Jei tai nakties metas, tada vyksta dar ir trečiasis variantas – vyksta Krebso ciklo „išbarstymas“, nes stipri „vertikali“ srovė naktį nereikalinga, o tuo metu organizme vyksta tik valymosi ir pasiruošimo dienai procesai – biosintezėje gaminami fermentai, neuropeptidai ir t.t. Kokiu būdu? „Vertikalus“ įėjimas į Krebso ciklą nedirba, tai yra oksidacijos tuo metu nereik, nes fizinio krūvio nėra – organizmas maksimalioje  ramybėje. Naudojamos tik ATP atsargos. Kai tik jos bus išnaudotos, žmogus ... nubus.

Faktorius, nuo kurio viskas prasideda: gamta taip mus sutvarkė, kad mitochondrijas mes gauname iš mamos, su kiaušialąste.  Spermatozoidas – gudrus anaerobinis sutvėrimas. Uodega stipri, nešasi kaip pašėlęs, bet deguonis jam nereikalingas. Ir mitpochondrija jam nereikalinga, nes jis nekvėpuoja, jis toks povandeninis buožgalviukas, bet aršus ir greitas. Visi didžiausi ir greiti  darbai galimi atlikti tik vykstant kreatinfosfatiniam ir glikoliziniam procesui, tai yra esant anaerobiniam energijos gamybos variantui. Tam, kad spermatozoido neaplenktų kiti sutvėrimai makštyje :), jis naudojasi pačiu lengviausiu energijos gamybos būdu ir neturi mitochondrijų, o tai reiškia, kad tėtukai... neperduoda energetinių sugebėjimų savo palikuonims. Jeigu jūsų mama energiškai pavykusi – jums pasisekė. Ir visai nesvarbu, kad tėtukas labai energingas. Tėtukui tik pasisekė gauti energingą mamą ir tiek. O jūsų likimas mamytės rankose.

Kokia šio pasakojimo fragmento prasmė? Vaikas gali gimti arba su greitomis  mitochondrijomis (gliuko- tipas), arba su lėtomis (keto- tipas). Štai čia tas išeities taškas ir yra. Greitas tipas puikiai naudosis „vertikaliomis“ srovėmis ir netuks, kai tuo tarpu jei taip elgsis lėtasis tipas – rezultatas bus priešingas. Ne veltui liaudyje yra posakis:


Atveju, jei iš mamos gavote lėtas mitochondrijas, ir pažiūrėjusi į kaimynę, kurios mama  kūda kaip lenktyninis dviratis, sugalvosite, kaip ir ji, dažnai pasimėgauti tortukais ar picukėm – prašom! Oda išsitempia labai daug!

Žmogus turi žinoti savo metabolizmo tipą. Jo nežinodamas, jis įpuola į kraštutinumus. Greitasis metabolikas, kuris ima nieko nevalgyti ( nu, „tipo podiumuotis“), pakliūna į skrandžio žaizdų, dvylikapirštės kraštutinumus, odos problemas, veninius reikalus (geležies-sieros baltymai), tai yra į visus katabolinius savo audinių susinaikinimo procesus tam, kad aprūpinti save energija.

Turite visada atminti, kad energijos aprūpinime dalyvauja visada du komponentai – nuosavas energetinis komponentas (iš ko energija gaminama) ir kokios mėsmalės pagalba ji gaminama (mitochondrijų kvėpavimo grandinės, Krebso ciklas). Kai tik ant mėsmalės išėjimo užmautas maišelis prisipildo faršo – ATP, viskas, toliau mėsmalė nebesisuka. Jei grūsite dar – ims lipti per viršų.

Greitieji metabolikai turi valgyti daug ir geriausiai sunkų maistą – gabalą geros riebios mėsos, nes daugiausiai energijos duoda riebalai. O dažniausiai tos liesutės podiumo karalienės ir nevalgo nieko riebaus, nors saldainiuką sučiulpia, ir nereta dar ir rūko. O rūkymas tai kas per daiktas? O rūkymas – tai „gazo“  pedalas automobilyje, kuris per nervų sistemos srovių aktyvavimą, per universalų neuromediatorių  acetilcholiną aktyvuoja visas galvos smegenų dalis (atmintis, mąstymo greitis...)  ir vegetatyvinę nervų sistemą -simpatinę ir parasimpatinę. Labai lengva sužinoti koks tipas organizme dominuoja. Reikia užsitraukti...  dūmą. Jei žmogus po cigaretės krenta į vatos būseną, tai jam aktyvuojama ta dalis, kuri yra labiau išsivysčiusi – parasimpatinė. O jei atvirščiai – žmogus ima dar labiau ir aktyviau  „tūsintis“ drabstydamas į aplinką idėjas, jame dominuoja ir labiau išsivysčiusi simpatinė vegetatyvinės nervų sistemos dalis.

