Apie projekt? Homo Sanitus Animizmas Angelina Zalatorien? Kambarys Nr.9 Forumas
Turinys

Darbas Vilniuje
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
nuo 2008.09.01
Neišgydomos ligos
Pagrindinis / Homo Sanitus / Turinys / METABOLIZMAS / Neišgydomos ligos
Labiausia darkome save kai esame jauni – reakcija į kiekvieną reiškinį ar naujovę dažnai būna neadekvati – užsiplieskiame kaip degtukai, įsimylime iki beprotybės, džiaugiamės taip, kad vakare užmigti nepavyksta, liūdime taip, kad... Senatvėje žmogus nurimsta – jam jau beveik niekas neįdomu, nes sekti naujoves ir žavėtis jomis norai dingę – beveik viskas išragauta, išbandyta... Jei pavyksta sulaukti šio senatvės etapo su nelabai sudarkyta kūno sveikata, toliau organizmo funkcijas išlaikyti sekasi geriau – galima sulaukti ir šimtmečio. Nebloga sveikata gali pasigirti ir tie, kurie su laiku prarado protą – durniai gyvena ilgiau. Yra ir kitas kraštutinumas – labai protingi irgi gyvena ilgai – jie žino kaip gyventi. Visus išvardintuosius – tiek jaunus, tiek senus, tiek durnius, tiek protingesnius vienija vienas noras. Noras gyventi. O gyventi – tai jausti. Gyvenimą. Tik už viską gyvenime reikia mokėti. Už galimybę jausti gyvenimą irgi reikia mokėti. Ir mokame. Brangiai. Mokame savo... antinksčiais, o konkrečiai – jų žieve. O tai reiškia, kad mokame savo gyvenimo trukme. Kiekviena stipriai pergyventa emocija, tiek labai gera, tiek nelabai, palieka savo žymę mūsų antiksčiuose – jų žievėje. Su kiekvienu išgyvenimu ji storėja, o mes bukėjam, nes tam, kad sukelti vis didesnį hormonų pliūpsnį – pajusti gyvenimą, reikia vis didesnio dirgiklio grybštelėjimo. Jei vaikystėje didelę baimę keldavo naktį už lango besitrinanti nuo vėjo į sieną medžio šaka, tai senatvėje nelabai gąsdina ir įmantriai  sukurptas holivudinis „siaubiakas“. Jei jaunystėje menkutis švelnus prisilietimas be lifto pakylėdavo iki jausmų dangoraižio stogo, tai senatvėje ir šiūravimas vieliniu šepečiu neužkabaroja keletu laiptelių aukščiau.
Juk neretam gyvenime atsitiko taip, kad labai laukiant kažkokios ypatingos ir labai džiugios gyvenimo akimirkos, buvo labai jaudintasi ir pergyventa, o šiai atėjus, organizmas neatlaikė – susirgo. Tokia data, tokia diena, tokia išrinktoji, toks išrinktasis, toks svarbus susitikimas, toks momentas... o aš – sergu. Herpes, sloga, temperatūra ir tra ta ta, tra ta ta ...Juk buvo taip?

Kai taip atsitinka po nemalonaus įvykio – avarijos, traumos, „švelnaus“ pokalbio su viršininku ..., tai visa tai esame linkę priimti – kaip ne kaip, juk tai  neigiamos emocijos, stresas... Bet, kai sunegaluoji nuo vakar patirto nuostabaus orgazmo su mylima moterimi ar vyru, tai visa tai niekaip nenori sutilpti galvon...

Kodėl taip atsitinka?
Skaitykite. Atsakymas žemiau – kontekste.


Kiekviena kūno ląstelė, o tiksliau – kiekviena kūno ląstelės membrana vienaip ar kitaip susideda iš sudėtingos riebalinės substancijos (lipidų). Lipidus sudaro dvi viena kitai priešingos klasės – riebiosios rūgštys (tai, kas agresyviai „traukia“ į save deguonį) ir steroliai (tai, kas riboja riebiųjų rūgščių aktyvumą, tai yra blokuoja deguonies įsisavinimą). Į visą šį „ūkį“ chemiškai įkomponuoti įvairūs cheminiai elementai, skatinantys vienokias ar kitokias reakcijas, vykstančias ląstelėje. Uždaros erdvės, apribotos membranomis, „užpiltos“ Belousovo – Žabotinskio tirpalais – cheminiais „laikrodžiais“, kurie, panašiai kaip švytuoklė mechaniniame laikrodyje, nustato svyruojamų procesų eigą  organizme.

Žmogaus organizmas (net ir kiekviena ląstelė) sugeba gintis nuo žalingo poveikio -  išskiriant į kraują riebiąsias rūgštis, atakuojančias priešą aktyvių deguonies formų lavina (ADF). Žmogaus organizmas taip pat sugeba „lopyti“ pažeidimus, gautus atakos/gynybos metu – išskiriant į kraują sterolius, o taip pat antioksidantų pagalba (tiek egzo-, tiek endogeninių). Normoje visi šie procesai subalansuoti.

Didžiosios daugumos „batalijų“ arena yra kraujas – pratekančiame cheminiame reaktoriuje kurio cheminę sudėtį dieną ir naktį seka visa eilė organų. Pagrindinis riebiųjų rūgščių ir sterolų sudėties „kontrolierius“ kraujyje yra antinksčiai – organas sudėtingas tiek savo mechanizmu, tiek savo funkcijomis. Antinksčiai – tai lyg „saugiklis“ nuo savęs susinaikinimo. Žmonės su pašalintais antinksčiais be pakaitinės hormonų terapijos iš viso negali gyventi.

Didžioji dauguma antinksčių hormonų organizme sintetinami iš cholesterolio. Išimtis tik eikozapentaeninė ir dokozoheksaeninė rūgštys (jų yra tik tam tikros rūšies žuvyse), ir arachidinė rūgštis (sudaro apie 25% viso antinksčių riebalinio turinio), kuri gaunama arba tiesiai iš jūros produktų, arba sintetinama (esant kartu vitaminui B6) iš linolinės ir linoleninės rūgščių, kurių gausu augaliniuose aliejuose.

Visa medžiagų apykaita ląstelėje praktiškai reguliuojama (išskyrus katalizatorius) prostaglandinais – arachidoninės rūgšties metabolitais (metabolitas – oksidacijos produktas). Praktiškai visi gynybiniai (t.y. uždegiminiai) procesai reguliuojami  leukotrienais – arachidoninės rūgšties metabolitais. Kapiliarų pralaidumas, kraujo krešamumas ir t.t. reguliuojami tromboksanais – arachidoninės rūgšties metabolitais. Visa tai kartu dažnai vadinama dokozoidais arba eikozanoidais.

Vaikai, kaip taisyklė, gimsta su antinksčiais, kuriuose yra mažai arachidoninės rūgšties, bet labai gausu sterolių ir steroidinių hormonų – būtent todėl vaikai daug lengviau  pažeidžiami virusų, negu suaugusieji, ir tuo pačiu jie pasižymi labai geru žaizdų gijimu (dažniausiai be jokių žymių). Dalinai dėl sterolų dominavimo vaikai ir auga. Dėl tos pačios priežasties virusas, gautas iš vaiko, yra daug virulentiškesnis, negu virusas, gautas iš suaugusio žmogaus – virusai puikiai kultivuojami terpėje, kurioje gausu sterolių. Dėl šios priežasties, kai vaikas šeimoje suserga virusine liga, atsinešta iš darželio, suserga dažniausiai ir visi šeimos nariai, o užsikrėsti tuo pačiu virusu jau nuo suaugusio yra sudėtingiau.

