Kas tai yra absoliuti sveikata? Kodėl vieni gyvena trumpai, o kiti – ilgaamžiai? Į šiuos du klausimus atsakymas yra  bendras – absoliuti sveikata ir ilgaamžiškumas glūdi  subalansuotoje organizmo medžiagų apykaitoje visuose jo lygiuose: branduoliniame, citoplazminiame, membraniniame, audinių, organiniame, sisteminiame.

Kuo šiandien pagrįstas tradicinis požiūris į sveikatą – iš vis nesuprantama, nes žmogų šiandien poliklinikoje ar ligoninėje „apžiūrinėja“ tiek  skirtingos specializacijos „specialistų“, kiek žmoguje yra skirtingų organų ir audinių.
 Siaubingiausia yra tai, kad daugumos gydytojų išvados apie to paties paciento ligą prieštarauja viena kitai iki kraštutinumų – jie nutraukia kitų gydytojų paskirtą gydymą, kiti ima abejoti jau atliktais tyrimais, treti keičia diagnozę, kad paskelbtų naują verdiktą, ketvirti ... ir taip iki begalybės. Faktiškai žmogus yra „pasodinamas ant gydymo“, ir žmogelis vaikšto pas gydytojus kaip į bažnyčią... Apskritai, sunku ir patiems gydytojams nesusipainioti, kai visas medicinos mokslas ir praktika tapo tokie griozdiški ir išsiplėtę. Bet už tai visi turi darbo, visi užsiėmę ... :) Yra darbo – bus ir pinigėlių. Arba tiesiogiai, arba iš kasos...

Genialius gydytojus, tokius kaip A.S. Samochotskis, E.Revici ir kitus, nedomino etiologija (tai yra „nuo ko“ ir „kodėl“) visiškai. Citata iš A.S.Samochotskio 1946  metų mokslinės disertacijos:

„...Pagrindiniu uždaviniu buvo... poveikis į uždegimo patogenezę su tikslu normalizuoti pažeistus santykius. Etiologiniai momentai buvo už mūsų susidomėjimo lauko ribų...“

„...per visą šio darbų etapo laiką, raudona gija ėjo siekis paveikti proceso patogenezę. Etiologiniai momentai. Etiologiniai momentai buvo  už mūsų susidomėjimo lauko ribų. Rezultatai, gauti eksperimente ir klinikoje, tik sustiprino šias pozicijas, ir patogenetinės terapijos idėja, mūsų supratime, tapo labiau racionali, negu etiologinės terapijos idėja...“

„...Šimtai hipotezių neįneša aiškumo į senėjimo procesų supratimą. Senatvėje ligų ir negalavimų skaičius taip auga, kad diagnozuoti ir gydyti visą šį kompleksą – beviltiška. Mes matome gydymo uždaviniu ne šių ligų ir negalavimų gydymą, o nervinio šių procesų komponento būklės normalizavimą, apsprendžiantį jų vystymąsi...“

„Jeigu organizme pokyčių nėra, tai, nepriklausomai nuo mikrobų kiekio jame, nėra ir ligos.“

Duodant organizmui tai, ko jame trūksta ar nėra, ir atstatant autokatalitines, autonomines chemines svyruojamąsias  reakcijas, kurios yra pagrindas to, ką mes vadiname gyvenimu,  galima pasiekti tikrą organizmo pasveikimą.

„Pati ląstelė nemirtinga. Visas reikalas skystoje terpėje (vandenyje), kurioje yra ląstelė ir kurioje ji išsigimsta. Atnaujinkite periodiškai šią terpę, duokite ląstelei viską, kas reikalinga jos mitybai, ir gyvenimo pulsas joje gali tęstis amžinai“

Tai Alekso Karrelo, žmogaus gavusio Nobelio premiją už 34 metus gyvybės palaikymą viščiuko širdies ląstelėse, žodžiai.

Beveik visų problemų priežastis žmogaus organizme – pakitęs jo ląstelių membranos (pusiau pralaidaus apvalkalo) pralaidumas. Kol ląstelių membranų pralaidumas normalus, tol organizmas geba įveikti bet kokią patologiją savyje, tam jis turi visus mechanizmus. Tačiau tada, kai pasikeičia ląstelių membranų pralaidumas, šie mechanizmai ima dalinai arba visai nebeveikti. Pavyzdžiui, onkologinės ligos atveju problema glūdi organizmo lipidinėje (riebalinėje) matricoje, tiksliau, jos pokytyje daugelyje organizmo vietų. Tai yra arba patologinė ląstelių membranų oksidacija, veikiant deguonimi,  arba atvirkščiai – polimerizacija (patologinis atsparumas reakcijoms, kuriose dalyvauja deguonis). Ir vienu, ir kitu atveju ląstelės nebegali normaliai funkcionuoti dėl patologinių lipidų pokyčių jose.

Kai membranos tik dalinai praranda normalaus pralaidumo savybes – kyla daug „tarpinių“ patologijų (jų skaičius begalinis), ir kiekviena iš jų turi tik dvi pabaigas priešinguose poliuose – arba infarktas/insultas (skausmingai, bet greitai),  arba vėžys (skausmingai ir ilgai).

Nemanykite, kad lipidinės matricos sudėtis pakinta staiga ar greitai – tai procesas, ilgas kaip gyvenimas. Pradžioje procesas yra mažai juntamas – žmogų suima vienoks ar kitoks negalavimas, kuris pradžioje būna laikinas, o po to, jei lipidinė ląstelių matrica ir toliau degraduoja, tai procesas tampa chronišku, į kurį įsitraukia vis daugiau ląstelių. Kuo daugiau patologinių ląstelių, tuo arčiau varpų skambesys, kurio, deja, pakitusių ląstelių savininkas jau nebegirdės.
Reikia visiems laikams įsisąmoninti, kad ląstelės neturi proto – jos turi tik receptorius. Visos ląstelės bendrauja su aplinka  receptoriais. Kas t yra receptorius?

Receptorius – tai molekulinis taikinys vaistui ar nuodui, substancijos, pakliuvusios į organizmą, abipusio poveikio vieta, kur vyksta fiziologinis atsakas.

Ląstelės negali „norėti“ ar „nenorėti“, „atsisakyti“ ar „reikalauti“ ... Ląstelės veikia automatiniu režimu, sąveikaudamos arba ne su jas supančia aplinka, priklausomai nuo jų receptorių būsenos. Žinant,  kaip veikia (aktyvuojasi arba deaktyvuojasi) receptoriai, galima priversti ląstelę dirbti teisingu režimu. Genialus ir tikras yra tas gydytojas, kuris tai supranta ir moka manipuliuoti receptoriais. Deja tokių gydytojų kol kas yra ir buvo vienetai. Vienas iš jų buvo Emanuelis Revici.

Daugelis žmonių yra pamišę dėl „energijos“, kurią, kaip jiems atrodo, jie varinėja "energoinformaciniais kanalais", "čakromis" ir visokiais kitokiais ezoteriniais paistalais. Tokie „ žaisliukai protui“ – kai arklys kinkomas paskui vežimą – ypač populiarūs tarp visokio plauko gydytojų be diplomų, bandančių atsisakyti racionalių dalykų ir pakeisti juos antgamtiškais . Kiek bebendrauk ir besiaiškink su tokiais alternatyvios „medicinos“ atstovais, jų kalba vis tiek baigiasi magišku žodžiu „energija“, ir dažniausiai kosmine.