Taigi, jei panelė metabolikė-greitukė, jai reikia vartoti riebalus, tik ne aliejukus su visokiomis omega-3 riebiosiomis rūgštimis (rėkiančiomis, kad būtų geresnis ląstelių membranų pralaidumas), o lašinius ir sviestą – sočiąsias riebiąsias rūgštis, nes šių tipo žmonių ląstelių membranos dažniausiai  kiauros, kad net švilpia.  Jeigu į savo turbo mitochondrijas tokia panelė pila degalus nesočiąsias riebiąsias rūgštis, tai yra generuojami lipoperoksidai ir kibirkštys laksto į šalis, vyksta dar didesnis ląstelių membranų ardymas. Jei  greitas metabolikas neims elgtis pagal savo tipą – ateityje sveikatos problemų neišvengs.

Atverskite bet kokią pseudomokslininkų knygą, kurioje nagrinėjami laisvųjų radikalų veikimo mechanizmai ir pamatysite, kad viskas taip ir vyksta, tik galutinio rezultato – ką su tuo veikti, jie taip ir nesuvokia.

O metaboliniai sustingėliai turi maitintis fermentuotu maistu (šviežios daržovytės, vienas kitas vaisiukas, aliejuko, košytės ...), tenkintis mažesniu jo kiekiu, nes jų mėsmalė sukasi vos vos ir jei primesite į ją daug ir dar su kaulais, ji užstrigs – oksidacija iki galo neįvyks ir potencialas išėjime, apačioje bus neigiamas, tai yra bus pilnas geros medžiagos bakterijoms ir jų kolegoms. Šiuos žmones ims kamuoti depresija, uždegimai, infekcijos, onkologija ... Todėl, kai sakoma, kad žmogus pats užsiaugina savo vėžį, skamba visai teisingai ir tai nėra joks pasityčiojimas.

Tam, kad dar geriau suprasti kas vyksta „vertikalaus“, „horizontalaus“ ir naktinio „išbarstymo“ metu, rekėtų dar detaliau pastudijuoti kas tai yra glikolizė, trikarboninių rūgščių ciklas, mitochondrijų kvėpavimo grandinės, maisto išorinis ir vidinis virškinimas, CNS ir VNS (simpatika ir parasimpatika) reguliavimo ypatumus. Bet visa tai gerai iki tol, kol yra analizuojami dalykai, kurie dedasi vandeniniame organizmo sektoriuje – kraujyje, virškinimo trakte, limfoje,  citoplazmoje, mitochondrijoje... Tačiau svarbiausi reikalai vyksta riebaluose, nes kvėpavimo grandinė yra mitochondrijos vidinėje memranoje, o ji – tai lipidinis, fosfolipidinis, glikolipidinis, glikoproteininis sektorius. Lipidinis sektorius – tai atskyrimo riba. Kad tekėtų energija turi būti potencialų skirtumas, tai yra kažkokia atskyrimo riba. Vientisi dalykai jokių srovių neduoda.(Tas pats galioja ir mūsų pasirinktam gyvenimo būdui – dideliame ir vientisame katile, kurio pavadinimas EU, srovės gęsta ir prasmingo gyvenimo skonis taip pat.) Membranos sukuria potencialų skirtumą išorėje ir viduje. Ant šio pamato pastatyta visa bioenergetika, visi apykaitos, osmosiniai procesai, visi skysčių perskirstymai ir srovės nukreipimas į ląstelę arba iš jos. Visa tai vyksta tik dėka membranų. Suardykite membraną ir žmogus ištekės į apatines kelnes. Užblokuokite membraną ir žmogus nieko negaus į ląstelę ir užterš ją iš vidaus tuo, kas ten viduje susidarė – ksenobiotikas, kuris į ją pakliuvo, liks ten, bakterija ar virusas (tie, kurie gyvena ląstelės viduje) taip ir liks ląstelėje užmūryti, ir jokiais antibiotikais jų ten nepasieksite. Todėl būtina gerai suvokti lipidinio membraninio sektoriaus prasmę ir svarbą.

