Neretas atvejis, kai žmonės tarpusavyje ima kalbėtis apie genetiškai modifikuotus organizmus (GMO) – augalus, gyvūnus, kuriuos naudojame maistui. Atsiliepimai apie juos dažniausiai būna arba neigiami, arba jokie – be nuomonės žmogeliai – valgo ir tiek. Ir tokių dauguma. O tų, kurie būna prieš GMO, nuomonė dažniausiai suformuota populiariosios žiniasklaidos ir ji dažniausiai – neigiama. 99,9 procentai sergančių GMO fobija mąstydami apie GMO žalą, dažniausiai galvoja tik apie GMO poveikį tiesiogiai jų sveikatai. Retam kuriam sukirba mintis apie tai, jog genetiškai modifikuoti augalai gali išstumti natūraliai augančius jau milijonus metų. Ir ne tiesiogiai išstumti – mes kitų tos pačios rūšies  augalų paprasčiausiai neauginsime. Gausis kaip ir su mūsų daiktais – visas pasaulis važinėja tokiais pačiais automobiliais, žiūri tokius pačius TV, nešioja tokias pačias kelnes....  Mažai kam rūpi, jog gyvybės įvairovė nuo GMO mažėja. O esmių esmė juk yra ne asmeninėje sveikatoje, o būtent gyvybės įvairovėje ir jos tarpusavio ryšiuose. Kokia nauda iš asmeninės sveikatos, kurią realizuoti bus galima miškelyje iš trijų GM medžių rūšių ir dešimties GM žolių?

Šiuo metu ES nori įsileisti į Europos laukus gentiškai modifikuotas bulves. Kalbų  daug. Visokių. Na ir naudojasi žurnalistai – rengia „stropiai“ gvildenančias laidas ar rašo tokius pačius straipsnius. Kaip ir dauguma dalykų mūsų šios dienos gyvenime, taip ir ši tema slysta paviršiumi, dažniausiai diletantiškai tiek iš žurnalistų, tiek iš kviestinių ar atsitiktinių pašnekovų pusės. Vieša viduramžių raganų medžioklė, garsiai skalambijant skardinėmis.

Bijau skraidyti lėktuvu. Ir dar žinau ne vieną, kurie irgi bijo. Bet jie skraido, nors ir bijo. Iki Amerikos ar kito tolimo Žemės taško pėsti nenukulniuosi. Dauguma šių žmonių bijo skraidyti dėl to, kad lėktuvai kartais ima ir nukrenta. O juk iš tikro – lėktuvai kartais tikrai krenta! Ši fobija įsitaiso žmonių galvose visai nekreipdama dėmesio į tikimybių teoriją. Yra ir tokių žmonių, kurie mano jog lėktuvas su visais keleiviais gali pakliūti į gretimą pasaulį juodojoje skylėje. Arba jį gali pagrobti ateiviai. Visokių fobijos argumentų yra...

Kai kurie žmonės bijo valgyti grybus. Juos mėgsta, bet bijo. Ir čia gali būti taip pat du argumentai. Vienas, kad gali pakliūti vienas nuodingas grybukas į visą jų rinkinį – nesvarbu, kad pats tuos grybus rinko. Negali gi būti savimi taip jau labai užtikrintas. Juk kiekvieną grybų sezoną kas nors apsinuodija grybais. Bet kai kas  pradeda galvoti, jog grybai yra gyvi, mąstantys ir savo nuodingais genais iš skrandžio paklius į smegenis ir taip pakeis visą žmoniją.

„Pirmo tipo“ fobijos būdingos daugeliui – žmonės gi esame, o ne robotai, natūralu. „Antro tipo“ fobijos – tai jau diagnozė. Greičiausiai paranoja, nors tiesą (ir tai nevisada) pasakyti šiuo atveju gali tik psichiatras.

Pasiaiškinkime kas iš tikro yra tie genetiškai modifikuoti organizmai (GMO). Paklausinėjus auditoriją ko gi jie bijo tuose GMO, galima gauti tokią ... diagnozę, kad toliau tęsti analizę yra baisoka. Kritiškai ir logiškai mąstančiam žmogui galima paaiškinti kas gali ar negali nutikti, tačiau tikinčiam, kad ateiviai pagrobs lėktuvą – pradėti aiškinti yra beprasmiška. Nes sektantiškumas aiškinimams nepasiduoda. Netikite? Pabandykite. Pabandykite giliai tikinčiam, kad moteris sukurta iš vyro šonkaulio, žmogui įrodyti, jog to negali būti. Lauks dideli sunkumai.

