Apie projekt? Homo Sanitus Animizmas Angelina Zalatorien? Kambarys Nr.9 Forumas

Darbas Vilniuje
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
nuo 2008.09.01
Supratimas apie sveikat? prasideda ?ia
Pagrindinis / Homo Sanitus / Turinys / METABOLIZMAS / Supratimas apie sveikat? prasideda ?ia
„Darbas išlaisvina“
BIODVASINIS ROBOTAS

Nenustebkite. Šis pavadinimas buvo duotas skaitančiajam  tam, kad lengviau būtų praplėsti jūsų supratimą apie tą „juodą dėžę“, kurią galima pavadinti dar ir kitu vardu – dvasiniu biorobotu-mėsmale. Apžiūrėkite šito filmuko herojų įdėmiai ir pasistenkite jame atpažinti save.

Mes esame visi tokie:



Pagrindinis ir pirminis, svarbiausias ir stipriausias mūsų organizmui, tai dvasinei-biologinei mašinai, dirigentas yra Saulė. Antrasis dangaus kūnas, stipriai įtakojantis mus, yra Mėnulis. Na ir pati Žemė, ant kurios mes visi ir ropojame, kai kas dviem, kai  kas keturiomis, o kai kas ir visai pilvu šliaužioja ar vandenyje nardo. Įtakoja mus ir kiti dangaus kūnai, veikdami Saulės, Mėnulio ir Žemės trajektorijas, tačiau jų poveikis, lyginant su tomis trimis, yra daug silpnesnis.

Ši trijų dangaus kūnų valdoma, vienu metu ir be perstojo vykstanti pulsacija atrodo taip:




Ši cikliška metų, mėnesio ir dienos pulsacija, ta akivaizdžiai mums matoma  šventoji trejybė yra vadinama infradianiniu ritmu, kuris toliau valdo ultradianinius ritmus, pulsuojančius jau mūsų organizmo viduje. Pabandykite įsivaizduoti kaip visa tai atrodytų, jei sumodeliuotume visus žmogaus organizme vykstančių procesų ciklus. :)

Visi mūsų organizmuose vykstantys procesai paklūsta šiems ritmiškiems  ciklams. Jų yra ne vienas ir ne du, ir jų periodiškumas savo trukme labai skiriasi.

Vieni ciklai trunka tik sekundės dalis, kiti – dešimtis metų:

Dianiniai ritmai.jpg

Nuolatinis ir periodiškas dangaus kūnų judėjimas visose mūsų organizmo sistemose per tarpines grandis sukelia ciklinius pokyčius. Kol šis cikliškumas nepažeidžiamas, kol sekama paskui dangaus kūnų judėjimą, tol mes esame sveiki ir gęstame iš lėto – mūsų gyvenimo amplitudė mažėja beveik nejuntamai. Juk esamu momentu nė vienas iš mūsų, būdamas sveikas, negalėtų pasakyti, kad jaučia kaip sensta. Šis procesas pasidaro juntamas tik tada, kai dėl įvairių priežasčių sutrinka kurie nors organizmo ciklai ir tuomet mes sakome, kad žmogus susirgo.

Beje, kol neatėjo pas mus kryžiuočiai su savo katalikybe, mūsų protėvių tikėjimas  buvo paremtas  dangaus kūnų judėjimo pažinimu ir prisitaikymu prie jo, ta knyga skliaute,  kurios jokie apaštalai per amžius nesugebėjo ir nesugebės iškraipyti pagal kokio nors tupėtojo soste norus.

Infradianinius ciklus, tai yra saulės, mėnulio, žemės sąveiką mes tiesiogiai ir netiesiogiai juntame savo jutimo organais – regėjimu (dieną šviesu/naktį  tamsu, jis daugiausiai duoda organizmui apie tai informacijos), klausa (tyla naktį/triukšmas dieną), lytėjimo ir šilumos-šalčio receptoriais (dieną šilta/naktį šalta), kvapu (intensyvesnis ir kintantis dieną/ne toks intensyvus ir pastovus naktį), skoniu (kintantis dieną/pastovesnis ir mažiau juntamas naktį). Jutimo organų signalai nervų sistema yra perduodami į centrinę nervų sistemą – galvos smegenis, kur, pakliuvę į liauką-konverterį hipotaliamą (pagumburio liauka), jau yra verčiami iš nervinių impulsų į cheminę kalbą – hormonus (statinus ir liberinus). Toliau procesai organizme reguliuojami įvairių hormonų pagalba jau dalyvaujant endokrininei sistemai:


Belatakės liaukos:1. Kankorėžinė liauka 2. Hipofizė 3. Skydliaukė
4. Užkrūčio liauka 5. Antinksčiai 6. Kasa 7. Kiaušidės 8. Sėklidės

Visos endokrininės sistemos dalys yra glaudžiai susijusios ir valdomos nervų sistemos, tačiau ir hormonai turi grįžtamąjį ryšį, jie veikia ir nervų sistemą.


Stipriai supaprastinus, mūsų organizmo principinė schema  atrodytų taip:

Zmogus-schema.jpg

Žmogaus organizmą, tą biorobotą-mėsmalę  galima suskirstyti į  keletą lygių – sisteminį, organinį-audinių ir t.t. – schemoje jie pažymėti skirtingomis spalvomis. Gyvybei palaikyti kieviename  lygyje būtini tam tikri  cheminiai elementai, kurie priešybių vienybės dėsnio irgi padalinti į dvi priešingas stovyklas - anabolikus ir katabolikus.

Tam, kad gydyti žmogų, reikia mažų mažiausiai būti ... dievu.

Iš tikro galima tik pasistengti suderinti organizmą, tai yra pašalinti sutrikimus tos biodvasinės lėlės  konstrukcijoje. Kiekvienas iš mūsų turime  biologinį robotą ir savąjį Aš. Kai kas  save asocijuoja tik su pirmuoju, :) kuris sukonstruotas gal ir sudėtingiau už dulkių siurblį ar indaplovę, bet visgi pagal žemiškus ir dar suvokiamus principus. Kai perkate kompiuterį arba net gana paprastą buities prekę, prie jų visada randate instrukciją kaip su ta preke, tai yra mechanizmu, elgtis. Kai gimstate, tokios instrukcijos niekas niekam neduoda. Ją turite susirankioti intuityviai ar proto pagalba patys iš aplinkos. Šio proceso pradžia labai panaši į aklų kačiukų griuvinėjimą greta šiek tiek daugiau žinančios mamos. Pradžioje už jus rankioja tėvai, po to, jei nesusergate amžinuoju televiziniu meningitu, jau kapstotės patys.

Kuo toliau, tuo procesas lengvėja ir ima aiškėti to bioroboto veikimo principai.

Biologinio roboto funkcionavime aktyviai dalyvauja ir savasis Aš. Savojo Aš problemų veidrodis yra mūsų galva. Kiekviena teigiamai neišspręsta neigiama gyvenimo situacija, susijusi su tuo Aš, tampa chroniška ir palieka žymę mūsų smegenyse, kurių atskiros dalys yra surištos su atitinkamomis organizmo vietomis. Jei neišspręsta problema fiksuojama kurioje nors smegenų dalyje pasąmonės lygmenyje, organizmo vieta, su kuria ši smegenų dalis susieta, funkcionuos blogai – jos valdymas bus neteisingas. Kitaip sakant, turėsime lokalų sutrikimą, kuris laikui bėgant gali pasibaigti ir blogiausiu – onkologine liga, infarktu ar insultu. Stiprios emocijos,  ir visai nesvarbu kokios – teigiamos ar neigiamos, fiksavimas smegenyse  gali įvykti ir nedalyvaujant sąmonei. Pavojingos ne tik stiprios neigiamos emocijos, bet ir stiprios teigiamos. Tai sąlygoja priešybių vienybės dėsnis. Gamta neskirsto ir nevertina, jai svarbi tik fazė ir amplitudė, o požiūris į jas – ne. Tuo galima paaiškinti ir mažų vaikų sunkias ligas – jų stiprios jausminės reakcijos fiksuojamos  taip pat, kaip ir suaugusių, tik vaikų reakcija į aplinką yra kur kas stipresnė, nei suaugusių, nes srovės juose teka kur kas stipresnės.

Prisiminkite save kaip reagavote į pirmą kartą pamatytą jūrą, Senelį Šaltį ar ilgai lauktą dovaną. Už lango naktį į namo sieną besitrinanti šaka vaikystėje galėjo sukelti visai neadekvačią jūsų reakciją – kilusi stipri baimė galėjo būti „įrašyta“ smegenų atmintin ir vėliau pasireikšti kokiu nors organizmo sutrikimu. Todėl saugokime vaikus nuo per daug stiprių emocijų – tai kur kas svarbiau už vitaminus, šiltą apklotą ar žaislą. Nereikia didelių katastrofų, kaip nereikia ir didelių švenčių.

Tik mažos šventės gyvenimą žmogaus padaro laimingu.

Sunkios vaikų ligos prasideda dažniausiai lokaliai – gyvenom, buvom laimingi ir šast – augliukas ant plaučių. Kad tokie reiškiniai būtų retesni, labai svarbus besilaukiančios motinos elgesys su garsu – tuo metu vaisiaus pagrindinis informatorius ir smegenų programuotojas yra garsas – regos nėra, šiluma ta pati, skonis irgi, o lytėjimas ribotas. Jei besilaukianti mama sudalyvauja triukšmingame vakarėlyje su trankia muzika, jos viduje sėdinti mažylis nesupranta, jog tai kažkieno gimtadienis ir muzika, turėjusi pradėti supažindinti su pasaulio privalumais, ima jį daužyti perkūnais. Reikia neužmiršti, kad bet koks neatsargus mamos elgesys yra fiksuojamas ir vaisiaus smegenyse. Ne veltui gyvūnai, besilaukdami palikuonio, slepiasi į atkampias vietas ir pasirodo pasauliui tik tada, kai jau palikuonys būna ūgtelėję ir šiek tiek su aplinka apsipratę.

