Apie projektą Homo Sanitus Animizmas Angelina Zalatorienė Kambarys Nr.9 Forumas
Turinys

Darbas Vilniuje
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
nuo 2008.09.01
Vidiniai piktybinio auglio susidarymo ir vystymosi procesai
Pagrindinis / Homo Sanitus / Turinys / Onkologija / Vidiniai piktybinio auglio susidarymo ir vystymosi procesai

E.V.Aleksejeva atliko sergančiojo vėžiu kraujo plazmos tyrimą ir tai aprašė moksliniame darbe „Mikropasaulis žmogaus kraujyje : Kodėl mes sergame vėžiu"  ("Микромир в крови человека:  Почему мы болеем раком")
Leidykla «Новый Центр» г. Москва 2005г.
 
Tyrimai buvo atliekami  rastrinės elektroninės mikroskopijos metodu daugiau kaip 30 metų, rastriniu elektroniniu mikroskopu su energo-dispersiniu priedėliu jame, kuris leidžia nustatyti stebimo objekto cheminę sudėtį.Mikroskope buvo įrengta speciali vaizdo valymo sistema, leidžianti matyti objektus iki 1 angstremo dydžio. Tepinėliai buvo ruošiami ant specialios medžiagos, padengiant kraujo plazmos monosluoksniu jos paviršių, kad išvengti paties stiklo sudėties įtakos energo-dispersiniame tyrime. Onkologinių ligonių kraujo mėginiai buvo pateikti Rusijos federacijos Onkologijos centro. Darbas baigtas buvo tik tada, kai buvo gauti stabiliai pasikartojantys rezultatai. Naujos informacijos pasirodymas, tiriant periferinio kraujo tepinėlius, esminių pakitimų į jau žinomą medžiagą neįnešė. Atliktas darbas padėjo išsiaiškinti kiekvieno mikroorganizmo vystymosi ciklą ir rasti jo dauginimosi formas;išskirti jų tarpe evoliuciškai įsitvirtinusią mikroflorą (kaip vėliau paaiškėjo, ir fauną).
  Visas vėžinio susirgimo vystymosi periodas lydimas deguonies kiekio mažėjimo kraujo plazmoje. Ši logiška išvada padaryta iš sekančių stebėjimų:
- pirma, didėjant susirgimui, kraujo plazmoje stipriai didėja mikroorganizmų kiekis;
- antra, mikroorganizmų gyvenimo veiklos produktai pažeidžia kraujo plazmos sudėtį, kas pablogina eritrocitų gebėjimą pernešti deguonį.
 Mažėjant eritrocitų pristatomam deguonies kiekiui, ima dominuoti procesai artimi anaerobiniams, ima daugintis mikroflora ir mikrofauna. Mikroorganizmų gyvenimo ciklas, esant laipsniškam perėjimui prie mitybos su sumažintu deguonies kiekiu kraujo plazmoje, tampa vis sudėtingesnis.
Bendras griežtų anaerobų ir deguonį gaminančių mikroorganizmų gyvenimas vienoje sistemoje, reikalauja specialaus anaerobų apsaugos mechanizmo nuo tos sistemos gaminamo deguonies.Tokią funkciją atlieka organizmai, sudarantys buferinį sluoksnį. Pavyzdžiui, terminiuose laukuose – tai termofilinės bakterijos, energingai naudojančios deguonį. Žmogaus kraujyje buferiu yra grybšis (tam tikras mikroskopinis grybas su nenariuota grybiena). Jo dydis yra labai mažas. Dėl savo mažų gabaritų jis yra mažai ištirtas.Grybšis, gyvenantis mūsų kraujyje, turi gebėjimą reguliuoti deguonies patekimą į kraują. Toks deguonies reguliavimo būdas būtinas deguonies kiekio pastovumo palaikymui kraujo plazmoje. Tai apsaugo sistemą nuo žūties, esant deguonies kiekio svyravimams atmosferoje ar vandens terpėje.
 Kraujo plazmos terpė evoliuciškai įsitvirtino tokioje būsenoje, kuriai esant, nusistovi pusiausvyra tarp eritrocitų pristatomo ir grybšio sugeriamo deguonies kiekio. Bet tai nereiškia, kad eritrocitų ir grybšio kraujyje turi būti vienodas kiekis.
Grybšių veikla primena fermentų veiklą, tiksliai atsekančią ištirpusio deguonies perteklių savo egzistavimo terpėje. 
1 132244.jpg 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 