 Su amžiumi, vis daugiau žmogui vartojant polinesočiųjų riebiųjų rūgščių – keptas maistas, žuvis ir viskas, kas turi savyje augalinių aliejų – antinksčiuose ir apskritai organizme nusistovi balansas tarp riebiųjų rūgščių (atakuojančių) ir sterolių (gydančių kovos žaizdas steroidinių hormonų). Visi puikiai žino, kad jaunimui jūra iki kelių, jis aktyvus, mažai serga, gali leisti sau rūkyti, vartoti alkoholį, narkotikus... Juk dažnam ateina mintis: jaunystėje galėjau išlupti butelį degtinaitės, visą naktį prastaugti dainuškas prie laužo, numigti keletą valandų – ir nieko!  O sulaukus keturiasdešimtmečio visos šios „linksmybės“ jau nebelinksmybės – ryte savijauta, kaip po savaitės nemigos ir ištisinio neaiškios kilmės gėralų „dusinimo“.

 Toliau su amžiumi situacija gali keistis dviem kryptimis – organizmo persisotinimas riebalais arba riebalinis išsekimas (priklausomai nuo gyvenimo būdo, gyvenimo aplinkos faktorių, kenksmingų įpročių ir pirmiausia, žinoma, nuo mitybos ir vartojamų vaistų arsenalo bei kiekio).

Riebalinių rūgščių perteklius organizme sukelia greitą ir stipriai išreikštą senėjimą, dažniausiai pasireiškiantį tokiomis ligomis kaip nutukimas, aterosklerozė, artritas, osteochondrozė, visų rūšių diabetas, dažnai stebimas odos suglebimas ir raukšlėjimasis, ryškiai matomos nukarę riebalinės sankaupos.

Sterolių perteklius, kaip taisyklė, baigiasi ateroskleroze, osteoporoze (kaulų irimu) ir visų rūšių vėžiniais susirgimais.

Dabar aišku, kodėl pasaulyje mirties priežastimi tarp lyderių yra tik dviejų ligų atstovės – aterosklerozė ir vėžys. Daugelis kitų patologijų turi tik tarpinį charakterį ir, dažniausiai, charakterizuojamas vienokių ar kitokių katalizatorių arba antioksidantų pertekliumi/išsekimu. Bet visų bėdų pagrinde – patologiniai pokyčiai riebalinėje organizmo sudėtyje. Jei pokyčiai vandeninėje terpėje (pavyzdžiui, tame pačiame kraujyje) vyksta labai greitai ir operatyviai, tai pokyčiai riebalinėje terpėje viskas vyksta vangiai ir lėtai. Bet, kai jie įvyksta, pokyčiai atgaline kryptimi (jei jis iš viso dar įmanomas) užima beveik tiek pat laiko, kaip ir jų formavimasis. Štai kodėl yra teisingas posakis: „Liga gydoma tiek laiko, kiek jai yra metų“. Protingi žmonės seniai pastebėjo, kad greitai progresuojantis susirgimas (nesvarbu kokio sunkumo jis būtų) lygiai taip pat greitai ir atsitraukia (žinoma, esant tinkamai terapijai). Ir atvirkščiai: tai, kas vangiai metų metais ir dešimtmečiais tęsėsi, atsitraukia labai nenoriai.

 Absoliučiai visa šiuolaikinė oficiali medicina stovi ant pamato, kurio pagrinde intensyvus susirgimų chronizavimas  ksenobiotikais, tai yra vaistiniais preparatais, parduodamais vaistinėse. Kelias, kuriuo eina oficiali medicina, klaidingas, nusikalstamai klaidingas. Ir greičiausiai  tai daroma – sąmoningai.

Nesu tikras ar manimi patikėsite, bet visgi tarsiu: jeigu Emanuelio Revici metodika būtų įdiegta pasauliniu mastu, tai 95% medicinos broliukų ir sesučių tektų išsiųsti valyti sniego į Antarktidą. Tektų atsisakyti visų med. specialybių, išskyrus chirurgiją ir manualinę terapiją. Tektų uždaryti visus diagnostikos centrus dėl visiško jų nereikalingumo. Tektų išvaikyti visus vaistų fabrikus ir gamyklas, nes aprūpinti visą žemės rutulį Revici preparatais pakaktų vienos gamyklos.

Ar matote sveikatos pasaugoje kokius nors proveržius per paskutinius 100 metų, apie kuriuos taip mėgsta spiegti masinės informavimo priemonės? Aš nematau. Proveržis medicinoje – tai kada medicininės pagalbos ima kreiptis vis mažiau žmonių, tai yra žmonės ima mažiau sirgti. O kas gi vyksta realybėje pasaulyje? Žiauri statistika kalba, kad tik per paskutinius metus poreikis medicinos prekėms ir paslaugoms išaugo dvigubai! Tai yra ligoniais pasaulyje tapo du kartus daugiau žmonių. Įsivaizduojate kiek kartų išaugo ligonių skaičius per paskutinius 100 metų? Geras gydytojas – tai gydytojas, kuris... nereikalingas. Gera medicina, tai medicina, į kurią kreipiamasi labai retai. O pas mus kaip?

Dabar tai, kas sudėtingiausia, ir tuo pačiu – įdomiausia. Nepagydomos ligos – jų ir be vėžio užtenka: diabetas, išsėtinė sklerozė, sklerodermija, astma, alergija (ypatingai, kai vaikai negali nieko valgyti, apart ryžių ir kalakutienos, jau nekalbant apie vaistų vartojimą) ir kitos taip vadinamos „autoimuninės“ ligos. Kodėl organizmas staiga nusprendžia save naikinti – į šį klausimą nė vienas medikas aiškaus atsakymo neturi. Neatsitiktinai statistika sako, kad gydytojai – žmonės su vienu žemiausių intelekto koeficientu tarp kitų profesijų.

O atsakymas paprastutis – patologinis patologinių riebiųjų rūgščių perteklius visur, kur tik įmanoma. Ypatingai kenksmingos taip vadinamos konjuguotos riebiosios rūgštys, turinčios pačią didžiausią griaunamąją jėgą (patys galingiausi ADF generatoriai).

Iš kur ima lietis tokia „laimė“ ant mūsų galvų? O gi jas gamina pats organizmas kaip atsaką į nudegimus (nuo saulės irgi), lūžius, traumas, žaizdas, ksenobiotikus (blogų įpročių produktus ir, ypatingai, vaistinius preparatus) ir apskritai į bet kurios rūšies šoką, įskaitant ir emocinį, psichologinį. O kam gi organizmas tai daro? O gi tai, brolyčiai ir sesutės, organizmo pastangos kovoje už išgyvenimą – kraštutinė priemonė pritraukti maksimalų deguonies – universalaus ir nepakartojamo savo veikimu energijos tiekėjo ir detoksikatoriaus, kiekį į pažeistą/atakuotą organizmo vietą.

Manau nereikia ypatingo intelekto, kad suprasti, jog visos tokios (autoimuninės) būsenos labai pablogėja ir paaštrėja, kai į organizmą patenka visų rūšių aliejai (ypač kenksmingi šiuo atveju kepti aliejai ir žuvų taukai – beveik konjugatai) ir trūksta amino rūgščių, tai yra baltyminio maisto, konkrečiai – mėsos.
Gali kilti klausimas: na, bet keptą valgo visi ir traumuojami visą gyvenimą daugelis, bet suserga autoimuninėmis ligomis juk ne visi? Atsakymas paprastas: žmogaus organizme, kuriame normaliai dirba antinksčiai, konjuguotos riebiosios rūgštys laiku neutralizuojamos atitinkamais hormonais ir pašalinamos iš organizmo. Organizme, kuriame yra nenormali antinksčių veikla (išsekimas arba kokybinis neadekvatumas), konjuguotos riebiosios rūgštys egzistuoja labai ilgai!