Jei žmogus per gyvenimą išvengs labai stiprių stresų ir išspręs visas, jo supratimu, neigiamas situacijas, bet visai sudarkys netinkama mityba (truks cheminių elementų) savo medžiagų apykaitą, tuomet liga organizmą apims globaliai ir senatvėje pakaks iš pažiūros nestipraus stresinio veiksnio, kad liga taptų fatališka.

Toks jau tas gyvenimas, už emocijas jame mokame juo pačiu.

Grįžtame prie minėtų organizmo lygių. Daugiausia dėmesio skirsime ląsteliniam, nes visi kiti – nervinis reguliavimas, neuro-endokrininis reguliavimas, dirba tam svarbiausiam ląsteliniam lygiui, kuriame yra gaminama organizmui energija. Nebus energijos – nefunkcionuos ir kiti lygiai. Nevyks  procesai nei sisteminiame ar organiniame, nei  ląstelės branduolyje. Bet kokiai žmogaus veiklai – dvasinei ar fizinei, reikalinga energija.

Ląstelė sudaryta taip, kad ji gauna energiją beveik lygiai taip pat, kaip ir dulkių siurblys, įjungtas į rozetę – irgi iš elektros srovės (nors ir nematomos, nejuntamos mums), tik ji elektros srovę ima iš molekulių cheminių jungčių, kurios pakliūna iš maisto į organizmą. Praėję virškinimo traktą ir pakliuvę į kraują, nukeliauja iki ląstelių, skyla į smulkiausias sudedamąsias dalis. Tų cheminių jungčių irimo metu atsipalaiduoja energija ir, su tam tikrų pernešėjų pagalba, elektronai, protonai perduodami į kvėpavimo grandines, kurios yra ląstelių mitochondrijose. Organizme vysktančios reakcijos yra fotocheminės, todėl būtinas jų komponentas yra infraraudonasis spinduliavimas. Apie jį plačiau straipsnyje "Magiškasis bangos ilgis".

Žmogus yra biorobotas, kurį maitina... elektra.

Šios energijos tekėjimas iš viršaus žemyn ir yra gyvybė.

Viskas, kas gyva – minta elektros srove. Šiai srovei nustojus tekėti, ląstelė miršta. Tačiau gamta gudri ir, tarsi žinodama, kad žmogus gali elgtis neapdairiai, sukūrė tiek atsarginių kompensacinių veikimo variantų, jog šis biorobotas veikia pakankamai ilgai net ir pildamas į skrandį cheminių jungčių šaltinius nevisai tinkamus gyvybei palaikyti. Ląstelė energiją eikvoja savo funkcijoms: specifinei biosintezei, raumenų susitraukimams, nervinio impulso perdavimui, homeostazinių konstantų (tai, kas  organizmui sudaro galimybę gerai jaustis ir nesirgti) palaikymui... Ir visam tam reikalui būtina energija. Energija gaunama iš maisto substratų. Ji organizme gali būti gaunama einant „vertikaliu“ ir „horizontaliu“ keliu (tai tik sąlyginis susitarimas). Kas tai yra „vertikalus“ energijos gavimo kelias? Tai standartinis kelias, nuo kurio prasideda bet koks ląstelės aprūpinimo energija aiškinimas. Įėjimą į ląstelę, skirtą gliukozei, jį sutartinai irgi vadiname „vertikaliu“ įėjimu.

Štai taip atrodo ląstelė:

lastele.jpg

Mums ląstelėje svarbiausi yra du sektoriai: citoplazminis sektorius – citozolis ir sektorius mitochondrija. Kodėl svarbiausi? Todėl, kad pats efektyviausias energijos gamybos būdas ir vyksta tose mitochondrijose Krebso ciklo metu ir kaupiant ATP (adenozintrifosfatą). Tai toks be atliekų energijos gamybos būdas, kai iš vienos gliukozės molekulės gaunamos 38 ATP molekulės.

O štai patogiai įsitaisęs „lopšyje“ ir pats  „kūdikėlis“, kuriuo paremta visa mūsų organizmo sveikata ir jėga:

Mitochondrija.jpg

Mitochondrijos – tai mažos elektros stotelės, kurios su deguonies pagalba iš gliukozės  gamina energiją ląstelei, mums ir mūsų tėvynei (juk po to iš tikro energingai dirbame jai :) ). Ta energija iš mitochondrijos iškeliauja ATP (paveikslėlyje ji tokia ekologiškai žalia) formoje. Tos žalios energijos gamybos metu susidaro laisvieji radikalai (jie paveikslėlyje nuraudę iš gėdos ar kuklumo). Oficiali medicina juos visaip keikia, tačiau mūsų nuomonė apie juos šiek tiek kitokia. Kodėl – suprasite vėliau iš minčių, suklotų į šį straipsnį.

Tie geltonieji „debesėliai“ nuo I iki V – tai baltymų kompleksai elektrono pernešimo grandinėje vidinėje mitochndrijos membranoje. ATP, sukurta paskutiniame V „debesėlyje“, iš matrikso per  vidinę membraną (mėlynas plyšys) keliauja link ląstelės išorinės membranos ir įveikusi ją pakliūna į ląstelės citoplazmą. Baltymų kompleksai I ir III atiduoda elektroną deguoniui ir šis tampa „superkietu“ – laisvuoju radikalu, aktyviąja deguonies forma – superoksidu. (Pasaulyje žinomas rusų gerontologas akademikas Skulačiovas mano, kad šis superoksidas ir yra mūsų ligų ir senėjimo pagrindinė priežastis. Jis yra sukūręs sintetinę medžiagą, kurią jo kolegos vadina „Skulačiovo jonais“. Manoma, kad su šios medžiagos pagalba galima apraminti tą „superinį“ oksidą). Matrikse biocheminių reakcijų metu susidaro  dar ir stipriai reaktyvios molekulės – vandenilio peroksidas.  Jei iškeliavęs iš mitochondrijos, superoksidas ir vandenilio peroksidas susikaups ląstelėje, jie pridarys daug negerų dalykų mums. Pavyzdžiui, jei tai bus nervų ląstelė, gali prasidėti reiškiniai, kuriuos medicina vadina Parkinsono liga (drebu, drebu ir dar noriu) arba Alzheimeriu (–Žinau, kad šlapinimosi organas buvo plaukuose, – dūsauja diedukas, ranka graibydamas galvos plaukus).

Grįžkime prie „vertikalaus“ įėjimo. Gliukozė, pakliūdama į citoplazmą, jau pradeda oksiduotis. Citoplazmoje ji oksiduojasi iki piruvato ir toliau ji turi galimybę keliauti  „vertikaliu“ keliu (maksimaliai „nugraibant grietinėlę“ nuo jos ir pagaminant iš vienos gliukozės molekulės 2 ATP molekules) ir toliau likučiams pereinant į „horizontalų“ kelią. „Vertikalus“ kelias tai perėjimas iš piruvato lygio į Krebso ciklą, prasukant piruvatą jame du kartus, nes piruvato yra dvi molekulės, ir gale suveikia tie fermentai, tos dehidrogenazės, kurios nuima nuo trikarboninių rūgščių vandenilį (protoną) ir elektroną, ir perduoda juos į kvėpavimo grandinę.

Kvėpavimo grandinė yra mitochondrijos membranoje. Ten ir pagaminamas-sukaupiamas pats didžiausias ATP kiekis. Pagrindinis srovės generatorius ir akumuliatorius  yra mitochondrijos membranoje. „Vertikalus“ įėjimas leidžia praeiti visas gliukozės degradavimo stadijas iki pat  maksimalaus ATP energijos gavimo.

Visos plonybės kaip tai vyksta nėra svarbios, svarbiausia žinoti, kad „vertikaliame“ kelyje yra du sektoriai – anaerobinis (be deguonies) arba kitaip dar vadinant – citoplazminis, ir aerobinis (dalyvaujant deguoniui) arba kitaip dar vadinant – mitochondrijinis. Šių dviejų sektorių principinis skirtumas: citoplazminis sektorius daug senesnis sektorius ir leidžia ląstelei gauti energiją ATP formoje labai neekonomiškai, bet be deguonies, tai yra bet koks organizme sugriuvimas pasibaigia citoplazminio, glikolizinio, bedeguoninio energijos būdo gavimo įjungimu.

Kada „šis vertikalus“ kelias bus aktyvuojamas?

Atsakymas: kai gliukozės produkto piruvato pakliuvimas į mitochondriją dėl įvairių priežasčių bus neįmanomas arba procesai mitochondrijos viduje bus sugriuvę (viena iš priežasčių, pavyzdžiui, gali būti membranų laidumo pokyčiai dėl lipidų santykio pasikeitimo jose). Kaip matome organizmo problemų sprendimo spektras dar labiau susiaurėja – iki mitochondrijų lygio.

Jei į mitochondriją nepakliūna piruvatas, tai toliau jam išėjimas tik vienas (tam, kad grandinėje tekėtų srovė ir būtų palaikoma gyvybė), nes galutinis produktas negali kauptis, kitaip jis tampa kamščiu. Kas tai yra kamštis srovėse? Tai galutinis reakcijos produktas – tas tikslas, kurį bando pasiekti energijos kaupimo procesas. Mitochondrijoje tai bus ATP. Glikolizėje irgi ATP, bet galutinis substratas, kuris galėtų toliau oksiduotis mitochondrijoje (o ji dėl įvairių priežasčių sugriuvusi), bus šiuo atveju piruvatas. Ir tam, kad šį kamštį nuimti, organizmas sugalvojo gudriai – jis piruvatą verčia į laktatą. Taip srovė nukraunama ir gali toliau būti vėl į procesą paduodama gliukozė, sintetinama dar viena ATP molekulė, o laktatas (virtęs iš piruvato) keliauja į kepenis į gliukoneogenezės procesą, kuriame jis regeneruojamas vėl į gliukozę, o ši jau keliauja ten, kur organizme jos reikia.