Energija  žmoguje neatsiranda iš niekur, ji negaunama tiesiogiai iš kosmoso per jokias "čakras". Kiekvienai energijai būtinas nešiklis: krūvis perduodamas elektronu, elektromagnetinės bangos – fotonu, branduolininė sąveika – pionu, kinetinė energija – mase ir t.t. Jei yra kosminė energija, tai kas ją perduoda? Kosminiai spinduliai yra tik įelektrintos dalelės, todėl negali būti tas mistiškas antgamtinės energijos šaltinis

Bet kokia energija žmogaus organizme gaunama elektrocheminiu būdu. Todėl, jei žmogaus organizme sutrikę cheminiai procesai, tai apie jokią „energiją“ ir kalbos negali būti.

Organizmo, kaip ir akumuliatoriaus, kuriame jau seniai subyrėjo elektrodai ir ištekėjo elektrolitas, negalima įkrauti tiesiog prijungus prie „rozetės“ . Galima tik sureguliuoti  energijos gamybą, pakeičiant biologinius „elektrodus“, ir užpilant  naujo  elektrolito.

Vienintelę išimtį sudaro elektroforetiniai metodai ir elektrochemiškai aktyvuotų tirpalų (ECHA) suleidimas į veną. Tai jau išoriniai energijos šaltiniai. Kol  energija taip gaunama iš išorės, žmogus gali gyventi ir netgi tapti sveikesniu. Bet atstatyti organizme savo energijos gamybą galima tik atstatant lipidinę matricą – kitaip žmogus ir gyvens visą gyvenimą „pasodintas ant ECHA adatos“. Kaip jau suprato nuovokesni, lipidinę matricą galima atstatyti tik riebaluose tirpstančiais preaparatais. Jokie vandenyje tirpstantys „vaistai“ negali žmogaus padaryti iš tikro sveiku.
Pavyzdžiui,  situacija  su cholesterolio padidėjimu kraujyje, kuri ribojasi su absurdu:  šia problema užsiima šimtai mokslinių institutų, vaistams „nuo choleio“  kurti išleidžiama milijardai, o Pasaulinė Sveikatos Organizacija (PSO) lig šiol taip ir nesupranta kas tai yra ir kaip su tuo kovoti, o svarbiausia – iš viso ar reikia kovoti?! Padidėjęs cholesterolio kiekis kraujyje – tai tikslingų organizmo pastangų išdava, sąlygota ląstelių, nesugebančių išlaikyti savyje choleio  dėl jų membranose susikaupusių „apkartusių“ (oksiduotų) riebiųjų rūgščių.  Aišku, galima bandyti išnaikinti muses gatvėje,  jas šaudant, bet ar ne paprasčiau būtų pašalinti iš gatvių atliekas, kuriomis jos minta? Tikrasis vaistas „nuo choleio“ kainuotų apie 10 litų už litrą, ir jo užtektų sutvarkyti choleio reikalus dvidešimčiai žmonių.  Bet kuriai farmacijos ar gydytojų komandai  tokio pigaus vaisto reikia?

Kitas, ne mažiau spalvingas pavyzdys. Ką gydytojai ortodoksai žino apie gamtos ritmų įtaką žmogaus fiziologijai? O gi nieko. Jei kuris nors iš gydytojų atliktų tam tikrų žmogaus organizmo  parametrų matavimą 3-4 kartus per parą ištisus metus, tai jis atrastų įdomių faktų. Rudens ir pavasario laikotarpiais organizmas pats, tarsi pagal komandą „iš dangaus“, keičia deguonies įsisavinimą. Ir tai nutinka absoliučiai visiems:  jauniems,  seniems, vaikams, sveikiems ar ligoniams. Ypač tai akivaizdžiai vyksta  pavasarį. Būtent tuo metu stebimas gripo „epidemijų“ pikas, peršalimo ligų padažnėjimas ir mirtingumas apskritai. Suprantama, kad žmonės serga visą laiką, bet būtent tuo metu stebimas ligų masiškumas.

Pernai metais toks pikas buvo balandžio 5 dieną, šiais metais pikai buvo du – kovo 16 ir balandžio 26 dienomis. Ir kaip tik tuo metu buvo užregistruotas ... kiaulių gripo protrūkis. Beje, bažnytiniai pasninkai neatsitiktinai yra pavasarį, tikroji jų paskirtis – grynai fiziologinė, tai yra palengvinti organizmui egzistavimą, keičiantis deguonies įsisavinimo režimui organizme.

O dabar pasaka apie tai, kuo buvo genialus Emanuelis Revici.

Gyveno kartą sau ląstelė, normali, sveika, sėdėjo sau, ėmė iš tarpląstelinio skysčio tai, kas priklausė, laiku tuštinosi, laiku šlapinosi, žodžiu, teisingai gamino kokybišką energiją savo „šeimininko“ reikmėms. Po to kažkas atsitiko, kas pakeitė ląstelės membranos pralaidumą: ar tai ląstelės savininkui kažkas užvožė per galvą, ar tai savininkas persigėrė, ar persivalgė keptos mėsos, ar iš vis – išgėrė  porciją netinkamų vaistų, o gal pasportavo per daug – variantų begalė, bet visų jų tėkmė galima tik dviem viena kitai priešingomis kryptimis:

Ląstelės membranos lipidai per daug oksidavosi ir ląstelė, pati to nenorėdama, tapo laisvųjų radikalų ir lipoperoksidų generatoriumi. Ląstelė dar gyva, bet ji pasižymi labai kenksmingu aktyvumu. Jos aplinkoje greitai suvartojamos antioksidantų atsargos, ir tai sukelia  grandininį greta esančių ląstelių pažeidimą laisvaisiais radikalais. Jos tampa tokiais pat kenksmingais objektais, o patologinė zona vis plečiasi.

Ląstelės membranos lipidai polimerizavosi ir ląstlelė, pati to nenorėdama, tapo objektu, puikiai gyvenančiu be deguonies, kartu ir „fabriku“, gaminančiu pieno rūgštį. Jos aplinkoje greitai kaupiasi rūgštūs produktai, ir tai ima slopinti deguonies įsisavinimą kaimyninėse ląstelėse – pereinama prie anaerobinio energijos gavimo būdo. Patologinė zona plinta.

Įdomiausia yra tai, kad abiem atvejais savininkas netenka energijos šaltinio, nes esant anaerobiniam energijos gamybos būdui,  energijos išeiga yra maža, o esant laisviems radikalams, (E.Revici šį variantą vadino disaerobiniu)  nors energetinė išeiga ir didelė, bet jos  konstruktyviais tikslais neįmanoma tinkamai išnaudoti. Toliau problemos auga  kaip besiridenantis sniego kamuolys, apimdamos vis naujas ir naujas ląsteles, audinius, organus, kol apima didesnę organizmo dalį ir savininkas ... miršta.

Geriausia ką gali pasiūlyti tradicinė medicina, tai kovą su pasekmėmis, kovą, kuri yra taip traumuojanti organizmą, kad atskiri atsitiktiniai sėkmės atvejai tampa šventiniais. Beveik kiekvienas  preparatas iš vaistinės turi kur kas daugiau šalutinių poveikių, nei organizmui naudingų. Netikite? Pavartykite vaistų anotacijas ir patys įsitikinsite. Chirurginiu būdu ląstelių membranas atstatyti neįmanoma, kaip ir surinkus pašalinti visas patologines ląsteles. Radioterapija mažomis dozėmis sukelia totalią ląstelių membranų polimerizaciją, o didelėmis – paverčia visą organizmą lipoperoksidų generatoriumi ir t.t.

