).

GALINGA REGENERACIJA - BŪDINGAS NESENSTANČIŲ BRUOŽAS

Kai kurios rūšys, priklausančios dygiaodžių tipui, holoturijų klasei – visiškai neturi apsauginių struktūrų (kiauto, spyglių) ir apsaugai naudojasi autotomija (organizmo dalių – žarnų, gonadų, plaučių – atmetimu). Plėšrūnas (žuvis ar vėžiagyvis) susivilioja judančia jūros agurko dalimi ir palieka ramybėje patį gyvūną. Be to, holoturijos gamina steroidinius ir triterpeninius glikozidus, turinčius toksišką poveikį žuvims. Glikozidų molekulės pažeidžia žuvų žiaunų kraujo indus, tokiu būdu užtikrindamos efektyvią jūros agurkų apsaugą. Nors holoturijų gyvenimo trukmė yra 15- 20 metų (Ivanova,Kazas, 1977), pagal daugelį požymių (vislumo didėjimas su amžiumi, regeneracijos sugebėjimų išsaugojimas senatvėje) juos galima priskirti nesenstantiems.


Regeneruoti sugeba ir jūros ežių klasės atstovai, nors jie niekada nesidaugina nelytiniu būdu, kaip kartais daro jūros lelijos, žvaigždės, ofiuros ir holoturijos. Ežiai gali atkurti tik nedidelius dengiamųjų ir kitų audinių plotus. Praradus kojeles, spyglius, kiauto ar virškinimo sistemos dalis vyksta žaizdos uždengimas ląstelėmis, vykdančiomis gynybines reakcijas (celomitais), o po to prasideda epitelio augimas ir prarastų struktūrų atkūrimas, naudojant tuos pačius audinius, kuriuose yra prarastas fragmentas (Korotkova, 1997). Atkuriamąją morfogenezę kontroliuoja neurohormoninė ir imuninė sistema.

Jūros ežių virtimas iš lervos suaugusiu individu įvyksta per mėnesį. Tačiau organizmas iki maksimalaus dydžio 20- 35 cm auga visą gyvenimą. Seniau manyta, kad ežiai gyvena iki 15 metų. Tačiau, neseni raudonojo jūrų ežio Strongylocentrotus franciscanus iš Britų Kolumbijos tyrimai, atlikti dviem nepriklausomais metodais (biocheminiu ir branduoliniu) parodė 100- 200 metų amžių (Ebert, Southon, 2003).
Daugelio rūšių ežiai laikomi praktiškai nemirtingais. Pas stambius ežius nerandama senėjimo ar nuo amžiaus priklausančio funkcijų sutrikimo požymių. Vislumas su amžiumi didėja, menopauzių nėra. Tyrėjams susidaro įspūdis, kad jie žūsta tik nuo išorinio poveikio – plėšrūnų ar žvejybos.

Moliuskai Cephalopoda ir Bivalvia gali atkurti gana dideles kūno sritis: galvos dalis ir jutimo organus, raumeningą koją ir užpakalinę kūno dalį, žiaunas, sifoną, mantiją, kriauklę, o taip pat vidaus organus (Korotkova, 1997). Unikali gėlavandenės perluotės savybė atkurti mantijos audinius, kojos raumenis ir užgydyti žiaunų audinių pažeidimus bei vidaus organų žaizdas (Ziuganov, 2004).

VĖŽLIŲ, ŽUVŲ REGENERACIJA

PARADIGMOS PATIKRINIMAS: BADAS IR ŠALTIS ILGINA GYVENIMĄ

MAISTO KALORINGUMAS

Ekstrailgaamžių negalima surikiuoti pagal mitybos tipą ir kaloringumą. Jų dieta labai įvairi.

