Didžioji dauguma mano, kad jų sveikatos problemų priežastis yra ne juose, o išorėje. Už visas savo bėdas jie linkę apkaltinti visus ir viską, išskyrus save. O iš tikro priežastis glūdi juose pačiuose, nes  kaltininkas yra ne išorinis faktorius, o žmogaus reakcija į tą išorinį faktorių.

Emanuelis Revici yra atlikęs eksperimentą su pelėmis: grupė pelių buvo padalinta į dvi dalis. Viena grupė vaistų pagalba buvo užmigdyta. Po to abiems grupėms buvo suleistas antigenas, sukeliantis stiprų šoką. Būdraujančios grupės atstovės labai greitai visos paliko šį pasaulį. Miegančiosios – toliau sau ramiai snaudė. Iki to momento, kol nepasibaigė miegą sukėlusio preparato veikimas. Nubudus pelėms, jos tuoj pat iškeliavo anapilin paskui savo anksčiau išvykusias gentaines taip pat. Kokią išvadą iš to galima patiekti? O gi tokią: svarbus ne organizmo dirgiklis, o organizmo reakcija į tą dirgiklį.

Persikelkime į realų gyvenimą ir pažiūrėkime kas jame dedasi, pabandykime rasti analogijas tarp minėto eksperimento ir situacijos sveikatos srityje. Šiuo metu viena iš labiausiai bauginančių ligų yra vėžys.  Psichiatrinių tyrinėjimų, atliktų per paskutinius dvidešimt metų, duomenimis egzistuoja akivaizdus ryšys tarp vėžio atsiradimo ir štai tokių būsenų:

objekto netekimas;
prislėgta būsena;
sielvartas;
neviltis, nusiminimas;
depresija.

   
Kas tai yra depresija? Norimų pokyčių nebuvimas. Pavyzdžiui: aš noriu, kad mane mylėtų, o manęs niekas nemyli. Noriu, kad padidintų atlyginimą, tačiau niekas jo nedidina. Realių resursų nebuvimas norimų pokyčių savarankiškai realizacijai: norėčiau ką nors nusipirkti, bet neturiu pinigų, noriu būti su tuo žmogumi, bet negaliu pasiekti jo palankumo man, ir pan.
   
Meningerio fondo  informacija sako, kad vėžys atsiranda:

pas tuos žmones, kurie yra prislėgtoje būsenoje;
pas tuos žmones, kurie kenčia nuo sunkios melancholijos formos;
po nepakeičiamo  objekto, prie kurio žmogus yra  labai prisirišęs, netekties.

   
Aptikta, kad pas našliais tapusius žmones ryškūs imuninės sistemos sutrikimai atsiranda jau  penktą savaitę po partnerio mirties.

Grupės tyrinėtojų iš Rochester įrodyta, kad vėžiu suserga žmonės kenčiantys nuo:

streso, su kuriuo jie negali susitvarkyti;
beviltiškumo ar vienatvės jausmo;
pasitenkinimo šaltinio netekties ar baimės jo netekti.

Visa tai galima apibūdinti dviem žodžiais: deficitinės būsenos. Norimų pokyčių nebuvimas. Savo poreikių patenkinimui resursų nebuvimas. Ir taip toliau, ir panašiai...

Galima sutalpinti tai ir į vieną žodį – „badas“. Nepakenčiamas badas, kurio subjektas negali patenkinti ilgą laiką. Taigi vėžio pirminė priežastis – psichogeninė, o tiksliau psichologinis badas.

Taigi tikėtis, kad bus atrasti vaistai nuo vėžio, yra beviltiška. Ar galima atrasti vaistus nuo bado? Galima. Tik bėda, kad badas pas visus badaujančius turi skirtingas šaknis. Todėl laukti universalaus vaisto nuo vėžio yra mažų mažiausiai naivu.