132245.jpg

























3
132246.jpg  
























   Nuotraukose 1, 2, 3 grybšio vystymosi etapai. Centre tarp dviejų eritrocitų iš nedidelės sporos prasideda grybšio vystymasis. Pradžioje sporoje atsiranda įduba. Po to, mažos ataugėlės ant grybšio kūno pagalba, vyksta mitybinių medžiagų įsiurbimas iš kraujo plazmos grybšio micelės sintezei. Pasiekęs standartinį savo dydį, grybšis palaipsniui įgauna eritrocito dydį ir formą.
  Medicinoje naudojami standartiniai tepinėlių dažymo metodai neleidžia atskirti grybšio nuo eritrocito (tai pagrindinė kraujo laboratorinių tyrimų klaida, nustatant eritrocitų kiekio padidėjimą).
  Stebėti grybšius galima tik energodispersiniu metodu ir naudojant dažiklį, kuris buvo parinktas mikroorganizmo stebėjimo proceso metu. Žinant grybšio formą, stebint paprastu mikroskopu, jį galima atskirti nuo eritrocito tik dauginimosi momentu.
   Tyrinėjant sergančių vėžiu ir sveikų žmonių periferinį kraują buvo aptiktos neįprastos ląstelės. Vienos  iš jų šviesos mikroskope atrodė neįprastai.
Vaizdelis priminė mokyklinį bandymą su metalo drožlėmis ir magnetu. Geležies drožlės magneto poliuose sudarė tarsi vėduokles. Lygiai taip pat buvo išsidėstę eritrocitai apie ląstelę, kurios dydis buvo šiek tiek mažesnis už eritrocitą. Lygiai toks pats vaizdas matėsi ir elektroniniame mikroskope, kadangi ląstelės ir eritrocitai skyrėsi savo kontrastu – jos atrodė daug šviesesnės už kitas ląsteles ir eritrocitus. Tai reiškia, kad jų apvalkalas yra kitokios cheminės sudėties. Tyrimas energo-dispersiniu metodu parodė, kad mikroorganizmas turi ploną silicio dioksido apvalkalą ne storesnį už 100 А° .Būtent šis apvalkalas keitė kontrastą vaizde. Taip tarp daugelio kitų kraujo ląstelių buvo išskirtas antras mikroorganizmas, įeinantis į evoliuciškai įsitvirtinusios mikrofloros ir mikrofaunos sudėtį žmoguje.
Siūlė, per kurią vyksta ląstelės išsukimas, gerai matoma nuotraukoje 4. Laipsniškas ląstelės išsukimas gerai matomas nuotraukose 5 ir 6. Ląstelių vystymosi stebėjimas laike leido priskirti jas diatominiams dumbliams – diatomėjams.  
 4  132247.jpg                                           

