Visgi mes pabandysime aiškinti. Ne apie šonkaulius. Apie GMO.

Palikime globalias ekologines ir ekonomines problemas kol kas nuošalyje (jos nelabai kam rūpi) ir pasiaiškinkime tuos aspektus, kurie liečia GMO ir jūsų, vaikų, anūkų sveikatą. Analizę galima padalinti į dvi dalis.


Pirmoje dalyje reikalas suksis apie geną, tai yra tokią nuoseklią grandinę, susidedančią iš keturių rūšių „karoliukų“, suvertų į ją tam tikra tvarka. Ši grandinė – viso labo tiktai kodas, perduodantis informaciją kaip ląstelė turi elgtis. Pats genas nedaro nieko. Su ląstelės fermentų pagalba šis kodas gali būti „perskaitytas“, ir organizme „padarytas“ jo produktas – baltymas, kuris ir yra galutinis GM tikslas.

 Iracionalus siaubas susideda iš to, kad genas, kurį jūs prarijote, bus įstatytas į jūsų DNR, Jūsų vaikų DNR, arba blogiausiu atveju į jūsų bakterijų DNR, su kuriomis jūs taip draugiškai susigyvenote, kad jos tapo jūsų draugais.

Tačiau praėjus dviems valandoms po pusryčių organizme (tiek pelės, tiek žmogaus) randami šio DNR „perlų vėrinio“ tik skutai – ne daugiau kaip po 700 vienetų „karoliukų“, jau nebeturinčių jokios „protingos“ informacijos, kurią galima būtų įvykdyti. O po 8 valandų net ir tie skutai dingsta iš organizmo. Čia remiamės tyrėjo Šuberto ir Co tais pačiais duomenimis, kuriais dažnai remiasi ir GMO kritikai, kai dėsto apie GMO geno galimybę įsitaisyti į žmogaus genomą. Įdomiausia Šuberto darbe yra tai, kad jis panaudojo savo darbe dviejų rūšių DNR. Viena iš jų (liamda fago DNR) – niekada niekieno nebuvo modifikuota, nes gamtoje bakteriofagai yra tiek vyresni už pirmas modifikuotas konstrukcijas, kiek bakterijos yra vyresnės už pačius genetikos inžinierius. Kita DNR buvo modifikuota. Tiesa, modifikuota  ne maisto tobulinimo tikslais, bet eksperimentuojant: joje koduojamas specialus žalios spalvos baltymas, kad galima būtų lengviau aptikti. Tai štai, nebuvo jokio skirtumo tarp natūralios DNR ir modifikuotos DNR elgesio po „pusryčių“ – tiek tradicinė, tiek modifikuota DNR pelės organizme elgėsi taip pat.

Neįtikina? Užeikime ir paanalizuokime tada dar iš kitos pusės. Kad į objektą įterpti reikalingą geną – yra keletas būdų. Tačiau juos visus jungia tas pats faktorius – reikalinga žvėriškai sužaloti ląstelės membraną. Todėl, kad per sveiką membraną jokia DNR, netgi išskirta iš skorpiono ar tarakono (apie tai dar bus žemiau tekste) pati pakliūti negali! Įterpimo būdai įvairūs – elektroporacija (ląstelę vanoja elektros srove), kalcio šokas (vargšę ląstelę mirko koncentruotame kalcio ar rubidžio druskų tirpale, o po to, įterpę reikalingą geną, kaitina ją iki 42 laipsnių Celsijaus), ląstelių apšaudymas aukso ar volframo mikrodalelėmis su užneštais ant jų genais. Ar labai jau primena šios procedūros natūralius procesus mūsų organizmuose? Dabar atsakykite sau štai ką: jei norime „įkalti“ geną į ląstelę ir tam dedame tiek pastangų – kokiu būdu tas pats genas (net jei liks ir nesudraskytas virškinimo fermentų) paklius ten, kur jo jūs nenorite matyti? O jeigu paklius (tikimybė ne ką didesnė už eilinę natūralią genų mutaciją), tai kodėl tada genetikai-modifikuotojai nenaudoja šios paprastos metodikos – laistymo ar apdulkinimo reikiamu genomu, savo veikloje? Lai lenda ir modifikuoja tas genas pats, savo pastangomis. Viens-du – ir nauja rūšis išgimdyta!

