Apie projekt? Homo Sanitus Animizmas Angelina Zalatorien? Kambarys Nr.9 Forumas
Turinys

Darbas Vilniuje
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
nuo 2008.09.01
Žmogaus gynybin? sistema I
Pagrindinis / Homo Sanitus / Turinys / METABOLIZMAS / Žmogaus gynybin? sistema I
Gydytojų, o ir paprastų mirtingųjų, kalboje dažnokai girdime žodį „peršalimas“, „peršalimo ligos“, tačiau kas tai yra, kas iš tikro vyksta tuo metu žmogaus organizme, koks žmogaus organizmo reakcijos į aplinkos poveikį mechanizmas, tiksliai jums niekas taip ir nepaaiškina. Nepaaiškina, nes nedaugelis šį mechanizmą ir žino. Ar ne keista, kad žmogus vidurvasaryje ima ir „peršąla“ ? Už lango kaitra, o nosis varva ir „laužomi“ kaulai. Ne visai tikslu žmogaus organizmo reakciją į išorinius dirgiklius vadinti „peršalimu“, bet kadangi šis reiškinys dažniausiai surištas su  aplinkos temperatūros pokyčių poveikiu žmogaus organizmui, tai ir prikabino šį nelabai tikslų „peršalimo“ pavadinimą.

Kiekvieną akimirką į mūsų organizmą pakliūna svetimkūniai – kvėpuojame mes taigi ne steriliu oru. Jame yra visko – dulkių, virusų, sporų ...O kur dar porcijos svetimkūnių, gaunamų kabinant šaukštu. Taigi visą laiką žmogaus organizme yra organizmui pašaliniai dariniai ir imuninė sistema sėkmingai su jais kovoja mums visai šito nepastebint ir nežinant. Šią kovą pastebime tik tada, kai susergame, tai yra tada, kai įsijungia sudėtingesnis imuninės sistemos mechanizmas, nei įprastai.

Kodėl sergama virusinėmis ligomis daugiausiai tuo metų laiku, kai vyksta dideli temperatūriniai pasikeitimai – rudenį, pavasarį? Kodėl mažai sergama tada, kai aplinkos temperatūra kinta mažose ribose? Kuo skiriasi užgrūdintas žmogaus organizmas nuo neužgrūdinto?

Į visus šiuos klausimus atsakymas yra šiame straipsnelyje, tačiau glaustai ir gal šiek tiek oficialiai bei sausai. Esmė paprastai tiems, kas nelabai turės norą „įsikirsti“ į toliau sekantį sudėtingesnį tekstą: mes visada savyje turime mums svetimų darinių - virusų, bakterijų, sporų, cheminių medžiagų..., tačiau jos didelę žalą mums pradeda daryti tik tada, kai sutrinka organizmo metabolizmas, kitaip sakant – kai sutrinka medžiagų apykaita. Ir daugiausia reikšmės šiame procese turi organizmo lipidų (riebalų) balansas. Tol, kol jis nepažeistas, tol imuninė sistema jau pirmame etape sėkmingai susitvarko su „svetimšaliais“. Kai tik jis yra sutrikęs, virusai ir bakterijos turi galimybę daugintis ir pakliūti į ląstelę. Aplinkos temperatūros pokyčiai labai stipriai įtakoja į organizmo lipidų balansą – organizmas gi nežino, kad jūs pamiršote šilčiau apsirengti ir už dešimties minučių tai padarysite. Jam toks jūsų poelgis visada yra šokas ir jis puola organizmą gelbėti – ima stipriai keisti lipidų balansą. Atšaldžius organizmą, į kraują yra išmetama didelis kiekis riebiųjų rūgščių – šiaurės gyventojų kraujyje visada yra daugiau riebiųjų rūgščių (prisiminkite už ką lašišą medikai vertina). Sugrįžus į šiltą patalpą, organizmas metasi į priešingą pusę – išmeta į kraują didelį kiekį sterolių, įvyksta perkompensacija  ir tada susidaro palankios sąlygos mikrobams imtis juodojo savo „darbo“, o kaip atsakas į tai - įsijungia tolimesnis organizmo imuninis atsakas, kurį jau juntame aiškiai - sergame. Pagrindinė metabolizmo sutrikimų kaltininkė yra mūsų nervų sistema ir centrinis jos valdytojas - galvos smegenys su labai svarbiu organu hipotaliamu. Jų reakcija, kurią galima apibūdinti kaip stresinį šoką, į išorės ir vidinius dirgiklius ir sukelia didelius pokyčius lipidų balanse. Tie, kurių nervų sistema ir hipotaliamas reaguoja jautriau - tie ir turi daugiau problemų su sveikata. Apie patį nervų sistemos ir hipotaliamo reagavimo mechanizmą bus kitame straipsnyje.

Grūdinimasis ir pripratina organizmą (jo nervų sistemą)  nereaguoti dideliais lipidų svyravimais į aplinkos pokyčius.