5
 132248.jpg

























6
 132249.jpg 

























    Diatominiai dumbliai – tai ypatinga vienaląsčių organizmų grupė, išsiskirianti iš kitų - silicio dioksido apvalkalu, paprastai susidedančio iš protoplasto . Celiuliozinio apvalkalo, kaip kiti dumbliai, jis neturi. Diatomėjai – tai po vieną gyvenantys organizmai, kartais susijungiantys į įvairių tipų kolonijas. Apvalkalo storis priklauso nuo silicio kiekio aplinkoje, kurioje jis gyvena. Kai kurioms jo rūšims būdingi voliutino lašeliai ląstelėse, turintys balkšvai žydrą blizgesį. Voliutinas netirpsta eteryje ir, dažant metileno mėliu, jis įgauna raudonai –violetinį atspalvį. Maži voliutino lašeliai pasklidę po visą citoplazmą. Kaip mitybinė medžiaga diatomėjo ląstelėje dar sutinkamas leukozinas. Vitaminas В12 taip pat būtinas diatomėjo vystymuisi. Apvalkalą pagamina pati ląstelė savo gyvybinės veiklos procese. Diatomėjai mineralinių medžiagų įsisavinime yra plastiški, galutinis jų gyvybinės veiklos produktas yra riebalai, o ne angliavandeniai. Silicis diatomėjuose yra įsisavinamas silpnos silicio rūgšties ar organinių junginių formoje. Suaktyvėjusio dauginimosi metu rudenį ir pavasarį, silicio pareikalavimas diatomėjuose išauga. Stebint diatomėjų dauginimasi mūsų organizme, galima pažymėti, kad labiausiai jis dauginasi rudenį.
Rudenį yra vartojama daug augalinės kilmės produktų. Padidintas silicio kiekis juose sužadina mikroorganizmą ir jis ima daugintis – silicio junginiai ir paskatino šį mikroorganizmą kraujyje atsirasti.
  Aktyviai besidaugindamas diatominis dumblis naudoja vitaminą В12 , todėl didinant jo kiekį kraujyje, galime padidinti ir dumblių kiekį kraujo plazmoje.
Priklausomai nuo išorės sąlygų diatomėjai gali daugintis belytiniu arba lytiniu keliu, tuo pačiu vykstant branduolių fazių pasikeitimui (diploidinė ir haploidinė). Juose galima stebėti gametinę redukciją, kuri yra  charakteringa gyvūnų pasauliui. Mejozė vyksta susidarant gametoms, likusios ląstelės visada diploidinės. Nuotraukoje 7, vaizduojančioje vieną iš dumblio  vystymosi momentų, kairėje parodyta moteriška gameta. Ji yra apvalios formos. Dešnėje parodyta vyriška gameta, ji klasikinės išvaizdos – su uodegėle. Apačioje parodytas eritrocito vaizdas. Tokiu būdu vienoje nuotraukoje matome visą „šeimynėlę“. Kas bus susiliejus vyr. ir mot. gametoms? Susiliejus skirtingos lyties – susidarys zigotos. Juk gametos laisvai plaukioja plazmoje ir pagal cheminius signalus lengvai viena kitą suranda. Mažos gametos gerai matosi greta didelės diatomėjo ląstelės . Išsivyniojimo momentu gametos gali būti apvalios ar ištemptos formos (nuotr.8,9). Tai primena paparčio sporų išbėrimą, sporofilo išsivyniojimo metu. 
  7132250.jpg                                                                               














   8 132251.jpg                                                                             














  9 132252.jpg 

   