Neblogas variantas yra kova su patologijomis egzogeninių  antioksidantų pagalba – papildais, aminorūgščių kompleksais ir t.t., neutralizuojančiais lipoperoksidus ir kitus laisvuosius radikalus. Deja, šis variantas tinka tik esant disaerobinio tipo patologijoms ir antioksidantų efektas  baigiasi su jų vartojimo nutraukimu. Priedo,  reikia gerai žinoti būtent kokius antioksidantus, kiek ir kokia forma reikia vartoti, kad būtų efektyvus poveikis. Polivitamininiai kompleksai, tokie kaip pvz. „Centrum“ ir į jį panašūs, kurių pilnos vaistinės,  šiam tikslui netinka visiškai.

Keletas minčių apie liaudyje populiarėjantį gydymo metodą – kvėpavimo pratimus (Frolovo, „Samozdravo“ ir kt. aparatais).

Ir  be išsamaus aiškinimo turėtų būti aišku, kad , esant disaerobinio tipo patologijoms, procesų intensyvinimas, kuriuose dalyvauja deguonis, tik pagilins patologiją. Pacientų ratas, kuriems kvėpavimo metodikos gali padėti – tai žmonėms su anaerobinio metabolizmo tipu, tai yra tiems, pas kuriuos yra konkrečiių problemų, pristatant deguonį į audinius.

Bet, kad ir kaip intensyviai jūs beužsiiminėtumėte kvėpavimo pratimais, jūs neišvengsite daugelio problemų. Reikalas tas, kad molekulinis deguonis (O₂) pats savaime nedalyvauja jokiose organizmui naudingose reakcijose. Taip gaunamas išeities taškas visoms  reakcijoms su didele energijos išeiga – superoksidas  O₂^-.

Po to, esant pakankamam kiekiui fermento superoksidismutazės (o tai reiškia, kad tam reikalingi minimum varis ir cinkas tokioje formoje, kad organizmas gerai juos savintųsi), superoksidas pervedamas į vandenilio peroksidą.

Toliau vandenilio peroksidas turi du kelius: būti fermento katalazės (tam vėl gi būtinas varis)  suskaldytu iki vandens ir atominio endogeninio deguonies,  ir/arba būti įsiurbtu į ląstelę, kurioje dalyvaujant fermentui glutation-peroksidazei įvyks pilnavertis ląstelinio kvėpavimo aktas su gyvybiškai svarbios energijos išskyrimu.

O₂ + e^- → O₂^-

O₂^- + 2H⁺ →(superoksidismutazė, Cu, Zn)→ H₂O₂

H₂O₂  →(katalazė, Cu)→ H₂O + [O] ir/arba

H₂O₂  →(glutation-peroksidazei)→ ... → ATP}

Ir štai čia problemos kulminacija. Klinikiniai tyrimai rodo, kad labai didelis žmonių kiekis vyresniame amžiuje patiria vario ir cinko deficitą.

Bet tai tik „smulkmenos“, lyginant su seleno ir glutationo trūkumu. Glutationperoksidazė – fermentas, esantis citozolyje ir mitochondrijų matricoje, turintis sulfhidrilinę (tiolinę) grupę (-SH), susidendnatis iš 4x subvienetų ir  seleno atomu centre . Peroksidazės kofermentas yra askorbatas. Kitais žodžiais tariant, be seleno galima visiems laikams užmiršti apie normalią  aerobinę energijos gamybą ląstelėje. Be seleno vandenilio peroksido molekulė prisijungia elektroną ir skyla du į labai kenksmingus hidroksilinius radikalus OH^-, gebančius pažeisti ląsteles, įskaitant ir DNR jose, ir kaip to pavyzdys –  jie yra tiesioginiai kaltininkai tokių „neišgydomų“ ligų kaip reumatoidinis artritas ar išsėtinė sklerozė. Štai dėl ko selenas buvo ir yra  pagrindiniu, fundamentaliu elementu,  gydant onkologinius susirgimus ir daugelį „neišgydomų“, sunkių susirgimų.


 Ir  baigiant apie kvėpavimo pratimus:

Trūkstant organizme cinko ir ypač vario galima užmiršti apie bet kokį endogeninį deguonį, nekalbant jau apie pilnavertį ląstelės kvėpavimą ir energijos gamybą.

Esant normaliai fermentų superoksidismutazės ir katalazės veiklai, bet trūkstant organizme seleno su glutationu, endogeninis deguonis bus, bet nuo jo bus tik žala, nes efektingai blokuoti pastoviai susidarančio vandenilio peroksido skilimą į hidroksilinius radikalus nebus kam.

Bet tuo problemos nesibaigia. Neužtenka turėti organizme seleno, vario, cinko ir kitų gyvybiškai svarbių elementų – juos dar reikia kažkaip paduoti per netinkamai funkcionuojančią ląstelės membraną į polimerizuotos ląstelės vidų ir ten juos išlaikyti. Štai šias problemas E.Revici ir sprendė...

Be to E.Revici atliko labai įdomius tyrinėjimus deguonies pristatymo į audinius tema. E.Revici parodė, kad dideli riebiųjų rūgščių kiekiai kraujyje sudaro sąlygas stipriai prisijungti CO2 prie hemoglobino, o steroliai – priešingai, O2. Esant riebiųjų rūgščių pertekliui kraujyje sutrinka deguonies pristatymas, nes riebiosios rūgštys neleidžia jam prisijungti prie hemoglobino ir plius dar ilgai išlaiko kraujyje CO2. Tai yra deguonies kraujyje gali būti pakankamai, bet iki audinių jis nenukeliauja ir organizme bus deguonies trūkumas. Esant kraujyje sterolių pertekliui sutrinka deguonies atsijungimas nuo hemoglobino. Tai yra deguonies gali būti daug, jis gerai išnešiojamas po organizmą, bet neatsijungia nuo hemoglobino ir organizme vėl ... deguonies trūkumas. Idealiu atveju arterinis kraujas turi būti prisotintas sterolių – deguonies transportavimas bus puikus, o veninis kraujas ir audiniai turi būti prisotinti riebiųjų rūgščių – tada periferijoje deguonis bus gerai atjungiamas nuo hemoglobino, o angliarūgštė gerai šalinama iš organizmo per plaučius, tai yra nebus jokios hipoksijos.
Daugelis praktikuojančių kvėpavimo pratimus teigia, kad jaučia savijautos pagerėjimą, pakilusį darbingumą ir netgi laikiną kai kurių ligų atsitraukimą. Dėl ko taip yra?

Nesvarbu kieno vardu pavadinta kvėpavimo metodika, iš esmės galimi tik du kvėpavimo režimai (tiek natūralaus, tiek priverstinio):

a) deguonies gaunama daugiau, negu sulaikoma anglies dvideginio – tai yra bus hiperventiliacija;
b) deguonies gaunama mažiau, negu sulaikoma anglies dvideginio – tai yra bus hiperkapnija.