Ir dar vienas momentas. Kai kalbama apie kažkokių GMO sukūrimą kovai su kitos tautos atstovais, minima, kad šiai operacijai reikalinga iš tos šalies atvežta biomedžiaga, nes atseit seniai užsienyje gyvenančių emigrantų DNR dėl adaptacijos (atseit DNR irgi adaptavosi) jau šiems eksperimentams ji netinka. Šis „atradimas“ galutinai pakerta šiuolaikinį kriminalistikos metodą – genetinę ekspertizę. Nėra jokios prasmės tada lyginti užsienyje gyvenančių palikuonių DNR su rastais giminaičių  palaikais tėvynėje, siekiant nustatyti jų giminystės ryšį.

Deja konkretaus individo genomas nekinta visą jo gyvenimą ir visai nepriklauso nuo to, ką tas individas vartoja maistui. Jei taip nebūtų, mes neturėtume paveldimų ligų. Dabar naudojami metodai, kai laukiantiems spermatozoido implantavimo į kiaušialąstę   tėvams, turintiems tikimybę susilaukti išsigimusio palikuonio, atliekama implantų DNR diagnostika, siekiant išsiaiškinti ar nėra to geno-išsigimėlio implante. Aptikus jį, viskas, ką galima padaryti, tai atidėti tokią apvaisintą kiaušialąstę į šoną ir bandyti dar kartą. „Ištaisyti“ situacijos, išmetant ar neutralizuojant blogą geną, negalima. Negalima net tuo metu, kai tėra tik keletas šimtų ląstelių. Jeigu taip lengvai galima būtų modifikuoti DNR, šiandien neturėtume tiek ligonių, sergančių diabetu ir kitokiomis paveldimomis ligomis. Nebūtų ir daunų. Tereikėtų suvalgyti tablečių saują su reikalingu genomu ir problemos būtų išspręstos – palikuoniai sveiki!

Paklausite o kaip mutacijos? Taip, jos būna. Radioaktyvus apšvitinimas, degtinė, kai kurie vaistai ir t.t. – gali pažeisti vieną ar keletą tų „karoliukų“, ir toliau bus kopijuojama su klaida. Bet mechanizmo, kai mutuoja DNR nuo suvalgyto kito DNR kol kas nėra, nes genas pats pakliūti į ląstelę negali – nemoka jis to. Netgi piktasis virusas tam, kad pakliūti į ląstelės vidų, turi būti „aprengtas“ atitinkamo baltymo „drabužėliais“.

 Dabar apie tą „skorpiono geną“. Kurio niekas niekada niekur nekaišiojo ir neįstatinėjo – tai tik juokelis. Toks pats, kaip ir „pomidoras su plekšnės genu“, kurio kilmė aiški: du mokslininkai prie alaus bokalo pajuokavo diskutuodami, o kažkas nugirdo...

Tai štai, formuluotė „skorpiono genas“ – tai oksimoronas. Nes  geno specifiškumas nustatomas ne pagal organizmo požymius, o pagal baltymą, kuriame jis užkoduotas. Genai, koduojantys žmogaus, rupūžės ir pienligės grybelio fermentą oksigenazę sutampa daugiau kaip 80%. Kitaip sakant, tai yra ne „rupūžės genai“ ar „žmogaus genai“, bet oksigenazės genai. O štai, pavyzdžiui, žmogaus oksigenazės ir mioglobino to paties žmogaus genai neturi savo sekose nieko bendro. Ir jeigu genetinės modifikacijos tikslas nėra ežio sukryžminimas su žalčiu (tam reiktų imti po pusę genų iš kiekvienos minėtos rūšies), o gavimas tam tikrų savybių, kurias sąlygoja vienas baltymas (tai yra vienas genas), tai šį geną galima susižvejoti bet kuriame organizme, kuris jį turi arba panaudoti genų sintezatorių. Ir tada kalbos sklis apie „sintezatoriaus geną“, kuris bus jau artimesnis 21 amžiaus žmogėnui, nei skorpiono ar plekšnės.


Jeigu žalą nuo geno virškinimo procedūros galima priskirti absoliučiai iracionalioms fobijoms – tai su baltymais, kuriuos gamina tie genai, nėra taip paprasta. Pyragaitį galima įdaryti uogiene, galima pjuvenomis, o galima ir kalio cianidu. Efektai, kaip jau supratote, bus skirtingi. Nors visai nesuprantama, kodėl neteisingo įdaro problemos suverčiamos pačiai  pyragaičių kepimo technologijai.