Ląstelių membranos turi dvi pagrindines funkcines būsenas. Tai padidinto pralaidumo būsena, kuri būtina, kad pakliūtų „pašaras į akvariumą“ ir būtų išpilamos atliekos iš „akvariumo“. Ir kita būsena, kurią galima būtų apibūdinti taip – „vaikinai, ramiai, aš tanke“. Tai nepramušamos apsaugos būsena, blindažas, kurio net su  bomba nepramuši. Šias dvi būsenas reguliuoja nervų sistema – pagrindinis paleidžiantis faktorius. Šis procesas, kaip taisyklė, yra sisteminis. Negali būti taip, kad ant piršto membranos atidarytos, o ant bambos – ne. Sisteminis reiškia tai, kad visos membranos bus atidarytos, arba visos uždarytos. Visos tos formulės, sukcinatai, ubichenonai, acetil, metil , butil ir kitokie pavadinimai paprastam mirtingajam visiškai nesako nieko, o tik sukelia galvos skausmą. Organizmas tokiam žmogui yra „juoda dėžė“, į kurią jis deda maistą, o išleidžia atliekas ir tuo palaiko procesą, kurį vadiname gyvenimu. Tam, kad be visokių prietaisų šiek tiek  suprasti kokioje būsenoje yra membranos (lipidinis sektorius)  esamu momentu, reikia analizuoti ką turime išėjime iš tos „juodosios dėžės“, tai yra šlapime, ir įėjime – kuo mintate. Kuo mintate reikia analizuoti detaliai, kad sužinoti kokios cheminės medžiagos, kokie cheminiai elementai pakliūna į organizmą. Reikia analizuoti kiek ir kokį geriate vandenį. Jei žmogus nenori ir negeria vandens, galima iš kart įtarti, kad ląstelė uždaryta, nes vanduo organizme reikalingas visų pirma ląstelei. Jei Krebso ciklas ląstelėje nevyksta, tai ar gerdami vandenį paleisite jį? Jei vyksta membranoje glikolizė (hidrolitinis procesas) su citoplazmos rūgštėjimu (citoplazma tampa osmosiškai aktyvi) ir vanduo keliauja jos atskiedimui, bus tik tinimas – ląstelė išpamps ir nieko daugiau gero. Ir kas bus  toliau? Galvos skausmas bus, nes smegenys ... sutino ir nebetelpa galvoje.  :) Vanduo plūstelėjo į ląstelę, ląstelė ištino, ištinusi ji užspaudė mikrocirkuliacinę tėkmę, išemija sustiprėjo ir toliau seka visi patologiniai procesai – infarktai, insultai ir t.t. Tai ar vandeniu galima ką nors padaryti gero tokioje sutrikusioje ląstelėje? (Nors kai kas bet kokiu atveju siūlo vandenį gerti litrais). Ar galima žoliniais vandeniniais tirpalais ką nors padaryti? (Nors kai kurie garsūs žolinininkai tai bando daryti išsijuosę). Prisigėręs vaistažolių žmogus džiaugiasi ir pasakoja gydytojui, kad jo šlapimas dabar kvepia pievomis. Jeigu tokį žmogų prapjauti, tai ir jo visi audiniai kvepės tuo pačiu. Žinoma, tai šiek tiek geriau, negu tada, kai „kvepia“ acetonu ar lavonu, bet tik tiek, nes sveikatos tokiam kvepiančiąjam vis tiek nematyti.

Subjektyviai apie ląstelių membranų pralaidumą galima spęsti iš šlapinimosi dažnumo ir išsiskiriančio šlapimo kiekio per parą. Kai kam gali kilti klausimas: „O tai kam tada reikalingas urotenziometras (prietaisas šlapimo paviršiaus įtempimui nustatyti)? Atsakymas: „Tam, kad nustatyti labai konkrečią ir tikslią matematinę reikšmę ir toliau ją naudoti metabolizmo formulėse.“

Prisiminkime tuos du robotus, kuriuos partija ir tėvynė pasiuntė į infekcijos židinį. Paanalizuokime kaip kiekvienas iš jų šlapinosi. Tas, pas kurį gerai vyksta oksidaciniai procesai ir membranos normaliai atidarytos, šlapinosi retai ir normaliai koncentruotu šlapimu. Tas, kuris vos paršliaužė, buvo visas apsim..., nes šlapinosi ištisai skysčiu, kuris labiau priminė vandenį, nei šlapimą.

Dar keletas minčių apie arterinį kraujo spaudimą. Jei membranos uždarytos, spaudimas sistemoje... kils.  Juk reikia kaip nors tas ląsteles pamaitinti ir sudaryti galimybę joms apsišvarinti.  :) Žmogus, prisiskaitęs pop literatūros  apie vandens naudą, ima gerti vandenį, o  jo ląstelių membranos uždarytos. Kas bus? Jei dar normaliai dirba kepenys, kurios sintetina baltymus, surišančius vandenį, ir dar normalus elektrolitų kiekis kraujyje, toks žmogus šlapinsis dar normaliai (vyrai  4 kart paroje, moterys – 3), bet tins. Vanduo tekės į audinius, jie tins (jei elektrolitų kiekis didelis, o  inkstai jau nebedirba) ir žmogus pūsis kaip ant mielių. Svoris augs, oda tempsis, raukšlės lyginsis, aplinkiniai plos ... O kai sutriks kepenų veikla ir pasikeis elektrolitų santykis kraujyje, žmogus ims šlapintis dažnai, svoris ims kristi iki begalybės (jei tada, kai buvo sutinęs, nenusivers nuo kokio kraigo, dėl per didelio svorio, ir neužlinks) :), tinimai praeis, bet sveikata nebegrįš.

Pirmas filtras, kuris seka spaudimą sistemoje, yra pastatytas aortos išėjime ir vadinasi inkstu. Kuo didesnis spaudimas sistemoje, tuo inkstai dar labiau filtruoja ir mažiau reabsorbuoja. Analogija su greitpuodžiu – tai toks indas maisto ruošimui, kuriame sukeliamas spaudimas, kad maistas greičiau išvirtų, o kad indas nesprogtų nuo per didelio spaudimo, jame įtaisomas vožtuvas – perteklinio slėgio nuleidimui. Tas vožtuvas ir yra tas inkstas, kuris išleidinėja vandenį iš organizmo, tam, kad sureguliuoti arterinį kraujo spaudimą. Esant uždarytoms ląstelių membranoms, bandymas kaip nors prastumti kartu su vandeniu  medžiagas ląstelės mitybai ar deguonį, yra bergždžias, nes inkstai (kol jie sveiki) priešinsis šiam procesui, išleidinės vandenį iš sistemos ir taip spaudimą stengsis mažinti. Po kurio laiko ir jie atsisakys priešintis ir prisijungs prie spaudimo kėlimo. Ir tada „geras“ gydytojas paskirs kokius nors šlapimą varančius, kad priversti atsisakiusius inkstus atlikti savo misiją – išleisti perteklinį vandenį iš sistemos. Ar toks veiksmas keičia ką nors organizme iš esmės? Ne.