O dabar apie visa tai - detaliai ir nuosekliai.
Žmogaus organizme yra dvi fundamentalios, globalios, apjungtos priešybių vienybės, konstrukcinių ir funkcionalių medžiagų klasės – lipidai, atsakantys už konstantų stabilumą:
1.Riebiosios rūgštys.
2.Steroliai.

Savigynos etapai žmoguje:
1.Pirminė dvifazė reakcija į pradinį kenksmingą poveikį.
2. Lipidų įsijungimas.
3. Antrinė reakcija į produktus, kurie atsirado dėka pirminės reakcijos.
4. Imuniteto sukūrimas.
Hierarchiniai lygiai žmoguje:
          1. Pirminis.
          2. Subatominis.
          3. Atominis.
          4. Ląstelinis.
          5. Audinių (tarpląstelinis)
          6. Organinis (sisteminis)

Pirmasis etapas
Dvifazė apsauginė reakcija susideda iš dviejų nuoseklių cheminių procesų fazių – greito nespecifinio virškinamojo proceso, prasidedančio kraujyje (1-oji fazė) ir sekančia po pirmos reparatyvine (atstatančia) mobilizacija (2-oji fazė).

Pirmoji fazė charakterizuojama pasireiškimo laiku – minutėmis po antigeno (žalingo faktoriaus) įsiskverbimo į organizmą, vadinama ji hematologiniu šoku  ir skirta sunaikinti ir patį antigeną, ir grupes, kurios susidaro antigenui susijungus su organizmo baltymais.

Antroji fazė trunka nuo keleto minučių iki keleto parų – priklausomai nuo antigeno savybių ir jo kiekio, ir yra nukreipta prieš laisvus tiek antigeno lipidus, tiek prieš laisvus lipidus medžiagų, susidariusių pirmoje fazėje. Be to, ji skirta surišti vandenyje tirpstančias dedamąsias į vandenyje netirpstančius kompleksus – tam, kad neleisti plisti nuodingoms medžiagoms per vandeninę terpę, tuo apsaugant organizmą nuo galimos jų žalos.
Antrasis etapas
Organizmo nesugebėjimas suardyti antigeną (tai yra sėkmingai užbaigti 1-ą fazę) arba pereiti prie 2-osios fazės pratęsia 1-ąją fazę ir yra lydima riebiųjų rūgščių dominantės. Kokybinis  2-osios fazės neadekvatumas pasireiškia  2-osios fazės pratęsimu ir lydimas sterolių dominantės. Pratęstosios fazės tęsiasi tol, kol nervų sistema nepastebi esant antigeną. Vienintelė organizmo veiklos prasmė – pašalinti visus objektus, kurie neatitinka jo struktūros. Jeigu antigeną užmušti kokiu nors pašaliniu poveikiu (pavyzdžiui, antibiotikais), klinikinė (liguista) būsena išnyksta.

Fizinis krūvis sustiprina klinikinius simptomus, charakteringus 1-ajai fazei. Bet kokie opiumo dariniai (pvz., morfijus) panaudoti iki 1-osios fazės pradžios, stipriai sumažina šios fazės simptomus arba visai juos panaikina. Antrosios fazės pradžia charakterizuojama drebulio ir karštligės pasirodymu.

Dvifazė apsauginė reakcija yra nespecifinė, tai yra nepriklauso nuo pažeidusio faktoriaus rūšies, reakcija į antigeno, iššaukiančio organizmo struktūros pokytį, pasirodymą.

LABAI SVARBU: organizmo struktūros pokyčiai gali įvykti ne tik įsiskverbus antigenui iš išorės, bet ir organizmui restruktūrizuojant savo objektus (organus, audinius) organizmo viduje, taip paverčiant juos savotiškais antigenais.

Jeigu po nesėkmingos pirminės dvifazės organizmo apsauginės reakcijos antigenas vis dar egzistuoja, tada įsijungia trečiasis etapas.
Trečiasis etapas
Antrinė dvifazė apsauginė reakcija kyla kaip reakcija (vadinama alergine) į kompleksus, susidarančius surišant antigenus specialiais lipoproteininės (riebalų-baltyminės) kilmės antikūnais (koaguliuojančiais), sulimpančiais į stambius konglomeratus.
Tokių kompleksų kenksmingumas ir nervų sistemos vertinimas jų kaip antigenų sąlygojamas jų energetinio nesubalansuotumo, kylančio iš ypatingos molekulių sąrangos ir elektronų pasiskirstymo.

Antrinės reakcijos išdavoje kyla nauji, savotiški labai stambūs antigenai, kurie iššaukia nervų sistemos nespecifinį atsaką (daug stipresnį negu pirminis), kuris padidina šansus pašalinti antigeną.