Štai tokiu būdu ir keliu  organizmas nuima šį kamštį. Gaunasi toks mažasis ratas. Ir tokia organizmo laktatacidozė yra ne problema organizmui, o kompensacijos būdas, nors šiam procesui įsivyravus jis tampa daugelio susirgimų priežastimi, kurių galutinė stotelė yra baubas, populiariai vadinamas bendriniu vardu – vėžys.

Aiškinamės „vertikalųjį“ energijos gamybos būdą toliau. Piruvatas, pakliuvęs į mitochondriją, dalyvauja Krebso cikle, tai yra eina per eilę tarpinių reakcijų, kurių metu susidaro visa eilė intermediatų (tarpinių chem. produktų). Šie intermediatai tik vadovėliuose nupiešti, kad keliauja ratu. Tikrovėje yra toks sultinys, kuriame yra krūva intermediatų – Krebso ciklo produktų, krūva fermentų, kuris kiekvienas katalizuoja (greitina) jam skirtą reakciją, nuimdamas nuo jos „grietinėlę“ – NADH (nikotin-amid-adenin-denukleatidą)  dehidratuojant vieną iš Krebso ciklo  trikarboninių rūgščių. Toliau šis atstatytas substratas nikotin-amid-adenin-denukleatidas NADH+ pasiima vandenilius ir perduoda juos... Bet prieš tai reikia pasiaiškinti kvėpavimo grandines. Kas tai yra kvėpavimo grandinė?

Mitochondrijos kvėpavimo grandinė bazuojasi ant vidinės mitochondrijos membranos ir susideda iš keturių pagrindinių kompleksų:

4-ATP-kompleksai.jpg

(Mitochondrijos piešinyje kompleksas 4 išskaidytas į du – IV ir V).

Į šiuos keturis kompleksus yra įvairūs skirtingi įėjimai ne tik iš Krebso ciklo, bet ir iš glikolizės variantų, kur irgi sintetinamas NADH.
Kvėpavimo grandinė tai toks universalus visų energijos prikaupusių glikolizės galutinių substratų surinkėjas, kurie išėjime iš mitochondrijos jau kaupiami ATP formoje.

Nyrame dar giliau jau į  elektrochemijos ir fizikos lygį ir žiūrime koks gi čia tų visų kvėpavimo grandinių mandrumas. O jis toks, kad visi keturi kompleksai išdėstyti pagal energetinius lygmenis iš viršaus į apačią. Kokiu būdu viena medžiaga gali paimti energiją iš kitos? Medžiagų elektronų poreikio keliu, tai yra kuo labiau oksiduota medžiaga, kuo ji labiau yra akceptuojanti, kuo labiau turi teigiamesnį krūvį (teigiamas krūvis tai  atomo branduolio protono analogas –, įkrautas teigiamai. Neigiamas krūvis – tai elektronas, įkrautas neigiamai).

Medžiagos gali būti redukuojančios ir oksiduojančios:

Redukuojanti oksiduojanti pora E'0   V
OH- + H+ H2O 1,35
1/2 O2 / H2O 0,82
Fe3+ / Fe2+ 0,77
fericianidas / ferocianidas 0,43
NO3- / NO2- 0,42
citochromas c0 / citochromas c6 0,25
methemoglobinas / hemoglobinas 0,17
KoQ / KoQH2 0,05
dehidroaskorbatas / askorbatas 0,08
fumaratas / sukcinatas 0,03
metileno mėlis0 / metileno mėlis6 0,01
alfa ketogliutaratas + NH4+ / gliutamatas – 0,14
oksaloacetatas / malatas – 0,17
piruvatas / laktatas – 0,19
glutationas0 / glutationas6 – 0,23
acetoacetatas / beta oksibutiratas – 0,27
1,3 difosfogliceratas / gliceraldehid-3-fosfatas + P1 – 0,29
licoatas / dehidrolicoatas – 0,29
NAD+ / NADH + H+ – 0,32
NADP+ / NADPH + H+ – 0,32
piruvatas + CO2 / malatas – 0,33
H+ /   1/2 H2 – 0,42
O2  /  O2- – 0,45
alfa ketogliutaratas / sukcinatas + CO2 – 0,67
piruvatas / acetatas + CO2 – 0,70

Visos medžiagos turi būti analizuojamos tokiu požiūriu: kas ji, elektronų donoras (minuso ženkliukas prie medžiagos ir neigiamas potencialas) ar ji elektronų akceptorius –  medžiaga, panaši į atomo branduolį, teigiamo krūvio ir turi poreikį elektronui (pliuso ženkliukas prie medžiagos ir teigiamas potencialas) ?

Srovė gali tekėti tik nuo minuso link pliuso.

Čia ir vėl pasireiškia priešybių vienybės dėsnispotencialų skirtumas traukia vienas kitą. Kuo didesnis skirtumas tarp oksidacinių (deginančių) ir redukuojančių (atstatančių) potencialų, tuo geriau vyksta oksidacinė-redukcinė reakcija į vieną pusę. Ir čia yra labai įdomus momentas, schemoje, ketvirtame komplekse, kuris susietas jau su deguonimi, galutiniu elektronų akceptoriumi, tuo degikliu, į kurį suverčiama visa elektronų srovė. Kodėl taip pavojingas  reiškinys, vadinamas hipoksija? Todėl, kad jo metu nėra to „magneto“, kuris traukia į save elektros srovę (elektronų srautą) – deguonies. Sistemoje nėra energijos ir sistema nustoja veikusi, audinys miršta ir vystosi audinio nekrozė, infarktas, išemija, insultas...

Schemoje, ketvirtame komplekse oksidacinis-redukcinis potencialas ties deguonimi yra +815 mV. Viršuje, pirmame kvėpavimo komplekse  įėjime oksidacinis-redukcinis potencialas –305 mV. Matote koks skirtumas? Dar aukščiau, iki tol, kol pakliuvo į mitochondrijos kvėpavimo grandinę, potencialas dar neigiamesnis, dar labiau elektrodonoriškos molekulės. Ir štai dėl to, kad nebūtų žaibų organizme, ir, kad organizmas pats savęs nesunaikintų, nepramuštų savęs kaip kondensatorius, vyksta laipsniškas elektros srovės įtampos mažinimas, su tarpine, švelnia ATP energijos gamyba.

Pirmame komplekse įtampa sumažėja nuo –305 mV tik iki +40 mV, o ne iki  +815 mV. Ir šis potencialų skirtumas yra išsaugomas jau cheminėje – ATP formoje. ATP nėra kažkokia ypatinga „super-puper“ molekulė, kuriai reiktų melstis. Tai viso labo tik energijos akumuliatorius, didelio efektyvumo cheminė jungtis, kurios galingumas nusakomas potencialo kritimu pirmame kvėpavimo grandinės komplekse. Protonus ir elektronus į šią grandinę pristato NADH. Kur susidaro NADH? Glikolizės grandinėje, citoplazmoje, Krebso cikle. Pirmasis kompleksas yra tas priėmimo punktas, kuris priima tai, kas buvo sukurta citozolyje, citoplazmoje.

Žvelgiame iš ko susideda tas pirmasis kvėpavimo grandinės kompleksas? Jis susideda iš geležies-sieros baltymų ir FMN (riboflavin-5′-fosfatas). Kam mes taip skrupulingai analizuojame iš ko jis susideda? Todėl, kad, jei nebus konstrukcijoje tų grandžių, iš kurių ji turi susidaryti, ji neveiks. Jei ji neveiks, srovės čia neįeis ir srovė grandinėje nutruks, ląstelės energetika kris. Jei organizmas negaus jų iš maisto virškinimo trakte, jis bus priverstas juos imti iš audinių – tam, kad išgelbėti organizmui gyvybę. Ką ims? Geležį ir tada organizme bus nustatyta anemija. Sierą – tai visas jungiamasis audinys, venos, oda, plaukai, bet kurios baltymų molekulės, kurios destabilizuojamos disulfidinėmis jungtimis (imuninė sistema). Tokiu būdu, jei įvyksta avarija pirmame komplekse, ląstelė gyvena savo gyvenimą (nervų sistema jai, tai kaip mums dievas – ji jo nemato, nepažįsta ir nežino. Ji „mąsto“: – Įdomu, ar yra ten debesyse smegenys? Mes čia gyvename, oksiduojam substratus, mes turime Krebsą, glikolizę, o kas tai yra nervai ir CNS, tai tikriausiai yra išsigalvota, tikriausiai tai religija tokia :) ) Ir todėl ląstelės iš organizmo viską ims, ko joms trūksta, visai negalvodamos – organizmas  žus, sirgs dėl to ar ne.

Sekantis variantas schemoje – antrasis kompleksas, jis šiek tiek žemesnio potencialo. Jo įėjime yra jau +30 mV ir jis patenka į trečią kompleksą. Pernešėjas į jį yra medžiaga ubichinonas. Tai dabar viešai labai garsiai reklamuojama medžiaga kofermentas (koenzimas) kodiniu pavadinimu Q-10. Jį daugiausia vartoja, esant širdies susirgimams. Prie ko čia širdies susirgimai? Šiaip sau? Ne, tiesiog pamatė jo efektyvumą, ėmė vartoti ir sudievino. Visoms ląstelėms, kurios turi mitochondrijas, reikia ubichinono (Q-10). Tai nespecifinė medžiaga, kurios trūkstant, suluš jau du kompleksai – pirmasis negalės perduoti, ir antrasis taip pat. Ką daro antrasis kompleksas? Kodėl minėta buvo, kad Krebso ciklas nėra ratas, kuriame yra kažkokie įėjimai ir išėjimai? Reikalas tas, kad Krebso ciklo šėriku yra sukcinatas (gintaro rūgštis – va kur mėlynių fenomeno paslaptis :) ). Gintaro rūgštis irgi dabar yra stipriai išreklamuotas produktas. Tai ypač žino žmonės, kuriems reikia daug energijos – sportininkai ir kiti geležų kilnotojai. Žino ir tie, kurie užsiima antihipoksine terapija. Bet sukcinatas yra vienas iš Krebso ciklo intermediatų (tarpinių produktų) ir todėl šis intermediatas įeina į kvėpavimo grandinę iš karto į antrą kompleksą, aplenkdamas pirmąjį. Taigi, jei pažeistas ir nedirba pirmasis kompleksas, tai yra alternatyvus įėjimas į visą grandinę per antrąjį kompleksą, iš šono. Todėl, esant hipoksinėms būsenoms organime, vartojamas sukcinatas duoda gerus rezultatus, nes nebereikia sukti pirmojo komplekso, o išėjime vis tiek sintetinama ATP. Visas „vertikalus“ įėjimas per gliukozę tampa nebereikalingu, nes atėjo ... amber sukcinatas :).