Kai žmogus pradeda gerti vaistažoles ir džiaugiasi, kad ėmė dažniau šlapintis (šlapimu, kvepiančiu išgertomis žolėmis), jis klysta. Jo išgertos žolės pakeliauja po organizmą, pasigroži ląstelių išorinėmis membranomis, bet taip į jų vidų ir neužėję iškeliauna unitazan kartu su visomis viltimis ir pinigais, skirtais joms įgyvendinti. Jei šlapintųsi audinių ir metabolizmo atliekomis, būtų kitas reikalas – džiaugsmas nebūtų fiktyvus.

Acidozinio žmogaus šlapimas yra mažo tankio (<1020), vos juntamos šiaudų spalvos, skonis jo be sūrumo ar rūgštumo,  šlapimas artėja link distiliuoto vandens.

Dar vienas momentas. Kuo  skiriasi elgesys tų dviejų partijos pasiųstųjų į zoną elgesys?

Pirmasis pasikrapšto pakaušį ir taria:
            –Nu, reikia, tai reikia, – ir ramiai žengia pirmyn.
Antrasis:  
            –Ir vėl mane! O kodėl aš!

Pirmojo tipo – tai raiteliai be galvų, jei mąstymo juose nedaug. Jei jie yra mąstantys, tuomet  jie tampa gerais vadovais, vadais. Tam, kad gerai aprūpinti raumenis, reikalinga gerai dirbanti katecholaminų sistema ir simpatinės VNS dalies aktyvavimas. Kad gerai veiktų mitochondrijos, jų membranos turi būti laidžios, o jų laidumą didina katecholaminai – per riebiąsias rūgštis aktyvuoja membranų pralaidumo didinimą. Tokiems žmonėms rizika – didelių srovių generavimas organizme, nes visas maistas keliauja į mitochondrijas, kur padidėjęs biologinis oksidavimas. Apie juos sakoma, kad dirba taip, kad garas kyla. Jiems karšta, jie gali per šaltį eiti atlapota krūtine, jie pastoviai nori gerti, jie kvėpuoja stipriai ir dažnai, nes reikia padidinto deguonies kiekio mitochondrijose.

Antrojo tipo  – vaikštančios smegenys. Kad jos gerai dirbtų reikia tik dviejų komponentų – gliukozės ir deguonies. Šie žmonės nuolat šąla, geria mažai. Kad gliukozės daugiau pakliūtų į smegenis, ką reikia padaryti? Uždaryti membranas. Ir tada visas deguonies ir gliukozės kiekis tarnaus tik vienam tikslui – mąstyti mąstyti mąstyti :). Dabar uždarykite membranas ir pamąstykite apie mūsų civilizaciją, kur ji eina, mažindama fizinę veiklą ir didindama protinę. Teisingai mąstote, ji eina pirkti saldžių gėrimų su fruktoze, gliukoze ar cukrumi – tam, kad ... mąstyti mąstyti mąstyti. Ką daugiausiai veikia vaikučiai mokyklose? Teisingai – jie mąsto mąsto mąsto ... ir truputį pabėgioja, per pertraukėlės, kurių metu bėga nusipirkti ...ko nors saldaus, kad gerai mąstytųsi. O mes stebimės iš kur tas cukrinis diabetas atsiranda ir kodėl jis jaunėja, kodėl jaunuolis ar jaunuolė nesugeba nuo grindų atsispausti ar prisitraukti prie skersinio. Kai žiūrime TV, ką mes darome? Mes mąstome. Tik mąstome ir daugiau nieko. Tiesa, dar judiname retkarčiais nykštį ir laiks nuo laiko surinkame (jei žiūrime kaip krepšinio aikštelėje bėgioja juodaodis lietuvis su kamuoliu) apsiverkiame (jei žiūrime veikalo „Turtuoliai irgi verkia“ ekranizaciją). Lašiniai mastymui prie TV pagerinti netinka, reikia kokio nors "bounty-shmounty" su kola ar čipso su alaus puslitriu.

Kad sumažinti ląstelių pralaidumą, reikalingas hormonas kortizolas. Tai chroniško ir ilgalaikio streso hormonas, kuris gaminamas antinksčiuose. Antinksčiai turi dvi apsaugos nuo dirgiklio darbo fazes. Pirmoji reakcijos į dirgiklį fazė – tai katecholamininė, stresinė, adrenalininė, riebiųjų rūgščių, lizavimo funkcijų. Ji tam, kad sisteminiame lygyje pakelti rūgštingumą, išleisti iš leukocitų ir suvirškinti kraujyje infekciją, neleidžiant jai pakliūti toliau į ląstelę. Analogijai – tai aktyviai besiginantis karys, kuris mosikuoja kardu išsijuosęs.