Specifiniai imuniniai serumai, sugebantys neutralizuoti pirminius antigenus, visiškai bejėgiai prieš paminėtus antrinius kompleksus, ir todėl prasmingi tik iki koaguliuojančių antikūnų pasirodymo. Laiku paskirti imuniniai serumai apsaugo nuo alerginių reakcijų, bet paskyrus per vėlai – neduos jokio efekto.
Ketvirtasis etapas
Bet kuriuo atveju, po pirminio antigeno pakliuvimo į organizmą, pasileidžia ir specifinių medžiagų (imuninių antikūnų) parinkimo tam antigenui programa.

Imuniniai (neutralizuojantys) antikūnai charakterizuojami visišku energetiniu subalansuotumu ir todėl neiššaukia organizmo atsakomosios reakcijos. Jie atstovauja paskutinį apsauginį mechanizmą, kuris apsaugo nuo pakartotino to paties antigeno poveikio, tai yra, vėl pakliuvus į organizmą tam pačiam antigenui ir esant pakankamam antikūnų kiekiui, apeinama ir pirmoji, ir antroji dvifazės reakcijos stadijos. Dėl paties mechanizmo sudėtingumo, imuniniai antikūnai pasirodo ne anksčiau kaip po 15 parų nuo antigeno pakliuvimo į organizmą.
Principinė apsauginės sistemos darbo schema
Jeigu organizme kylantis antigenas nėra neutralizuojamas imuninių antikūnų (nėra jų arba jų mažai), tai pasileidžia nuoseklus daugiaetapis organizmo apsaugos mechanizmas.

Apsauga gali sureaguoti į keletą objektų kokiame nors viename hierarchiniame lygyje, o gali vienu metu apimti ir daug objektų bei lygių. Antigenų savybių įvairovė ir skirtinga objektų galimybė gintis ir sukelia daugybę įvairiausių simptomų ir klinikinių pasireiškimų, įvardinamų kaip „ligų nomenklatūra“ arba „neaiškios etiologijos ligos“.

LABAI SVARBU: intensyvi apsauginė reakcija viename etape sukuria palankias sąlygas sekančiame etape. Ir atvirkščiai, blogai praėjęs pirmas etapas yra kliūtis sekančio etapo normaliai realizacijai. Bet kurio apsauginio etapo darbo rezultatai virsta antigenu sekančiam etapui.

Visi gamtiniai antigenai turi savo struktūroje lipidus ir lipoproteinus. koaguliuojantys antikūnai irgi sudaryti iš lipidų ir baltymų, bet netenka aktyvumo, jei suskyla į dedamąsias. Labai apsunkinančiu apsaugą faktoriumi yra tas faktas, kad lipoproteinai gali būti ne tik išorinės kilmės (gamtinės), bet ir susidaryti jungiantis antigenams su organizmo išskirtomis riebiosiomis rūgštimis. Kitaip sakant, organizmo apsaugos procese nuo vieno antigeno gali susidaryti kiti, specifiniai „antigenai“, kuriems organizmo kuriami nauji specifiniai antikūnai, kurie vėl iššaukia organizmo apsauginės sitemos reakciją ir ... taip gali tęstis iki begalybės. Taip ligos įgauna chronišką charakterį.

Koaguliuojančių antikūnų specifiškumas nusakomas jų baltymine sudėtimi, o atsako alerginis charakteris priklauso nuo lipidinės dedamosios.

Organizmo rūgštinės lipidinės dedamosios + svetimi baltymai = antigenas
Svetimkūnės lipidinės rūgštinės frakcijos + organizmo baltymai = antigenas

Vieninteliu faktoriumi, nustatančiu apsauginių procesų  įsijungimą žmoguje, yra struktūrinis (energetinis) objekto, nervų sistemos aptinkamo organizmo viduje, neatitikimas. Ir visai nesvarbu – pateko ši struktūra iš išorės ar gavosi metabolizmo eigoje organizmo viduje iš visai „nekenksmingų“ medžiagų.
Šiek tiek atskirai apie vėžį
Vėžinis objektas (ląstelė, auglys, metastazės) – objektas struktūriškai neatitinkantis  organizmą. Pagrindinis pažeidimas esant vėžiui yra prarasta apsauga visuose etapuose. Dažniausiai pradžioje netenkama imuninės apsaugos, po to alerginės ir tik paskui – nespecifinės. Eksperimentuose nustatyta, kad net ir sunkiai sergantys vėžiniai pacientai išlaiko gebėjimą gaminti koaguliuojančius antikūnus, bet šitie antikūnai „nemato“ vėžinių ląstelių, tai yra pažeidimas yra grynai kokybinis.

Metastazės atsiranda, kai prarandama apsauga sisteminiame lygyje – dalis organų ją praranda, dalis – išsaugo. Gerai žinoma, kad po operacijos metų metais gali kraujyje cirkuliuoti vėžinės ląstelės, nesukeldamos jokių metastazių. Tai reiškia apsaugos  praradimą ląsteliniame lygyje, išlaikant ją audinių lygyje. Apsaugos praradimas audinių lygyje reiškia praradimą alerginės apsaugos, po kurio seka prailgėjusi lipidinė fazė ir stiprus skausmas.