Įveskite internetinėje paieškoje žodžių derinį „vėžio gydymas“ populiariausiomis pasaulio kalbomis ir pamatysite kokią gausybę pasiūlymų jums išmes. Vieni siūlys įvairiausius nuodus, kiti myžalus, treti burtus ir užkalbėjimus, ketvirti, penkti... Beje, nuodus brangiausiai pardavinėja oficialioji medicina. Nesidžiaukite, jei jūs ar jūsų artimas nemokėjo už gydymą arba mokėjo labai mažai. Už jus/jūsų artimą sumokėjome mes visi. Mes visi mokame milžiniškus mokesčius, tam, kad jus „gydytų“, o tiksliau – nuodytų, pačiomis įmantriausiomis ir egzotiškiausiomis priemonėmis. Kuo priemonė egzotiškesnė, tuo  storesnį kailį nuo jūsų galima nulupti. Visai neseniai paskelbta nauja vėžio gydymo panacėja – gydymas auksu  Pasinaudoję šiuo pasiūlymu, jei ir nepagis, tai turės  materialios naudos – jų kapavietė bus viena iš brangesnių, nes joje gulės paauksuotas lavonas. Manote parašęs šiuos žodžius didelis cinikas? Klystate, didžiausi cinikai yra baltais chalatais, imantys iš jūsų pinigus už paslaugą, kurios nesugeba suteikti. Pinigai imami už procesą, o ne už gautą rezultatą. Kuo procesas įmantresnis, tuo didesni pinigai lupami. O durneliai juos dar savo noru ir neša. Netikite? Pasižiūrėkite kaip noriai banda aukoja TV šou metu, kai renkami pinigai, pavyzdžiui, onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams. 

Ar girdėjote, kad kas nors būtų gražinęs kam nors ar ligonių kasai pinigus už nepagydytą ligonį? Negirdėjote ir negirdėsite, nes gyvenate supuvusioje visuomenėje, kurios dvoko nepaslėps jokie stiklo rūmai ar baltutėliai chalatai. Su šia smarve, deja, tenka susidurti kiekvienam, net ir tiems, kurie ją stipriai jaučia ir norėtų nuo jos atsiriboti.

Tačiau lyrinius nukrypimus truktelim į šoną ir grįžtam prie mūsų pradėtų ganyti avinų: mes negalime visų savo norų patenkinti, tačiau galime pakeisti tuos norus kitais, lengviau realizuojamais. Kiekvieno žmogaus sugebėjimai skiriasi ir tai supranta visi, tačiau retai kas supranta, kad tarp tų sugebėjimų ir noro yra tiesioginis ryšys – negalima norėti daugiau, negu turima sugebėjimų tuos norus realizuoti. Dabartiniame mūsų gyvenime stebime visiškai priešingą reiškinį – žmogus gebėjimų ir galimybių neturi, bet norus turi o-ho-ho. Šis neatitikimas visada gimdo konfliktą žmogaus viduje. Diena iš dienos žmogui per visus galus yra brukama ir kalama: tau reikia naujos striukės, tau reikia naujų batų, tau reikia naujo šaldytuvo, viryklės, naujo automobilio, naujo buto, namo... Didžioji dalis  perka kreditan arba už paskutinius ir pasimauna ant šio kuolo, kuris paskui ima draskyti smegenis, o vėliau jau ir užpakalį.

Tipiškų onkologinių ligonių pagrindiniai asmenybės bruožai, charakterio ypatumai ir biografijos (pagal Karlo Jungo pasekėjos Elidos Evans medžiagą):

     Vienatvė, atsisakymas, nereikalingumas tėvams ir su tuo surišti stiprūs pergyvenimai vaikystėje ir jaunystėje.
    Ankstyva netektis kurio nors artimo, buvusio didelio prisirišimo ir meilės objektu, kuriam buvo atiduodama visa savo energija, kas buvo egzistavimo prasmė, su kuo buvo statomas visas gyvenimas.
    Netektis darbo, kuris teikė didelį pasitenkinimą, ankstyvoje brandoje.
    Išskirtinių santykių kultivavimas tik su vienu žmogumi, ignoruojant alternatyvius kontaktus.
    Savęs aukojimas – tėvams, vaikams ar sutuoktiniui. Pasiruošimas iškęsti viską, kad tik neprarasti būtino objekto.
    Pataikavimas aplinkinių interesams tuo pačiu paminant savo interesus.
    Priklausomybės nuo kito žmogaus išlaikymas dėl infantilumo ar asmenybės nebrandos.
    Polinkis beviltiškumo, bejėgiškumo jausmui, kovos atsisakymas dar iki susirgimo.
    Savo jausmų slopinimas, pergyvenant viską viduje.