   Nuotr. 8 ir 9. Diatomėjo vaizdas iš kart po išsivyniojimo. Jis turi šiurkštų paviršių ir skirtingą formą.
    Diatomėjo gyvybinės veiklos produktai yra didelis kiekis riebalų. Organinė medžiaga, sukuriama diatomėjo, yra geras pašaras bakterijoms, grybeliams ir pirmuonims.
   Trečias mikroorganizmas, gyvenantis žmogaus kraujo plazmoje yra priskiriamas vienaląsčiams žiuželiniams mikroorganizmams. Tai gyvulinė ląstelė. Žiuželinis mikroorganizmas turi ilgą ir sudėtingą vystymosi ciklą. Šį ciklą suprasti pavyko tik po vienerių metų tyrimo, tiriant jaunos mirštančios moters kraujo tepinėlius. Iš pažiūros nekaltos išvaizdos padaras, kuris tokią išvaizdą įgavo tik todėl, kad kaip ir visiems teko kovoti už išlikimą, terpėje persotintoje kitų mikroorganizmų gyvybinės veiklos atliekomis.
    Sergančiojo kraujo plazma prisotinta dideliu įvairių mikroorganizmų gyvybinės veiklos atliekų - biostimuliuojančių medžiagų kiekiu, nedidelėje uždaroje erdvėje. Sergančio žmogaus organizme visiškai pažeistos visos biocheminės reakcijos, pažeista dujų apykaita kraujo plazmoje. Didelis poslinkis cheminėje pusiausvyroje iššaukia ir mikroorganizmų pasaulio pokyčius.
    Mikroorganizmui pereinant į kitą vystymosi formą, į  kraujo plazmą bus išskiriamos visai kitos gyvybinės veiklos medžiagos. Atsiranda visai naujos, lig šiol organizme nevykę, biocheminės ir cheminės reakcijos. To pasekmė – visiškai nauja baltymų sintezė mikroorganizmuose.
  Prisitaikant prie naujos gyvenimo terpės, mikroorganizmai panaudoja visus savo gebėjimus, įgautus per ilgą savo gyvavimo laikotarpį. Tiriamas mikroorganizmas pasiekė tobulybę anaerobinėje specifinėje terpėje, perpildytoje jam palankių augti faktorių. Nauja gyvybinė terpė jam atitinka paskutinę vėžinio susirgimo stadiją.
  Pirmuonis mikroorganizmas turi fago savybes, jis sugeba transformuoti žmogaus kraujo kūnelius. Kraujo kūneliai transformuojami dėl to, kad mikroorganizmai prisitvirtina prie žmogaus ląstelių, ištirpdo membraną ir suleidžia į jas savo genetinę medžiagą, ko pasekoje ląstelės ima daugintis jau pagal kitą programą.
  Per savo gyvavimo periodą gyvūnas-fagas spėja du kartus pasireikšti kaip fagas, praeiti du vystymosi ciklus. Ciklų skaičius priklauso nuo gyvų ląstelių skaičiaus, tinkančių fago dauginimuisi. Plazmos tūris ir eritrocitų skaičius jame riboja fagų dauginimosi skaičių iki dviejų.
  Kiekviename vystymosi periode naujos faginės ląstelės, kurios susidaro transformuojantis žmogaus ląstelėms – eritrocitams (fago palikuonių gamybos fabrikams), sudėtingėja.Jos sugeba sudaryti naujas fagų ląsteles, kurios tarpusavyje jau neatsiskiria.
Nuotraukoje 10, centre parodytas eritrocitas, kuris deformuojasi veikiant pirmojo vystymosi ciklo fago ląstelei. Faginės ląstelės minta eritrocitais, palaipsniui išsiurbdamos juos.Gerai matosi šių dviejų ląstelių ryšys. Antro vystymosi ciklo faginės ląstelės jau neatsiskiria tarpusavyje ( nuotr. 11,12). Evoliucijoje tai yra daugialąstiškumo užuomazga.
  Gimę faginės ląstelės tęsia savo vystymasi jau kaip vienas organizmas, panaudodamas mitybai vėl žmogaus kraujo eritrocitus.
 Galimas atvejis, kad tokiam mikroorganizmui dauginantis didesniame skysčio tūryje, nei žmogaus kraujas, vystytųsi toliau į dar sudėtingesnį  daugialąstį organizmą.
10 132253.jpg                                      

























11
132254.jpg  
























12
132255.jpg  

























  Pavadinkime aptiktą mikroorganizmą, parodytą nuotraukoje 13, „EVA- fagu“: viena iš gyvulinės ląstelės vystymosi formų.
Matosi plati uodega ir letenėlės. Jis dar surištas su tėviška ląstele. Gyvybinį „ EVA-fago “ vystymosi ciklą sudaro ląstelės, primenančios, pagal mokslininkų aprašymus, hydrorizą , kuri žmogaus organizme dažnai sutinkama antroje žmogaus gyvenimo pusėje.
Nuotraukose 14,15 parodyta vyriška ir moteriška ląstelės. Skirtingų lyčių ląstelės susijungia tolesniam savo vystymuisi, jei terpėje pasirodo tam tikri cheminiai signalai. Hydrorizos ląstelė atitinka žarnyno gyvūnus ir yra daugialąsčio gyvūno vystymosi pagrindas. 
13137178.jpg                                           



