Gėlavandenė perluotė M.margaritifera. Tarp ispaniškų pietinių (trumpaamžės – iki 39 metų) ir arktinių (ekstrailgaamžės – iki 250 metų) egzistuoja esminis skirtumas – tai apsirūpinimas maistu ir maisto kaloringumas. Šešis mėnesius trunkančios poliarinės nakties žiemą metu nesidaugina fitoplanktonas (diatominiai ir žalieji dumbliai) ir šiaurinės ilgaamžės negauna augalinio maisto. Pietinės trumpaamžės nepatiria žiemos bado, o upės ten labiau turtingos organika. Eksperimentai laboratorijoje Maskvoje parodė, kad po dviejų metų absoliutaus badavimo 12oC temperatūroje ir visiškoje tamsoje senų 90-130 metų arktinių perluočių išgyvenimas sudarė 86%. Nežiūrint to, kad badaujantys moliuskai eksperimento akvariume metu prarado iki ketvirtadalio savo masės, paleisti atgal į arktinę upę jie išgyveno ir tęsė dauginimąsi (Ziuganov, 2004). A.M.Olovnikovo nuomone, pagrindinė šiaurinių moliuskų ilgaamžiškumo priežastis yra apribotas dietos kaloringumas padidinto deguonies kiekio šaltame Arkties vandenyje fone. Hipotezės postulatas: padidintas deguonies kiekis šaltame vandenyje, esant vienodoms kitoms sąlygoms, padidina organizmo poreikį mitybos kaloringumui. Tai yra, netgi esant vienodai temperatūrai ir vienodam racionui pas pietines ir šiaurines perluotes, Arktyje, kur deguonies kiekis didesnis, moliuskai vandenyje tarsi dar labiau badauja, kadangi tokiomis sąlygomis sumažėja virškinimo naudingumo koeficientas.

Kiti moliuskai-ilgaamžiai: Grejaus midijos ir tridaknos minta mažai kaloringu fitoplanktonu.

Iš sausumos vėžlių dramblinis ir Testudo gigantea, o taip pat kai kurie gėlavandeniai vėžliai-vegetarai. Iš jūros vėžlių šeimos žaliasis vėžlys, užaugantis iki 400 kg – plėšrūnas ir minta kaloringomis žuvimis bei vėžiagyviais. Jūros ežiai minta mažai kaloringu augaliniu maistu. Holoturijos – filtruoja organiką iš smėlio ir dumblo. Ilgaamžės žuvys (eršketai, plekšnės, ešeriai)- plėšrūnės. Aktinijos – taip pat plėšrūnės, minta žuvimis ir vėžiagyviais. Grenladinis banginis minta mažai kaloringu planktonu.

Augalinio maisto kaloringumas 100g – 10 kilokalorijų, o žuvies, moliuskų, vėžiagyvių kaloringumas 100g – 200 kilokalorijų, t.y. ekstrailgaamžių vegetarų ir mėsėdžių dietos skiriasi dešimtis kartų. Reiškia, gyvūnų ilgaamžiškumas planetos mastu nesusietas su maisto kaloringumu. Vis dėlto, jei rūšies arealas ištęstas iš pietų į šiaurę nuo subtropikų iki poliarinių sričių (kaip perluotės), tai alkana pusę metų trunkanti poliarinė naktis skatina arktinių moliuskų-vegetarų ilgaamžiškumą.

KLIMATAS IR GEOGRAFIJA


Ekstrailgaamžiai gyvena pačiose įvairiausiose klimatinėse zonose, esant skirtingai temperatūrai. Pavyzdžiui, vėžliai- ilgaamžiai nepakelia šalčio ir gyvena šilto klimato vietose (Seišeliuose, Galapaguose, Madagaskare). Žuvys-ilgaamžės gyvena tiek tropikuose (gruperiai, napoleonai) ir borealinėj vandenynų zonoj su vidutinėmis temperatūromis (eršketai, paltusai), tiek ir poliarinėse srityse 500m gylyje (akmeninis ešerys). Moliuskai tridaknos – Ramiojo ir Indijos vandenynų tropinių sričių gyventojos, Grejaus midijos gyvena Japonų jūroje, gėlavandenės perluotės – poliarinėse srityse. Dygiaodžiai taip pat gyvena nuo tropikų iki Aliaskos. Aktinijos-ilgaamžės gyvena tropikuose. Grenlandinis banginis gyvena Arkties vandenyse.

Taigi, alkis ir šaltis tikrai prailgina arktinių perluočių gyvenimą, tačiau visose kitose ilgaamžių rūšyse planetos mąstu toks dėsningumas nepastebimas.