Nesugebėjimas išlieti savo skausmą, pyktį ar priešiškumą. Nesugebėjimas reikšti neigiamų jausmų. Didelis poreikis visada atrodyti teigiamu ir geru – aplinkiniai paprastai onkologinius apibūdina kaip labai gerus žmones, mintyse tardami: „Ir už ką tokiam šviesiam, geram žmogui tokia nelaimė?!“

Netektys gali būti įvairios – mylimo žmogaus mirtis, persikėlimas kitur gyventi, išėjimas į pensiją, vaiko pradėjimas savistoviai gyventi ir pan.

Labai dažnai vėžys liudija tai, kad žmogaus gyvenime buvo neišspręstos problemos, kurios sustiprėjo ar komplikavosi dėl serijos stresinių situacijų, kilusių iki vėžio laike pusės-pusantrų metų.

Ypač įdomu tai, kad leukemija ir limfmazgių vėžys paprastai vystosi tais atvejais, kai pacientas susiduria su keliomis netektimis iš eilės, po kurių jis nugrimzda į psichologinę nusivylimo ir beviltiškumo būseną.

Reziuomuojant visą turimą informaciją, galima pasakyti, kad tipiniai kandidatai į vėžininkus – tai intravertai, sugebantys mylėti tik vieną žmogų gyvenime, kurių vaikystė buvo be džiaugsmo, linkę į savęs aukojimą ir kenčiantys nuo didelės priklausomybės (materialinės, emocinės, psichologinės ir t.t.) kitam žmogui ar aplinkybėms.

Ir priešingas, onkologijai atsparaus žmogaus portretas – tai poligaminiai, nuo nieko nepriklausantys, savarankiški ekstravertai-egoistai, per daug neapdovanoti tėvų šiluma vaikystėje.

Iš esmės, mūsų dabartinė visa visuomenė, mūsų sociumas taip organizuotas, kad žmogui kiltų vėžys. Akivaizdu, kad piktybiniai procesai ypač aktyvuojasi brandžiame amžiuje, kai žmogus imamas brokuoti dėl amžiaus ar dėl nesugebėjimo spėti kartu koja kojon su technologijų kaita.

Todėl: prie nieko per daug neprisiriškite – nei prie gyvos, nei prie negyvos materijos. Nes niekada nežinote kada likimas iš jūsų ją pasiims – ateis visagalė akiplėša entropija ir jūsų neklausdama išsineš tai, kas patinka ne tik jums, bet ir jai. Visiems kada nors tenka paskutinį kartą peržiūrėti daiktus, kurie lieka po tėvų, senelių mirties. kilnojame tada juos ir dažnam galvoja kyla klausimas „ir kokio velnio jis/jie tą niekalą laikė spintoje, rūsyje ar garaže?“. Mes dažnai gyvenime branginame ne tai, ką iš tikro reikėtų branginti, o siekiame ne to, kas iš tikro vertas mūsų kantrybės ir pasiaukojimo.

Niekada nesisielokite dėl palieto pieno. Nuo jūsų sielojimosi jis neatsiras vėl taroje, iš kurios išbėgo. Viskas yra laikina, nes viskas yra nuolatiniame kitime. Kitaip nebūtų gyvenimo – absoliuti homeostazė reiškia  mirtį. Suvokite vieną svarbų dalyką: mes atėjome į šią žemę ne tapti ko nors savininkais, o pasisemti patirties – pažinti pasaulį. Viskas, su kuo jūs gyvenime susitinkate, tėra priemonė patyrimo/pažinimo realizavimui. Nesielkite kaip tas žmogelis, atėjęs į Luvrą ir sugebėjęs pamatyti tik  keletą paveikslų, nors sugaišęs tam buvo visą savo gyvenimą. Pažvelkite į save iš šono – ar nesate įsistebeilijęs į vieną ir tą patį paveikslą? Ar nekartojate kasdien „prasmingos“ frazės: „Laba diena, kortelę turite? Geros dienos...“

Kokią reikšmę turi psichikos veiksnys galima suprasti ir pažiūrėjus žemiau esantį reportažą apie vienos Graikijos salos vienuolius, kurie pasižymi ilgaamžiškumu ir gera sveikata. Yra darytas tyrimas nuo 1994 iki 2007 metų, kurio metu buvo stebimi 1500 vienuolių. Per ta laikotarpį nė vienas nesusirgo žarnyno ar plaučių vėžiu, ir tik 11 susirgo prostatos vėžiu (jei būtų patenkinama ir gamtos sukurta lytinė funkcija, tuomet ir šių vienuolikos galbūt nebūtų).