Vieną iš pirmųjų „nevalgomų pyragaičių“ iškepė Arpadas Puštaji (Arpad Pusztai). Ir nors šita istorija aptarinėjama jau daugelį metų, ir buvo įvertinta adekvačiai – daugelio rašytojų prieš GMO veikaluose apie „pyragėlių kepimo“ technologiją užima svarią vietą.

Šio reikalo istorija buvo tokia, kad Puštaji bulvių (nesertifikuotos ir neskirtos žmonių maistui)  „įdaras“ buvo gaminamas su genu,  gaminančiu baltymą lektiną. Lektinas ne visai cianidas, bet rimtesnis už pjuvenas, todėl, kad jis ne tik nėra žinduolių virškinamas, bet ir apskritai trikdo virškinimo procesą. Kam tai buvo padaryta vieningos nuomonės nėra. Vieni kalba, kad Puštaji įkišo kas po ranka pakliuvo, kiti – kad norėjo įrodyti modifikacijos kensmingumą, dar kiti – kad buvo bandoma sukurti ginklą prieš žiurkes, nepavojingą žmogui. Deja, produktas nepasiteisino: žiurkės, kad ir nustojo veistis, bet tik po 9 mėnesių (kurie po žurnalo „Lancet“ publikacijos kituose mažiau moksliniuose leidiniuose virto jau 9-iomis dienomis).

Būtent dėl realios galimybės „pyragaitį prifarširuoti“ bet kokiu niekalu (sąmoningai arba suklydus) – šioje vietoje GM fobija įgauna jau kiek racionalesnius bruožus. Ir pirma, kas iš to seka – griežtas kiekvieno GM produkto, galinčio pakliūti ant žmonių pietų stalo, ekspertizės būtinumas ir sertifikavimas. Na ir žinoma – žymėjimas. Žymėjimas ne idiotišku štampu „turi savyje GM produktų“ ar „neturi .....“, bet su sertifikuoto produkto kataloginiu numeriu, kurį galima būtų detaliai sutikrinti kiekvienoje parduotuvėje ar turguje  su  GM produktų katalogu, nes yra toks reiškinys –

Kai konkrečiam žmogui nustatoma alergija kokiam nors produktui, medicina nesismulkina kokiam baltymui konkrečiai pacientas yra alergiškas – leptelima, kad „klinikinės reikšmės tai neturi“. O štai vartojant GMO gali ir visai rimtai apturėti. Nes jei žmogus yra alergiškas braziliškiems riešutams – yra šansas, kad tas pats  baltymas iš to riešuto bus įmontuotas į kokią nors soją ar avižą. Visai moksliškai aprašytas ir kitas variantas: kai visai natūralų pupelės alfa-amilazės geną persodino į žirniui (atrodo tokie artimi giminės!) – pasirodė, kad tas žirniukas tapo daug didesniu alergenu, nei motiniškoji pupelė. Jeigu sekti iracionaliąja fobija, tai jau reiktų rėkti, kad kaltas GM faktas. Tačiau mokslininkai rado racionalesnį paaiškinimą: šis alfa-amilazės ihibitorius yra apskritai labai alergiškas, net ir kviečiuose. O alergiškas todėl, kad po baltymo sintezės į reikalą įsikiša tam tikri ląstelės fermentai ir prikabina šiam baltymui nemokamą priedą kažkokių tai cukrų pavidalu. Būtent šis prikabintas priedas ir sukelia alergijas. Taigi žirnio fermentai, kurie šiek tiek skiriasi nuo pupelės, pasirodo sugeba prikabinti ant šio sakramentalaus baltymo vienu ar dviems cukrumis daugiau. Kas ir padidino GM žirniuko alergiškumą. Dar reiktų priminti, kad šie bandymai buvo atlikti su pelėmis, kurioms jų nesušėrė, o žvėriškai įpurškė į trachėją (taip testuojant alergija gali sukilti ir eiliniam smėliui ar vatai). Taigi tai dar nereiškia, kad alergija pasireikš ir dvikojui padarui-vartotojui. Nors šiaip jau genetines modifikacijas daryti su alergijas sukeliančiais baltymais yra nepatartina.