NE VISI ILGAAMŽIAI YRA DIDELIŲ MATMENŲ IR TURI APSAUGINIUS ORGANUS


Kai kurių ilgaamžių saugumą užtikrina dydis arba apsauginiai organai. Tai grenlandinis banginis, užaugantis iki 100 tonų, milžiniški jūrų ir sausumos vėžliai, sveriantys keletą šimtų kilogramų ir turintys masyvų šarvą, moliuskai tridaknos, sveriančios iki 300 kilogramų ir turinčios storą kriauklę, visos žuvų-ilgaamžių rūšys, užaugančios iki keleto metrų (išskyrus akmeninį ešerį, daugiausiai pasiekiantį 50 cm). Vis dėlto, prieš pasiekiant suaugusio gyvūno dydį, nesenstančiųjų jaunikliai praeina mažų dydžių stadijas. Paprastai šioje gyvenimo atkarpoje pastebimas didelis mirtingumas nuo plėšrūnų.

Tuo pat metu ilgaamžės holoturijos ir aktinijos sudarytos tik iš minkštų audinių ir iš tikrųjų yra beginklės prieš fizinį poveikį ir plėšrūnus. Gėlavandenė perluotės apsauga vandenyje taip pat abejotina – plona (0,5 cm) kriauklė ir miniatiūriniai matmenys (12- 15 cm).

Galima apibendrinti, kad ilgaamžių yra įvairiose negiminingose klasėse, bestuburių ir stuburinių gyvūnų karalystėse. Išsivystė jie evoliucijos procese skirtingose žemės vietose ir skirtingu laiku. Visus juos be išimčių vienija nenutrūkstantis augimas ir, matomai, geri regeneracijos bei žaizdų gydymo sugebėjimai. Dalis rūšių gyvena „rizikinguose“ biotopuose (dygiaodžiai, moliuskai, sausumos vėžliai). Kokių nors temperatūrinių ar mitybinių dėsningumų nepastebima, išskyrus perluotes ir raudonuosius jūros ežius- šios biologinėms rūšims labiau tinka šaltas klimatas ir mažai kaloringa dieta. Atvirkščiai, tropiniai ilgaamžiai – jūrų vėžliai, žuvys ir aktinijos labiau vertina kaloringą dietą, kai tuo pat metu tropinės holoturijos ir jūrų ežiai – vegetarai.

NESENSTANTYS – SAVO AUGIMO ĮKAITAI.

PRAŽŪTINGAIS TAMPA JŲ PERNELYG DIDELI MATMENYS

Pirmiausia užduokim klausimą: ar yra gyvūnų dydžio viršutinė riba? Pačiu didžiausiu gyvūnu laikomas 100 tonų sveriantis grenlandinis banginis. Jis galėjo tapti tokiu dideliu todėl, kad milžinišką jo masę laiko vanduo. Manoma, kad tokio svorio sausumos gyvūnas būtų sugniuždytas savo paties masės. Pats stambiausias sausumos gyvūnas – 5 tonas sveriantis dramblys, kurio maksimalus amžius tik 60 metų.

Lauko stebėjimų apibendrinimas leidžia daryti išvadą, kad „nesenstantys“ nemiršta dėl atsitiktinių priežasčių, kaip mano kai kurie gerontologai, o galų gale žūsta nuo bado arba tiesiogiai dėl geometrinių savo nesibaigiančio augimo pasėkmių – superdidelių matmenų, „išaugimo“ iš savo ekologinės nišos, apsukrumo maitinantis praradimo ir finale – nuo maisto medžiagų trūkumo.

Šiuolaikiniai milžiniški sausumos vėžliai-ilgaamžiai sveria tik keletą šimtų kilogramų. Vėžliai dideliais kiekiais geria vandenį. Tik didelėse salose yra šaltinių ir jie  centrinėje dalyje dideliame aukštyje. Todėl vėžliai, gyvenantys žemumose, turi įveikti didelius atstumus. Be to, vėžliai minta lapais nuo žemutinių medžių šakų. Greičiausiai, faktorius, ribojantis gyvenimo trukmę, yra nesugebėjimas nešioti per sunkų šarvą ir pralaimėjimas konkurencinėje kovoje jaunesniems bei apsukresniems giminaičiams.