14
 137179.jpg



















15
 137180.jpg 




















   Ant moteriškos hydrorizos (nuotr.16) gerai matosi gumburėlis, kuriame subręsta atskiros ląstelės, sugebančios suformuoti koloniją – daugialąstį darinį. Jo dar negalima vadinti daugialąsčiu organizmu, nes dar nėra diferencijuotų audinių, bet pradžia tolesniam perėjimui prie daugialąstiškumo jau yra. Ląstelė-hydroriza yra geras pagrindas vystytis ląstelių kolonijai, nes ji sugeba prisitvirtinti prie paviršiaus savo čiuptuvais, gerai matomais prie ląstelės pagrindo. Žmonių organizmuose ląstelė-hydroriza yra skirtinga, bet jos forma, pagal kurią ji lengvai atpažįstama, visada vienoda. Hydrorizos vystymasis prasideda nuo nedidelės ląstelės, kurią galime stebėti kraujo plazmoje, po to ląstelės  augimo procese jos sienelės prasiskiria, sudarydamos gražų „voratinklį“.
 Nuotraukose 17 ir 18 auganti hydrorizos ląstelė.
 Nuotraukoje 17 – centre parodyta ląstelės-hydrorizos augimo pradžia. Palaipsniui didėja atstumas tarp tinklo „siūlų“. Nuotraukoje 18 – dešnėje viršuje ląstelė – hydroriza užbaigė savo augimą ir pradėjo išsiurbinėti eritrocito turinį (kairėje). Išorinė eritrocito membrana yra pažeidžiama. Centre susidaro skylutė. Tokie procesai charakteringi vyresnio amžiaus žmonėms. Hydroriza yra stambi ląstelė, todėl ją matyti galima ir paprasto mikroskopo lauke. Pagal šito organizmo formas galima atsekti ir  mikroorganizmų, kurių negalima matyti paprastu mikroskopu, vystymosi spartą. Stebėjimai parodė, kad keičiantis evoliuciškai įsitvirtinusios mikrofloros ir mikrofaunos būsenai, vyksta greitas arba lėtas visų mikroorganizmų vystymasis, jų formų sudėtingėjimas. Tai žmogaus organizmui atsiliepia arba ligomis, arba senatviniais pakitimais. Pagreitėjęs diatomėjo vystymasis lydimas pagreitėjusio „EVA- fago“ vystymosi. 
16 137181.jpg                                           