Antro komplekso sudėtyje yra FAD (flavin adenin dinukleotidai) ir vėl gi geležies-sieros baltymai. Nesikartosim, pasakodami iš kur organizmas ims juos savo veiklai. Tai jau minėjom. Taigi kai gydytojas pasako diagnozę anemija ar kitą, pirminė priežastis jums turėtų būti aiški.

Sekantis kompleksas yra trečias. Trečiame komplekse potencialo kritimas yra jau nuo +30 mV tik iki +225 mV Svarbiausia žinoti ir suvokti koks turi būti skirtumas, kiti skaičiai gali būti sąlyginiai, svarbiausias – potencialų skirtumas tarp įėjimo ir išėjimo. Šiame komplekse jau dirba  citochromai ir vėl tas pats geležies-sieros baltymas. Esant hipoksijai, palaipsniui nustoja veikti pirmasis, po to antrasis kompleksai. Jeigu sistemoje yra kofermento ubichinono, tai sistemą kurį tai laiką maitina jis. Jeigu užtrūksta ir ubichinono šaltinėlis, tai ... viskas, daugiau ypatingų įėjimų į mitochondrijos kvėpavimo grandinę nėra.

Paskutinis perdavėjas į paskutinį ketvirtąjį kompleksą yra citochromas. Citochromas yra laisvas. Jeigu visi prieš tai buvę yra fiksuoti membranos viduje, tai citochromas yra laisvas ir keliauja, ir jis  membranos viduje yra sulaikomas dėka elektrostatinių jėgų – jeigu potencialų skirtumas yra pakankamas, jis sulaikomas membranoje, tačiau jei kyla energijos deficitas, kuris visada lydimas potencialo kritimo, galite manyti, kad gravitacija ant žemės dingo, viskas kas ant jos buvo, nuskrido į kosmosą, viskas. Štai taip. Tas pats ir su citochromu. Jei citochromas c dingsta, paskutiniame komplekse energijos  perdavimas nutrūksta.

Jeigu „išėjo šaibom“ visi keturi kompleksai, kas belieka? Koks energetinis aprūpinimas lieka? Atsakymas: gyvybės palaikymui lieka tiktai glikolizė.

Toliau apie glikolizę. Jeigu sugriuvo visi kvėpavimo grandinės kompleksai, ar deguonis dabar reikalingas? Dar viena gudrybė. Vienas iš paskutinių kompleksų gali priimti tiesiai laisvųjų radikalų tą deguonį, tai yra energiją gauti iš laisvųjų radikalų oksidavimo (čia tas momentas, su kuriuo mes nesutikome su oficialiais daktarais straipsnio pradžioje, kai kalbėjome apie laisvuosius radikalus. Kas įvyks su žmogumi, kuriame sugriuvę kvėpavimo grandinės ir dar užsuksime laisvųjų radikalų kranelį? Žmogus taps visiška gaišena. Vot tiap.) Laisvieji radikalai yra atsarginis energijos gavimo būdas, kai nebeveikia Krebsas, neveikia viršutiniai kvėpavimo grandinės kompleksai. Žmonės pakankamai ilgą laiką gali gyventi ir laisvųjų radikalų oksidacijos  dėka.

Jeigu sugriuvo viskas kvėpavimo grandinėje, tai deguonis tampa nebereikalingas.

Dabar pereikime nuo elektrochemijos lygio prie praktiškesnių dalykų.

Žmogus sėdi, nekvėpuoja, gerti nenori, valgyti nenori. Nieko nenori. Bet kažkaip gyvena. Taikiai, ramiai, visko bijo, tylus, apdairus, nesikeikia – maksimalus energijos taupymas. Gyvena glikolizės sąskaita. Glikolizės procese deguonis nereikalingas, glikolizėje nebegaminamas CO2, jei nėra angliarūgštės, nedirginamas ir neaktyvuojamas kvėpavimo centras, kvėpavimas tampa labai paviršutiniškas, kvėpavimui pakanka tik viršutinės plaučių dalies. Jeigu nėra geros dujų apykaitos plaučiuose, organizme augs  acidozė. Galima priversti tokį žmogų užsiimti „rebefingu“ ar kitokiu nors „fingu“ valios pastangomis, bet tai baigsis irgi niekuo, nes deguonis organizmui nebereikalingas. Kur jį dėti? Burbulus pūsti viduje ir po to garsiai persti? Taip, žinoma, kad žmogus bezdės, tik jau dėl kitų priežasčių, nes tuomet, kai išsijungia kvėpavimo grandinės mitochondrijose, aktyvuojasi anaerobiniai (bedeguoniai) rūgimo procesai. Procesas tampa panašus į tą, kuris vyksta vyno statinėje. Bet ir tokiu atveju dar žmogus kažkaip gali gyventi, jeigu galima tai vadinti gyvenimu. Veiklos jokios, nes nėra jėgų, tik orą gadina... :). Bet koks krūvis tokiam žmogui kančia ir išveda jį iš pusiausvyros – pabėgimas link troleibusiuko, sunkesnio maistkrepšio panešimas...

Nušokime dabar dar į kitą temą. Situacija tokia: ląstelės glikolizinės, pilna neoksiduoto substrato, mitochondrijos nedirba... prie tokių situacijų gali prisitaikyti tik tos ląstelės, kuriose labiausiai išreikštas glikolizės procesas. Deguonies nėra, rūgštu, o gyventi reikia... ir ląstelės, kurios prisitaikė gyventi tokiose sąlygose, atitinkamai, turi perduoti genetinę informaciją kaip išgyventi šiose rūgščiose ir tirštose sąlygose. Ką jos ims daryti? Pilna substrato, niekas neoksiduojama...

Žvelkite į schemą, viršuje įėjime į kvėpavimo grandinę potencialas -305 mV. Jeigu šis potencialas neįėjo į kvėpavimo grandinę, tai kur jis nukeliaus? Į audinius, į ląsteles. -305 mV ką reiškia? Tai reiškia elektronų perteklių, tai yra energosubstrato  perteklių, kuris buvo neišnaudotas.

Kada normalūs ir neišprotėję žmonės užsiveisia vaikus? Kai susikuria gerbūvį – namai, maistas, šiluma...ląstelėse lygiai taip pat, jos ima dalintis tada, kai yra pakankamai medžiagų, energijos ir ląstelė prisitaikiusi prie tokio gyvenimo. Ląstelės ima daugintis ir perduoti informaciją. Ir tame net yra nauda, nes besidalijančios ląstelės naudos tą perteklinę energiją ir žaliavas, kurios sukelia problemas. Tai vyks iki to laiko, kol nesunaudos visko. Bet maitinsis jos tuo metu išskirtinai tik gliukoze. Todėl, kad „vertikalus“ įėjimas – tai tik gliukozinis įėjimas. Iki „horizontalaus“ dar nepriėjome, analizavome kol kas dar tik „vertikalųjį“. Štai šioje vietoje apie „vertikalųjį“ ir baigsime. Dabar galite imti bet kurį skaudulį ar ligą ir analizuoti štai tokiu požiūrio kampu.

Pereikime prie „horizontalaus“ energijos gavimo būdo. Kaip jaučiasi žmogus, kai veikia „horizontalus“ kelias ir energijos, tai yra ATP prikaupiama tiek (iš vienos gliukozės molekulės gaunasi 38 molekulės ATP), kad susidaro kamštis ir žmogus jaučia energijos stygių? (Energijos tekėjimo tai juk nėra, nors jos prikaupta, kamštis) „Gudrūs“ žmonės prigamina coca-colos, tonikų, kavos ir sugalvoja apgauti organizmą, duodami jam ortofosfatinės rūgšties, kofeino ir t.t. Jei fosfatas pasirodė organizme, o kofeinas sužadino simpatinę vegetatyvinės nervų sistemos dalį, tai organizmas supranta, kad galima toliau ATP sintetinti – tol, kol pilamas ortofosfatas. Bet organizmo ATP „sandėliai“ riboti, o ji neeikvojama. Kas tada pasidaro? O gi srovė ima tekėti priešinga kryptimi. Kas tai yra „atvirkštinė“ srovė? Tai toks procesas, kai prigaminta pakankamai ATP, ji neišnaudojama, o gliukozės daug, jos nebereikia ATP gamybai. Ir štai tada gliukozė organizme imama kaupti. Toks procesas organizme vadinamas gliukoneogeneze, kurio metu gliukozės perteklius verčiamas į glikogeną, šio proceso metu ir panaudojamas ATP perteklius. Kai sumažėja „sandėliuose“ ATP, srovė vėl gali tekėti oksidavimui kvėpavimo grandinėse. Gliukoneogenezės metu ATP skaidoma į ADF ir fosfatą.

Kas būna, kai  žmogus su neveikiančiu kokiu nors kompleksu kvėpavimo grandinėje geria coca-colą ir kitus „sveikatinančius“, aktyvuojančius tirpalus, parduodamus padėklais supermarketuose kartu su alumi ir kitais skystais energosubstratais, kurių nereikia virškinimo sistemai skaidyti? Kai įpila žmogus fosfato į organizmą ir srovė schemoje teka iš viršaus žemyn, tai anaerobinis gikolizės procesas  dar labiau stiprinamas. Glikolizė gali vykti tik iki piruvato ir virsti į laktatą, ko pasekoje  žmogus iš lėto tampa acidoziniu.