Antroji fazė pasileidžia tada, jei pirmoji nesusitvarko su situacija (kardas buvo atšipęs o bicepsas praskydęs, ir teko užsidaryti į tanką, užsiblokuojant visus liukus), ir ji yra  kortizolinė. Antinksčių kortizolas uždaro membranas. Analogijai – tai pasyviai sėdintis karys tanke ir laukiantis, kol viskas nurims, tanko liukai (membranos) uždarytos, niekas nei į vidų, nei iš vidaus.

Pirma fazė praėjo, bet situacija nesikeičia (žmogus ir toliau putojasi dėl ko nors), nervai ir toliau duoda impulsus, o raumenys  į tai adekvačiai nereaguoja – nesusitraukinėja, nes jų savininkas guli lovoje ir, žiūrėdamas siaubiaką ar kovinį,  spaudo tik TV pultelį. Nuo padidėjusių srovių pradeda irti audiniai, todėl reikia pramuštas skyles nuo simpatinės VNS užlopyti. Simpatinė sistema driekiasi organizme kartu su  kraujagyslėmis ir nutrūksta tarpląsteliniame skystyje. Toliau nervinis signalas į ląstelę perduodamas jonų kanalais  per elektrai laidžias terpes – elektrolitus. Jeigu uždaryti kanalus (užblokuoti membranas) tai kas atsitiks? Ląstelėn niekas nepaklius – srovė nepraeis. O kas atsitiks su spaudimu, jei aplinkui kraujagysles yra sustiprėjęs elektromagnetinis laukas ? (stresinė reakcija, srovės greta kraujagyslių teka stiprios). Kraujagysles lygieji raumenys ims spausti ir jos susiaurės. O ką tai reiškia? O tai reiškia, kad jūsų kraujo spaudimo aparatas apsidžiaugs, nes turės darbo ir jis, ir gydytojas, pas kurį po matavimo nulėksite, kad pranešti su spaudimu džiugią žinią jam, jog jus aplankė reiškinys tokiu apvaliu pavadinimu – hipertonija.

Kai spaudimas pakyla – galva džiaugiasi, nes gliukozės, deguonies atneša daugiau, gyvenimo ar TV ekrane Įvykiai tampa dar labiau aiškesni ir suprantamesni, nes smegenys „verda“ puikiai, jaudinamasi dar labiau ir ... užburtas ratas su pavojingu pagreičiu sukasi. Insulino smegenyse, kad įvaryti gliukozę į ląstelę, visai nereikia. Kas tai yra kortizolas? Kortizolas yra priešinsulininis hormonas. Kaip mechanizmas  veikia? Membranos užblokuojamos steroliais, gliukozė į ląstelę nepakliūna, arterinis kraujo spaudimas kyla dėl srovių, nepraeinančių į ląstelę, raumenys nesutraukinėja. Viskas puiku – dabar toks žmogus jau tikras homo sapiens – gliukozės smegenyse daug, deguonies irgi (aukštas spaudimas tai užtikrina), o ekrane – akyse vyksta tai, kas padeda deginti tą gliukozę – jos utilizavimas galutiame rezultate puikus. Psichotipas funkcionuoja. Bet iki tam tikro laiko. Jei tai vienkartinė reakcija (ekrane-akyse situacija žmogų sujaudiną tik retkarčiais, nes žmogus gyvena stepėje, gentainius mato retai, palydovinės antenos neturi), tai puiku – sudirbo antrojo ruožo apsauginė reakcija ir gliukozės kiekis kraujyje sumažino. Homeostazė.

Bet kai  nuolatiniai stresai virsta įpročiu (žmogus gyvena miesto centre, daug dirba tėvynei ir jos labui, aktyviai dalyvauja civilizaciniame jovale), jie ima formuoti žmogaus psichotipą ir taip keisti jo karmą (šis žodis ezoterikos žinovams), o ši jau lemia likimą. Štai ji , ta grandinėlė – žmogus vieną kartą nepradėjo mosuoti katecholamininėmis rankomis (atsisėdo į tanką), antrą, trečią ... vyksta kas? Antinksčių treniravimas. Supratę, kad biodvasinis robotas labiau mėgsta kortizolį, kurio jam reikia dažniau ir daugiau, jie imasi jo gamybos visu savo pajėgumu. O tai reiškia, kad ląstelių membranos bus vis dažniau ir dažniau padėtyje „Uždaryta“.

Kaip toks žmogus šlapinsis? Dažnai. Kraujo spaudimas kils, inkstas kaip filtras atidarinės vožtuvą ir žmogus lakstys tualetan vis dažnai vis  dažniau. Kartu čia jums atsakymas kodėl žmogus didelio  streso metu prisivaro biodistiliato į kelnes.

Visa tai fiziologija, bet ji atsispindi žmonių charakteriuose ir jų elgesyje. Jei trumpai ir sparnuotai išsireikšti, tai skambėtų maždaug taip : „Cukrus skatina civilizaciją, o ši skatina cukrų“. Civilizacija (tai yra mes su jumis) formuoja mūsų psichotipą – iš karingo kario, mes tampame bailiais, užsidariusiais liukus savo tankuose ir tupinčiais savo tvaike. Žmogus dalinai gali pats formuoti savo psichotipą – iš sėdinčio tanke riebaus pilvūzo gali tapti raumeningu lieknu kariu.