Kodėl pasirinktas šis pavyzdys? Todėl, kad yra reklaminė citata: „Kalorijų blokatorius „fazė 2“ rekomenduojamas kaip alfa-amilazės inhibitoriaus šaltinis, kuris užblokuoja organizme kalorijų vartojimą... „Fazė 2“ yra baltosios pupelės ekstraktas, kuris turi unikalią savybę blokuoti alfa-amilazės veikimą.“

Dabar pagalvokime. Jeigu baltymas iš pupelių, įsodintas į „broliuką“ – žirniuką, tampa nuo to alergenu – kaip ims elgtis tas pats baltymas patalpintas į žmogų, kuris pupelei net ne pusbrolis?

Klausimas auditorijai – kokias ekspertizes, prieš išleidžiant jį į gyvenimą, praėjo šis „fazė 2“  bioaktyvus maisto papildas, ir ar atitiko šių tyrimų apimtys GM produkto, gaminančio tokį patį baltymą, sertifikavimo reikalavimus? Į kur lenkiama šiais klausimais? Į tai, kad buvo ištyrinėta, o kas nebuvo, kas buvo patikrinta laiko, o kas nebuvo...
Kai kurie eksperimentai, atlikti pasaulyje siekiantys įrodyti GMO žalą gyviems organizmams, yra visiškai nekorektiškai atlikti eksperimentai. Pavyzdžiui, GILLES-ERIC SERALINI  atliktuose eksperimentų aprašymuose: tekste parašyta, kad tiek vyriškos, tiek moteriškos lyties žiurkės draugiškai nuo GMO maisto neteko  3 procentų svorio, o to pačio straipsnio grafike priešingai – vyriškos lyties atstovai neteko svorio, o moteriškos – pasitaisė. Atsakingai dirba ponas Seralini? Ne. Nors tiesą sakant, tie trys procentai tegali būti tik eksperimento paklaidos rezultatas – išsibarstymas. Toliau tekste rašoma, kad bandomųjų ir kontrolinių žiurkių skyrėsi imunologiniai ir biocheminiai parametrai. Tik štai kokia bėda – normos ribos veikale niekur nenurodytos! Žmogaus normas pasikapsčius internete gal ir galima rasti, bet žiurkių normas surasti bus jau kur kas sudėtingesnis darbas, o be to, ar tūlas skaitytojas arba klausytojas-žiūrėtojas jų ieškos.

Rusijoje yra tokia ponia Irina Ermakova, kuri savo eksperimentais su GMO ir pelėmis sukėlė nemažą skandalą (ko gero jo tikslas buvo kitas – gauti autorei daugiau balsų rinkimuose į valdžią). Po jos paskleistos medžiagos pasaulyje šimtus kartų buvo bandyta tai pakartoti (numarinti ir padaryti bevaisėmis žiurkutes ir peliukes), tačiau nė vienam nepavyko. Tačiau tų eksperimentų metu buvo tiek visokių parametrų primatuota, kad nė vienas papildas ar dieta, reklamuojami per TV, nė šimtosios dalies iš tų matavimų gausos nesusilaukė, nors jie tautos ryjami saujomis. Tačiau pagrindinio dalyko, ką reikėjo eksperimentu patikrinti, niekas taip ir nepadarė: kadangi ši sojos GM skirta herbicido glifosato atsparumui, negalima atmesti ir atvejo, kad buvo piktnaudžiauta glifosatu auginant soją, kuria šėrė eksperimentines peles ar žiurkes. O glifosatas nėra dovana nei mūsų, nei pelyčių organizmams. Tačiau eksperimento atlikėjus domino GMO, o ne herbicidai. Ir jiems visai nebuvo noro tikrinti dar ir kažkokį glifosatą.

Pagaliau yra dar ir logika, kuri klausia: o kur pasaulyje sėkmingiausio žiurkių naikinimo metodo patentas? Juk taip paprasta: pašėrei žiurkutes GM soja ir šios trečioje kartoje vislumą praranda. Puiku, ar ne?

Tvirtinimas, kad  savasis baltymas visada geresnis už svetimą, veda prie minties, jog kanibalizmas yra geresnis už bet kurią dietą. Bet kai susiduria priešiškumas svetimam baltymui ir fobija genetiškai modifikuotam produktui, dažniausiai laimi paskutinioji, ir tai regisi labai žaismingai.