Jūros agurkai (holoturijos). Povandeniniai gigantiškųjų holoturijų  Cucumaria frondosa mitybos stebėjimai ir filmavimas, vykdyti Raudonojoje ir Andamanų jūrose (Indijos vandenyne), parodė štai ką. Holoturijos – dugniniai gyvūnai, šliaužiojantys po dugną kojelių, čiuptuvų pagalba ar tiesiog kūno raumenų susitraukimų dėka. Maitinasi jos paprastai čiuptuvų pagalba, imdamos jais maistą ir po to prarydamos. Holoturijos minta organinėmis atliekomis ir mikroorganizmais, esančiais grunte, suvartodamos jų didelius kiekius. Jaunos holoturijos, kurių ūgis iki pusmetrio, be vargo įveikia akmenines ar koralines kliūtis tarp smėlio-dumblo aikštelių, kuriose maitinasi. Tačiau pasiekus pusės metro ilgį „seneliams“ vos vos pavyksta peržliaužti kliūtis ir patekti į šviežią mitybos aikštelę. Tokiu būdu, sunaudoję visą maistą senoje aikštelėje, didelės holoturijos ilgai badauja.

Jūrų ežiai. Povandeniniai stebėjimai Viduržemio ir Raudonojoje jūroje parodė, kad Strongylocentrotus genties ežiai – visaėdžiai. Jie vartoja augalus, negyvas žuvis ir kitą dvėseną, geldutes ir pan. Net granitinės uolos būna pragręžtos jūros ežių, ten, kur stipri mūša.

Kartais šie urvai atrodo kaip pusės metro gylio katilai. Toks gyvenimo būdas gelbsti ežius nuo plėšrūnų ir bangų mūšos. Vis dėlto, užaugę iki 20- 30 cm ežiai negali išlipti iš šių „spąstų“ ir žūsta iš bado.

Aktinijos. Povandeniniai natūralios elgsenos stebėjimai parodė štai ką. Stebėtojas erzino aktinijas Anemonia viridis ilga lazda, o jos susitraukdavo ir lįsdavo į plyšį. O jei aktinija būdavo per didelė (20X15 cm), sunki, tai į slėptuvę ji netilpdavo, ir tokia, suprantama, negali pasislėpti nuo plėšrūno.

    Gigantiškoji tridakna (Tridacna gigas). Povadeniniai stebėjimai Raudonojoje jūroje parodė, kad senas moliuskas žūsta todėl, kad iškilus poreikiui greitai užsidaryti, jis jau nesuspėja to padaryti. Mantijos ertmėje yra daugiau kaip 100 litrų vandens, jo per sekundę neišleisi ir plėšrūnai suspėja pažeisti mantiją.

    Gėlavandenės perluotės: kodėl žūsta? Kadangi gyvena prie slenksčių, joms reikia palyginti sunkios kriauklės, kuri vidutiniškai sudaro 55% visos jaunų iki 5 cm ilgio organizmų kūno masės ir 67% senų, 12 cm ilgio ir 130- 150 metų amžiaus moliuskų kūno masės. Sunki tvirta kriauklė būtina moliuskams, gyvenantiems greitos tėkmės upėse su nestabiliu gruntu ir galingais potvyniais, kad jų paprasčiausiai nenuneštų srovė ar nebūtų sutrinti judant gruntui potvynių metu.

    Perluotės prisitaiko prie judraus grunto, išnaudodamos maksimaliai hidrodinamiškai pritaikytą kriauklės formą ir sugebėjimą užsikasti į gruntą bei manevruoti upės dugnu. Žūties (bet jokiu būdu ne mirties nuo iškaršimo ir senatvės) tikimybė išauga, kai moliuskas pasiekia savo maksimalų dydį 15- 17 cm. Dėl nuolatinio augimo jo kriauklė tampa nepakeliamai sunki kojos raumenims, kad iš gulimos padėties galėtų atsistoti į vertikalią poziciją ir įsirausti į gruntą, o taip pat manevruoti intensyvaus grunto ar ledo lyčių judėjimo metu. Kojos raumeniniams audiniams, matomai, reikia ypatingos jėgos, kad įtrauktų sunkią kriauklę į gruntą.