Pirmu, a) atveju, žmogus, kaip taisyklė, kvėpuoja dažnai – 16 ir daugiau kartų per minutę. Hiperventiliacija išsivysto tada, kai organizme blogai dirba glutationperoksidazės fermentinė sistema, tai yra organizme trūksta seleno. To rezultatas – organizme kaupiasi pati žalingiausia  aktyvaus deguonies forma – hidroksilinis radikalas OH^-, sukeliantis daugelį susirgimų. Iš kur gi jis atsiranda?
Molekulinis deguonis, įkvėpiamas su oru, virsta superoksidu O_^2- (kuo ir kaip dabar ne taip svarbu). Dėka superoksidismutazės (sudėtyje – cinkas, varis, manganas) O_^2-  nenutrūkstamai virsta vandenilio peroksidu, o jis, dalyvaujant hemoglobino Fe²⁺, nenutrūkstamai skyla į hidroksiradikalus OH^- (žymioji Fentono reakcija). Deaktyvuoti OH^- gali tik labai ribotas medžiagų skaičius, kurioms priskiriamos  ir DMSO bei šlapimo rūgštis.

Suprantama, kad esant seleno trūkumui kardinaliai pakeisti situacijos negalima. Bet ją galima sistemiškai palengvinti, užlaikant organizme anglies dvideginį. Kieno sąskaita  tai vyksta? Žinoma, kad anglies dvideginis yra pakankamai stiprus superoksido inhibitorius. Taigi, dirbtinai sulaiknat organizme angies dvideginį, galima žymiai sumažinti superoksido kiekį. Mažiau superoksido – mažiau vandenilio peroksido. Mažiau vandenilio peroksido – mažiau OH. Mažiau OH –  degeneratyvių susirgimų eigos švelnėjimas.

Bet kaip jau supratote, vien tik kvėpavimo sulaikymai – tai tik kova su simptomais, bet ne su pirmine priežastimi. Žinoma, jei nežinai geresnio metodo, tai ir kvėpavimo pratimai šis tas. Todėl kvėpavimo pratimai veikia tik tol, kol jais užsiiminėji. Metei – problemos sugrįžo.

Kardinalus, permanentinis problemos sprendimas – seleno junginių įvedimas į organizmą. Tačiau selenas druskų pavidale (o toks jis yra daugumoje maisto papildų, pvz. natrio selenitas) yra labai toksiškas. Kitaip sakant, tokiuose junginiuose  jis ne tik  nesaugo nuo aktyvių deguonies formų, bet dar ir didina jų kiekį. Todėl selenas visiems (išskyrus E.Revici) taip ir liko elementu, kurio ir norisi, ir paimt negali. Visi žino, kad jis gyvybiškai svarbus, bet kaip jį įvesti į organizmą, kad nepribaigti žmogaus, nežino beveik niekas. Tas pats ir su vandenyje tirpiais geležies ir vario junginiais (maisto papilduose varis yra vario okside,  jis netirpus vandenyje, todėl išvis neveikia, o tirpus yra vario sulfatas ar vario chloridas) – nuo jų radikalų organizme tampa dar daugiau, negu prieš juos vartojant. Apie geležį. E.Revici parodė, kad į organizmą įvedinėti papildomai geležies negalima, net ir esant stipriai anemijai! Būtent geležies perteklius yra daugelio vėžio formų priežastis. Prie daugelio onkologinių susirgimų ir susirgimų, lydimų aukštos temperatūros, stebimas intensyvus geležies išvedimas iš organizmo. Be to, visos taip vadinamos senatvinės dėmės ant odos (lipofuscinas) susidaro dėl oksiduotos geležies (ruda, rūdžių spalva). Yra nustatyta, kad jei žmogus turi jų ant odos, jų yra ir jo galvos smegenyse.

Taigi tam, kad selenas pakliūtų ten, kur reikia, jį būtina įvedinėti riebalinėje (organinėje) formoje, taip, kaip darė E.Revici (selenas „įlydytas“ į aliejų su dvigubomis jungtimis). Toks selenas, pakliuvęs į organizmą, per membranas keliauja tiesiai į ląstelių vidų ir tampa jų energetinių mechanizmų dalimi, ir nesiblaško po kraują, generuodamas aktyvias deguonies formas į visas puses.

Reikia paminėti ir tai, kad mikroelementų dabar į žmogaus organizmą natūraliu būdu pakliūna kur kas daugiau su mėsa, nei su vaisiais ar daržovėmis. Nelabai kam žinoma, kad kultūrinių žemių viršutinis sluoksnis yra nualintas – jame yra mažai mikroelementų ir jų įvairovė dirvoje skurdi, jose užaugusiose vaisiuose ar daržovėse gausu tik nitratų. Tokia situacija yra globali – visur, kur užsiimama totalitarine žemdirbyste. Taip, vegetarai ir veganai gali pasigirti energingumu (nitratų, virstančių laisvaisiais radikalais organizme, sąskaita), bet sveikata – nelabai. Visos patologijos tik aštrėja, trupa dantys, kaulai, raukšlėjasi oda.

O štai naminiai gyvuliai ir paukščiai, auginami maistui, specialiai šeriami mikroelementų kompleksais. Kitaip beveik ir būti negali – juk juos turi užauginti greitai ir su didžiausiu prieaugiu, O tai atsitinka, kai jų organizmas gauna visas jam reikalingas medžiagas, tame tarpe ir mikroelementus.

Dažnai girdimi prieštaravimai: girdi, mes auginame daržoves sode ar kaime ir tręšiame tik kompostu, natūraliai. O piktžoles, lapus ką, iš kosmoso pristato? Išaugo „nulis“, į kompostą nukeliavo irgi „nulis“, „nulis“ X „nulis“ kam lygu? Ir taip išeina, jog viena iš priežasčių, kad ligos jaunėja, yra mikroelementų stoka dirvose, o po to ir mūsų maiste.

Grynas žaliavalgiavimas ilgoje perspektyvoje pasibaigia sveikatos problemomis. Laisvųjų radikalų lavina, žinoma, pradžioje tikrai pribaigs bet kokią infekciją, bet vėliau  į skiautes sudraskys ir organizmo lipidinę matricą.

Kodėl žmonės apskritai ima domėtis kvėpavimo pratimais, žaliavalgiavimu, grūdinimųsi eketėje, bėgimu, urinoterapija ir t.t.? Nesunkiai galima atrasti visą eilę sveikatinimosi apologetų, kurie visokiais būdais stengsis atversti į savo „tikėjimą“. O jų, „tikėjimų“ ant svieto – begalė. Begalė ir ginčų dėl to, kuris metodas geresnis.

Tik labai nuovokus žmogus gali suprasti, kad mokslinis E.Revici metodas – tai ne dar viena teorija iš begalės. E.Revici teorija ir praktika ypatinga tuo, kad ji paaiškina visus aspektus žmogaus mitybos, kvėpavimo ir kt. klausimais. Todėl nėra tikslinga domėtis kažkokiomis, labai ribotomis teorijomis ir metodikomis, kai yra instrumentas 1000 kartų tobulesnis ir universalesnis. Ar ne laikas būtų gydytojams  lipti iš smėlio dėžės  ir užsiimti rimtesniais dalykais?

Kas dar yra naudingo be  E.Revici?