Pas kuriuos žmones antinksčių turinys išsekęs? Pas žmones, kurie gyvena nuolatinėje chroniškoje streso  būsenoje (kareiviai, verslininkai, politikai ... nevardinsiu, patys žinote), dažnoje psichinėje įtampoje (vaikai iš asocialių šeimų, rūkoriai, alkoholikai, narkomanai ir kt.), pas tuos, kurie nepilnaverčiai maitinasi (vegetarai, badaujantys, dietos su sumažintu baltymų kiekiu ir t.t.) ir blogai save atstato po krūvių (fizinio ir psichinio nuovargio, egzaminų, sesijų ir t.t.). Jau neminint sirgimų sunkiomis ligomis ir traumų.

Dar daugiau, daugelis tyrimų (nieko bendro neturinčių su E.Revici) rodo, kad antinksčių išsekimas su amžiumi aplanko didžiąją daugumą žmonių. Ypač, jei „bėgti“ nuo mėsos, kaip nuo velnio ir maitintis viena „žolyte“ – o juk taip ima maitintis tie, kurie pajuto giltinės kvėpavimą už nugaros! Vienu žodžiu, faktorių, kurie antinksčius gali pribaigti – vagonas ir dar vienas vežimas. Ar dar nepamiršote, kad didžioji hormonų dalis gaminama tiktai iš cholesterolio!? O mes jį, „protinguolių“ gydytojų patarimu, imame mažinti! Cholesterinas niekada nebuvo insultų ir infarktų priežastimi – bet apie tai nekalbama garsiai, nes anticholesteroliniai Statinų klasės preparatai kai kam krauna milijonus!

Lieka paskutinis ir svarbiausias klausimas: kaip gi konjuguotos riebiosios rūgštys įsigudrina išsilaikyti organizme taip ilgai ir išvengti metabolinių transformacijų?

E.Revici dar 70 metų atgal parodė, kad konjuguotos riebiosios rūgštys sudaro labai stabilias jungtis (nesuardomas įprastais metodais) su halogenais (ryškiausi iš kurių – jodas ir chloras) ir ir labai sunkiai suardomas – su kalciu (oksalatai). Kalcis ir chloras – jie visur, jie supa mus kiekviename žingsnyje – valgomoji druska, chloruotas ir kalcio pertekęs vandentiekio vanduo, gausybė pieno produktų. Na, o skydliaukė išvis nesugeba dirbti be jodo...

Kuo toliau, tuo vaizdelis liūdnėja. Konjuguotos riebiosios rūgštys, kurių neutralizacijai leisgyviams antinksčiams neužteko jėgelių, „susiurbia“ į save visą greta praplaukiantį jodą, chlorą, kalcį ir sudaro nesuardomus kompleksus. Jie dalinai netenka aktyvumo, bet niekur nedingsta! Atvirkščiai - „sėdi“ dar tvirčiau ir labiau išsidrėbę. Žinote kodėl jodu tepamos žaizdos? Tie, kurie dar turi šiek tiek smegenų, jau turėjo suprasti, kad jodas blokuoja konjuguotas riebiąsias rūgštis, kurios visada susidaro bet kokioje žaizdoje ir sukelia uždegimą. Kuris gydytojas apie tai žino? :)

Iš vienos pusės, tai sumažina simptomatiką, bet iš kitos – tai sukelia naujas problemas. Pirmiausia, tai išsekina aktyvaus jodo atsargas organizme – o tai problemų skydliaukėje pradžia. Antra, tai sukelia skausmus, ir kartais labai stiprius. Kaip jie kyla? Mirtinai surištas konjugatų „rūgštus“ chloras negali daugiau jungtis su šarminiais metalais (ypač natriu ir kaliu), ko rezultate pastarieji sudaro dar labiau šarmingesnius junginius su angliarūgšte – karbonatus. O to pasekmė – stipri vietinė alkalozė (ir skausmas taip pat). Trečia, augantys (pagal kristalų augimo dėsnį prisotintame tirpale) kalcio kristalai užkemša kraujagysles ir stipriai pablogina organų ir audinių aprūpinimą krauju – pasekmės akivaizdžios.

Atskirai, keletas žodžių apie diabetą. Viso yra 4 problemų tipai „su cukrumi“:
a) gliukozės lygis stipriai kyla, insulino mažai – kraujyje „aukštas cukrus“.
b) gliukozės lygis stipriai kyla, insulino daug – kraujyje „žemas cukrus“
c)gliukozės lygis truputį kyla, insulinas kyla stipriai - „cukrus“ kraujyje labai žemas
d) gliukozės lygis truputį kyla, insulinas kyla  - „cukrus“ kraujyje žemas

Variantas a) vadinamas 1 tipo diabetu, priklausomu nuo insulino ir beveik visada lydimas simpatinio aktyvumo – pulsas dažnas, kraujo spaudimas aukštas, pila prakaitas ir t.t.

Variantas b) vadinamas 2 tipo diabetu, nepriklausomu nuo insulino ir beveik visada lydimas ketozės, tai yra energijos gamybos riebiųjų rūgščių sąskaita ir nesugebėjimo gaminti energijos iš angliavandenių.

Likę du variantai – ikidiabetinės būsenos, kurios vėliau ar anksčiau taps pilnaverčiu diabetu. Abi būsenos charakterizuojamos paniškais baimės  priepuoliais, kylančiais dėl gliukozės lygio kritimo kraujyje, kas stipriai pablogina galvos smegenų mitybą(smegenys „mėgsta“ išskirtinai tik gliukozę).

Variantas c) beveik visada lydimas per dideliu parasimpatiniu aktyvumu, o variantas d) – gliukogeniniu.

Mūsų kontekste –  toliau tik apie 1 ir 2 stadijos diabetą. Žinoma, jog diabetikai šlapinasi tamsiu, sunkiu, smirdančiu ir tirštu šlapimu. Dar praeito amžiaus pradžioje E.Revici parodė, kad toks reiškinys yra dėl didelės audinių alkalozės. Kraujas( tai yra organizmas kraujo pagalba), kaip skystis, stovintis laipteliu aukščiau už audinius, stengiasi visais įmanomais būdais kompensuoti „žemiau“ esantį audinių užšarmėjimą – kraujyje turime stiprią acidozę (rūgštėjimą).

Ištirpinti bet kurį gyvulinės kilmės audinį (įskaitant kaulus ir plaukus) gali tik šarmas – tokiu principu veikia kanalizacijos valymo priemonė „Kurmis“. Todėl diabetiko audiniai visą laiką  irimo (puvimo) būsenoje, ko pasekoje vėliau ar anksčiau ima kristi kūno svoris.

Už alkalozę atsakingos riebiosios rūgštys, kurių tiek daug, kad jų pakankamai yra net kraujyje. Būtent riebiosios rūgštys kraujyje ir suteikia jam tamsią spalvą (tokią pačią, kaip ir šoko metu), suklijuoja eritrocitus į „stulpelius“, su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis – pakilusiu arteriniu kraujo spaudimu, infarktais, insultais ...