    Žinoma, kad kriauklei pasiekus 153 mm, sausa jos masė siekia 191 g, o pasiekus 160 mm, sausa kriauklės masė jau bus 300 g (Ziuganov, 2003). Upėse stambios perluotės aptinkamos tik užtakiuose su storu smėlio sluoksniu, paprastai 1-1,5 m gylyje. Tokiose vietose mažėja srovės greitis ir vandenyje pakibęs maistas nukrenta į nuosėdas. Kadangi perluotės silpnai sugeba įsiurbti vandenį, tai pilnavertės mitybos fitoplanktonu sąlygos čia prastesnės ir „seneliai“ gyvena maisto stygiaus sąlygomis. Slenksčiuose, kur srovės greitis siekia 1-2 m per sekundę ir kur smėlio-žvyro grunto sluoksnis, kaip taisyklė, mažesnis nei5 cm gyvena tik mažo ir vidutinio dydžio moliuskai. Kriauklė su dideliu paviršiaus plotu slenksčiuose tampa nenaudinga, nes sudaro didesnį pasipriešinimą srovei.

    Įdomu buvo išsiaiškinti grunto judėjimo per pavasario potvynį poveikį moliuskų mirtingumui. Užduotis buvo tokia: atimti iš moliuskų galimybę manevruoti ir keisti buvimo vietą grunte. Tam 1996 m. rugpjūtį šimtas atsitiktinai parinktų 9- 12 cm ilgio moliuskų buvo patalpinti į narvelį iš tvirto tinklo, 3 cm akutėmis. Šis narvelis buvo pritvirtintas svoriais Varzugos upėje, tipiškame moliuskams biotope. Narvelio akučių dydis leido normaliai kvėpuoti ir maitintis fitoplanktonu. Moliuskai iš kitos partijos (kontroliniai), taip pat šimtas vienetų, buvo surinkti kaimynystėje, pažymėti ir paleisti atgal. 1997 m. liepą iš kontrolinės partijos buvo rasti 87 gyvi pažymėti moliuskai be pastebimų pažeidimo požymių. O iš narvelyje paliktų moliuskų gyvas buvo tik vienas ir dar maždaug devynių stambios kriauklių nuolaužos. Likusieji 90 moliuskų, matomai, buvo sumalti į smulkias daleles judančio grunto ir ledo, tinklinis narvelis liko sveikas (Ziuganov, 1998).

    Šis bandymas aiškiai parodo, kokią didelė eliminuojanti jėga veikia moliuskus per potvynius upėse. Galima įsivaizduoti, kad net nedidelis kriauklę užveriančių ar kojos raumenų nusilpimas dėl pagyvenusių moliuskų neproporcingos masės sumažina tokių individų išgyvenimo galimybes ir jie žūsta pačiame jėgų žydėjime. Tokiu būdu moliuskai tampa savo nesibaigiančio augimo įkaitais.

    Gyvūnams, pasižymintiems nenutrūkstančiu augimu, toks paveikslas įprastas – labai dideli kūno matmenys sumažina šių gyvūnų galimybes, pavyzdžiui, jei jie plėšrūnai, tai jiems tampa kur kas sunkiau maitintis.

Gigantiškasis gruperis Epinephelus lanceolatus ( gyvena iki 100-120 m.)


Šių 2,5 m ir 400 kg svorio žuvų mitybos stebėjimai Indijos vandenyne parodė, kad milžinas pralaimi konkurencinę kovą su jaunesniais saugant individualias teritorijas. Jei šalia atsiranda jaunesnis patinas, jis greitai atakuoja senąjį. Senasis, paspaudęs uodegą, nuplaukia. O jis norėjo suvalgyti krabą, bet šioje teritorijoje jau negali to padaryti. Rezultate- pralaimėjimas dėl konkurencijos. Tai yra, seneliams arba maisto neužtenka, arba susikaupia negatyvios stresų pasekmės. .
    Senelis jau neturi tiek judrumo, kad grybšteltų jauną konkurentą, jis per didelis, kad įlįstų į urvelį ir pailsėtų. Tai yra, jis fiziškai išauga iš savo ekologinės nišos. Bet jis nesensta. Jo puikus regėjimas, mato menkiausią krevetės ūsų krustelėjimą po tolimu akmeniu. Jokios senatvinės kataraktos. Jis neserga, tiesiog pernelyg stambus ir nejudrus. Nesenstantys gyvūnai miršta nuo to, kad resursų teritorijoje visiems neužtenka.