ECHA-vanduo („gyvas“, „negyvas“) – tai gera priemonė „paleisti“ leisgyvį organizmą arba pristabdyti per daug įsibėgėjusį. Teisingai gaminant, kontroliuojant jo parametrus, ir svarbiausia, apgalvotai vartojant anolitą arba katolitą, galima pasiekti gerų rezultatų. Visa ECHA vertė – nestabiliuose, labai aktyviuose produktuose, sugebančiais „sukrėsti“ visą kraują ir, nors ir laikinai, paversti  jį į  reaktorių. Faktiškai ECHA-vanduo – tai paleidėjas, starteris, ir nieko daugiau. ECHA-vanduo neturi jokių maistinių ar membranas sudarančių medžiagų, todėl jo naudojimas monoterapijai gali būti efektyvus tik nedaugeliu atvejų.

Be to, turėkite omenyje, jog anolitas (rūgštus „negyvas“ vanduo, stiprus oksidatorius, kurio potencialas gali siekti 1200 mV) uždaroje taroje, tamsoje ir vėsioje vietoje išlaiko savo savybes ne mažiau nei mėnesį.

Katolitas (šarminis, „gyvasis“ vanduo, stiprus reduktorius, jo potencialas gali siekti 800 mV) netgi uždaroje taroje tinkamas vartoti tik apie parą. Atviroje taroje – tik keletą valandų. Po to visos savybės prarandamos. Kitais žodžiais, pasigaminti „gyvo“ vandens ateičiai – neįmanoma. Lygiai taip pat ir įvairių „gydančių“ šaltinių vanduo „gydantis“ tik geriant jį iš šaltinio. Naudos iš tokio vandens parsivežus namie butelyje bus tiek pat, kiek ir iš vandentiekio vandens. Šaltinio vandens pH praktiškai nevaidina jokios rolės gydymo procese – visas terapinis efektas gaunamas dėl didelės pakankamai aukšto aktyvumo  jonų koncentracijos.

 Štai informacija iš oficialaus šaltinio :

«Настоящим сообщаем, что подтвержденная государственной регистрацией в Российской Федерации вирулицидная активность электроактивированных дезинфицирующих средств (анолитов, вырабатываемых на установках типа «СТЭЛ») свидетельствует об их дезинфицирующей активности в отношении всех известных вирусов-патогенов человека, в том числе, вирусов энтеральных и парентеральных гепатитов, ВИЧ, полиомиелита, аденовирусов, вирусов «атипичной пневмонии» (SARS), гриппа человека и «птичьего гриппа» H5N1, герпеса и др.»

Jokių minčių nesukelia?

Žmonės dažnai kalba apie „vandens atmintį“. Kokia prasmė bebūtų įdedama į šiuos žodžius, su žmogaus sveikata tai neturės nieko bendro. Vienintelis, ką su vandeniu galima padaryti, tai kokiu nors išoriniu poveikiu (elektros srove, magnetiniu lauku, ultravioletiniu spinduliavimu ir kt.) pakeisti jo energetinę būseną į nestabilią. Tik visų šių poveikių rezultatas tas pats – padidėjęs reakcinis vandens gebėjimas dėl jame susidariusių laisvųjų radikalų.

Pavyzdžiui, vandenį aktyvinant elektros srove susidaro  laisvųjų radikalų ir jų šaltinių, tokių kaip ozonas ir vandanilio peroksidas. Vandens švitinimas ultravioletu sukelia singletinio deguonies susidarymą – dėl jo saikingi saulės spinduliai gydo žaizdas, naikina infekcijas ir t.t.

Toliau, prietaisas „Vitafonas“   Efektas neginčijamas, nors jo kūrėjai nevisai patys žino jo tikrąjį veikimo principą. Šis prietaisas turi tik vieną didelį minusą – jį reikia naudoti pastoviai ir ilgai, norint pasiekti rezultatų, o šito ligoniai nemėgsta – jiems reikalinga magiškoji tabletė – makt ir sveikas! Viena iš Vitafono funkcijų yra infraraudonasis spinduliavimas. Mažai kam žinoma, kad per odą apšvitinant infraraudonais spinduliais įvairias vidaus sekrecijos liaukas (skydliaukė, antinksčiai...) jos yra stimuliuojamos. Ir atvirkščiai – apšvitinus IR spinduliais vandenį ir išgėrus jį, liaukų veikla bus slopinama.

Urinoterapija. Kaip taisyklė neigiamas žmonių požiūris į šlapimo gėrimą aiškinamas tuo, kad lig šiol jie taip ir nesuprato kas šlapimo gėrime yra naudingo. Trumpai apie tai, kad atsirastų šioks toks aiškumas šiuo klausimu. Vienas iš pačių esminių sutrikimų, atsirandančių žmogaus organizme laikui bėgant – katalitinių fermentų inhibavimas, daugelio iš kurių dirbančios dalys yra tiolinės (–SH) grupės. Tiolinės grupės labiausiai pažeidžiamos oksidacinių procesų ir sunkiųjų metalų (švinas tabako dūmuose, gyvsidabris plombose, kadmis, arsenas ir t.t.), dėl to tiolinės grupės virsta neaktyviais disulfidais (kuriuos dar galima aktyvuoti juos redukuojant ) arba blokuojamos..

E.Revici puikiai parodė, kad žmogaus šlapime (kad ir sunkiai sergančio) yra žymus kiekis sulfhidrilinių (tiolinių, -SH)  junginių, tai yra tų pačių gyvybiškai būtinų tiolinių grupių. Tokiu būdu, tiolinių junginių reabsorbcija (šlapimo gėrimas ar jo injekcijos) aktyvuoja „mirusius“ fermentus-katalizatorius, nes išvesti metalus iš fermentinio bloko gali tik tie patys tiolai, be to,  ypatingos konfigūracijos. Galima nusipirkti vaistinėje Dimerkaptopropanolio, bet galima gerti ir šlapimą – galutinis rezultatas bus tas pats. Štai ir visas šlapimo stebuklas.

O dabar žiupsnelis šiek tiek keistokos informacijos. Ar niekada nesusimąstėte kokia plaukų paskirtis ant jūsų kūno? Ko gero pirma mintis daugeliui ateis ši – „kad būtų šilčiau“. Taip, tai viena iš plaukų funkcijų gamtoje – padidinti šiluminę kūno paviršiaus varžą. Bet plaukai auga juk ne tik ant galvos. Kokia prasmė „apšiltinti“ pažastis ar lytinius organus?

Plaukai pas  žmogų  yra elektronų laidininkai į kūną – visų oksidacijos-redukcijos reakcijų, vykstančių organizme, fundamentalus pagrindas. Plaukai žmogaus kūną gausiai dengia tik galvos, pažastų ir lytinių organų srityse, tai yra aprūpina elektronais „skrydžio valdymo centrą“ galvą ir svarbiausius limfmazgius („atliekų“ perdirbimo centrus). Plaukai yra mikroelementų sandėliai, kuriuose svarbiausi yra metalai su kintamu valentingumu. (Būtent tuo ir remiasi mikroelementų organizme nustatymo iš plaukų metodika.)