17
137182.jpg 














18
137183.jpg  















  Diatomėjas ir žiuželinis mikroorganizmai priskiriami mikroorganizmams, sugebantiems dauginimuisi panaudoti lytinį procesą. Atsiradęs lytinis dauginimasis skatino daugialąstiškumo atsiradimą, o vėliau – mikroorganizmų su diferencijuotais audiniais atsiradimą, tai yra su audiniais , sugebančiais daugialąsčiame organizme atlikti tam tikras funkcijas.
   Susirgimo pradžioje nėra pastebima žmogaus organizmo reakcija į  mikroorganizmų pasaulį  jo kraujyje, todėl, kad žmogus yra pirminių mikroorganizmų palikuonis ir jų baltymas panašus į žmogaus baltymą. Pirmuonio biomasę iki 50 procentų sudaro baltymas. Šio baltymo bioaktyvumas yra  tame, kad jis turi visas nepakeičiamas amino rūgštis. Laisvųjų amino rūgščių turinys pirmuonyje yra kur kas sudėtingesnis, negu mikrodumbliuose, bakterijose ar gyvūnuose. Polisacharidų įvairovė, susintetinta pirmuonių, yra labai didelė. Dabartiniu metu yra nustatyta, kad fosfolipidai ir polinesočiosios riebiosios rūgštys žiuželiniuose yra tokios pačios sudėties ir struktūros, kaip ir žmogaus ar gyvūno. Mokslininkų pažymima, kad kultivuojant pirmuonis, stebima jų savireguliacija, kurią įtakoja pasikeitęs aplinkos pH (rūgštingumas). Keičiantis aplinkos rūgštingumui, vyksta pirmuonio mikroorganizmo persijungimas į kitokią medžiagų apykaitą, lydimą ir jo išvaizdos pasikeitimo. Vystymosi formų kaitą sąlygoja išorės sąlygų kitimas.
   Mūsų kraujyje gyvenantys mikroorganizmai – tai dėsningas derinys, biocenozė, pasižyminti ypatingu stabilumu visos Žemės istorijos raidoje, leidusi žmogui - gyvam organizmui, susiformuoti, išlikti ir  gyventi toliau.
  Gyvybės istorijai Žemėje chrarakteringa pastovi biocenozių kaita. Kiekviena ekosistema užleidžia vietą sekančiai. Kad suprasti ligų ir senėjimo priežastis, turime ekosistemoje išanalizuoti joms atitinkančias  biocenozes. Naujo mikroorganizmo įsikišimą į jau egzistuojančią ekosistemą – kraujo plazmą, būtina analizuoti kaip infekciją į tą sistemą. Infekcijos rezultatas priklauso ne tik nuo pačio mikroorganizmo, bet ir nuo visų ekosistemoje  gyvenančių mikroorganizmų.
  Vėžinis susirgimas vystosi, kai į evoliuciškai nusistovėjusią kraujo mikroflorą ir mikrofauną įsiterpia dar trys persistentinės mikroorganizmų formos, o gyvybinė terpė palanki vystymuisi nors vienam iš tų trijų. Pradžios lyderiu yra gumbelinė bakterija, bet laimėtoju sunkioje kovoje už išlikimą ekosistemoje – tai plėšrusis grybšis.Plėšrusis todėl, kad jis iš tikro „ėda“ žmogaus kraujo kūnelius.19 nuotraukoje parodytas „gaudantis žiedas“, kuriuo dažnai naudojasi mikroorganizmai, kad sugauti grobį. Vienok, toks „medžioklės“ būdas naudojamas retai – p.grybšis juo naudojasi tik tam tikroje savo vystymosi stadijoje. Tam, kad mikroskope pamatyti kaip vystosi grybšio sporos ir „gaudymo žiedai“,  reikalinga didelė stebėtojo kantrybė. 20 nuotraukoje parodytas irgi plėšrusis grybšis tarp dviejų eritrocitų. Jis po truputį augina savo kūno tūrį, panaudodamas medžiagas, esančias kraujo plazmoje. Virš eritrocito toks grybšis jau suformavo savo micelę, jam telieka patikimiau pasislėpti nuo visų, įgaunant eritrocito išvaizdą, „užlyginti“ visus paviršius, „ pritraukti visas kojeles“. Ir tai daryti jam sekasi. Sekasi jau kuris laikas, nors vėžio sukėlėjo priežastis intensyviai ieškoma.
  Tarkime, kad  įvyko lazdelinės bakterijos įsiskverbimas į kraujo tėkmę. Nors ji ir paprasta lazdelinė bakterija, bet savo vystymosi etapuose ji parodo tokias savybes, kurios tik patvirtina jos aukštą organizacijos lygį. Toks lygis galėjo susiformuoti tik biocenozėje – mikroorganizmų bendrijoje ir paveldimai įsitvirtinti tam tikroje, ilgai išlikusioje gyvavimo terpėje. Lazdelinė bakterija pradeda augti į pakankamai didelius beformius darinius. Visa tai vyksta po vieningu apvalkalu. Augimo pradžia parodyta 21 nuotraukoje.Viršutinėje bakterijos dalyje vyksta sporų subrendimas. Jos nuotraukoje šiek tiek šviesesnės. Sporų augimas po vienu apvalkalu gali pasiekti pakankamai didelį tūrį. Pavyzdžiui 22 nuotraukoje parodyta tik dalis to, ką gali sukurti tokios lazdelinės bakterijos. Galima sulyginti sporų dydį su greta esančia bakterija.                                         
19 137184.jpg                               

