AR GALI ILGAAMŽIAI, IGNORUOJANTYS SENĖJIMĄ GYVŪNAI MODULIUOTI SENĖJIMO PROCESUS TRUMPAI GYVENANČIOMS RŪŠIMS, TURINČIOMS SENĖJIMO SIMPTOMUS

KAIP EKSTRAILGAAMŽĖ PERLUOTĖ SULAUŽĖ SENĖJIMO PROGRAMĄ SAVO SIMBIONTEI – LAŠIŠAI

Neseniai buvo išaiškinta (Ziuganov, 2005, 2006), kad Atlanto lašišos Salmo salar senėjimo programa buvo „nulaužta“ natūraliu būdu rūšies evoliucijos eigoje. Pagrindinis „hakeris“, pakeitęs genetinį kodą – aukščiau aprašytas dvigeldis moliuskas M.margfaritifera, arba gėlavandenė perluotė. Iki nesenų laikų ji buvo Europos šiaurės upių, tradicinių lašišų neršto rajonų, aborigenu. XXI a. pradžioje 99% perluočių populiacijos pasaulyje išmirė dėl didelio jautrumo užterštumui. Palyginti didelės moliuskų kolonijos liko Rusijos, Europos šiaurės vakarų pakrantės ir Škotijos upėse (Ziuganov, 1994, 1998, 2000, 2001).

Lašišų neršto laikas sutampa su perluočių nerštu (rugpjūčio pabaiga- rugsėjis). Perluočių lervutės, skirtingai nuo kitų dvigeldžių (midijų ar austrių), po išsiritimo negali laisvai plaukioti ir priverstos iš karto į ką nors įsikibti, kad nebūtų suėstos plėšrūnų, ir truputį paaugti iki sėslaus gyvenimo dugne. Lašišų , atplaukusių iš vandenyno neršti, žiaunos, kaip ir žiaunos tuo metu upėje plaukiojančių jaunų, dar neišėjusių į jūrą lašišų, šiam momentui labai tinka. įsikibdama į jas lervutė pradeda išskirti į žuvies organizmą ypatingas medžiagas – peptidus, kurie priverčia lašišą per 12- 15 valandų iš savo žiaunų audinio, turtingo deguonimi ir maisto medžiagomis, „nulipdyti“ vienasluoksnę, o vėliau ir daugiasluoksnę kapsulę, taip apginant „parazitą“ nuo plėšrūnų ir gamtinių kataklizmų, kol jis subręs savarankiškam gyvenimui. Tokios parazituojančios lervutės vadinamos glochidijomis.  
  
Įdomiausia šiame siužete tai, kad glochidijoms iki subrendimo reikia maždaug 1500-1750 laipsniadienių. Šaltose Šiaurės Europos upėse tokia suma susidaro per 8-11 mėnesių. Parazitai suinteresuoti tuo, kad jų „surogatinė motina“ nenumirtų nuo greito senėjimo iki reikiamo laiko. Logiška spėti, kad perluočių lervutės dėl savo išgyvenimo per aštuonis milijonus metų bendros evoliucijos išmoko sulėtinti lašišų senėjimo procesą, įterpdamos joms „ilgaamžiškumo genus“. Patys moliuskai, kaip buvo minėta, gali gyventi iki 250 metų, numirdami nuo nepakeliamo kriauklės sunkumo arba, kaip šiandien, nuo neįprastų technogeninės kilmės nuodų. Kai moliusko naujagimis lašišos žiaunose subręsta, jis išskiria kitą medžiagų kompleksą, stimuliuojantį epitelio ląstelių apoptozę (tvarkingą ląstelių irimą ir pašalinimą). Kapsulė plyšta, moliuskas išlenda į išorę ir nusileidžia ant dugno. Žaizdelės žiaunose nekraujuoja ir kapsulių liekanos greitai absorbuojamos.


Ilgą laiką buvo manoma, kad moliuskai tiesiog parazituoja ant žuvų. Mes aptikome, kad tai ne taip. Lašišos-lervučių nešiotojos yra daug gyvybingesnės už „neužkrėstas“. Jos lengviau užsigydo žaizdas nuo kabliukų, lengviau pakelia šiluminį šoką keliant iš vandens, mažiau pažeidžiamos grybelių-saprolegnijų ir kitų infekcijų sukėlėjų. Lervučių poveikio dėka lašiša lieka gyva ir gauna galimybę pakartotinai grįžti į upę nerštui. Taigi, perluočių lervutės, apsigyvendamos lašišų žiaunose, pakeičia joms pagreitinto senėjimo programą.