Faktiškai plaukai yra „laidai“, kuriais teka srovė. Paklausite: o iš kur yra tas potencialų skirtumas, leidžiantis tekėti srovei plaukais? Tas potencialų skirtumas susidaro dėl to, kad plaukai, kaip antenos, gali gaudyti aplinkos elektromagnetinius virpesius, o tų virpesių šaltinių yra daug, ir dirbtinių, ir naturalių: žaibas, pačios žemės magnetinio lauko pokyčiai, saulės magnetinės audros ir t.t. Taigi turime potencialų skirtumą, o kodėl dabar elektronai turėtų tekėti tuo plauku, kuris iš pažiūros atrodo nelaidus. Atsakau: plaukuose yra metalų su kintamu valentingumu – Cu,  Fe, Mn ir t.t. Kai, pavyzdžiui, varis yra oksiduotoje būsenoje (tarkim, Cu²⁺), jis lengvai prisijungia elektroną, virsdamas Cu⁺. Po to tą elektroną lengvai atima kita oksiduota vario forma, kuri dėl to redukuojais, o atidavusi vėl oksiduojasi ir t.t., taigi plaukus galima laikyti tam tikrais puslaidininkiais.

Kai srovės, „tekančios“ plaukais, stipris, viršija leistiną organizmui vertę, plaukai išdega, tai yra žyla. Būtent dėl to susidarius gyvenime kokiai nors kritinei stresinei situacijai,  žmogus akimirksniu pražyla. Pražilę plaukai – esamo ar buvusio per aktyvaus oksidacinio proceso organizme požymis, juodi plaukai – redukcinės dominantės požymis. Pavyzdžiui, didžioji dauguma Azijos ir Afrikos gyventojų turi juodus plaukus. Tai siejasi su padidintu saulės aktyvumu jų gyvenamuose regionuose – saulės radiacija. Analogiškai, eskimai labai neatsparūs etilo spirito poveikiui, kuris, kaip žinoma, yra reduktorius, tai yra dar labiau skatina ir taip jau dominuojančią redukciją jų organizmuose. Taip pat žinoma, kad eskimai beveik neserga degeneratyviniais susirgimais (vėžys, išsėtinė sklerozė, artritai ir t.t.), bet už tai labai jautrūs infekcijoms. Priežastis ta pati – virusai gali būti aktyvūs tik redukcinėje terpėje.

Plaukų šalinimas nuo kūno padidina organizmo atsparumą infekcijoms. Ne veltui šiltinės epidemijų metų ligonius kirpdavo plikai. Ne šiaip sau ir jaunus karius armijoje  kerpa plikai – tai atbukina pojūčius ir leidžia lengviau adaptuotis prie naujų gyvenimo sąlygų.  Tiesa, jei adaptacija trunka per ilgai, tai gali baigtis rimtais susirgimais. Ar ne keistas sutapimas, kad su beisbolo lazdomis laksto skustagalviai, o eiles, muziką, vaizduojamąjį meną kuria ilgaplaukiai? :)

Visiems žinoma, kad plaukai auga ir ant rankų, ir ant kojų, ir ant krūtinės. Kaukaziečiams plaukai dengia net ir nugaras. Kokia to prasmė? Atsakymas akivaizdus – pagerinti organizmo energetinį aprūpinimą (juk ne veltui liaudyje sakoma, kad plaukuotas vyras – karštas vyras, tai yra energingas).

Žmogaus kūnas yra sutvertas maitintis saule – tiesiogine prasme (mintantys saule žmonės – realybė). Idealios sveikatos žmogui misti kietu ir skystu maistu reikia minimaliai – vieną kartą į dvi tris paras ir net rečiau – tam, kad pasipildyti mikroelementais. Oksidacinių-redukcinių reakcijų energetinė išeiga dalyvaujant deguoniui yra kur kas didesnė, nei gaunama deginant maisto kalorijas. Gali kilti klausimas: o kaip organizmo papildymas aminorūgštimis? Atsakymas:

Idealiai sveikame organizme visos aminorūgštys sintetinamos storajame žarnyne iš oro azoto – tai įrodė akademikas A.M.Ugolevas.

Štai ir gaunasi, kad jogai kaip ir teisūs, kai kalba apie čakras, praną ir energetinius kanalus. Teisūs ir budistai, palikdami plaukų kuokštą ant galvos. Žmogus iš tikrųjų gauna didelį kiekį energijos iš aplinkos įvairių spinduliavimų būdu. Tačiau, kad ta energija elektronų dėka tekėtų organizme, jai reikalingi „bėgiai“, kuriais jie galėtų judėti. Jei žmogus sveikas, jo organizme šie „kanalai“ veikia. Ligos prasideda tada, kai kanalai užsidaro. Pati populiariausia „uždarų kanalų“ liga – vėžys. Tačiau nežinant kas tie energetiniai „kanalai“ yra fizinėje plotmėje, neįmanoma juos prognozuojamai įtakoti ir paveikti ligos tėkmę.

Ko gero neatsiras tarp oficialios medicinos atstovų nei vieno, kuris žinotų apie šiuos „kanalus“. nežino apie jų fizinę esmę ir visokie  jogai, lengvai žongliruojantys šiais terminais. Vieni iš tų, kurie suprato fizinę „kanalų“ esmę, buvo Emanuelis Revici ir Viljamas Kochas : “ ...masiškai atsiranda esant traumoms, operacijoms ir nerviniams sukrėtimams...blokuojami opiatais“ (narkotikais, morfijumi, eile anestetikų ir t.t.).

Emanuelis Revici net išmoko matuoti „kanalus“ kiekybiškai! A.S.Samochotskis, deja, nesugebėjo suprasti fizinės kanalų esmės, bet iš praktinės savo veiklos aiškiai suprato, kad, citata:

„...labiausiai dėsningi rezultatai buvo gauti gydant traumas, endarteriitus, sepsinius procesus, psichozes ir senatvinį nukaršimą...“

Neatsitiktinai E.Revici matė žmogaus su terminaline vėžio stadija savaiminį išgijimą po to, kai pacientui buvo atlikta operacija tik diagnostiniais tikslais ir dėl beviltiškos padėties užsiūta nieko nedarant. Tačiau tokios remisijos stebimos labai retai. Neatsitiktinai sisteminis morfijaus ir kitų opiatų naudojimas garantuoja neišgydomą būseną.

 Daugelis ekstrasensų mato auras, laukus ir t.t. Ką gi jie mato iš tiesų? Atsakymas –  Gurvičiaus    mitogenetinius    spindulius.

Apibendrinant galima teigti, kad tėra tik dvi fundamentalios ir diametraliai priešingos bet kokios patologijos priežastys – sudegimas deguonyje (kai radikalų yra labai daug, o antioksidantinė sistema nualinta) ir irimas (kai nenormaliai sutankėjusios membranos neleidžia vykti normaliai oksidacijai). Abiem atvejais nevyksta normalus deguonies įsisavinimas. Terapijos metodai akivaizdūs – pirmu atveju būtinas forsuotas įvedimas į organizmą ne tik antioksidantų, bet ir makro bei  mikroelementų, nes radikalai sugriauna organizmo visas fermentines sistemas. Antruoju atveju – būtina pirmiausia „praplauti“ lipidinę matricą taip, kad nesukelti forsuotos oksidacijos.

Gydant ar gydantis svarbiausia suprasti kokia yra konkretaus paciento patologijos priežastis. Priešingu atveju gali gautis taip, kad ir taip pradegęs iki skylių žmogus , o jis kišamas dar į barokamerą oksigenacijai. Arba žmogus ir taip vos vos kvėpuoja, o jam siūloma dar labiau didinti organizme  anglies dvideginio kiekį.