Kur yra pati didžiausia problema, esant nuo insulino priklausomam diabetui? Kodėl nėra insulino? Galimos priežastys tik dvi: žuvę tos Langerhanso salelių dalys kasoje, kurios atsakingos už insulino gamybą arba jų užkalkėjimas. Antrasis variantas daug dažnesnis – beta-ląstelės dar gyvos, bet užkištos kalcio druskomis. Kokios kalcio druskos jas užneša? Oksalatai. Tai tos pačios druskos, kurių kilmės medicina taip lig šiol ir neišsiaiškina – iš kur jos imasi? Juk oksalatas – rūgštynių rūgšties druska, o kur yra jos? Rūgštynėse, špinatuose, rabarbaruose ... Bet diabetu serga daug žmonių, o šiuos augalus vartoja gausiai nedaugelis... štai ir krapšto medbroliai savo plikes: iš kurgi tie oksalatai imasi?

E.Revici parodė, kad rūgštynių rūgštis organizme – tai galutinis riebiųjų rūgščių metabolizmo produktas (oksidacijos pabaigoje). Taip, taip, tų pačių, iš kurių dalinai sudarytos ląstelių membranos.

Esant riebiųjų rūgščių pertekliui organizme, ypač jei tai lydima kalcio pertekliaus (blogas vanduo, pieno produktai, Calcigran'as ir t.t.) jame palaipsniui ima kauptis oksalatai, kurie paralyžiuoja normalią ląstelių veiklą. Kaip tai vyksta?

Endokrininis kasos liaukos aparatas – tai išsidėstę po visą liauką Langerhanso salelės, turinčios nuo keleto iki keleto šimtų smulkių ląstelių. Jose galima išskirti tris rūšis ląstelių, taip vadinamas alfa, beta ir delta ląsteles.

Alfa ląstelės išskiria gliukagoną, beta – insuliną, o delta – somatostatiną.

Gliukagonas skaido kepenyse gaminamą glikogeną ir taip didina gliukozės kiekį kraujyje. Reakcijų seka, kurių metu sintetinama gliukozė ne iš angliavandenių (iš amino rūgščių, pirovynuoginės rūgšties ar glicerino) vadinamos gliukogeneze. Tai yra tas pats mechanizmas, kuris maitina onkologinį darinį, jei žmogus ir nevalgo angliavandenių visai. Būtent klinikiniai eksperimentai, inhibuojant gliukogenezę įvairiais preparatais, parodė totalią vėžinių darinių priklausomybę nuo gliukozės.

Somatostatinas slopina ir gliukagono , ir insulino sekreciją, tai yra jis palaiko stabilų gliukozės kiekį kraujyje, neleisdamas susidaryti nei hiper, nei hipo glikemijai. Insulinas – tai anabolinis hormonas, stimuliojantis ląstelėse baltymų, riebalų ir angliavandenių biosintezę, o pagrindinė jo funkcija – mažinti gliukozės kiekį kraujyje.

Absoliutus arba dalinis insulino trūkumas ir yra diabeto priežastis, o tiksliau jis atsiranda, kai maždaug 90% bet-ląstelių nebetenka gebėjimo gaminti insuliną.

Oficiali medicina apie diabetą mąsto maždaug taip: ląstelės, gaminančios insuliną, išsenka nuo per intensyvaus darbo, skaidant padidintus cukraus kiekius, tai yra priežastis – ląstelių žūtis. Langerhanso salelių daugiausia yra uodeginėje kasos dalyje, kur yra labai smulkūs pankreatitiniai kanalai. Jie lengvai užsikiša kalcio druskomis, po ko vyksta kaip ir savęs virškinimas uodeginėje kasos dalyje kasos sultimis, kas ir pribaigia salelių ląsteles, o iš to ir visos  pasekmės – diabetas ir jį lydintys reiškiniai. Procesas gali vykti visai be skausmo, nes latakai maži ir kasos sulčių susikaupia juose nedaug, bet lašas po lašo ir ...pasekmės katastrofiškos – visiškas židininis kasos virškinimas pačios savęs. Todėl cukrinis diabetas dažniausiai yra latentinio beskausmio pankreatito simptomas ir turi eilę ypatumų.

Kartu su insulino sekrecijos sumažėjimu beta ląstelėse vyksta ir gliukagono sekrecijos sumažėjimas alfa ląstelėse. Tai yra šios ląstelės žūsta kartu. Todėl cukrinis diabetas ir laikomas nepagydoma liga, nes žuvę ląstelės neatsinaujina, o yra pakeičiamos jungiamuoju audiniu.

Rentgeno nuotraukose aiškiai matosi, kad kasos liaukos užkalkėjimas būna arba tolygus per visą kasą, arba jos galvutėje, arba uodeginėje dalyje. Paskutinis atvejis dažniausiai baigiasi diabetu. Seniai pastebėta, kad kasos kalcifikacija pablogina chroniško pankreatito eigą, kuris kaip taisyklė lydi cukrinį diabetą. Ir kai kas nors kalba apie genetinį cukrinio diabeto paveldimumą (genetinis paistalas), tai reikia tai suprasti ne kaip genetinį „įrašą“ apie ligos pradžią kažkuriame individo gyvenimo etape, o kaip genetiškai užprogramuotą kasos uodeginės dalies sandarą, kurioje daugiausia ir sukoncentruotos insuliną gaminančių ląstelių salelės.

Taigi tikrovėje reikalai visai kitokie – ląstelės gyvos, bet užsinešę kalcio druskomis.

Jeigu oksalatai užneša kasos beta ląsteles (insulino generatorius) – turime 1 tipo diabetą (priklausomą nuo insulino). O dar turint omenyje, kad kasa gamina „gyvą šarmą“ – ten akmenims pats dievulis prisakė susidaryti ir augti kaip ant mielių.

Jeigu oksalatai užkemša delta ląsteles (insulino ir gliukagono ribotuvus) – turime 2 tipo diabetą (nuo insulino nepriklausomą).

Jeigu oksalatai užkemša periferines ląsteles – turime diabetines angiopatijas ir neuropatijas.

Taigi, kad susitvarkyti su diabetu ką reikia daryti? Teisingai! Visų pirma, pašalinti iš kasos ir organizmo rūgštynių rūgšties druskas, tai yra OKSALATUS. O štai šito pas mus daryti niekas nemoka – uratus (šlapimo rūgšties druskas) galima pašalinti paprastu actu, fosfatus – (fosforo rūgšties druskas) – kaitinant (pvz. pirtis). O štai su oksalatais keblumas – niekuo jie taip paprastai neištirpinami. O E.Revici žinojo kaip ir mokėjo juos tirpinti...

Štai taip, iš lėto prisikasėme prie globalios, tariamai neišgydomų autoimuninių ligų problemos sprendimo.

Akivaizdu, kad šią problemą išspręsti galutinai galima tik pašalinus iš organizmo konjuguotas riebiąsias rūgštis. Bet pradžioje jas reikia atpalaiduoti nuo halogenų ir kalcio (visi šie elementai bus sunaudoti organizmo, ir tai jis atliks su džiaugsmu), o po to „driokstelti“ ir pačius konjugatus, kol jie vėl nespėjo „apaugti nauju š...“ – o tam reikalingi sveiki antinksčiai.

Taigi reikalingos medžiagos, kurios geba:
ardyti oksalatus;
atplėšti halogenus nuo konjuguotų dvigubų jungčių;
„laužyti“ riebiąsias rūgštis kokiu nors būdu ;
atstatyti antinksčių veiklą.