Pagal šią hipotezę lengva paaiškinti greito Ramiojo vandenyno lašišų Oncorhynchus  senėjimo faktus. Taip, Azijos ir Š.Amerikos upėse taip pat gyvena genties Dahurinaia perluotės, kurių lervutės parazituoja ant žiaunų. Bet čia, šiltesnėse sąlygose, subrendimui joms reikia tik 30- 45 parų ir jos palieka šeimininkę-lašišą dar iki neršto. Kitais žodžiais, po mėnesio-pusantro lervutė jau pasiruošusi gyvenimui dugne ir jai nereikia palaikyti „surogatinės motinos“ gyvybės. Todėl Ramiojo vandenyno lašišos po neršto žūsta – jų senėjimo programos iš išorės niekas nepaveikė.

BIOCHEMINĖ SENĖJIMO KOREKCIJA

Gerontologai konstatuoja: deja, jei žmogus tiesiog gyvena be žalingų įpročių , sveiką gyvenimą ir paklūsta natūraliam senėjimo procesui, viskas, ko jis gali tikėtis – tai 70-80 metų (Todorov, 2003).

Gyvenimo prailginimo strategija – taip vadinama natūrali biocheminė korekcija, pagrįsta gamtinių junginių, esančių nesenstančių organizmų audiniuose, naudojimu. Daugelis tyrinėtojų ieško medžiagų-geroprotektorių (apsaugančių nuo senėjimo) biologinėse rūšyse, augančiose visą gyvenimą ir nerodančių senėjimo požymių. Biologiškai aktyvios medžiagos su priešaugliniu, priešuždegiminiu, antimikrobiniu ir antivirusiniu poveikiu (lipidai, mukoplisacharidai, peptidai, glikoproteinai) pastaraisiais metais gautos iš moliuskų, vėžiagyvių, dygiaodžių, dėlių, žuvų ir t.t. Panašių junginių paieškos vykdomos viso pasaulio laboratorijose. Poliarinių ekosistemų mokslinio centro (Murmansko sr., Varzuga) biosistemų evoliucijos ir ekologijos laboratorijoje buvo pagaminta bandomoji onkogeroprotektoriaus „Arktika+“ partija. Vienu iš preparato komponentų yra ištrauka iš lašišos žiaunų, gauta iš karto po to, kai ją paliko moliusko lervutės. Baigti bandymai su gyvūnais, vykdomi ikiklinikiniai bandymai su savanoriais.


Saulius Jasionis,  pagal užsienio spaudą.

Rašyti komentarą >> Skaityti komentarus (172)
 
Atjauninančių dietų ir kremų beviltiškumas
2011.12.15 HomoSanitus / Age
„Atjauninančios“ dietos ir kremai, kurie žada pristabdyti senėjimą, yra beviltiški. Taip teigia eksperimentas, kurį atliko mokslininkai iš Londono Universitetinio koledžo. Jie nematodoms pažeistus audinius tepė „atjauninančiu“ kremu, tačiau į kirmėlių gyvenimo trukmę tai niekaip neįtakojo. Mokslininkų išvados, pateiktos žurnale Genes and Development, rodo, kad nėra jokių įrodymų, jog „atjauninantys“ kremai lėtintų senėjimo procesą. Idėja, kad tai įmanoma, pasirodė 1956 metais, kai buvo paskelbta teorija, kuri teigė, kad senėjimas vyksta dėl molekulių, pažeistų superoksidais, susikaupimo ir cirkuliuojančių žmogaus kūne. Tai yra dėl taip vadinamų laisvųjų radikalų. Buvo manoma, kad antioksidantai mažina šį žalingą superoksidų poveikį žmogaus organizmui. Londono...
Naujas suderinamumo faktorius kraujyje
2009.02.07 HomoSanitus / Age
Neretas atvejis, kai ligos, gimdymo ar traumos atveju pacientui perpilamas kito žmogaus kraujas – gyvybę reikia gelbėti, juk mes žmonės ir turime, bei norime vienas kitam padėti. Praėjo nemažai laiko, kol žmogus išsiaiškino, kad yra kraujo grupės, rezus faktorius ir kiti, nuo kurių priklauso kraujo suderinamumas su paciento organizmu. Laikas vis papildo šių faktorių skaičių. N.F.Gamalėjaus vardo epidemiologijos ir mikrobiologijos mokslinio tyrimo instituto profesorius V.A Zujevas savo paskutinių metų tyrinėjimais sukelia daug minčių kraujo perpylimo tema.  V.A Zujevas teigia, kad žmogaus senėjimas siejasi su kai kurių ląstelių žmogaus organizme padidintu dauginimusi.  Mokslininkų padarytose galvos smegenų histologinių pjūvių nuotraukose matosi, kad mūsų „pilkoji medžiaga“ nevientisa: pagrindiniai...
 