Nugalėti vėžį – tai reiškia suaktyvinti alerginę ir imuninę apsaugą reikiamuose hierarchiniuose lygiuose, tai yra tuose, kur ji prarasta ar nepakankama. Pagrindinė problema sergant vėžiu – alerginės apsaugos aktyvavimas ląsteliniame ir audinių lygyje (sisteminiame ne taip svarbu). Panacėja nuo visų ligų – imuniteto aktyvavimas visuose lygiuose.

Sisteminis gydymas lipoidais (ypatingomis dirbtinės kilmės cheminėmis medžiagomis) yra tam, kad pakeisti apsaugą atitinkamuose lygiuose taip, kad ji taptų adekvati. Tuo pačiu parenkami tokie lipoidai ir lipidai (endogeninės kilmės lipoidai), kurie turi stipriai išreikštą savybę susirišti su vėžinėmis ląstelėmis, taip padarydami jas „matomomis“ nervų sistemai kompleksų „antigenas-antikūnas“ pavidale. Toliau veiksmas vyksta kaip ir kovoje su pvz. gripo virusu – nereikalingi nei peilis, nei chemija, nei švitinimas radioaktyviomis dalelėmis.

Kadangi gydymo sėkmė priklauso koaguliacinių antikūnų pasirodymo momentu nuo lipidinių-ląstelinių kompleksų, injekcijas būtina daryti keletą kartų kas 15 parų.

Rašyti komentarą >> Skaityti komentarus (0)
 
Apie ką perspėja traškantis megztinis
2012.02.19 HomoSanitus / Age
Žmogaus kūnas elektrinių krūvių požiūriu  yra neutralus. Tai sąlygoja makroskopinio elektro-neutralumo dėsnis, kuris sako: makroskopinio dydžio objekto bet kuriuo laiko momentu bendras teigiamų krūvių kiekis lygus neigiamų krūvių kiekiui. Netgi labai nežymus šios krūvių pusiausvyros pažeidimas sukeltų elektrostatinio potencialo atsiradimą. Įsivaizduokite sferinės formos gyvą ląstelę, kurios spindulys yra 0,1 mikrono (10-6  m). Pašaliname iš jos nedidelį kiekį K+ — 10-18 molio. Kaip pasekmė, ląstelės viduje susidarys neigiamų krūvių perteklius (10-18 nuo Faradėjaus skaičiaus, arba 0,965 x 105 x 10-18 = 9,65 х 10-14 kulonų). Įkrautos sferos su spinduliu r elektrinis potencialas  ψ vandeninėje terpėje nustatomas pagal formulę ψ = Q/εr, kur  Q – elektrinis krūvis, o ...
Kuo ypatingi aspirinas ir imbieras?
2012.02.11 HomoSanitus / Age
Daugelis esate girdėję, kad aspirinas skystina kraują ir vyresnio amžiaus žmonėms gydytojai skiria jo po vieną tabletę parai. Šio patarimo jie siūlo laikytis iki mirties. Nes jų manymu visų problemų su širdimi ir kraujagyslėmis kaltininkas yra per tirštas kraujas. Koks gi iš tikro yra aspirino poveikis, ir kuo jis pasibaigs ilgai jį vartojant. Artritas, žvynelinė, trombozė, serotonino ir katecholaminų perteklius, silpna kraujo ląstelių kilerių veikla, alergija, visų rūšių skausmai, PMS, širdies kraujagyslių ligos, uždegimai ... tai ligos, kurias įtakoja medžiagos, medicinoje vadinamos prostaglandinais (PG). Prostglandinai skirstomi į tuos, kurie: 1.Slopina uždegimus (PG1). 2.Skatina uždegimus (PG2). 3.Blokuoja PG2. (PG3). Normaliai funkcionuojančiame organizme prostaglandinų santykis turi...
 
Geras limfos tekėjimas - geros sveikatos palydovas
2012.01.11 HomoSanitus / Age
Kai senas indėnas nori išeiti  į amžinos medžioklės šalį, jis susiranda medį, atsisėda jame, nustoja judėti ir ima paviršutiniškai kvėpuoti krūtine... Apie 70 procentų žmogaus kūno masės sudaro vanduo. Vanduo, kad skatintų gyvybiškumą, kaip ir aplink mus supančioje gamtoje, taip ir mūsų organizmo viduje – turi nuolat tekėti. Kur gamtoje natūraliai švariausias vanduo? Šaltiniuose. Kas padaro vandenį tokiu? Tekėjimas, nuolatinis tekėjimas. Kas atsitinka, jei vanduo nustoja tekėti? Netekantis vanduo sudaro galimybę formuotis pelkei, kurios pats kvapas jau rodo, kad joje ima dominuoti irimo procesai. Analogiškai ir žmogaus organizme – kol vanduo teka, tol mes esame gyvybingi. Šiam procesui organizme lėtėjant, jame prasideda įvairios problemos. Kas tie  organizmo...
Šviesa, tamsa ir melatoninas
2011.12.18 HomoSanitus / Age
Kodėl sniegas baltas? Tam, kad surinktų nuo žemės...  saulės šviesą mūsų akims. Graži ta Lietuva. Žmonės irgi čia gražūs. Ypač moterys. Tik nervuoti jie čia kažkokie. Ir žudosi dažniau jie čia nei kitur. Garsūs daininykai dažnai čia apie debesis vis dainuoja. Nepatinka kartais jie visokiems andriukams, nes gal rojų danguje savo pilkuma užstoja. Ir iš tiesų, kas gi gero tuose debesyse? Tik saulę užstoja, ir dar šlapinasi ant mūsų jie čia per dažnai. Mažai mums tenka tos gęstančios žvaigždutės šviesos čia, prie Nemuno tų vingių. O atėjus trumputei vasarai saulėtai, daug kas savo akis dar ima slėpti po tamsiais akiniais. Nemažai žmonių (ir jų stipriai daugėja) akinius nešioja visą laiką, nes be jų gyvenimo ryškumo jau nebemato. Tėvų perduotas genetinis brokas ar civilizacinės...
 