Ląstelių membranos laidžios dviems komponentams  – vandeniui, nes jis laidumo požiūriu neutralus (bet kuria kryptimi, priklausomai nuo osmoso jėgų – kur daugiau druskos, ten ir vanduo teka), ir lipidams, nes tai hidrofobiška substancija (savo sudėtimi gimininga membranai). Viskas, kas yra jonizuota, turi krūvį. Viskas, kas turi krūvį – sunkiai praeina pro biologines membranas – turi būti arba kanalai arba padidintas membranų pralaidumas. Streso fone, esant užblokuotoms membranoms, vanduo per membranas prateka, o druskos – ne (cheminiais elementai taip pat, pažiūrėkite kokie cheminiai elementai yra ląsteliniame ir gilesniuose lygiuose, ir suprasite kokią naudą duoda paciento šėrimas jais, jei membranos užblokuotos.). Vanduo kaupiasi audiniuose. Druskos irgi. Žmogus patinsta (ląstelės atvirkščiai – raukšlėjasi). Jeigu druskos yra audiniuose, jos osmoso pagalba traukia vandenį į save, kraujyje druskų mažai, o dar jeigu dar pavargę kepenys baltymo pakankamai neprigamina, tai tokiam žmogui išgėrus vandens, jis kraujyje ilgai neužsilaiko – jis keliauja į audinius druskų skiedimui ir po to į ...unitazą.

Tokiems žmonėms  membranų pralaidumas krenta, kaip taisyklė, keletą kartų per parą, bet dažniausiai – vakare, todėl, kad stresinė situacija pasibaigia – grįžtama iš darbo, atsipalaiduojama, kortizolinė blokuotė atšaukiama, pralaidumas padidėja ir tuo metu žmogaus šlapime atsiranda biauriai dvokiantis kvapas ir druskos, plaukioja „siūlai“. Jei to laikas nuo laiko neįvyktų, toks žmogus ilgai nepratemptų. Dabar suprantate, kodėl patartina tokiems žmonėms šlapintis per stiklinę.

O žmogus su padidintu ląstelių membranų pralaidumu, karys su kardu, riebiųjų rūgščių žmogus, katecholamininis, gali ir druskų perteklių iš išpilti lauk,  ir į ląstelę pakliūti druskos gali pirmyn atgal (aprūpinti ląstelę ir giliau esančius lygius būtinais cheminiais elementais). Jeigu procesas subalansuotas, tai yra vyksta teisingai ląstelių membranų pralaidumo kaita (dėl straipsnio pradžioje dėstytų chrobiologinių ritmų arba, kitaip sakant, priešybių vienybės), tai dieną – stresas, aktyvumas, katecholaminų, riebiųjų rūgščių  perteklius ir membranų stabilizacija steroliais (kariams su kardu – minimaliai, tankistams – stipriai, jiems mažiausias stresas ir  - blokas). Bet organizmui reikia dar ir valytis, o tai gali vykti tik esant normaliam ląstelių membranų pralaidumui, todėl visa tai vyksta – naktį. Todėl, kai  tankistai užmiega, jiems sumažėja kortizolio ir riebiosios rūgštys membranas atidaro.

Štai kam reikalingas miegas. Štai kodėl karys su kardu miega mažiau. Štai dėl ko sveikstama naktį. Štai kodėl dažniausiai ir numirštama naktį arba prieš rytą.

Ar galima žolėmis įtakoti šį procesą? Taip. Bet tomis, kurios sumažina stresinę pulsaciją – tekančių srovių potencialą. Tokia žolė yra pavyzdžiui paprastoji vilkakojė (lot. Lycopus europeaeus)

Posakis „visos ligos nuo nervų“ turi labai gilią prasmę, neveltui straipsnio pradžioje dėstėme kaip įtakoja CNS ir VNS į organizmo funkcionavimą.

Jeigu žmogaus ląstelių membranų pralaidumas normalus, jos atidarytos ir šiek tiek padidinta oksidacija, tai tokio žmogaus šlapimas būna tada tirštas, sodrios spalvos, stipraus specifinio šlapimo kvapo, bet skaidrus, be priemaišų (plaukiojančios priemaišos susidaro, kai nedirba Krebso ciklas ir susidaro neigiamas potencialas šlapime), jo ORP potencialas stipriai teigiamas, jame išgyventi mikrobams neįmanoma.

Tačiau tokie žmonės (su padidintu membranų pralaidumu) turi kitokių problemų – juos gali kamuoti opaligės, votys, kolitai. Tokie žmonės suserga, jei neturi veiklos, valgo mažai sočių riebalų, tai yra nesudaro organizme sąlygų antinksčiams pagaminti kortizolio ir yra sterolių trūkumas.

Gyvenimas – tai ėjimas lynu, kurio vienoje pusėje katabolizmas,  kitoje anabolizmas. Išgyvena tik tas, kuris nenukrenta nuo lyno į kurią nors pusę.

Žmonės yra dviejų tipų, bet visi procesai abiejuose vyksta tie patys, jie abu praeina tas pačias fazes, skiriasi tik dominantės.