Insulino atradimas leido išgyventi diabetu sergantiems ligoniams, kurie iki to mirdavo po kelių mėnesių nuo ligos pradžios. Karvės ir kiaulės kasoje buvo aptiktas baltymas, kuris suleistas diabetu sergančiajam, apsiima vykdyti žmogaus insulino pareigas. Ir žmonės sergantys diabetu ėmė gyventi ilgiau. Ne daug ilgiau – kiaulinio insulino laikais tik apie dešimtį metų. Be to tiems „svetimiems“ baltymams dažnai pasitaikydavo ir alerginių reakcijų, ir rezistentiškumo (krisdavo jautrumas) atvejų. Todėl buvo sukurtas rekombinuotas genų-inžinierinis žmogaus insulinas, tai yra savas žmogaus organizmui. Ir štai pasirodo visu gražumu fobija: „ Insulino preparatuose yra baltymų priemaišų, kurių poveikis nėra žinomas... Kempinligės ir prionų atradimas sukelia saugumo problemą, kai vartojamas sukurtasis žmogaus insulinas...“ Kitais žodžiais, atgal, prie kriuksės insulino? Galima, tik nereikia užmiršti, kad kiaulės insuline yra viena pakeista aminorūgštis, lyginant su žmogaus, o karvės – trys! Ir šių pakeitimų pasekmės žmogui yra visai neištirtos.

Ir dar vienas GM kritikuotojų perlas: „... galimas prionų susidarymas (genetiškai modifikuojant) tiek insulino molekulėse, tiek pačiose insulino preparato priemaišose.“

Koks ryšys tarp GM ir prionų sunku nustatyti taip pat, kaip sunku nustatyti ryšį tarp jūsų šios dienos pusryčių ir Saturno padėties Svarstyklių žvaigždyne, bet pareiškimas, kad prionas gali būti insulino molekulėje – čia jau gražiai gražu. Insulino molekulė turi 51 aminorūgštį. Pats mažiausias prionas – 120, vidutinis – 300-400. Dabar įsivaizduokite DNR 51 „karoliukų“ vėrinį ir jo viduje dar 120. Pavyksta įsivaizduoti? Mums ne. Tačiau fobijų kūrėjams pavyksta puikiai.

Daugelis aprašinėjamų ekologinių katastrofų yra tik iracionalių fobijų rašytojų galvose arba realybėje, kai buvo panaudotos kokios nors kitos, visai  ne GM technologijos.

Prieš GMO labai aršiai pasisako Lietuvos Žalieji. Jiems mat gamtos gaila. Dabar paanalizuokime situaciją, pavyzdžiui, su GM bulvėmis, kurios yra atsparios didžiausiam bulvių priešui – dryžuotam kolorado vabalui. Buvo atlikti tyrimai – viename lauke pasėtos paprastos bulvės, kitame – antikoloradinės. Suskaičiuoti visi tame lauke gyvenantys vabaliukai – jų pavyko suskaičiuoti po 96 rūšis abiejuose laukuose. Paprastas bulves saugojo nuo kolorado tradiciniais purškalais, genetiškai modifikuotų purkšti nereikėjo – jas saugojo įterptas genas. Užaugus derliui, suskaičiavo koks išliko vabaliukų rūšių kiekis abiejuose laukuose. Genetiškai modifikuotų bulvių lauke vabaliukų išliko 95 rūšys (išnyko tik koloradas – neturėjo ką ėsti), tradiciškai purkštame lauke išliko tik 15 rūšių (ir tos pačios su pažeistomis populiacijomis). Alio! Kovotojai už populiacijos įvairovę! Kaip jums patinka vazdelis? Ir kodėl taip aršiai kovoja žalieji prieš GMO, o prieš tradicinius kovos su kenkėjais būdus balsai pritilę? O gal tie nekaltai žuvę nuo žemdirbio purškalo vabalėliai kuo nors kalti?

Į bulvę  yra įmontuojamas tam tikros bakterijos  genas, kuris gamina tos bakterijos vieną iš penkių toksinų ir šis kaupiasi tik bulvių antžeminėje dalyje. Tačiau jau 40 metų kovai su koloradu taip pat  yra naudojamas ekstraktas iš tos pačios bakterijos, kuriame yra visi penki toksinai – juo purškiamos bulvės. Iki pirmo lietaus. Po to visas tas kokteilis pakliūna į dirvą, o tai reiškia ir į pačias bulves, ir į dirvožemį, jo vandenį. O koloradas ramiai tada išropoja vėl ant stiebų ir tęsia savo puotą. Na o jei vėjukas yra stiprokas ir gretimai auga salotytės, tai viena kita nuodo molekulė ar atomas yra vėjo užmetamas ir ant kaimynų – pagardinimui.