Medžiagos pirmutiniams trims punktams įveikti buvo atrastos ne tik E.Revici, bet ir A.S.Samochotskio. Juk ne šiaip sau A.S. Samochotskis savo kelią pradėjo traumatologijoje – trauma visada lydima konjuguotų riebiųjų rūgščių pertekliaus.
 
Antiksčių veiklą atstatyti galima tik vienu būdu – tai virtos (dar geriau žalios, svarbu tik, kad nebūtų helmintų) paukštienos ir naminių gyvūnų dieta, ir visiškas tabu augaliniam aliejui ir žuvų taukams bet kokia forma. Kitaip sakant, negalima valgyti nieko, išskyrus mėsą ir virtas daržoves.

Dar vienas mažai žinomas faktas, kurį nustatė E.Revici. Kaip galima neutralizuoti bet kurias riebiąsias rūgštis apskritai? Mėgintuvėlyje tai daroma keturiais būdais:
soda;
atšaldymas iki +4 laipsnių;
kalio permanganatas;
kalcio chloridas

Nieko neprimena? Niekada neskalavote skaudančio danties ar užsidegusios gerklės valgomąja soda? O kodėl esant traumai patariama stipriai atšaldyti traumuotą vietą? O kodėl padeda gydymas apsipilant lediniu vandeniu? Niekada negėrėte kalio permanganato tirpalo stipriai apnuodiję žarnyną? O ar žinote, kad daugeliu atvejų, cukrinį diabetą galima išgydyti paprastu kalio permanganatu? O kas nežino, kad daugelį alergijų galima pašalinti kalcio chlorido injekcijomis? Na ir galų gale, Nobelio premijos laureatas Albert Szent-Gyorgyi, gavęs šią premiją už vitamino C sintezę, ne kartą duotuose interviu kalbėjo, kad jo kaime, Vengrijoje niekas ir niekada niekuo nesirgo – visi negalavimai buvo gydomi valgomąja soda ir jodo tirpalu.

Iš kur gi atsiranda liga „peršalimas“ ? Elementaru. Intensyviai įkvepiamas šaltas oras nosimi ir gerkle dalinai atpalaiduoja halogenus nuo riebiųjų rūgčių (o jų nosyje ir gerklėje yra labai daug – šias dvi angas reikia budriai saugoti). Nuo to „prabunda“ aktyvūs oksidaciniai procesai, dėl kurių ir pasidaro uždegimas (leikotrienai). toliau galimi du variantai:
arba konjugatus neutralizuos antinksčių hormonai;
arba laikui bėgant, konjugatai vėl „apaugs“ halogenais ir kalciu (kas nežino močiutės metodo gerti peršalus karštą pieną, tai yra skystą ir kad būtų aktyvesnis, karštą).

Taigi, jei supratote, konjugatų blokada kalciu, chloru ar jodu nėra pats geriausias problemos sprendimo metodas. Taip, kažkuri tai aštrios ligos simptomatikos dalis dings, bet giluminės priežastys – ne. Tereiks vėl sušalti ar suvalgyti ką nors, kas turi acto arba citrinos rūgšties ir pasaka iš naujo...

 Jei norite šią problemą spręsti iš esmės, tai turite vienokiu ar kitokiu būdu sumažinti riebiųjų rūgščių kiekį organizme. Bet tai paprasta pasakyti, bet ne padaryti, nes kūnas sudarytas vienaip ar kitaip iš riebiųjų rūgščių. Faktiškai, žmogus turi pakeisti visą savo organizmo riebalų sudėtį. Kaip tai padaryti?

Pirmiausia – dieta, pagrindų pagrindas. Be teisingos dietos išgyti nuo autoimuninių susirgimų, įskaitant ir diabetą, neįmanoma. Kas tai per dieta? Tai visiškas atsisakymas angliavandenių (išskyrus virtus kopūstus ir pageidautina Briuselio) ir visko, kas pagaminta su aliejumi ar žuvies taukais. Tai yra atsisakyti visų duonos-pyrago gaminių, cukraus, medaus, kisieliaus, kompoto, vaisių (išskyrus tamsias vynuoges), vaisių sulčių, padažų salotoms, majonezo, margarino, sūrio, sviesto, grietinėlės, jūros gėrybių, riešutų, mėsos subproduktų (kepenys, inkstai, širdis, skrandžiai ir t.t), ir žinoma visko, kas yra kepta. Tai dieta visam likusiam gyvenimui.

Ką gi valgyti? Mėsą, mėsą ir dar kartą mėsą + sočiuosius riebalus. Virtą (nebūtinai liesą) mėsą (avieną, jautieną, kiaulieną), kiaušinius, lašinius, kokoso aliejų ir virtus brokolius. kai kada galima grikių, ryžių, avižų košės. Kartą per savaitę – sviestas ir augalinis aliejus.

Bet vien dieta įveikti nepagydomas ligas neįmanoma, nors be jos irgi negalima – sinergizmas kaip ne kaip...

Toliau, būtina pastoviai į organizmą įvedinėti:
riebiąsias rūgštis surišančias medžiagas;
medžiagas, padedančias šalinti riebiąsias rūgštis iš organizmo;
medžiagas silpnai rūgštinančias audinius, bet ne didinančias kraujo rūgštingumo;
medžiagas, padedančias kepenų veiklai (joms teks didžiausias krūvis);
riebaluose tirpstančius antioksidantus;
Ir svarbiausia: JOKIŲ SPAUDIMĄ IR INSULINĄ MAŽINANČIŲ PRIEMONIŲ!

Svarbiausia šiame (kaip ir kituose) reikale – nepersistengti. Nes galite atsidurti kitame kraštutinume – priešingame autoimuniniam-diabetiniam.
O būtent: šviesus, lengvas, skaidrus šlapimas (beveik kaip vanduo) – audinių acidozės požymis. Kraujas visomis išgalėmis bando kompensuoti audinių rūgštingumą šarmu, tai yra kraujyje turime alkalozę. Ištirpinti bet kokį gyvulinės kilmės audinį gali tik šarmas, o audiniuose ...rūgštis. Todėl tokio žmogaus audiniuose auga lengvai kas? Atspėjote – augliai.

Už acidozę atsako ne tik pieno rūgštis, bet ir steroliai, kurių tiek daug, kad jų perteklius yra net kraujyje. Būtent steroliai padaro kraują šviesiai ir ryškiai raudoną. Tik geru takumu ir čia nekvepia. Todėl, kad besikaupiantis cholesterolis ir trigliceridai vėliau ar anksčiau užkemša kraujagysles, tuo didindami ir taip jau didelę audinių hipoksiją (deguonies trūkumą). O toliau jau pagal scenarijų...Arterinio kraujo spaudimo šuolis ir... amžinoji ramybė ir klajonės po amžinos medžioklės šaį.