Bet kurie stimuliatoriai atveda prie to, kad sroves jie paleidžia, bet ATP niekur nenaudojamas ir lieka vienintelis būdas išnaudoti ATP apie kurį šiek tiek detaliau:  trečdalis ATP energijos sunaudojama transmembraninių potencialų palaikymui, net ir tada, kai žmogus guli ir žiūri į lubas, arba į mirgantį hipnotizuojantį TV ekraną, judindamas tik nykštį ant valdymo pultelio. Tačiau, kad gyvenimo srovės tėkmė nenutrūktų, potencialas nuo membranų turi būti nukraunamas, tam, kad naudotųsi ATP ir nesusidarytų energetinis kamštis. Štai tada žmoguje pasireiškia toks įdomus reiškinys, kuris šiaip jau vadinamas isterija – moteriškė ar vyriokas rėkia ir kabinėjasi prie aplinkinių be aiškios priežasties. Kodėl taip elgiamasi? Todėl, kad po to, kai žmogus išsirėkia, jis geriau jaučiasi – srovė juk  ima tekėti ir geras gyvenimas vėl  tęsiasi (nors kai kada ir su mėlynėmis veido srityje). Įvyksta nervinio impulso iškrova, perkrovimas, ATP vėl atstato, vėl perkrovimas ... ir taip iki begalybės. Štai ir rėkia tokia isterikė moteriškė ant savo vyro nuolat, reikia ar nereikia. (Vyrai! Leiskite moterims išsirėkti, nuo to jos tik sveikėja :) )

Yra ir dar kitas variantas, kuriame ATP sunaudojama, nors nieko neveikiama. Ir šis variantas ne mažiau populiarus, nei pirmasis. Pirmuoju atveju dar nors rankomis mosikuojama, po ko einama pas psichoanalitikus ir aiškinamasi ar ne per daug išreikštas PMS, prašoma išrašyti žolyčių ar antiantianti..., nes moteriškė tapo tokia verksniukė, visai nelaiminga ir nemylima nei tėvynės, nei nuosavojo nuolatinio gyvenimo palydovo (vyrams pirmuoju atveju, beje, nusikrauti ATP padeda... keiksmažodžiai – varykit bralyčiai, varykit,  gal sveikesni būsit). :)

Antruoju atveju fizinės veiklos – absoliutus nulis. Psichinės taip pat. Vyras kaip ąžuolas, kiaušiniai kaip giliukai, pilni gyvybės syvų, bet  mandagiai guli lovoje, akis įbedęs į vieną  tašką ...

Visos biocheminės reakcijos vyksta dalyvaujant šilumai. Ji arba oksidacijos metu išskiriama, arba redukavimo metu sunaudojama (egzoterminės ir endoterminės reakcijos). Tai štai -  tai šilumai pagaminti irgi reikia ATP.  Kas bus su žmogumi, kuriame užkišti visi energetiniai kanalai, žmogus prisivalgęs, sotus,  nejuda, patenkintas, ir viską turi – malūnsparnį, vilą Kanaruose, krūvą darbuotojų, sėkmingai dirbančių už jį ir uždirbančių jam dar daugiau popierinių ekvivalentų? Toks žmogus įkris į gilią... depresiją.

Ir vaikšto, tiksliau važinėjasi storaračiais džipais tokie nusiverslinę nesveikaton  verslininkai į „sveiko žmogaus“ neurologines ir kitokias klinikas pas nusipelniusius ir labai habilituotus  mokslų daktarus, kad šie išrašytų receptą paskutiniam farmacininkų klyksmui, kurį farmgigantas sintetino ne vienus metus su tikslu depresuojančiam verslininkui padėti išleisti kišenę spaudžiančius pinigus, kad pradėtų šis vėl aktyvesnę veiklą naujai jų sukaupimo procedūrai, tik šį kart vėl jau pats, o ne su samdomų darbuotojų pagalba. Bet gali su lygiai tokia pačia sėkme nukeliauti toks žmogus ir pas veterinarą. Veterinarai irgi gydo, ir kartais sėkmingiau už žmonių daktarus.

Depresija – tai nustojusi tekėti gyvenimo srovė tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Nors žmogaus organizmo sandėliuose substratų iki soties (verslininkas ryja papildus, geria morkų ir  Noni sultis, o  apsiperka tik sveiko maisto skyriuose), ATP prigaminta, srovės neteka. Tokiam žmogui mieguista visą dieną, jam nieko nesinori veikti (nervų sistema atjungta), juntamas nuovargis, nors lyg nieko sunkaus ir nekilnojama ... Galvon sulenda mintys „tipo“: gal žolių kokių pagert? O gal susiverst naujos generacijos aludarių pasiekimą? ...

Tokio žmogaus ląstelės gi nežino kokie jų  dievo ketinimai (gal jis sumąstė, kad ši civilizacija nesivystys toliau, neeikvos toliau savęs aktyviai). O ląstelėm gi reikia kažką daryti, jos gi tamsoje, ramybėje. Na ir pradeda tada jos užsiimti kaupimu, tai yra tą plaukiojantį donorą elektrosubstratą reikia polimerizuoti, sujungti į ką nors, tai yra vėl gi užsiimti biosinteze. Tam vėl gi eikvojama ATP, srovės nusikrauna ir žmogus nubunda tokiame lengvučiame deficituke – truputuką išnaudojo, vadinasi, biosintezei. Nubudo. Lyg geriau, alkiukas nedidukas pasijuto. Pavalgė ir ... vėl užsimanė miego... ir kol jis energijos ATP depo neiškraus darbuose su sniego lopeta arba kameroje-karceryje be maisto, tol jis ir kiurksos depresijoje (kokias gydymo aukštumas pasiektų neuropatologai, jei jie žinotų tokius vaistų pavadinimus, kaip „lopeta“, „plūgas“ „kauptukas“, „malkaskaldis“ „šienapjūtė“ ...)

Ir svarbiausias momentas šiose depresiškai choleriškose vingrybėse : abiem atvejais žmogus ... tunka. Antruoju atveju labiau, nes eina ne rėkti ir mėlyniuotis, bet miegoti. Šiuo atveju ir vėl pasileidžia gliukoneogenezės procesas, kurios metu gliukozė bus verčiama į glikogeną, o kai ir glikogeno sandėliai bus pilni, kur keliaus? Į riebalus. O riebalai – tai tinkamiausia medžiaga kaupimui, kur 4, o kur 9 kilokalorijos. Riebalai energetiniu požiūriu du kartus talpesni už baltymus ir angliavandenius, ir priedo nehidrofiliniai (jiems nereikia vandens). Gliukoneogenezė vyksta gerai tik tuo atveju, jei kepenys dar nesudarkytos pačios aukščiausios rūšies brendžiuko ar kitų gyvenimo privalumų. Tada gliukozės kiekis kraujyje išauga, kažką negero gliukoneogenezės proceso savininkas pats įtardamas ar po geros kaimynės patarimo, nueina pas šeimos gydytoją, šis paskiria padaryti kraujo tyrimą, sulaukia atsakymo, o  jame ... nagi tas pats cholera  cukrus, apie kurio perteklių čia tas paklodes ir rašome.

Toliau belieka numindžiota klasika – džiugi frazė gydytojui ir nelabai džiugi pacientui: „antro tipo cukrinis diabetas“. Toliau tabletytės, insulinukas, injekcijos ... Ir visi turi darbo – gana voliotis ant sofos, laikas matuotis cukraus kiekį kraujyje ir badytis. Regis, visai neblogai tie gliukozės kiekį kraujyje mažinantys vaistai – mažiau baltymų glikozės, mažiau neuropatinių, kraujagyslių susirgimų ateityje, bet priežastis iš tikro tai juk nepašalinta? Priežastis pasirodo kur kas giliau, o kapstytis „lopeta“ po pacientą nenori ne tik tas verslininkas, bet ir gydytojas.

Lig šiol aptarinėjome apie tą makrobiologinį robotą, kurį turime kiekvienas, minimum vieną, kai kas namie turi ir daugiau, kuriuos gali irgi valdyti, ir kartais netgi daugiau, negu save :) . Bet yra dar ir mikrobiologiniai robotai. Jų mechanizmas lygiai toks pats. Įsivaizduokite, kad ši substratų mėsmalė, kurią aptarinėjome, yra pas mus ir dar yra pas mūsų mažuosius brolius (-Apie ką jūs čia, rašytojau? –Apie bakterijas, skaitytojau, apie bakterijas :) ). Įsivaizduokite, kad gatve eina du biorobotai. Viename visi procesai normalūs –  srovės teka normaliai, vis substratai utilizuojami, šlapimas išteka su teigiamu oksidaciniu-redukciniu potencialu, tai yra sistemoje viskas yra oksiduota (suprask– sudeginta).

 O antrasis robotas – tai tas, kuris jau intensyviai naudojasi farmacijos pasiekimais – storas ir visko savyje turintis po  daug. Gatve jie eina ne šiaip sau – atsakingai  tėvynę valdanti partija juos pasiuntė į infekcijos židinį, ištirti ar tikrai ten yra infekcija. Vienas praeina kiaurai ir žvaliai laimingas sako, kad infekcijos nėra. Kitas vos atšliaužia prie sutartinio taško X ir išlemenęs trumputį „Yes“, krenta į komą. Pirmasis sako, kad infekcijos nėra, o antrasis net praktiškai, nors jau ne visai sąmonigai, pademonstruoja, kad mikrobų ten knibždėte knibžda. Žvelgiantys partijos atstovai nusprendžia, kad mikrobai tikrai yra ir jie daro labai didelę žalą valstybei ir jos šauniems gyventojams.

Muškit juos! – rėkia atsakingasis sekretorius, prezidiumas pritaria ir nelabai sveikos ministerijos ministeriai užsako pas farmacininkus tolimuose užsieniuose  visokių prabangių vakcinų, antibiotikų ir kitokių „gėrybių“  už mūsų visų pinigėlius iš  ir taip skurdaus ir praskolinto biudžeto.