Tailande augina papają – ji kaip pas mus bulvė – svarbi mitybos sudėtinė dalis. Prieš keletą metų ją užpuolė virusas įvardintas pavadinimu „ring spot“. Jei nebūtų sukurta GM papaja atspari šiam „ring spot“, šiandien papajų neragautume mes, o jie ja nesimaitintų – ji paprasčiausiai būtų išnykusi. Nuo to momento gamtoje visa papaja yra tik GM. Ar ne geriau tokia, negu jokios?

Produktų aprašymuose dabar yra rašoma ar yra produkte GMO. Ką duoda toks užrašas? Praktiškai nieko. Tik sukelia sumaištį skaitančiojo sieloje. Ir tiek. (Kai kas dabar bijo jau ir modifikuoto krakmolo, nors šis nieko bendro su GM neturi). Genetinė modifikacija tėra metodas, tai yra viso labo tik švirkštas, kuriuo galima prifarširuoti produktą nuodais, o galima ir uogiene. Ar daug naudos iš to, kad yra užrašas, jog buvo panaudotas švirkštas? Nedaug. Naudos būtų tik tuomet, jei būtų parašyta, kas buvo tame švirkšte. O to rašyti niekas nereikalauja, nes smegenų pajėgumo šiems dalykams suvokti pas protestuotojus, reikalautojus ir normų kūrėjus neužtenka.

Metodo baimė – švirkšto baimė, bet ne jame esančių  vaistų. Tai baimė gerti tabletę, dėl jos formos, bet ne dėl jos turinio.

Visa protestuojanti prieš GMO publika  garsiai rėkauja ir rėkaus tik iki to momento, kol asmeniškai nepalies jų badas – kai neturės kuo misti, tuomet ir kalbos prieš GM nutils, nes esmės ši visa protestuotojų minia – nesupranta.

 „Monsanto“ ir kitų modifikuotojų pagrindinis interesas aiškus – pelnas, tačiau šis interesas įmanomas masiškai realizuoti tik tuomet, kai yra nemodifikuoto maisto trūkumas. Tiek  žalieji, tiek kiti garsiai pasisakantys prieš GMO dažniausiai nesupranta vieno, tačiau esminio dalyko – genetine modifikacija buvo užsiimta ne iš neturėjimo ką veikti ar tik dėl pelno, bet dar ir sprendžiant maisto problemą pasaulyje (GMO šios problemos realybėje neišsprendžia), kurią sukelia beprotiškas homo sapiens rūšies dauginimasis. Kol kas GM yra mažesnė blogybė už masinį kiniečių antplūdį į pasaulį (Kinija savo teritorijoje užauginamu maistu nebegali išmaitinti savo gyventojų).  Pagrindinis maisto tiekėjas Kinijai yra JAV – šalis auginanti daugiausia GMO. Žinoma, tokios priemonės yra labai laikinos.

Kai galvoje ima kilti protesto mintys prieš GMO, kiekvienas turėtų pagalvoti ar jis yra pasiruošęs likti visam gyvenimui tik su vienu palikuonimi (jau jaučiu kaip verda daugiausiai moteriškos lyties smegenyse priešiškos man mintys, tačiau nuo jų dėsningumams nėra karšta). Visa problemos esmė – besaikis mūsų dauginimasis ir nuolat didėjanti maisto gamyba, tai yra auginamos tik žmogaus maistui tinkamos augalų ar gyvūnų rūšys, o kitos be skrupulų naikinamos.

Turi genetinė modifikacija vieną labai gerą ir naudingą gamtai momentą – genetiškai modifikuoti augalai kryžminasi su nemodifikuotais (su piktžolėmis taip pat) ir perduoda jiems savo genus, kurie buvo įterpti tam, kad būtų atsparūs vienai ar kitai cheminei medžiagai (pavyzdžiui „Roundup'ui“). Gavę šį geną, jie tampa atsparūs mūsų „genialioms“ naikinimo išmonėms. Ir kuo toliau, tuo sunkiau bus su tokiomis natūraliai modifikuotomis „piktžolėmis“ kovoti – juk lazda turi visada du galus, ir antras galas šiuo atveju naudingas ne mums , bet gamtai. Ir tai sveikintina.