Rašyti komentarą >> Skaityti komentarus (29)
 
Apie ką perspėja traškantis megztinis
2012.02.19 HomoSanitus / Age
Žmogaus kūnas elektrinių krūvių požiūriu  yra neutralus. Tai sąlygoja makroskopinio elektro-neutralumo dėsnis, kuris sako: makroskopinio dydžio objekto bet kuriuo laiko momentu bendras teigiamų krūvių kiekis lygus neigiamų krūvių kiekiui. Netgi labai nežymus šios krūvių pusiausvyros pažeidimas sukeltų elektrostatinio potencialo atsiradimą. Įsivaizduokite sferinės formos gyvą ląstelę, kurios spindulys yra 0,1 mikrono (10-6  m). Pašaliname iš jos nedidelį kiekį K+ — 10-18 molio. Kaip pasekmė, ląstelės viduje susidarys neigiamų krūvių perteklius (10-18 nuo Faradėjaus skaičiaus, arba 0,965 x 105 x 10-18 = 9,65 х 10-14 kulonų). Įkrautos sferos su spinduliu r elektrinis potencialas  ψ vandeninėje terpėje nustatomas pagal formulę ψ = Q/εr, kur  Q – elektrinis krūvis, o ...
Kuo ypatingi aspirinas ir imbieras?
2012.02.11 HomoSanitus / Age
Daugelis esate girdėję, kad aspirinas skystina kraują ir vyresnio amžiaus žmonėms gydytojai skiria jo po vieną tabletę parai. Šio patarimo jie siūlo laikytis iki mirties. Nes jų manymu visų problemų su širdimi ir kraujagyslėmis kaltininkas yra per tirštas kraujas. Koks gi iš tikro yra aspirino poveikis, ir kuo jis pasibaigs ilgai jį vartojant. Artritas, žvynelinė, trombozė, serotonino ir katecholaminų perteklius, silpna kraujo ląstelių kilerių veikla, alergija, visų rūšių skausmai, PMS, širdies kraujagyslių ligos, uždegimai ... tai ligos, kurias įtakoja medžiagos, medicinoje vadinamos prostaglandinais (PG). Prostglandinai skirstomi į tuos, kurie: 1.Slopina uždegimus (PG1). 2.Skatina uždegimus (PG2). 3.Blokuoja PG2. (PG3). Normaliai funkcionuojančiame organizme prostaglandinų santykis turi...
 
Geras limfos tekėjimas - geros sveikatos palydovas
2012.01.11 HomoSanitus / Age
Kai senas indėnas nori išeiti  į amžinos medžioklės šalį, jis susiranda medį, atsisėda jame, nustoja judėti ir ima paviršutiniškai kvėpuoti krūtine... Apie 70 procentų žmogaus kūno masės sudaro vanduo. Vanduo, kad skatintų gyvybiškumą, kaip ir aplink mus supančioje gamtoje, taip ir mūsų organizmo viduje – turi nuolat tekėti. Kur gamtoje natūraliai švariausias vanduo? Šaltiniuose. Kas padaro vandenį tokiu? Tekėjimas, nuolatinis tekėjimas. Kas atsitinka, jei vanduo nustoja tekėti? Netekantis vanduo sudaro galimybę formuotis pelkei, kurios pats kvapas jau rodo, kad joje ima dominuoti irimo procesai. Analogiškai ir žmogaus organizme – kol vanduo teka, tol mes esame gyvybingi. Šiam procesui organizme lėtėjant, jame prasideda įvairios problemos. Kas tie  organizmo...
Šviesa, tamsa ir melatoninas
2011.12.18 HomoSanitus / Age
Kodėl sniegas baltas? Tam, kad surinktų nuo žemės...  saulės šviesą mūsų akims. Graži ta Lietuva. Žmonės irgi čia gražūs. Ypač moterys. Tik nervuoti jie čia kažkokie. Ir žudosi dažniau jie čia nei kitur. Garsūs daininykai dažnai čia apie debesis vis dainuoja. Nepatinka kartais jie visokiems andriukams, nes gal rojų danguje savo pilkuma užstoja. Ir iš tiesų, kas gi gero tuose debesyse? Tik saulę užstoja, ir dar šlapinasi ant mūsų jie čia per dažnai. Mažai mums tenka tos gęstančios žvaigždutės šviesos čia, prie Nemuno tų vingių. O atėjus trumputei vasarai saulėtai, daug kas savo akis dar ima slėpti po tamsiais akiniais. Nemažai žmonių (ir jų stipriai daugėja) akinius nešioja visą laiką, nes be jų gyvenimo ryškumo jau nebemato. Tėvų perduotas genetinis brokas ar civilizacinės...
 
Kalis ir radioaktyvus cezis
2011.06.23 HomoSanitus /
Pranešime aiškinamas žinomas paradoksas: nežymus audinių užteršimas radioaktyviuoju ceziu137 sukelia stipriai išreikštas audinių patologijas (širdies, inkstų ir kt.). Viskas sustoja į savo vietas, jei žinoma, kad kalis pasiskirstęs ląstelėje NEVIENODAI. Jis adsorbuojamas tam tikrose ląstelės struktūrose ir jo kiekis lokaliai išauga. Šiandien žinoma, kad tokioms struktūroms priklauso susitraukimo aparatas (cezis koncentruojasi mikrofibrilių, turinčių susitraukimo baltymą mioziną, M-diskuose) ir mitochondrijos. Radioaktyvus cezis137  pažeidžia tas struktūras, kuriose jis susikaupia, nors visumoje bendroji gautoji dozė gali būti ir nedidelė.
Ką bendro turi žylantys plaukai ir baltmė?
2010.11.27 HomoSanitus / Age
Pakankamai dažnas reiškinys, kai žmonėms ima vienaip ar kitaip ima keistis odos pigmentas ir ima ryškėti ant jos neegzistuojančių realybėje valstybių žemėlapiai. Tokiems žmonėms „protingi“ dermatologai dažniausiai paskiria kokį nors tepalą, ir neretai hormoninį, tačiau „valstybių sienos“ kaip plėtėsi, taip ir toliau jiems plečiasi. Kodėl taip atsitinka? Todėl, kad eilinį kartą gydytojas dairosi į medžius, kai tuo tarpu reikia žiūrėti į mišką – tik visumą matantis gali nuspėti kur šuo pakastas. Dažnas netradicinės medicinos žinovas gali pasakyti, kad organizmo detoksikacijai naudojamos klizmos su kavos tirščiais yra efektyvios, bet kur to efektyvumo šaknys žino retas. O veikimo mechanizmas slypi elektrochemijoje: nuodingus, tame tarpe ir sunkiųjų metalų, neigiamai...
 
Saka apie druskos rūgštį
2010.11.22 HomoSanitus / Age
Perkrauta lotyniškais ir tarptautiniais terminais gydytojo kalba, išversta į daugeliui suprantamą, neretai sukelia šypseną. Paprasti gydymo metodai neleidžia gydytojui išpuikti ir tapti nepakeičiamu. Tam, kad augtų pelnas, šiuolaikinė  medicina užkasa senus paprastus gydymo metodus arba apvelka juos naujais  įmantriais rūbais. Metodas ar cheminė medžiaga, kurių negalima užpatentuoti, šiuolaikinę farmaciją domina tik tiek, kiek galima tuo pasinaudoti kuriant naują patentuojamą. Daugelio chroniškų ligų atsiradimo priežasčiai nustatyti reikia nueiti ilgą paieškos kelią, kad atsekti kur yra pirminė kilusio susirgimo priežastis. Nėra greito ryšio tarp priežasties ir pačios ligos – tai ne tas atvejis, kai išgeriamas kalio cianidas ir numirštama. Kaip...
Ar verta vartoti Omega 3?
2010.11.09 HomoSanitus / Rūta S.
Nuo Guy R. Schenker, D.C. Gruodis, 2005 Mielas Gydytojau, Ne per seniausiai, po daugelio metų,  aš pirmą kartą  užėjau į sveiko maisto parduotuvę. Negaliu sakyti, kad buvau nustebintas to, ką pamačiau, bet reklaminės informacijos gausa privertė mane pasijusti taip, lyg  būčiau gundomas klasikiniais viliojančiais pažadais SALDŽIAKALBIO  PREKEIVIO, SIŪLANČIO VAISTĄ NUO ŠIMTO LIGŲ. Ketvirtadalis parduotuvės buvo užpildytas Sojos-Žudikės, kaip ji buvo garsiai pavadinta dėl galios užkirsti kelią ar net išgydyti kiekvieną žinomą žmonijos ligą. Viename parduotuvės gale buvo reklamuojamas Žvėris Fitoestrogenas, dainuojantis savo sirenos dainą apie gydymą  būklių, sukeltų estrogenų pertekliaus. Bet žaviausia daina ir šokis buvo atliekamas Omega 3 PNRR, dešimtmečio Pseudo-Mokslo...
 