Kalis ir radioaktyvus cezis
2011.06.23 HomoSanitus /
Pranešime aiškinamas žinomas paradoksas: nežymus audinių užteršimas radioaktyviuoju ceziu137 sukelia stipriai išreikštas audinių patologijas (širdies, inkstų ir kt.). Viskas sustoja į savo vietas, jei žinoma, kad kalis pasiskirstęs ląstelėje NEVIENODAI. Jis adsorbuojamas tam tikrose ląstelės struktūrose ir jo kiekis lokaliai išauga. Šiandien žinoma, kad tokioms struktūroms priklauso susitraukimo aparatas (cezis koncentruojasi mikrofibrilių, turinčių susitraukimo baltymą mioziną, M-diskuose) ir mitochondrijos. Radioaktyvus cezis137  pažeidžia tas struktūras, kuriose jis susikaupia, nors visumoje bendroji gautoji dozė gali būti ir nedidelė.
Ką bendro turi žylantys plaukai ir baltmė?
2010.11.27 HomoSanitus / Age
Pakankamai dažnas reiškinys, kai žmonėms ima vienaip ar kitaip ima keistis odos pigmentas ir ima ryškėti ant jos neegzistuojančių realybėje valstybių žemėlapiai. Tokiems žmonėms „protingi“ dermatologai dažniausiai paskiria kokį nors tepalą, ir neretai hormoninį, tačiau „valstybių sienos“ kaip plėtėsi, taip ir toliau jiems plečiasi. Kodėl taip atsitinka? Todėl, kad eilinį kartą gydytojas dairosi į medžius, kai tuo tarpu reikia žiūrėti į mišką – tik visumą matantis gali nuspėti kur šuo pakastas. Dažnas netradicinės medicinos žinovas gali pasakyti, kad organizmo detoksikacijai naudojamos klizmos su kavos tirščiais yra efektyvios, bet kur to efektyvumo šaknys žino retas. O veikimo mechanizmas slypi elektrochemijoje: nuodingus, tame tarpe ir sunkiųjų metalų, neigiamai...
 
Saka apie druskos rūgštį
2010.11.22 HomoSanitus / Age
Perkrauta lotyniškais ir tarptautiniais terminais gydytojo kalba, išversta į daugeliui suprantamą, neretai sukelia šypseną. Paprasti gydymo metodai neleidžia gydytojui išpuikti ir tapti nepakeičiamu. Tam, kad augtų pelnas, šiuolaikinė  medicina užkasa senus paprastus gydymo metodus arba apvelka juos naujais  įmantriais rūbais. Metodas ar cheminė medžiaga, kurių negalima užpatentuoti, šiuolaikinę farmaciją domina tik tiek, kiek galima tuo pasinaudoti kuriant naują patentuojamą. Daugelio chroniškų ligų atsiradimo priežasčiai nustatyti reikia nueiti ilgą paieškos kelią, kad atsekti kur yra pirminė kilusio susirgimo priežastis. Nėra greito ryšio tarp priežasties ir pačios ligos – tai ne tas atvejis, kai išgeriamas kalio cianidas ir numirštama. Kaip...
Ar verta vartoti Omega 3?
2010.11.09 HomoSanitus / Rūta S.
Nuo Guy R. Schenker, D.C. Gruodis, 2005 Mielas Gydytojau, Ne per seniausiai, po daugelio metų,  aš pirmą kartą  užėjau į sveiko maisto parduotuvę. Negaliu sakyti, kad buvau nustebintas to, ką pamačiau, bet reklaminės informacijos gausa privertė mane pasijusti taip, lyg  būčiau gundomas klasikiniais viliojančiais pažadais SALDŽIAKALBIO  PREKEIVIO, SIŪLANČIO VAISTĄ NUO ŠIMTO LIGŲ. Ketvirtadalis parduotuvės buvo užpildytas Sojos-Žudikės, kaip ji buvo garsiai pavadinta dėl galios užkirsti kelią ar net išgydyti kiekvieną žinomą žmonijos ligą. Viename parduotuvės gale buvo reklamuojamas Žvėris Fitoestrogenas, dainuojantis savo sirenos dainą apie gydymą  būklių, sukeltų estrogenų pertekliaus. Bet žaviausia daina ir šokis buvo atliekamas Omega 3 PNRR, dešimtmečio Pseudo-Mokslo...
 