Kodėl mes senstame?
2008.08.04 HomoSanitus / Age
Žmogaus gyvenimo biologinė esmė –  ląstelių branduolių biologinės apsaugos nuo šviesos ir oro formavimas. Šviesa pavojinga tuo, kad jos fotonai gali pažeisti mūsų ląstelių genus, ko pasekoje galime mirti... Oro deguonis pavojingas tuo, kad sudegina (oksiduoja) mūsų ląsteles, nuo ko irgi galime mirti. Šviesa ir oras  mums yra pavojingi! Mūsų gimtoji terpė – motinos įsčių tamsa ir jų vanduo. Žmogaus embrionas jose apsaugotas beveik nuo visų žemės atmosferos faktorių. Tik natūralus gama spinduliavimas patenka į motinos įsčias. Tik Žemės natūralaus radioaktyvaus fono gama fotonai sugeba prasiskverbti į motinos įsčias, bet ir jų įtaka motinos kūno ir vaisiaus vandenų yra susilpninta. Tamsa ir vanduo - mūsų gimtoji terpė,  oras ir šviesa - svetimi mums. Gimęs žmogus...
Melatoninas
2008.07.14 HomoSanitus / Age
Gamta apdovanojo mūsų organizmą įrenginiu, gebančiu priimti šviesos signalus ir paversti signalais, kurie valdo mūsų organizmo ritmus. Centrinė šio įrenginio dalis – epifizis (kankorėžinė liauka) mūsų smegenyse. Jo pagrindinė funkcija – informacijos apie šviesą perdavimas iš išorės į organizmo vidų, ko pasėkoje yra palaikomi fiziologiniai ritmai, užtikrinantys prisitaikymą prie aplinkos. Šviesos informacija, priimta ypatingomis akių tinklainės ląstelėmis, neuronais  perduodama į epifizį. Tamsoje šie signalai skatina noradrenalino išsiskyrimą, kuris dirgina epifizio ląstelių membranų receptorius, stimuliuodamas melatonino sintezę epifizyje. Melatoninas – pagrindinis epifizio hormonas gaminamas iš amino serotonino, kuris susidaro iš su maistu...
Paieška
Prisijunkite Facebook'e
 
Dievas žmogui sukūrė maistą, kulinariją – šėtonas.
Forumas
HS Forumo taisyklės
(131392 pranešimai)
paskutinis 2017-06-28 08:05:11
Bendrieji sveikatos klausimai
(41 pranešimai)
paskutinis 2017-05-04 22:58:21
Apie viską-NUOMONIŲ KOKTEILIS
(19 pranešimai)
paskutinis 2013-03-16 11:12:27
Animizmas
(17700 pranešimai)
paskutinis 2017-06-27 08:12:41
Naujausi komentarai
Belozutimb
2017-06-28 10:18:41

uqovovadiba
2017-06-28 10:17:54
When cialis canada transovarially...

Sik8olhtut
2017-06-28 10:17:47

umuvayaqelaca
2017-06-28 10:16:52

Sik8olhtut
2017-06-28 10:16:45

uyyelewas
2017-06-28 10:16:20

Sik8olhtut
2017-06-28 10:15:18

Sik8olhtut
2017-06-28 10:14:17

qeusagefob
2017-06-28 10:14:07
Western cialis 20 mg degradation vaginal...

ohuheemoh
2017-06-28 10:13:15

eniyafewoza
2017-06-28 10:13:07

eliroamavuip
2017-06-28 10:12:57
In buy priligy bedtime detrusor...

Everettcoume
2017-06-28 10:12:20
f payday loans eos distance http://paydayeos.com he a

DavidRoyak
2017-06-28 10:11:21
l viagra coupon whether http://viagraeos.com...

Content protected by
CopySpace Premium
 
2008-2011 (c) Homo Sanitus        E-valdymas: HexaPortal
Geriausia prekių paieška internete, elektroninės parduotuvės