Aliejų ir žuvų taukų mitai
2010.10.22 HomoSanitus / Rūta S.
Neretas, pasiekęs gyvenimo pusiaukelę, būna bent kartą jau patyręs reiškinį, kurį paprastai apibūdinant galima pavadinti apsinuodijimu maistu. Įdėmiau gyvenimą žvalgantys turbūt pastebėjo, kad šis apsinuodijimas būna ypač sunkus, kai suvalgoma sugedusios žuvies ar užvalgoma pasenusio maisto, kuriame buvo aliejaus. Visi gerai žinome koks „malonus“ pojūtis pasilieka burnoje, kai perkandamas sugedusio  riešuto branduolys. Kuo ypatingesnis apsinuodijimas sugedusiu riebalu, nei, tarkim, papuvusiu obuoliu? Tuo, kad riebalams, skirtingai nei medžiagoms, tirpstančioms vandenyje, pakliūti į ląstelę per membraną nėra barjero, tai yra jiems nereikia pernašos. Polinesočioji riebioji rūgštis prie savo laisvųjų jungčių prisijungusi ląstelei nuodingą cheminį elementą jį gali nunešti iki...
Cholesterolis: požiūris į konkretaus paciento mitybą
2010.10.03 HomoSanitus / Rūta S.
                                         Pagal Guy R. Schenker, D.C. (Šis straipsnis buvo išspausdintas: Today's Chiropractic Kovas/Balandis 1989, Healthcare Rights Advocate June, 1990, Alternatyvos mityboje ir sveikatos rūpybos sąjungos žurnale). ĮVADAS Einšteinas, paklaustas, kaip jam pavyko atrasti naują mąstymo kelią, atsakė, kad jis tai padarė išimtinai mesdamas iššūkį aksiomoms. Šio straipsnio tikslas yra mesti iššūkį visuotinai priimtam teiginiui, kad cholesterolio turinčio maisto vartojimas yra tiesiogiai susijęs su cholesterolemija ir miokardo infarktu. Siūlomas orientuoto paciento...
 
Ar jūs darote šias paprastas klaidas, paskirdami kalcį?
2010.09.17 HomoSanitus / Rūta S.
                                                       Pagal  Guy R. Schenker, D.C. Jūs paskiriate kalcį moteriai menopauzės periodu ir jai netrukus smarkiai užkietėja viduriai. Arba rekomenduojate jį vyrui, besiskundžiančiam nemiga, ir jam paaštrėja artritas, pradeda šalti rankos bei kojos. O jei rekomenduosite kalcį moteriai, kuri skundžiasi menstruaciniais skausmais? Ją pradės varginti nemiga. Arba, jūs paskirsite kalcį vaikui, kurio kaulai ir dantys dar vystosi, ir jis pradės skųstis raumenų mėšlungiu. Kai esate įsitikinę, kad kalcis atneš naudą beveik visiems...
Ką reikia žinoti prieš geriant vaistažoles ir vaistus
2010.04.23 HomoSanitus / Age
Dauguma žmonių įsitikinę, kad vaistažolės bet kokiu ligos atveju yra geriau, nei neorganinės chemijos preparatai ir gydymas jomis bus kur kas sėkmingesnis, nei vaistais iš vaistinės. Tačiau tiek pacientai, tiek 99,9% gydytojų tikrovėje nežino kada vaistažolės gali padėti ir kada jos bus dar vienas žingsnis grabo link (su neorganiniais vaistais situacija tokia pati). Kai ląstelių biologinėse membranose pasikeičia lipidų sudėtis, jos tampa arba per daug pralaidžios, arba atvirkščiai – užanka ir  ląstelė nieko nei išleidžia, nei įsileidžia. Jei ląstelės membranoje padidėja nesočiųjų riebiųjų rūgščių, membrana tampa per daug pralaidi. Tuomet organizme visi biologinio oksidavimo procesai organizme sustiprėja, dominuoja simpatinė VNS, skydliaukė dirba aktyviai, gaminama daug ATP... Kaip taisyklė tokioje...
 
Kodėl atsiranda skylė skrandyje?
2010.04.16 HomoSanitus / Age
Tam, kad rasti atsakymą į šį klausimą, pirmiausia būtina išsiaiškinti detaliau kaip tas skrandis funkcionuoja. Tai pradžioje ir padarysim. Virškinimo funkcijos skrandyje yra: deponavimas, mechaninis ir cheminis maisto apdirbimas, laipsniškas  skrandžio turinio išmetimas porcijomis į dvylikapirštę žarną. Skrandžio dalis, kurioje pereina stemplė į skrandį vadinama kardialine  dalimi (įskrandis). Skrandžio dugnas . Skrandžio kūnas . Ir pilorinė (prievartinė) dalis , kuri pereina į sfinkterį. Pagal tai, kurioje skradžio dalyje yra skrandžio gleivinės epitelio ląstelės, joms ir duoti pavadinimai – kardialinės, sfinkterio ir t.t. Skrandyje yra didysis ir mažasis skrandžio išlinkimai. Druskos rūgšties daugiausia išskiria didžiajame išlinkime, skrandžio...
Kodėl nėra riebių šimtamečių?
2010.04.03 HomoSanitus / Age
Du pacientai. Vienas įsitempęs, susijaudinęs ir regis, kad reikia tik degtuko ir jis užsiliepsnos. Jam šokinėja į viršų kraujo spaudimas, dažnai laksto į tualetą šlapintis, intymiose kūno vietose niežulys, galvos skausmas, pulsas dažnas... Kitas vangus, nejudrus, mieguistas, apatijoje, nieko nenori ir negali veikti, vos velka kojas, pulsas retas... Per savaitę ar dvi galima šias būsenas sukeisti vietomis – hipertoniką padaryti vangiu, o apsnūdusį padaryti aktyviu. Pats trumpiausias ir paprasčiausias testas: abu pacientus reikia paguldyti ir gulintiems išmatuoti arterinį kraujo spaudimą ir suskaičiuoti pulsą. Po to abu pacientus pastatyti ir vėl išmatuoti spaudimą ir pulsą. Atsistojus po gulėjimo, pirmojo  paciento  kraujo spaudimas išliks stabilus, antrojo – tiek...
 