Aliejų ir žuvų taukų mitai
2010.10.22 HomoSanitus / Rūta S.
Neretas, pasiekęs gyvenimo pusiaukelę, būna bent kartą jau patyręs reiškinį, kurį paprastai apibūdinant galima pavadinti apsinuodijimu maistu. Įdėmiau gyvenimą žvalgantys turbūt pastebėjo, kad šis apsinuodijimas būna ypač sunkus, kai suvalgoma sugedusios žuvies ar užvalgoma pasenusio maisto, kuriame buvo aliejaus. Visi gerai žinome koks „malonus“ pojūtis pasilieka burnoje, kai perkandamas sugedusio  riešuto branduolys. Kuo ypatingesnis apsinuodijimas sugedusiu riebalu, nei, tarkim, papuvusiu obuoliu? Tuo, kad riebalams, skirtingai nei medžiagoms, tirpstančioms vandenyje, pakliūti į ląstelę per membraną nėra barjero, tai yra jiems nereikia pernašos. Polinesočioji riebioji rūgštis prie savo laisvųjų jungčių prisijungusi ląstelei nuodingą cheminį elementą jį gali nunešti iki...
Cholesterolis: požiūris į konkretaus paciento mitybą
2010.10.03 HomoSanitus / Rūta S.
                                         Pagal Guy R. Schenker, D.C. (Šis straipsnis buvo išspausdintas: Today's Chiropractic Kovas/Balandis 1989, Healthcare Rights Advocate June, 1990, Alternatyvos mityboje ir sveikatos rūpybos sąjungos žurnale). ĮVADAS Einšteinas, paklaustas, kaip jam pavyko atrasti naują mąstymo kelią, atsakė, kad jis tai padarė išimtinai mesdamas iššūkį aksiomoms. Šio straipsnio tikslas yra mesti iššūkį visuotinai priimtam teiginiui, kad cholesterolio turinčio maisto vartojimas yra tiesiogiai susijęs su cholesterolemija ir miokardo infarktu. Siūlomas orientuoto paciento...
 
Ar jūs darote šias paprastas klaidas, paskirdami kalcį?
2010.09.17 HomoSanitus / Rūta S.
                                                       Pagal  Guy R. Schenker, D.C. Jūs paskiriate kalcį moteriai menopauzės periodu ir jai netrukus smarkiai užkietėja viduriai. Arba rekomenduojate jį vyrui, besiskundžiančiam nemiga, ir jam paaštrėja artritas, pradeda šalti rankos bei kojos. O jei rekomenduosite kalcį moteriai, kuri skundžiasi menstruaciniais skausmais? Ją pradės varginti nemiga. Arba, jūs paskirsite kalcį vaikui, kurio kaulai ir dantys dar vystosi, ir jis pradės skųstis raumenų mėšlungiu. Kai esate įsitikinę, kad kalcis atneš naudą beveik visiems...
Ką reikia žinoti prieš geriant vaistažoles ir vaistus
2010.04.23 HomoSanitus / Age
Dauguma žmonių įsitikinę, kad vaistažolės bet kokiu ligos atveju yra geriau, nei neorganinės chemijos preparatai ir gydymas jomis bus kur kas sėkmingesnis, nei vaistais iš vaistinės. Tačiau tiek pacientai, tiek 99,9% gydytojų tikrovėje nežino kada vaistažolės gali padėti ir kada jos bus dar vienas žingsnis grabo link (su neorganiniais vaistais situacija tokia pati). Kai ląstelių biologinėse membranose pasikeičia lipidų sudėtis, jos tampa arba per daug pralaidžios, arba atvirkščiai – užanka ir  ląstelė nieko nei išleidžia, nei įsileidžia. Jei ląstelės membranoje padidėja nesočiųjų riebiųjų rūgščių, membrana tampa per daug pralaidi. Tuomet organizme visi biologinio oksidavimo procesai organizme sustiprėja, dominuoja simpatinė VNS, skydliaukė dirba aktyviai, gaminama daug ATP... Kaip taisyklė tokioje...
 