Jeigu norite pamaitinti audinius, pašalinti iš jų sankaupas, susidariusias dėl Kreso ciklo griūties, duoti substratus mitochondrijų kvėpavimo grandinių atstatymui, pirmiausia reikia atidaryti membranas. Kol to nepadarysite, pastangos bus bergždžios – pinigai liesis į unitazą upeliais kartu su sveikata. Tam , kad jie pakliūtų į mitochondrijas ir sustabdytų sveikatos nuotėkį unitazą, reikia pirmiausia  pralaužti jas.

O žmonėms, kurie džiūsta ir dega iš vidaus, atvirkščiai – kol neužklijuosite membranų steroliais, rezultatas bus tas pats – pinigai ir sveikata irgi unitaze. Dar vienas momentas apie tuos negalinčius priaugti svorio. Juk regis, ATP kamščiai turi susidaryti ir oksidacijos procesas sustoti? To pas juos neįvyksta, nes yra toks reiškinys, kuris vadinamas oksidacijos ir fosforilinimo procesų atsiskyrimas.

Kvėpavimo grandinėse srovės eina iki deguonies (žiūr. paveikslą su „lėlyte vežimėlyje“ pirmoje straipsnio dalyje), ATP sintezuojasi, nes elektronai per visus kvėpavimo grandinės fermentus citochromus juda link deguonies, o protonai, kurie pernešami pernešėjais dehidrogenazėmis NAD, jie  erdvėje tarp matrikso ir išorinės mitochondrijos membranos sukuria potencialą, jų daugėja ir jie stengiasi pagal koncentracijos gradientą grįžti atgal į mitochodrijos matriksą, o čia „gudrus šeimininkas pastatė tokį malūnėlį ir maišelį“ (paveiksle mėlynas) kuriame vėl  kaupiama ATP.

Tačiau, jei aktyviomis deguonies formomis, jonizuota radiacija, ksenobiotikais, polinesočiosiomis riebiosiomis rūgštimis – aliejais, sudegintais riebalais matrikso ir išorines membranas pradurti ir   plius dar bus daug deguonies ir geležies (kurios pilna mūsų maiste ir vandenyje), dar paleisti aktyvių deguonies formų ir peroksidų gamybą tame dvigubame mitochondrijos membranos sluoksnyje, ji taps kiaura. Ir pasipils tada kontrabanda per tas vietas, kuriose muitinės mokesčiai į „maišelius“ jau neberenkami ir niekas nieko nebekontroliuoja – visi neša kas kam į galvą šauna pro bet kur ir kur papuola. Bet ir tada srovės tekėti nenustoja (jos tada teka partizanų keliais miškuose), tik protonų nutekėjimas įvyksta į matrikso vidų, ATP nebekaupiama ir gaunasi taip : žmogus valgo valgo, degina degina, o kaip nestorėja, taip nestorėja. Kaip į kiaurą maišą. Net transmembraniniam potencialų skirtumui ATP nebesukaupiama. Žmogus jau ir raumenis savo pradeda endogeniškai  valgyti, kad patenkinti tų nešikų ne per muitinę poreikius. ATP mažai, laisvųjų radikalų (aktyvių deguonies formų, peroksidų) daug, o žmogus jau beveik panašus į vaikščiojančią giltinę, tik be dalgio. :)

Reguliuojant dvasinio bioroboto metabozlimą, kai jo sistema įsisuka,  labai svarbu neužmiršti jam į mėsmalę laiku įmesti  substratų – beveik visi B grupės vitaminai, kofermento Q-10, sieros (geras šaltinis  metilsulfanilmetanas  – MSM ), ketvirtam kompleksui vario. Intensyviai besisukant sistemai, šios medžiagos gali susinaudoti ir grandinė kurioje nors vietoje nutruks.

Jeigu ląstelės membranos dėl kokių nors priežasčių  kiauros, o mama apdovanojo geromis ląstelės mitochondrijų kvėpavimo grandinėmis, tai ant kiauros membranos potencialas krenta ir citochromas, kuris prikibės laikosi tik lektrostatiškai, nuskrenda ir žmogus įkrenta vėl į ką? Į ... glikolizę. Tik jau pradegusių membranų fone, o ne polimerizuotų kaip „tankistų“ atveju. Toliau bus toks pats energijos deficitas, tik šį kart ne šaltas, o karštas.

Dar šiek tiek apie moterų metabolizmą, nes juk jos visada buvo ypatingai dailios ir išskirtinės,  reikalaujančios padidinto dėmesio. :)

Moteriškos lyties atstovėms labai didelę įtaką jų organizmui turi jų menstruacinio ciklo trukmė. Jį įtakoja mėnulio ciklas. Idealiai funkcionuojančiame moters organizme menstruacinio ciklo trukmė turi sutapti su mėnulio ciklo trukme.