Iš visų žinomų metodikų pasaulyje pati efektyviausia ir visa apimanti yra E.Revici metodika. V.Kocho metodika yra nedidelis E.Revici metodikos fragmentas – gydymas autogeneruojančiais keto-aldehidais (redokscikleriais). V.Kocho metodiką sudėtinga naudoti, nes reikalauja daug papildomų sąlygų – tam tikro gyvenimo režimo, žarnyno valymo, tam tikros mitybos. A.Samochotskio metodas  tai patobulinta V.Kocho metodika – prie keto-aldehidų prijungta tiolų komponentai. Bet ir A.Samochotskio metodas neveiks be dietos, valymų. Paprasčiausia ir universaliausia yra tai, ką darė E.Revici.

  Kai tinkama organizmo būsena nuolat turi būti palaikoma  kokia nors sveikatinimosi metodika (bėgimu ar kitu sportu, kvėpavimo pratimais, dieta), tai reiškia, kad organizmas yra neišspręstoje patologinėje būsenoje. Ir nedidelis skirtumas tarp, tarkim, bėgimo ir tablečių vartojimo. Tam, kad jaustis puikiai, organizmui nereikia papildomai ir piršto judinti – prisiminkite save jaunystėje. Tada sportu užsiiminėjote ne tam, kad būtumėte sveikesni, bet dėl to, kad tai daryti jums buvo įdomu.

Geriausias būdas rasti sprendimus gyvenime – mąstyti asociatyviai. Logika – visų mokslų karalienė. Sekdamas loginius ryšius protingas žmogus išvadas pasidarys pats. Taigi pabandom:

patentas visų insulto formų gydymui  (pasinaudokite juo kol dar nevėlu) – greipfruto ir granatų sulčių mišinys;

oficialiai pripažintos greipfruto gydomosios savybės  : 2004 metais tapo aišku, kad greipfrutas gali padėti ne tik kovojant su nutukimu, bet taip pat ir sergantiems diabetu;

Normanas Uokeris „Gydymas šviežiomis vaisių ir daržovių sultimis“ : pagrindinės sultys gydant artritą – greipfruto;

Ir kas gi bendro tarp insulto (aterosklerozės),  diabeto, priklausomo nuo insulino, ir artrito? Primenu:   logika – visų mokslų karalienė.

Ir dar prie to paties  iš N.Druzjako knygos „ Как продлить быстротечную жизнь“ :

„Daugelyje augalų, pavyzdžiui rūgštynėse, špinatuose ir rabarbaruose, yra labai daug rūgštynių rūgšties. Rabarbaruose jos tiek daug, kad galima net apsinuodyti...
Tai ką gi siūlo N.Uokeris kovai su ateroskleroze? Mums vertėtų jo paklausyti, nes jis turi ilgametę gydymo praktiką. Natūralu, kad visoms ligoms gydyti Uokeris siūlo šviežias sultis. Šiuo atveju jis siūlo naudoti morkų ir špinatų sultis. Morkų sultys įeina į visus Uokerio siūlomus gydymo receptus, todėl jos nėra kažkuo specifinės aterosklerozės gydymui. Pagrindine priemone gydant aterosklerozę Uokerio metodikoje – špinatų sultys. Šioms sultims Uokeris skiria ypatingą dėmesį...
Ir visų ligų gydymas pas jį numatytas vienas – šviežiomis vaisių ir daržovių sultimis. O sultys siūlomos, žinoma, įvairios. Bet yra vienas receptas Nr.61 (morkos ir špinatai), kuris rekomenduojamas beveik prie visų ligų...
Špinatų sultyse daug rūgštynių rūgšties, kuri kraujyje suriša kalcį į netirpias druskas. Aš pavadinčiau šį receptą (morkų ir špinatų sultys) bendrai stiprinančiu, nors špinatus pakeisčiau į citrinos rūgštį. Gydydamas artritą Uokeris neapsieina be recepto Nr 61, bet prie morkų ir špinatų jis priduria dar ir agurkus, burokėlius ir salierus. Pagal mane šie paskutiniai trys komponentai gydant artritą  nėra taip svarbūs...“

Kokia N.Uokerio patarimų prasmė? O gi tai, kad jis gydė panašų panašiu. Kur tai gali būti panaudota skaitykite straipsnyje „Neišgydomos ligos“

O dabar praktinis pavyzdėlis.
Raštu kreipiasi nutukusios mergaitės, nuolat jaučiančios nuovargį, kenčiančios nuo vidurių užkietėjimo (tuštinasi tik su klizmos pagalba), sergančios nuo insulino priklausomu diabetu, mama. Visos oficialios medicinos priemonės jau išbandytos, mergaitė iš lėto gęsta, prognozė nepalanki. Mergaitei  rekomenduojama (vadovaujantis E.Revici ir A.Samochotskio metodikomis) gana primityvi gydymo schema – speciali dieta, kalio permanganatas ir vanadžio-chromo maisto papildas. Ir tik tiek. Praėjus mėnesiui rezultatas:

paros insulino dozė sumažinta 1,5 karto;
šlapime nebėra acetono;
80% tuštinimosi be klizmos;
cukrus kraujyje nukrito nuo buvusių 12 vienetų iki 6-9;
mergaitė tapo aktyvi, dingo vangumas;
jokių šalutinių reiškinių.

Taip, pasiekimai nedideli, be žinant aštuonerių metų ligos stažą,naudotas primityvias priemones ir tai, kad viskas buvo patarta net nematant pacientės...

Ką reikia žinoti apie gliukozės ir kraujo „santykius“? Gliukozės augimas kraujyje – nepakankamos oksidacijos pasekmė. Nepakankama oksidacija gali turėti aibę priežasčių. Įdomiausia yra tai, kad žmonės su padidiėjusiu gliukozės kiekiu kraujyje gali nevartoti sacharozės ir fruktozės turinčio maisto, bet gliukozės kiekis kraujyje vistiek bus padidėjęs. Kodėl?

Yra toks reiškinys – gliukoneogenezė, cheminių reakcijų seka, kuriose gliukozė sintetinama (ypač kepenyse) ne iš angliavandenių, bet iš aminorūgščių, pirovynuoginės rūgšties ar glicerino... Kitais žodžiais sakant, jei ir visai nevalgysite angliavandenių (pvz. valgysite tik mėsą), tai organizmas vis tiek prigamins gliukozės iš aminorūgščių.

Realybė iš tikro nėra linksma, nes tas pats mechanizmas maitina ir ...auglius. Taigi, ką jūs bevalgytumėte, jūs visada maitinate auglius gliukoze. Be to, auglys gliukozę suryja taip greitai, kad jos organizmo reikmėms beveik nelieka. Auglys auga kaip ant mielių, o organizmas – badauja ir senka.

Kas gi stimuliuoja gliukoneogenezę? Kortizolis. O kur gaminamas kortizolis? Antinksčiuose. O iš ko gaminamas kortizolis antinksčiuose? Iš cholesterolio. Ir kaip gi nutraukti tą uždarą ratą? Nors visai nevalgyti kieto maisto sunku, bet daugelis sunkių ligų, įskaitant ir onkologines, gydomos dietomis, sudarytomis iš nekrakmolingų daržovių, kas faktiškai reiškia badavimą su vandeniu. Suprantama, kodėl – nėra arba jo labai mažai, pradinio substrato gliukoneogenezei. Vėžinės ląstelės labai jautrios energetiniam badui ir žūsta anksčiau už normalias. Reikia imtis priemonių, kad sumažinti cholesterolio kiekį kraujyje, tai sumažins kortizolio gamybą ir gliukoneogenezę.
Abu šie metodai blogi tuo, kad jie priverčia badauti ne tik vėžines, bet ir sveikas ląsteles. Todėl reikalingas kitoks metodas: neatimant iš organizmo galimybės maitintis, kokiu nors cheminiu preparatu nutraukti gliukoneogenezės procesą ir iš maisto pašalinti visus angliavandenius – tai automatiškai „išjungs“ vėžinių ląstelių energetinį aprūpinimą, nekeičiant nieko sveikų (aerobinių) ląstelių gyvenime.