Kodėl atsiranda skylė skrandyje?
2010.04.16 HomoSanitus / Age
Tam, kad rasti atsakymą į šį klausimą, pirmiausia būtina išsiaiškinti detaliau kaip tas skrandis funkcionuoja. Tai pradžioje ir padarysim. Virškinimo funkcijos skrandyje yra: deponavimas, mechaninis ir cheminis maisto apdirbimas, laipsniškas  skrandžio turinio išmetimas porcijomis į dvylikapirštę žarną. Skrandžio dalis, kurioje pereina stemplė į skrandį vadinama kardialine  dalimi (įskrandis). Skrandžio dugnas . Skrandžio kūnas . Ir pilorinė (prievartinė) dalis , kuri pereina į sfinkterį. Pagal tai, kurioje skradžio dalyje yra skrandžio gleivinės epitelio ląstelės, joms ir duoti pavadinimai – kardialinės, sfinkterio ir t.t. Skrandyje yra didysis ir mažasis skrandžio išlinkimai. Druskos rūgšties daugiausia išskiria didžiajame išlinkime, skrandžio...
Kodėl nėra riebių šimtamečių?
2010.04.03 HomoSanitus / Age
Du pacientai. Vienas įsitempęs, susijaudinęs ir regis, kad reikia tik degtuko ir jis užsiliepsnos. Jam šokinėja į viršų kraujo spaudimas, dažnai laksto į tualetą šlapintis, intymiose kūno vietose niežulys, galvos skausmas, pulsas dažnas... Kitas vangus, nejudrus, mieguistas, apatijoje, nieko nenori ir negali veikti, vos velka kojas, pulsas retas... Per savaitę ar dvi galima šias būsenas sukeisti vietomis – hipertoniką padaryti vangiu, o apsnūdusį padaryti aktyviu. Pats trumpiausias ir paprasčiausias testas: abu pacientus reikia paguldyti ir gulintiems išmatuoti arterinį kraujo spaudimą ir suskaičiuoti pulsą. Po to abu pacientus pastatyti ir vėl išmatuoti spaudimą ir pulsą. Atsistojus po gulėjimo, pirmojo  paciento  kraujo spaudimas išliks stabilus, antrojo – tiek...
 
Cholesterolio svarba
2010.02.16 HomoSanitus / Age
Tam, kad gydyti, reikia analizuoti kiekvieno paciento susirgimą individualiai. Nors ligos simptomai  tokie patys, tačiau procesai vykstantys organizme gali būti visiškai skirtingi ir priežastys juos sukėlusios dažniausiai yra skirtingos taip pat. Pagrindines medžiagas, kurios yra mūsų organizme, skirtomos į tris grupes – angliavandenius, baltymus ir riebalus. Organizmo lipidų (riebalų) sudėtyje yra vienas lipidas – cholesterolis, kuris organizmui ypatingai svarbus. Ką žino eilinis gydytojas apie cholesterolio apykaitą žmogaus organizme? Pirma mintis  gimstanti po šio klausimo jam: cholesterolis – blogis, nes nuo jo susidaro sklerotinės plokštelės ant kraujagyslių sienelių. Cholesterolis (C27 H45 OH) yra steroidas, iš kurio formuojasi steroidiniai hormonai – pagrindiniai operatyvinio...
Silpnas ir stiprus imunitetas
2010.02.10 HomoSanitus / Age
Kas tai yra imunitetas? Visi procesai, nukreipti organizmo dinaminės homeostazės palaikymui, vadinami imunitetu. Kodėl dinaminės? Todėl, kad statininė homeostazė būna tik pas lavonus. Bet koks išorinis poveikis nuolat verčia organizmą reaguoti ir gaminti tam tikras medžiagas, todėl jame viskas yra nuolatiniame kitime. Pavyzdžiui, pavalgėte. Gliukozės kiekis kraujyje pakilo. Ar tai jau susirgimas? Ne, tai normali reakcija. Jeigu tokiu momentu gydytojas pamatuos cukraus kiekį kraujyje, nežinodamas, kad pacientas valgė, jis gali diagnozuoti diabetą. Kai žmogus suserga virusine liga, gliukozės kiekis kraujyje išauga. Jei gydytojas tuo metu matuos cukraus kiekį kraujyje, diagnozė bus tokia pati – diabetas. Ir neretas atvejis, kai žmogui diagnozuojamas diabetas (kraujyje padidintas gliukozės kiekis), o žmogus pasirodo...
 