Todėl analizuojant menstruacinį ciklą, reikia skaičiuoti ne paras, o mėnulio ciklo periodus.  Mėnulio ir moters ciklai turi po keturis periodus: mėnulio  – delčia, jaunatis, priešpilnis ir pilnatis, mėnesinių –  folikulinis, ovuliacinis, geltonkūnio, menstruacijų. Moterims tai labai svarbu, nes jų ciklas, tai yra mėnulis, pilnai modeliuoja biologinių membranų būsenas ir fazinius perėjimus. Pas vyrus šito nėra (dėl to ir sakoma, kad moterys turi PMS) :)

Kai kurios dabar šį straipsnį skaitančios moterys gali imti prieštarauti, teigdamos, kad jos yra sveikos ir jų ciklas pastovus, tačiau su mėnulio fazėmis nesutampa. Patarimas joms: pradėkite gyventi necivilizuotai, be elektros, ir pamatysite kaip jūsų ciklo trukmė pasikeis.

1975m. Louise Lacey knygoje aprašoma jos pačios ir  27 jos draugių patirtis, kai pašalinus visus dirbtinius nakties šviesos šaltinius, visų moterų mėnėsinių ciklas pradėjo sutapti su mėnulio fazėmis. Gudri ta gamta, nes vaikus pradėti sugalvojo tada, kai žemėje visiška tamsa ir ramybė - per delčią. Laimingiausi tie vaikai, kurių mamų ciklas juos pradedant buvo sinchroniškas su mėnuliu.

Moters pirmoji ciklo fazė (delčia, jaunatis) estrogeninė – sterolinė, membranos uždarytos, anabolizmas. žinant jau tai, galima pastebėti ar teisingai vyksta apykaita medžiagų organizme – jei testo matavimai rodo, kad esate katabolizme, reiškia jūsų medžiagų apykaita sutrikusi. Iš to galima matyti pas ką yra užsitęsusi estrogeninė fazė, pas ką iš viso jų per daug, nes  trūksta  dar ir progesterono, tai yra pastoviai dažniausiai sėdi su uždarytomis membranomis. Esant šiems sutrikimams bus ciklas nepastovus (ovuliacija negalės įvykti laiku, cistų susidarymas vyks ir t.t.)

Sekanti mėnesinio ciklo fazė (priešpilnis ir pilnatis) yra diametraliai priešinga, nes hormonų santykis pakinta – nusėda estrogenų ir padidėja progesterono. Šios fazės metu kai kurioms moterims beria veidą, tai kalba apie tai, kad membranos atsidarė ir pasileido aktyviai „horizontalus“ ciklas. Pagal šiuos požymius galima spėti, kad įvyko ovuliacija (moterys, kurių metabolizmas normalus ir veikia kaip laikrodis, visada žino kurią dieną įvyksta ovuliacija). Kai tik folikulas plyšta, toliau gaminamas progesteronas, kuris dar labiau padidina membranų pralaidumą (jei moteris pastoja, kad būtų normalus maitinimas vaisiui, priešingai negu pirma anaboline fazė, kai kiaušialąstė turi būti užauginta).

Jei moteriai menopauzė ar pašalinta gimda, hormonų balansas visiškai pasikeičia ir šis periodiškumas pakinta.

Natūralu, kad po viso šito ilgo ir eiliniam žmogui gana sunkaus (straipsnio net iš dviejų dalių, kuris galėjo tapti dar painesniu ir sunkesniu, jei būtume įsileidę į visko pradžios – dvasios ir jos pasireiškimo per  individualią kiekvieno sąmonės prizmę, aiškinimus) teksto, žmogaus galvoje ima nerimą kelti klausimas:


Kad sužinoti kas dedasi toje „juodoje dėžėje“  nebūtina kreiptis pas chirurgus, kad pasižiūrėti kas gi ten vyksta. Pakanka paanalizuoti tuos produktus, kuriuos gauname  tos "dėžės" išėjime – šlapime (atspindi sisteminį lygį), ir įėjime – seilėse (atspindinčiose audinių lygį). Na ir pasimatuoti kai kuriuos tos „dėžės“ funkcionavimo parametrus – temperatūrą, pulsą, kraujo spaudimą, kvėpavimo dažnį, odos, liežuvio, akių  reakciją (šie parametrai leidžia nustatyti kuriam tipui žmogus priklauso arba kuris jame tuo momentu dominuoja).

Dabar pats laikas būtų paanalizuoti jūsų norą, kilusį po to, kai perskaitėte kokius matavimus reikės atlikti. Jei kilo noras tai atlikti kuo greičiau, su jūsų evoliucija viskas tvarkoj – dievas jumis pasirūpins, nes jūs jam  jau išreiškėte savo nebylų norą :)

Tie, žmonės, kuriems galvoje gimė, deja, dažniausiai pasitaikanti mintis „Vajezau, kiek daug !“ galite ramiai keliauti  į Delfi portalą tęsti neramaus savo gyvenimo ir gaminti kortizolį. O evoliucija jumis irgi pasirūpins – biotrintuku būsite be gailesčio iš jos ištrinti, prieš tai suspėję dar pasididžiuoti savo mąstymo pasiekimais ir tuo, kad esate tikras „tankistas“. :)

Informacijos, kad dievo palaimintiems stoti į teisingą savęs supratimo  kelią, pradžiai yra HS puslapyje, o norint keliauti juo toliau,  reiks dairytis jau ir po interneto langus ar vartyti bibliotekų lobynus.