Cholesterolio svarba
2010.02.16 HomoSanitus / Age
Tam, kad gydyti, reikia analizuoti kiekvieno paciento susirgimą individualiai. Nors ligos simptomai  tokie patys, tačiau procesai vykstantys organizme gali būti visiškai skirtingi ir priežastys juos sukėlusios dažniausiai yra skirtingos taip pat. Pagrindines medžiagas, kurios yra mūsų organizme, skirtomos į tris grupes – angliavandenius, baltymus ir riebalus. Organizmo lipidų (riebalų) sudėtyje yra vienas lipidas – cholesterolis, kuris organizmui ypatingai svarbus. Ką žino eilinis gydytojas apie cholesterolio apykaitą žmogaus organizme? Pirma mintis  gimstanti po šio klausimo jam: cholesterolis – blogis, nes nuo jo susidaro sklerotinės plokštelės ant kraujagyslių sienelių. Cholesterolis (C27 H45 OH) yra steroidas, iš kurio formuojasi steroidiniai hormonai – pagrindiniai operatyvinio...
Silpnas ir stiprus imunitetas
2010.02.10 HomoSanitus / Age
Kas tai yra imunitetas? Visi procesai, nukreipti organizmo dinaminės homeostazės palaikymui, vadinami imunitetu. Kodėl dinaminės? Todėl, kad statininė homeostazė būna tik pas lavonus. Bet koks išorinis poveikis nuolat verčia organizmą reaguoti ir gaminti tam tikras medžiagas, todėl jame viskas yra nuolatiniame kitime. Pavyzdžiui, pavalgėte. Gliukozės kiekis kraujyje pakilo. Ar tai jau susirgimas? Ne, tai normali reakcija. Jeigu tokiu momentu gydytojas pamatuos cukraus kiekį kraujyje, nežinodamas, kad pacientas valgė, jis gali diagnozuoti diabetą. Kai žmogus suserga virusine liga, gliukozės kiekis kraujyje išauga. Jei gydytojas tuo metu matuos cukraus kiekį kraujyje, diagnozė bus tokia pati – diabetas. Ir neretas atvejis, kai žmogui diagnozuojamas diabetas (kraujyje padidintas gliukozės kiekis), o žmogus pasirodo...
 
Laisvųjų aminorūgščių fondas (LAF)
2010.02.06 HomoSanitus / Age
Normaliam vidutiniško sudėjimo žmogui per parą reikia apie 70-100 gramų baltymų (pavyzdžiui, 100g jautienos yra apie 25g baltymo) . Jeigu žmogus dirba darbą, kuriame labiau aktyvuotas organizmo anaerobinis energijos gavimo būdas, jam reikia daugiau baltymų (jeigu dirba labai sunkų fizinį darbą, reikia apie 400 gramų baltymų), jeigu aerobinį darbą – baltymo reikia mažiau, bet daugiau angliavandenių. Kaip baltymai įsisavinami? Tam, kad įsisavinti baltymus, organizmui reikalingi fermentai. Pati greičiausia fermentų gamintoja baltymų įsisavinimui yra kasa. Tam, kad pagaminti fermentus 100 g baltymo perdirbimui, organizmas turi iš savęs paimti 460g aminorūgščių skolon, kurios po to grąžinamos su „palūkanomis“. Ta baltymo dalis, kurią organizmo audiniai gali atiduoti virškinimo fermentų sintezei, ...
Kodėl sergant kyla temperatūra?
2010.02.04 HomoSanitus / Age
Peršalimas, gripas, bronchitas, plaučių uždegimas... begalė ligų, kurių ūmi forma dažniausiai lydima padidėjusios kūno temperatūros. Ilgalaikis gydytojų kalimas žmonėms į galvą, kad pakilusi temperatūra yra blogas reiškinys ir su juo reikia kovoti, padarė savo – dažniausiai žmonės visokiomis priemonėmis stengiasi aukštą temperatūrą numušti. Žinoma, jei aukšta temperatūra sudaro labai didelį diskomfortą, ją galima pažeminti, tačiau ne tokiomis priemonėmis, kurių dažniausiai griebiasi susirgusieji – ne vaistais ar žolėmis, kurių veikimo mechanizmas nukreiptas tik į temperatūros reguliavimą. Tokia pagalba organizmui nereikalinga, ji tik pablogina padėtį. Aukštos temperatūros žeminimas turi būti siekiamas priemonėmis, kurios padeda garinti drėgmę nuo odos, tai yra vėsinti odą –...
 
Magiškasis bangos ilgis
2010.02.03 HomoSanitus / Age
Žemiau visa eilė „kodėl“ ir juos sieja tas pats atsakymas. Kodėl mus taip traukia ugnis? Kodėl daug geriau pasijuntame, kai pasėdime arčiau laužo? Kodėl žmonės namuose įsirengia židinius, nors šilumos visiškai pakanka iš centrinės šildymo sistemos? Kodėl su amžiumi vis labiau pasiilgstame vasaros ir vis labiau nekenčiame žiemos? Kodėl žmonės mėgsta voliotis ant smėlio paplūdimyje? Kodėl seneliai taip myli mažus anūkus ir vis stengiasi juos prisiglausti ar palaikyti sau ant kelių? Kodėl seni žmonės taip pamilsta kates ir šunis, kad net įsileidžia juos į savo guolį? Kodėl masinėse žmonių susibūrimo vietose kartais pradeda vykti „stebuklai“ – žmonės ima sveikti? (tuo dažnai pasinaudoja visokio plauko religijų atstovai). Kodėl medituojant grupėje...
Tolerancija
2010.02.02 HomoSanitus / Age
Tolerantiškumas. Pats žodis tolerancija (nereagavimas) reiškia biotaikinių  jautrumo praradimą tam tikrai ksenobiotiko (nuodo) dozei. Kartais šis reiškinys vadinamas „pripratimu“, bet tai ne visai teisinga, nes pripratimas reiškia ne organizmo būseną, bet procesą, kurio metu gali kilti ir tolerancija, ir įprotis, ir priklausomybė. Tolerancija vystosi palaipsniui, kai ksenobiotikas ilgai, nepertraukiamai arba dažnai pakliūna į organizmą tokia pačia arba augančia doze. Ji susidaro daugeliui organizmui svetimų medžiagų, tame tarpe ir vaistiniams preparatams, jei jie vartojami kasdien dvi tris savaites (kartais dar ilgiau). Tai ne stabilus  jautrumo praradimas visam laikui: jeigu medžiaga nebepatenka į organizmą, tai po keleto dienų jautrumas tai medžiagai atsistato. Bet kai tiktai sisteminis tos pačios...
Paieška
Prisijunkite Facebook'e
 
Tas, kur per dieną aktyvus kaip bitė, stiprus kaip jautis, dirba kaip arklys ir vakare namo pareina pavargęs kaip šuo, turėtų pasitarti su veterinaru – labai didelė tikimybė, kad jis yra asilas.
Kinų filosofas Čang Ing Ju
Forumas
HS Forumo taisyklės
(4 pranešimai)
paskutinis 2014-08-28 23:55:59
Bendrieji sveikatos klausimai
(40 pranešimai)
paskutinis 2014-03-03 18:24:44
Apie viską-NUOMONIŲ KOKTEILIS
(19 pranešimai)
paskutinis 2013-03-16 11:12:27
Animizmas
(2 pranešimai)
paskutinis 2011-05-19 14:24:54
Naujausi komentarai
Anita Martina
2015-06-21 16:42:11

Mintis
2015-06-21 13:42:22

Reikia
2015-06-21 12:29:50

Išmintis
2015-06-21 11:15:01


2015-06-20 18:26:54


2015-06-20 17:29:26

Bet
2015-06-17 22:04:54

Tomas
2015-06-13 00:43:23

Straipsnis
2015-06-11 21:39:14


2015-06-11 18:45:02

Mrs Paula
2015-06-11 00:27:32

Asta
2015-06-10 16:18:42

Autoriui
2015-06-09 23:17:25

join the illuminati today
2015-06-08 04:00:27

Content protected by
CopySpace Premium
 
2008-2011 (c) Homo Sanitus        E-valdymas: HexaPortal
Geriausia prekių paieška internete, elektroninės parduotuvės