Tolerantiškumas. Pats žodis tolerancija (nereagavimas) reiškia biotaikinių  jautrumo praradimą tam tikrai ksenobiotiko (nuodo) dozei. Kartais šis reiškinys vadinamas „pripratimu“, bet tai ne visai teisinga, nes pripratimas reiškia ne organizmo būseną, bet procesą, kurio metu gali kilti ir tolerancija, ir įprotis, ir priklausomybė.

Tolerancija vystosi palaipsniui, kai ksenobiotikas ilgai, nepertraukiamai arba dažnai pakliūna į organizmą tokia pačia arba augančia doze. Ji susidaro daugeliui organizmui svetimų medžiagų, tame tarpe ir vaistiniams preparatams, jei jie vartojami kasdien dvi tris savaites (kartais dar ilgiau). Tai ne stabilus  jautrumo praradimas visam laikui: jeigu medžiaga nebepatenka į organizmą, tai po keleto dienų jautrumas tai medžiagai atsistato. Bet kai tiktai sisteminis tos pačios medžiagos veikimas atnaujinamas (pvz., darbe – gamybos metu arba vėl ėmus vartoti tuos pačius vaistus), tolerantiškumas kyla dar greičiau, nei pavartojus pirmą kartą.

Tolerantiškumas prasideda nuo pirmojo vienkartinio ksenobiotiko pavartojimo.Tai – stipri tolerancija. Medžiaga veikia kur kas silpniau pakartotino tos pačios dozės pavartojimo metu (jei praėjo po pirmo pavartojimo ne trumpiau kaip valanda ir ne ilgiau kaip para). Organizmo atsakas į įvairius vienokios ar kitokios medžiagos  poveikius gęsta nebūtinai vienodai savo charakteriu ir amplitude. Tolerancija ne visada yra specifinė, nes gali būti ksenobiotinės medžiagos, kurias pavartojus, tolerancija bus tokia, kokia buvo jau anksčiau vartotam kitokiam, panašiam ksenobiotikui.

Tolerancija žinoma jau seniai. Iš istorijos žinome faktų, kai valdovai vartodavo nedideles nuodų dozes, kad pripratintų savo organizmus, taip bandydami išvengti nunuodijimo.

Nuo ko gi kyla tolerancija? Yra daug ir įvairių hipotezių, ir toli gražu ne visose aiškiai skiriama riba tarp tolerancijos ir tachifilaksijos ( gr. tachys – greitas, phylaxis – apsauga), nors tai du visiškai skirtingi reiškiniai. Dažniausia oficiali medicina neskiria šių sąvokų.


Dabar vyrauja požiūris, kad pasveikimas – tai visų pirma yra imuninio atsako pergalė prieš virusus ir mikrobus. Kartu  medikai svarbią vietą skiria ir bendram organizmo pasipriešinimui. Bet galima spėti, kad   pasveikimo pagrindas – greitas (laike keleto parų ar net pirmą dieną) tolerancijos virusų ir bakterijų antigenams išsivystymas. Šio išplitusio reiškinio analizė pagimdo mintį apie jo panašumą su tolerancija ksenobiotikams. Negalima atmesti ir to, kad bakterijų toksinai ir virusai sukelia ne tik imuninį atsaką, bet ir toleranciją. Ji vaidina ne mažiau svarbų vaidmenį sveikime, negu imuninis atsakas.

Keletas minčių apie tachifilaksiją.

Po šiuo terminu slepiasi greitas organizmo reakcijos į ilgą ir nenutrūkstantį  aktyvių medžiagų veikimą nutrūkimas. Toks paradoksalus reiškinys charakteringas neuromediatorių  ir kitų bioreguliatorių veikimui. Reakcija trunka ne ilgiau kaip keletą valandų, o po to greitai nutrūksta, nežiūrint į tai, kad priežastis lieka.

Tachifilaksijos mechanizmas greičiausiai yra toks, kad biotaikiniai paprasčiausiai praranda jautrumą ksenobiotiko veikimui. Arba greitai išsenka „biologinių prietaisų“ resursai. Gali  susidaryti ir stabilūs kompleksai medžiaga-receptorius.

Šiuo atveju prie proceso prisijungia ir slopinimo procesai, kuriais organizmas disponuoja kartu su sužadinimo procesais. Pavyzdys – gliukoneogenezė, kai organizmas, tam, kad padidinti gaminamos energijos kiekį ima gaminti daugiau gliukozės, bet kartu išauga ir insulino gamyba.

 Tachifilaksijos mechanizmas per mažai dar išsiaiškintas ir kol kas  akivaizdu tik tai, kad tai visai ne kokia nors ypatinga prisitaikymo reakcija, bet tiesiog tam tikra organizme vykstančių procesų išorinė išraiška, kai aktyvios medžiagos ilgai būna arti biotaikinių.

Kam reikalinga organizmui tolerancija? Tolerancijos reiškinys organizmui būtinas tam, kad organizme susidarytų stabilus imunitetas naujam antigenui. Jeigu nebūtų tolerancijos, organizmo reakcija į antigeną būtų per stipri ir mus pribaigtų dar nespėjus prisitaikyti.