Paanalizuokime tuos du biorobotus ir jų elgesį. Žmogus įsiurbė iš aplinkos mikrorobotukų į save. Jie įlėkė į vidų pas abu, o ten situacijos skirtingos. Trakto pradžioje pas abu stovi apsauginiai – druskos rūgštis skrandyje (2), kuri sunkiai praleidžia tolyn, taigi šiame etape  apie dauginimąsi ir kalbos negali būti – svarbu prasmukti, o toliau jau matysime. Dvylikapirštėje (3) vėl – baisus šarmas, ne iki dauginimosi... tik toliau, kai viskas daugmaž  stabilizuojasi, galima ramiai šiek tiek pasidauginti ir keliauti toliau jau didesne armada į kraują, kur balius bus jau triukšmingesnis.

O toliau reikalai klostosi pas abu biorobotus jau skirtingai. Pirmojo kraujyje laisvų donorų molekulių plaikstosi tik viena kita, tiesa, šiek tiek galima pasidauginti, bet rimto baliaus nesukelsi ir taboro labai nepagausinsi. Organizmas taip greitai viską degina, kad veikti šitam mikrokolektyvui jame nėra ką.

Antrojo roboto, kurio ląstelių mitochondrijos nesusitvarko su krūviu ir  kaupiasi organizme ATP perteklius, nes degimo nevyksta, kraujyje pilna nesuvirškinto faršo, kuris lenda per visus galus, o daugiausiai per išmetimo vamzdžius roboto apačioje, ant kurio jau gausiai puola musės ir kitokia gyvastis. Juk patogu jai, viskas dalinai apvirškinta, paruošta. Žodžiu, padorus balius „mikriukams“ visiems – ir viduje, ir išorėje.

Yra dar mažesni mikrobiorobotukai. Juos vadina virusais. Jie dar labiau įsigudrinę – jiems net savo dalies kūno nereikia, jie sulenda į ląsteles ir, jei ten yra pilna donoriško substrato, jie lengvai gali pradėti savo biosintezę, daugintis,  o toliau gripai ir visos kitos „linksmybės“ su kraujavimais, pūliavimais per visus biodvasinio roboto galus.

Bakterijos antrojo  bioroboto organizme gyvens iki tol, kol nesudegins visų substratų ir nepadarys žmogų švarutėliu, tokiu, kaip gimė daug metų atgal (žinoma, jei ligos metu padės didįjį šaukštą ilgam į stalčių ir ims valgyti tik kinietiškomis lazdelėmis). Bet dažniausiai scenarijus būna kitoks – širdagraužiui nuraminti, kad serga, ima nuo lentynos aviečių uogienės ar medaus, kabina didesniu šaukštu, o reikalams nepagerėjus, kviečiasi  medicinos daktarą į namus, kuris  išrašo penktos generacijos naujausią kompensuojamą antibiotiką su cinksinčia galūne -cinas.. Kas įvyksta toliau jau manau nesunku nuspėti – žmogus lyg ir „pasveiksta“ kuriam tai  laikui, bet liga neužilgo ir vėl sugrįžta, tik jau aršesnė, nes mikrobai prie penktos generacijos jau prisitaikė, o šeštosios dar niekas nesugeneravo. Be to, to „sveikimo“ nuo antibiotikų metu, yra pažeidžiamos ir šeimininko ląstelės (ypač kepenų), nes jos gi beveik tokios pačios, kaip ir tų mikrorobotukų. Tik kadangi jų yra daugiau, tai ir nespėja ta penkta generacija išdusinti visų, tačiau pakankamas jų kiekis visgi  iškeliauja kartu su šlapimu į unitazą, prieš tai padidinusios savo lavonais substrato (geležis, siera ir t.t. ) kiekį organizme ir apdaužę nuo -cinų pavargusias kepenis (jos – tai paskutinis utilizacijos taškas to, kas nebuvo audiniuose įsisavinta).

Šlapimo oksidacinis-redukcinis potencialas pas antrąjį biorobotą bus stipriai neigiamas, tai yra jame bus daug elektronų donorų, kurių tik ir laukia visokios chlamidijos, trichomonos, urea ir mikoplazmos ... Ir jeigu toks elektronais „sotus“ substratas liesis kiekvieną dieną, makroroboto laukia linksma kelionė pas šlapimo ir prostatos „monterius“, kurie darbuosis pirštu ir vėl tais pačiais antibiotikais ir giedos dažniausiai giesmę klasikiniu pavadinimu „Tepinėlis švarus“. O kas pasikeitė  medžiagų apykaitoje? Niekas. Pagijote iš esmės? Ne. Ką daryti? Toliau skaityti tai, ką čia skaitote su dar didesniu dėmesiu ir atsidavimu sau, bet ne „monteriams“.

Žmonės iš esmės yra tik dviejų metabolizmo tipų – tie, kurių organizme dega viskas greitai, ir tie, kurių organizme degimas vyksta lėtai. Tie, kurie degina greitai, jie neturi nereikalingo svorio, yra darbštūs, nuolat judėjime ir veikloje (dabar supratote frazės „darbas išlaisvina“ prasmę straipsnio pradžioje? Ir gudrus gi buvo tas daktaras Adolis, giliai kapstė :) ) Tokiems žmonėms susirgti yra labai sunku. Jie gali retkarčiais ir papiknaudžiauti maistu, jo kiekiu  ir ypatingų pasekmių nesusilauks. Jie suserga rimtai tik tada, kai persistengia ir sudegina ne tik substratus, bet ir ląstelių išorines ar/ir vidines membranas, kas pasibaigia autoimuniniu „karštu“ ir greitai besivystančiu vėžiu. Apie juos sakoma: „gyveno, dirbo dirbo ir staiga ...numirė. Toks geras žmogus buvo“

Tie, kurių metabolizmas lėtas, turi elgtis labai apdairiai – daugiau dirbti, mažiau valgyti  ir mažiau voliotis ant „tapčiano“. Šių žmonių metabolizmo nederėjimas galų gale atveda prie „šalto“,  rūgštaus ir ilgai besitęsiančio vėžio.

Infekcija negyvena ten, kur nėra kuo jai maitintis. Kaip Lui Pasteras per gyvenimą nečiulbėjo, bet gyvenimo gale visgi pasakė :

„Mikrobai – niekas, terpė – viskas“

Negyvens gi mikrobas ten, kur nėra ką jam ėsti. Todėl, jei žmogus nori nesirgti, pagrindinis jo uždavinys yra ne su mikrobais kovoti, o reguliuoti savo medžiagų apykaitą – metabolizmą taip, kad nesusidarytų maisto mikrobams.

Grįžkime prie „horizontalaus“ Krebso ciklo. Krebso cikle be gliukozės dar utilizuojamos aminorūgštys ir riebiosios rūgštys. Jos pakliūna per tarpinius Krebso ciklo produktus, per intermediatus, tada, kai žmogus maitinasi daugiau riebalais, nei greitaisiais (tie, kurie į kraują iš virškinimo trakto labai lengvai ir greitai įsiubiami) angliavandeniais (fruktoze, gliukoze, sacharoze ir ta aviečių uogiene :) ). Greitieji angliavandeniai dalyvauja  „vertikaliame“ Krebso cikle, riebalai – „horizontaliame“.

Kodėl? Todėl, kad fermentas, kuris perveda piruvatą  Krebso ciklan, į acetilkoenzimą A yra valdomas insulinu. Tai yra, kai tik į kraują bus įsiurbtas gliukozės kiekis didesnis, negu reikia homeostazei palaikyti, bus duodamas signalas kasai pagaminti ir išpilti į kraują insulino, kuris veikia į fermentą pervedantį piruvatą į Krebso ciklą, o tai iš esmės yra aktyvuojamas„vertikalus“ įėjimas, ir gliukozė  per piruvatą, aplenkdama ir neužsukdama laktatą, pakliūna iš karto į Krebsą, oksiduojasi ir toliau jau aiškinta aukščiau grandinė. Jei gliukozės kraujyje mažai – insulino gaminama mažai, ir jo aktyvumas limituotas NADH prisikaupimo, o daug yra riebiųjų rūgščių, tai tada vyksta įėjimas  per Krebso ciklo intermediatus  į mitochondrijos kvėpavimo grandinę jau „horizontalus“. Ir toliau riebiosios rūgštys  sudega energijai gaminti (nors riebalai deginami paskiausiai, sudeginus angliavandenius, amino rūgštis).


Rašyti komentarą >> Skaityti komentarus (36)
 
Apie ką perspėja traškantis megztinis
2012.02.19 HomoSanitus / Age
Žmogaus kūnas elektrinių krūvių požiūriu  yra neutralus. Tai sąlygoja makroskopinio elektro-neutralumo dėsnis, kuris sako: makroskopinio dydžio objekto bet kuriuo laiko momentu bendras teigiamų krūvių kiekis lygus neigiamų krūvių kiekiui. Netgi labai nežymus šios krūvių pusiausvyros pažeidimas sukeltų elektrostatinio potencialo atsiradimą. Įsivaizduokite sferinės formos gyvą ląstelę, kurios spindulys yra 0,1 mikrono (10-6  m). Pašaliname iš jos nedidelį kiekį K+ — 10-18 molio. Kaip pasekmė, ląstelės viduje susidarys neigiamų krūvių perteklius (10-18 nuo Faradėjaus skaičiaus, arba 0,965 x 105 x 10-18 = 9,65 х 10-14 kulonų). Įkrautos sferos su spinduliu r elektrinis potencialas  ψ vandeninėje terpėje nustatomas pagal formulę ψ = Q/εr, kur  Q – elektrinis krūvis, o ...
Kuo ypatingi aspirinas ir imbieras?
2012.02.11 HomoSanitus / Age
Daugelis esate girdėję, kad aspirinas skystina kraują ir vyresnio amžiaus žmonėms gydytojai skiria jo po vieną tabletę parai. Šio patarimo jie siūlo laikytis iki mirties. Nes jų manymu visų problemų su širdimi ir kraujagyslėmis kaltininkas yra per tirštas kraujas. Koks gi iš tikro yra aspirino poveikis, ir kuo jis pasibaigs ilgai jį vartojant. Artritas, žvynelinė, trombozė, serotonino ir katecholaminų perteklius, silpna kraujo ląstelių kilerių veikla, alergija, visų rūšių skausmai, PMS, širdies kraujagyslių ligos, uždegimai ... tai ligos, kurias įtakoja medžiagos, medicinoje vadinamos prostaglandinais (PG). Prostglandinai skirstomi į tuos, kurie: 1.Slopina uždegimus (PG1). 2.Skatina uždegimus (PG2). 3.Blokuoja PG2. (PG3). Normaliai funkcionuojančiame organizme prostaglandinų santykis turi...
 