Laisvųjų aminorūgščių fondas (LAF)
2010.02.06 HomoSanitus / Age
Normaliam vidutiniško sudėjimo žmogui per parą reikia apie 70-100 gramų baltymų (pavyzdžiui, 100g jautienos yra apie 25g baltymo) . Jeigu žmogus dirba darbą, kuriame labiau aktyvuotas organizmo anaerobinis energijos gavimo būdas, jam reikia daugiau baltymų (jeigu dirba labai sunkų fizinį darbą, reikia apie 400 gramų baltymų), jeigu aerobinį darbą – baltymo reikia mažiau, bet daugiau angliavandenių. Kaip baltymai įsisavinami? Tam, kad įsisavinti baltymus, organizmui reikalingi fermentai. Pati greičiausia fermentų gamintoja baltymų įsisavinimui yra kasa. Tam, kad pagaminti fermentus 100 g baltymo perdirbimui, organizmas turi iš savęs paimti 460g aminorūgščių skolon, kurios po to grąžinamos su „palūkanomis“. Ta baltymo dalis, kurią organizmo audiniai gali atiduoti virškinimo fermentų sintezei, ...
Kodėl sergant kyla temperatūra?
2010.02.04 HomoSanitus / Age
Peršalimas, gripas, bronchitas, plaučių uždegimas... begalė ligų, kurių ūmi forma dažniausiai lydima padidėjusios kūno temperatūros. Ilgalaikis gydytojų kalimas žmonėms į galvą, kad pakilusi temperatūra yra blogas reiškinys ir su juo reikia kovoti, padarė savo – dažniausiai žmonės visokiomis priemonėmis stengiasi aukštą temperatūrą numušti. Žinoma, jei aukšta temperatūra sudaro labai didelį diskomfortą, ją galima pažeminti, tačiau ne tokiomis priemonėmis, kurių dažniausiai griebiasi susirgusieji – ne vaistais ar žolėmis, kurių veikimo mechanizmas nukreiptas tik į temperatūros reguliavimą. Tokia pagalba organizmui nereikalinga, ji tik pablogina padėtį. Aukštos temperatūros žeminimas turi būti siekiamas priemonėmis, kurios padeda garinti drėgmę nuo odos, tai yra vėsinti odą –...
 
Magiškasis bangos ilgis
2010.02.03 HomoSanitus / Age
Žemiau visa eilė „kodėl“ ir juos sieja tas pats atsakymas. Kodėl mus taip traukia ugnis? Kodėl daug geriau pasijuntame, kai pasėdime arčiau laužo? Kodėl žmonės namuose įsirengia židinius, nors šilumos visiškai pakanka iš centrinės šildymo sistemos? Kodėl su amžiumi vis labiau pasiilgstame vasaros ir vis labiau nekenčiame žiemos? Kodėl žmonės mėgsta voliotis ant smėlio paplūdimyje? Kodėl seneliai taip myli mažus anūkus ir vis stengiasi juos prisiglausti ar palaikyti sau ant kelių? Kodėl seni žmonės taip pamilsta kates ir šunis, kad net įsileidžia juos į savo guolį? Kodėl masinėse žmonių susibūrimo vietose kartais pradeda vykti „stebuklai“ – žmonės ima sveikti? (tuo dažnai pasinaudoja visokio plauko religijų atstovai). Kodėl medituojant grupėje...
Tolerancija
2010.02.02 HomoSanitus / Age
Tolerantiškumas. Pats žodis tolerancija (nereagavimas) reiškia biotaikinių  jautrumo praradimą tam tikrai ksenobiotiko (nuodo) dozei. Kartais šis reiškinys vadinamas „pripratimu“, bet tai ne visai teisinga, nes pripratimas reiškia ne organizmo būseną, bet procesą, kurio metu gali kilti ir tolerancija, ir įprotis, ir priklausomybė. Tolerancija vystosi palaipsniui, kai ksenobiotikas ilgai, nepertraukiamai arba dažnai pakliūna į organizmą tokia pačia arba augančia doze. Ji susidaro daugeliui organizmui svetimų medžiagų, tame tarpe ir vaistiniams preparatams, jei jie vartojami kasdien dvi tris savaites (kartais dar ilgiau). Tai ne stabilus  jautrumo praradimas visam laikui: jeigu medžiaga nebepatenka į organizmą, tai po keleto dienų jautrumas tai medžiagai atsistato. Bet kai tiktai sisteminis tos pačios...
Paieška
Prisijunkite Facebook'e
 
Gerai sveikatai palaikyti svarbiau ne tai ką valgai, bet tai ko nevalgai.
Forumas
HS Forumo taisyklės
(4 pranešimai)
paskutinis 2014-08-28 23:55:59
Bendrieji sveikatos klausimai
(40 pranešimai)
paskutinis 2014-03-03 18:24:44
Apie viską-NUOMONIŲ KOKTEILIS
(19 pranešimai)
paskutinis 2013-03-16 11:12:27
Animizmas
(2 pranešimai)
paskutinis 2011-05-19 14:24:54
Naujausi komentarai
Anita Martina
2015-06-21 16:42:11

Mintis
2015-06-21 13:42:22

Reikia
2015-06-21 12:29:50

Išmintis
2015-06-21 11:15:01


2015-06-20 18:26:54


2015-06-20 17:29:26

Bet
2015-06-17 22:04:54

Tomas
2015-06-13 00:43:23

Straipsnis
2015-06-11 21:39:14


2015-06-11 18:45:02

Mrs Paula
2015-06-11 00:27:32

Asta
2015-06-10 16:18:42

Autoriui
2015-06-09 23:17:25

join the illuminati today
2015-06-08 04:00:27

Content protected by
CopySpace Premium
 
2008-2011 (c) Homo Sanitus        E-valdymas: HexaPortal
Geriausia prekių paieška internete, elektroninės parduotuvės