Alkoholikų terminologijoje yra toks išsireiškimas: „gliukozė nukrito“. Bet koks gi ryšys tarp alkoholio vartojimo ir gliukozės lygio kritimo kraujyje?

Etilo spiritas organizme greitai fermento alkoholdehidrogenazės (sudėtyje yra cinkas) skaldomas iki acetaldehido, o šis (palygint lėtai) fermento aldehiddehidrogenazės skaidomas iki acto rūgšties ir vandens. Tai štai : gliukoneogenezės blokatoriai yra aldehidai ir ketonai.

Taigi, jei kokiu nors būdu sulaikyti organizme aldehidus (pvz. inhibuoti aldehiddehidrogenazę) arba įvedinėti į organizmą aldehidus/ketonus iš išorės, tai gliukoneogenezės procesas sustos. Pirmasis metodas naudojamas gydant akoholikus – didelio kiekio aldehidų sukaupimas organizme(esant medžiagai, kuri inhibuoja aldehiddehidrogenazę) sukelia tokias „lomkes“ po pavartoto alkoholio, kad prieš geriant alkoholį 100 kartų pagalvosi apie pasekmes. Antrąjį metodą naudojo E.Revici. Neatsitiktinai didelė dalis alkoholikų yra ir diabetikai, ypač tie, kurie nutraukė alkoholio vartojimą – įprastos aldehidų lavinos nėra, o gliukoneogenezė vyksta pašėlusiu tempu. Rezultatas – labai  didelis cukraus kiekis kraujyje.

Gerai žinoma, kad 24-36 valandų badavimas  išeikvoja visus glikogeno rezervus organizme ir toliau energetiniu kuru jau naudojami riebalai (dalinai ir baltymai). Ir jei badaujant  cukraus kiekis kraujyje sumažėja iki apatinės leistinos ribos, tai riebiųjų rūgščių koncentracija kraujyje išauga 3-4 kartus. Kepenyse dalis riebiųjų rūgščių virsta į taip vadinamus ketoninius kūnus – acetoacto ir beta-hidroksisviesto rūgštis. Po dviejų parų badavimo ketoninių kūnų koncentracija kraujyje išauga iki 5-6  mg/dl, kai tuo tarpu iki badavimo kraujyje ketonų visai nebuvo arba neviršijo 3mg/dl. O po savitės badavimo ketonų kraujyje padaugėja iki 40-50 mg/dl.

Visa tai puikiai paaiškina badavimo efektingumą gydant įvairias patologijas, kurios siejasi su gliukoze, tame tarpe ir vėžį. Belieka tik smulkmena – išsiaiškinti  tinka paciento gydymui ketozė ar ne. Tam ir naudojamas organizmo metabolizmo procesų testavimas.

Didžioji dauguma žmonių kartu su motinos pienu įsiurbė ir dogmą apie tai, kad virusas būtinai turi būti užmuštas, o auglys turi būti būtinai išpjautas. Tik tuomet gydymas bus laikomas sėkmingu. Toks požiūris labai tolimas nuo realios tiesos.  O tiesa ta, kad jei organizme tyrimais ir nustatomas  virusas (išvengti jų praktiškai neįmanoma), bet organizmas funkcionuoja puikiai, tai apie virusą galite pamiršti.

Tam, kad tai suprasti , reikia pergalvoti dar kartą pačios sąvokos „užsikrėtimas“ prasmę. Jeigu po „užsikrėtimo“ terminu slypi kažkokių   besivystančių organizme ir griaunančių jo struktūrą bei funkcijas cheminių įvykių grandinė (E.Revici tai vadino heterogenizacija), tai jei sustiprinus/užfiksavus/atstačius struktūrą, klausimas apie tai, kas sukėlė pažeidimą (etiologija), netenka prasmės. Jei viruso egzistavimas ir veikla niekaip nepasireiškia organizmo gyvybinėje veikloje, tai jo „likimas“ yra visiškai nesvarbus. Ar maža aplink knibždančių virusų ir bakterijų? Visų neišnaikinsi ir visais nepasirūpinsi.

Štai ką rašė A.Samochotskis šia tema dar 1946 metais:

„ ...Tikrinimas prasidėjo nuo tirpalų antiseptinių savybių nustatymo, tyrimai vidurių šiltinės, A ir B paratifo, streptokokų, stafilokokų ir žarnyno lazdelės bakterijų kultūrose neaptiko ne tik tirpalų dezinfekcinių savybių, bet ir bakterijų augimo stabdymo. Pasėliai maitinimo terpėse sukėlė diplokokų ir šieno lazdelių augimą. Tačiau injekcijų gyvūnams metu į pilvo ertmę ir veną neigiamų reiškinių nepastebėta. Gyvūnų gydymas davė teigiamus rezultatus, specialiai užterštos žaizdos gijo pirminiu užsitraukimu...

...Eksperimentuose su 28 šunimis nustatyta, kad infekuotų ir aklinai užsiūtų žaizdų gijimas veikiant suleistam į veną chromo sulfatui, vyksta pagal pirminio užsitraukimo tipą, priešingai nei kontrolinėje grupėje, kur vystosi aštrus pūlingas uždegimas. Mūsų atlikti preparatų patologo-histologiniai tyrimai parodė, kad kontrolinėje grupėje vystosi aštrios uždegiminės reakcijos ir beveik visiškas jų nebuvimas pas bandomuosius šunis. Vidinės šilkinės siūlės dalies pasėliai davė streptokokų ir stafilokokų augimą visais atvejais...“

Dar daugiau, A.Samochotskis buvo pirmas ir ko gero vienintelis žmogus pasaulyje, kuris įrodė visišką sterilumo nereikalingumą! Perskaitykite 9  jo disertacijos skyrių „Operacijos nesteriliose sąlygose“. Sukelti smalsumui ištrauka:

„...Apsistosime tik ties tais atvejais, kai buvo operuota visiškai nesteriliose sąlygose ir kurie priskiriami stacionarių, o ne ambulatorinių operacijų kategorijai. Operacijų atlikimo sąlygos buvo sekančios:
Operacijos buvo atliekamos bendroje operacinėje. Rankos nebuvo plaunamos, instrumentai nebuvo sterilizuojami, marlė buvo naudojama nesterili (pjaustomi bintai). Siūlės niekuo nebuvo apdorojamos ir nebuvo dengiamos paklodėmis. Atsitiktinai nukritę ant grindų instrumentai toliau buvo naudojami be dezinfekavimo.
Visos operacijos buvo atliekamos vietiškai naudojant tirpalą Nr. 549 sudėties. Po operacijos buvo jo suleidžiama į veną 2-4 ml.  Į veną pakartotinai jo dar buvo leidžiama 5-6 dienas...“