Geras limfos tekėjimas - geros sveikatos palydovas
2012.01.11 HomoSanitus / Age
Kai senas indėnas nori išeiti  į amžinos medžioklės šalį, jis susiranda medį, atsisėda jame, nustoja judėti ir ima paviršutiniškai kvėpuoti krūtine... Apie 70 procentų žmogaus kūno masės sudaro vanduo. Vanduo, kad skatintų gyvybiškumą, kaip ir aplink mus supančioje gamtoje, taip ir mūsų organizmo viduje – turi nuolat tekėti. Kur gamtoje natūraliai švariausias vanduo? Šaltiniuose. Kas padaro vandenį tokiu? Tekėjimas, nuolatinis tekėjimas. Kas atsitinka, jei vanduo nustoja tekėti? Netekantis vanduo sudaro galimybę formuotis pelkei, kurios pats kvapas jau rodo, kad joje ima dominuoti irimo procesai. Analogiškai ir žmogaus organizme – kol vanduo teka, tol mes esame gyvybingi. Šiam procesui organizme lėtėjant, jame prasideda įvairios problemos. Kas tie  organizmo...
Šviesa, tamsa ir melatoninas
2011.12.18 HomoSanitus / Age
Kodėl sniegas baltas? Tam, kad surinktų nuo žemės...  saulės šviesą mūsų akims. Graži ta Lietuva. Žmonės irgi čia gražūs. Ypač moterys. Tik nervuoti jie čia kažkokie. Ir žudosi dažniau jie čia nei kitur. Garsūs daininykai dažnai čia apie debesis vis dainuoja. Nepatinka kartais jie visokiems andriukams, nes gal rojų danguje savo pilkuma užstoja. Ir iš tiesų, kas gi gero tuose debesyse? Tik saulę užstoja, ir dar šlapinasi ant mūsų jie čia per dažnai. Mažai mums tenka tos gęstančios žvaigždutės šviesos čia, prie Nemuno tų vingių. O atėjus trumputei vasarai saulėtai, daug kas savo akis dar ima slėpti po tamsiais akiniais. Nemažai žmonių (ir jų stipriai daugėja) akinius nešioja visą laiką, nes be jų gyvenimo ryškumo jau nebemato. Tėvų perduotas genetinis brokas ar civilizacinės...
 
Kalis ir radioaktyvus cezis
2011.06.23 HomoSanitus /
Pranešime aiškinamas žinomas paradoksas: nežymus audinių užteršimas radioaktyviuoju ceziu137 sukelia stipriai išreikštas audinių patologijas (širdies, inkstų ir kt.). Viskas sustoja į savo vietas, jei žinoma, kad kalis pasiskirstęs ląstelėje NEVIENODAI. Jis adsorbuojamas tam tikrose ląstelės struktūrose ir jo kiekis lokaliai išauga. Šiandien žinoma, kad tokioms struktūroms priklauso susitraukimo aparatas (cezis koncentruojasi mikrofibrilių, turinčių susitraukimo baltymą mioziną, M-diskuose) ir mitochondrijos. Radioaktyvus cezis137  pažeidžia tas struktūras, kuriose jis susikaupia, nors visumoje bendroji gautoji dozė gali būti ir nedidelė.
Ką bendro turi žylantys plaukai ir baltmė?
2010.11.27 HomoSanitus / Age
Pakankamai dažnas reiškinys, kai žmonėms ima vienaip ar kitaip ima keistis odos pigmentas ir ima ryškėti ant jos neegzistuojančių realybėje valstybių žemėlapiai. Tokiems žmonėms „protingi“ dermatologai dažniausiai paskiria kokį nors tepalą, ir neretai hormoninį, tačiau „valstybių sienos“ kaip plėtėsi, taip ir toliau jiems plečiasi. Kodėl taip atsitinka? Todėl, kad eilinį kartą gydytojas dairosi į medžius, kai tuo tarpu reikia žiūrėti į mišką – tik visumą matantis gali nuspėti kur šuo pakastas. Dažnas netradicinės medicinos žinovas gali pasakyti, kad organizmo detoksikacijai naudojamos klizmos su kavos tirščiais yra efektyvios, bet kur to efektyvumo šaknys žino retas. O veikimo mechanizmas slypi elektrochemijoje: nuodingus, tame tarpe ir sunkiųjų metalų, neigiamai...
 
Saka apie druskos rūgštį
2010.11.22 HomoSanitus / Age
Perkrauta lotyniškais ir tarptautiniais terminais gydytojo kalba, išversta į daugeliui suprantamą, neretai sukelia šypseną. Paprasti gydymo metodai neleidžia gydytojui išpuikti ir tapti nepakeičiamu. Tam, kad augtų pelnas, šiuolaikinė  medicina užkasa senus paprastus gydymo metodus arba apvelka juos naujais  įmantriais rūbais. Metodas ar cheminė medžiaga, kurių negalima užpatentuoti, šiuolaikinę farmaciją domina tik tiek, kiek galima tuo pasinaudoti kuriant naują patentuojamą. Daugelio chroniškų ligų atsiradimo priežasčiai nustatyti reikia nueiti ilgą paieškos kelią, kad atsekti kur yra pirminė kilusio susirgimo priežastis. Nėra greito ryšio tarp priežasties ir pačios ligos – tai ne tas atvejis, kai išgeriamas kalio cianidas ir numirštama. Kaip...
Ar verta vartoti Omega 3?
2010.11.09 HomoSanitus / Rūta S.
Nuo Guy R. Schenker, D.C. Gruodis, 2005 Mielas Gydytojau, Ne per seniausiai, po daugelio metų,  aš pirmą kartą  užėjau į sveiko maisto parduotuvę. Negaliu sakyti, kad buvau nustebintas to, ką pamačiau, bet reklaminės informacijos gausa privertė mane pasijusti taip, lyg  būčiau gundomas klasikiniais viliojančiais pažadais SALDŽIAKALBIO  PREKEIVIO, SIŪLANČIO VAISTĄ NUO ŠIMTO LIGŲ. Ketvirtadalis parduotuvės buvo užpildytas Sojos-Žudikės, kaip ji buvo garsiai pavadinta dėl galios užkirsti kelią ar net išgydyti kiekvieną žinomą žmonijos ligą. Viename parduotuvės gale buvo reklamuojamas Žvėris Fitoestrogenas, dainuojantis savo sirenos dainą apie gydymą  būklių, sukeltų estrogenų pertekliaus. Bet žaviausia daina ir šokis buvo atliekamas Omega 3 PNRR, dešimtmečio Pseudo-Mokslo...
 
Aliejų ir žuvų taukų mitai
2010.10.22 HomoSanitus / Rūta S.
Neretas, pasiekęs gyvenimo pusiaukelę, būna bent kartą jau patyręs reiškinį, kurį paprastai apibūdinant galima pavadinti apsinuodijimu maistu. Įdėmiau gyvenimą žvalgantys turbūt pastebėjo, kad šis apsinuodijimas būna ypač sunkus, kai suvalgoma sugedusios žuvies ar užvalgoma pasenusio maisto, kuriame buvo aliejaus. Visi gerai žinome koks „malonus“ pojūtis pasilieka burnoje, kai perkandamas sugedusio  riešuto branduolys. Kuo ypatingesnis apsinuodijimas sugedusiu riebalu, nei, tarkim, papuvusiu obuoliu? Tuo, kad riebalams, skirtingai nei medžiagoms, tirpstančioms vandenyje, pakliūti į ląstelę per membraną nėra barjero, tai yra jiems nereikia pernašos. Polinesočioji riebioji rūgštis prie savo laisvųjų jungčių prisijungusi ląstelei nuodingą cheminį elementą jį gali nunešti iki...
Cholesterolis: požiūris į konkretaus paciento mitybą
2010.10.03 HomoSanitus / Rūta S.
                                         Pagal Guy R. Schenker, D.C. (Šis straipsnis buvo išspausdintas: Today's Chiropractic Kovas/Balandis 1989, Healthcare Rights Advocate June, 1990, Alternatyvos mityboje ir sveikatos rūpybos sąjungos žurnale). ĮVADAS Einšteinas, paklaustas, kaip jam pavyko atrasti naują mąstymo kelią, atsakė, kad jis tai padarė išimtinai mesdamas iššūkį aksiomoms. Šio straipsnio tikslas yra mesti iššūkį visuotinai priimtam teiginiui, kad cholesterolio turinčio maisto vartojimas yra tiesiogiai susijęs su cholesterolemija ir miokardo infarktu. Siūlomas orientuoto paciento...
 
Ar jūs darote šias paprastas klaidas, paskirdami kalcį?
2010.09.17 HomoSanitus / Rūta S.
                                                       Pagal  Guy R. Schenker, D.C. Jūs paskiriate kalcį moteriai menopauzės periodu ir jai netrukus smarkiai užkietėja viduriai. Arba rekomenduojate jį vyrui, besiskundžiančiam nemiga, ir jam paaštrėja artritas, pradeda šalti rankos bei kojos. O jei rekomenduosite kalcį moteriai, kuri skundžiasi menstruaciniais skausmais? Ją pradės varginti nemiga. Arba, jūs paskirsite kalcį vaikui, kurio kaulai ir dantys dar vystosi, ir jis pradės skųstis raumenų mėšlungiu. Kai esate įsitikinę, kad kalcis atneš naudą beveik visiems...
Ką reikia žinoti prieš geriant vaistažoles ir vaistus
2010.04.23 HomoSanitus / Age
Dauguma žmonių įsitikinę, kad vaistažolės bet kokiu ligos atveju yra geriau, nei neorganinės chemijos preparatai ir gydymas jomis bus kur kas sėkmingesnis, nei vaistais iš vaistinės. Tačiau tiek pacientai, tiek 99,9% gydytojų tikrovėje nežino kada vaistažolės gali padėti ir kada jos bus dar vienas žingsnis grabo link (su neorganiniais vaistais situacija tokia pati). Kai ląstelių biologinėse membranose pasikeičia lipidų sudėtis, jos tampa arba per daug pralaidžios, arba atvirkščiai – užanka ir  ląstelė nieko nei išleidžia, nei įsileidžia. Jei ląstelės membranoje padidėja nesočiųjų riebiųjų rūgščių, membrana tampa per daug pralaidi. Tuomet organizme visi biologinio oksidavimo procesai organizme sustiprėja, dominuoja simpatinė VNS, skydliaukė dirba aktyviai, gaminama daug ATP... Kaip taisyklė tokioje...
 
Kodėl atsiranda skylė skrandyje?
2010.04.16 HomoSanitus / Age
Tam, kad rasti atsakymą į šį klausimą, pirmiausia būtina išsiaiškinti detaliau kaip tas skrandis funkcionuoja. Tai pradžioje ir padarysim. Virškinimo funkcijos skrandyje yra: deponavimas, mechaninis ir cheminis maisto apdirbimas, laipsniškas  skrandžio turinio išmetimas porcijomis į dvylikapirštę žarną. Skrandžio dalis, kurioje pereina stemplė į skrandį vadinama kardialine  dalimi (įskrandis). Skrandžio dugnas . Skrandžio kūnas . Ir pilorinė (prievartinė) dalis , kuri pereina į sfinkterį. Pagal tai, kurioje skradžio dalyje yra skrandžio gleivinės epitelio ląstelės, joms ir duoti pavadinimai – kardialinės, sfinkterio ir t.t. Skrandyje yra didysis ir mažasis skrandžio išlinkimai. Druskos rūgšties daugiausia išskiria didžiajame išlinkime, skrandžio...
Kodėl nėra riebių šimtamečių?
2010.04.03 HomoSanitus / Age
Du pacientai. Vienas įsitempęs, susijaudinęs ir regis, kad reikia tik degtuko ir jis užsiliepsnos. Jam šokinėja į viršų kraujo spaudimas, dažnai laksto į tualetą šlapintis, intymiose kūno vietose niežulys, galvos skausmas, pulsas dažnas... Kitas vangus, nejudrus, mieguistas, apatijoje, nieko nenori ir negali veikti, vos velka kojas, pulsas retas... Per savaitę ar dvi galima šias būsenas sukeisti vietomis – hipertoniką padaryti vangiu, o apsnūdusį padaryti aktyviu. Pats trumpiausias ir paprasčiausias testas: abu pacientus reikia paguldyti ir gulintiems išmatuoti arterinį kraujo spaudimą ir suskaičiuoti pulsą. Po to abu pacientus pastatyti ir vėl išmatuoti spaudimą ir pulsą. Atsistojus po gulėjimo, pirmojo  paciento  kraujo spaudimas išliks stabilus, antrojo – tiek...
 
Cholesterolio svarba
2010.02.16 HomoSanitus / Age
Tam, kad gydyti, reikia analizuoti kiekvieno paciento susirgimą individualiai. Nors ligos simptomai  tokie patys, tačiau procesai vykstantys organizme gali būti visiškai skirtingi ir priežastys juos sukėlusios dažniausiai yra skirtingos taip pat. Pagrindines medžiagas, kurios yra mūsų organizme, skirtomos į tris grupes – angliavandenius, baltymus ir riebalus. Organizmo lipidų (riebalų) sudėtyje yra vienas lipidas – cholesterolis, kuris organizmui ypatingai svarbus. Ką žino eilinis gydytojas apie cholesterolio apykaitą žmogaus organizme? Pirma mintis  gimstanti po šio klausimo jam: cholesterolis – blogis, nes nuo jo susidaro sklerotinės plokštelės ant kraujagyslių sienelių. Cholesterolis (C27 H45 OH) yra steroidas, iš kurio formuojasi steroidiniai hormonai – pagrindiniai operatyvinio...
Silpnas ir stiprus imunitetas
2010.02.10 HomoSanitus / Age
Kas tai yra imunitetas? Visi procesai, nukreipti organizmo dinaminės homeostazės palaikymui, vadinami imunitetu. Kodėl dinaminės? Todėl, kad statininė homeostazė būna tik pas lavonus. Bet koks išorinis poveikis nuolat verčia organizmą reaguoti ir gaminti tam tikras medžiagas, todėl jame viskas yra nuolatiniame kitime. Pavyzdžiui, pavalgėte. Gliukozės kiekis kraujyje pakilo. Ar tai jau susirgimas? Ne, tai normali reakcija. Jeigu tokiu momentu gydytojas pamatuos cukraus kiekį kraujyje, nežinodamas, kad pacientas valgė, jis gali diagnozuoti diabetą. Kai žmogus suserga virusine liga, gliukozės kiekis kraujyje išauga. Jei gydytojas tuo metu matuos cukraus kiekį kraujyje, diagnozė bus tokia pati – diabetas. Ir neretas atvejis, kai žmogui diagnozuojamas diabetas (kraujyje padidintas gliukozės kiekis), o žmogus pasirodo...
 
Laisvųjų aminorūgščių fondas (LAF)
2010.02.06 HomoSanitus / Age
Normaliam vidutiniško sudėjimo žmogui per parą reikia apie 70-100 gramų baltymų (pavyzdžiui, 100g jautienos yra apie 25g baltymo) . Jeigu žmogus dirba darbą, kuriame labiau aktyvuotas organizmo anaerobinis energijos gavimo būdas, jam reikia daugiau baltymų (jeigu dirba labai sunkų fizinį darbą, reikia apie 400 gramų baltymų), jeigu aerobinį darbą – baltymo reikia mažiau, bet daugiau angliavandenių. Kaip baltymai įsisavinami? Tam, kad įsisavinti baltymus, organizmui reikalingi fermentai. Pati greičiausia fermentų gamintoja baltymų įsisavinimui yra kasa. Tam, kad pagaminti fermentus 100 g baltymo perdirbimui, organizmas turi iš savęs paimti 460g aminorūgščių skolon, kurios po to grąžinamos su „palūkanomis“. Ta baltymo dalis, kurią organizmo audiniai gali atiduoti virškinimo fermentų sintezei, ...
Kodėl sergant kyla temperatūra?
2010.02.04 HomoSanitus / Age
Peršalimas, gripas, bronchitas, plaučių uždegimas... begalė ligų, kurių ūmi forma dažniausiai lydima padidėjusios kūno temperatūros. Ilgalaikis gydytojų kalimas žmonėms į galvą, kad pakilusi temperatūra yra blogas reiškinys ir su juo reikia kovoti, padarė savo – dažniausiai žmonės visokiomis priemonėmis stengiasi aukštą temperatūrą numušti. Žinoma, jei aukšta temperatūra sudaro labai didelį diskomfortą, ją galima pažeminti, tačiau ne tokiomis priemonėmis, kurių dažniausiai griebiasi susirgusieji – ne vaistais ar žolėmis, kurių veikimo mechanizmas nukreiptas tik į temperatūros reguliavimą. Tokia pagalba organizmui nereikalinga, ji tik pablogina padėtį. Aukštos temperatūros žeminimas turi būti siekiamas priemonėmis, kurios padeda garinti drėgmę nuo odos, tai yra vėsinti odą –...
 
Magiškasis bangos ilgis
2010.02.03 HomoSanitus / Age
Žemiau visa eilė „kodėl“ ir juos sieja tas pats atsakymas. Kodėl mus taip traukia ugnis? Kodėl daug geriau pasijuntame, kai pasėdime arčiau laužo? Kodėl žmonės namuose įsirengia židinius, nors šilumos visiškai pakanka iš centrinės šildymo sistemos? Kodėl su amžiumi vis labiau pasiilgstame vasaros ir vis labiau nekenčiame žiemos? Kodėl žmonės mėgsta voliotis ant smėlio paplūdimyje? Kodėl seneliai taip myli mažus anūkus ir vis stengiasi juos prisiglausti ar palaikyti sau ant kelių? Kodėl seni žmonės taip pamilsta kates ir šunis, kad net įsileidžia juos į savo guolį? Kodėl masinėse žmonių susibūrimo vietose kartais pradeda vykti „stebuklai“ – žmonės ima sveikti? (tuo dažnai pasinaudoja visokio plauko religijų atstovai). Kodėl medituojant grupėje...
Tolerancija
2010.02.02 HomoSanitus / Age
Tolerantiškumas. Pats žodis tolerancija (nereagavimas) reiškia biotaikinių  jautrumo praradimą tam tikrai ksenobiotiko (nuodo) dozei. Kartais šis reiškinys vadinamas „pripratimu“, bet tai ne visai teisinga, nes pripratimas reiškia ne organizmo būseną, bet procesą, kurio metu gali kilti ir tolerancija, ir įprotis, ir priklausomybė. Tolerancija vystosi palaipsniui, kai ksenobiotikas ilgai, nepertraukiamai arba dažnai pakliūna į organizmą tokia pačia arba augančia doze. Ji susidaro daugeliui organizmui svetimų medžiagų, tame tarpe ir vaistiniams preparatams, jei jie vartojami kasdien dvi tris savaites (kartais dar ilgiau). Tai ne stabilus  jautrumo praradimas visam laikui: jeigu medžiaga nebepatenka į organizmą, tai po keleto dienų jautrumas tai medžiagai atsistato. Bet kai tiktai sisteminis tos pačios...
Paieška
Prisijunkite Facebook'e
Content protected by
CopySpace Premium
 
2008-2011 (c) Homo Sanitus        E-valdymas: HexaPortal
Geriausia prekių paieška internete, elektroninės parduotuvės