20
137185.jpg 

























21
137186.jpg  

























   Tam tikru momentu įvyksta apvalkalo plyšimas ir visas turinys, susidedantis iš smulkiausių sporų, išsilieja į kraujo plazmą(nuotr. 23). Pakliuvę ant kraujo kūnelių, dalis sporų įsiskverbia į juos, kita dalis vystosi autonomiškai. Ten, kur susikaupia daug sporų, susidaro zonos visiškai be kraujo kūnelių. Tokios zonos gerai matomos rastriniu elektroniniu mikroskopu, nes jos kitokio kontrasto, kas byloja apie kitokią cheminę sudėtį, skirtingą nuo supančios aplinkos. Tai gali būti toksinai – nuodai sugebantys suardyti visa kas gyva.
Lazdelinės bakterijos vystymosi pradžia skatina greitą plėšriojo grybšio dauginimasi. Tuo metu jis lengvai atpažįstamas net ir po paprastu mikroskopu. Jeigu kraujo plazmoje, ten kur pradeda daugintis lazdelinė bakterija, yra ir plėšrusis grybšis, tuomet  šių dviejų mikroorganizmų simbiozė paskatina atsirasti trečią visai naują mikroorganizmą – simbiotinį audinį.
Spora „užgriebiama“ p.grybšio kūno jo micelės augimo metu. Simbiotinio audinio paviršius lengvai grūdėtas ir ribotų matmenų (24 nuotrauka: audinio augimas su smulkiagrūde pavioršiaus struktūra.Simbiotinis audinys dar turi tarpusavio ryšį su p.grybšiu. Charakteringa vyresnio amžiaus žmonėms). Simbiotinio audinio dydis priklauso nuo pradinio p.grybšio kiekio.
Po to, kai simbiotinis audinys paliks grybšio micelės paviršių, matosi joje nedidelė angelė. Iš grybšio telieka apvalkalas. Visa vidinė dalis sunaudojama simbiotinio audinio sintezei.Po to simbiotinis audinys ima augti. 
22137187.jpg                                                                               















23137188.jpg                                                                             















24137189.jpg  















    Tyrimai rodo, kad  simbiotinis audinys subyra į  mažiausias daleles, kurios kraujyje elgiasi kaip tikros grobuonys. Jos uždengia savimi kraujo ląsteles ir ištirpdo jas savo fermentais. Jei kraujo terpė nepalanki tolesniam aktyviam simbiotinio audinio vystymuisi, tai toks audinys liks kraujo plazmoje susisukęs į vamzdelį , kurį lengva stebėti dėl jo didelių išmatavimų.
    Lazdelinės bakterijos įsikišimas į mūsų mikrofloros ir mikrofaunos biocenozę labai nepalankus  žmogui. Tik vienos lazdelinės bakterijos vystymasis mūsų kraujyje pažeidžia kraujo ekosistemos pusiausvyrą, netenkama didelio kiekio eritrocitų, įvyksta evoliuciniai mikroorganizmų ir terpės pokyčiai.
  Stebėjimai rodo, jog vienos infekcijos neužtenka tam, kad pradėtų vystytis vėžinis susirgimas ir auglio augimas. Reikalingos specifinės infekcijos, sugebančios ne tik daugintis, bet ir išrasti ką nors naujo ir unikalaus.
  Simbiozė vyksta taipogi tarp gumbelinės bakterijos ir plėšriojo grybšio. Savo forma, dydžiu ir išvaizda plėšrusis grybšis nesiskiria nuo grybšio, įeinančio į žmogaus mikrofloros ir mikrofaunos sudėtį, bet jis skiriasi savo dauginimosi forma ir agresyvumu kitoms kraujo ląstelėms.
  Plėšrusis grybšis savo micelės formavimo procese paima į save gumbelinės bakterijos sporą ir simbiozėje sudaro audinius su įvairių formų metametrine simetrija: nuo tiesinių,žiedinių iki daug sudėtingesnių struktūrų (nuotraukos 25-28). Metamerai gerai matomi visose audinių formose. Be to metamerai taip greitai užsitraukia „plėvele“, kad pačių metamerų riba greitai išnyksta, susidaro vientisas baltyminis fragmentas, polimeras. Metamerinė audinio sandara, tai yra savotiška simetrijos rūšis – segmentacija, yra vienas iš svarbiausių evoliucijos etapų. Stuburinių metamerinė sandara aiškiai matoma tik ankstyvose gemalo vystymosi stadijose. Vidinė organų išdėstymo tvarka paklūsta metamerinei sandarai. Daugybinis tų pačių darinių ir organų pakartojimas vadinamas polimeriniu.
  Esant tam tikroms sąlygoms žmogaus kraujyje gali prasidėti polimerinių darinių, susidedančių iš metamerų, augimas, kurių paviršiai labai greitai užsitraukia plėvele. Tokie audiniai gali įeiti į vėžinių auglių sudėtį.  
25137190.jpg                                                                    













   26137191.jpg                                                                   













  27137192.jpg  













    Nuotraukos 25-27. Įvairios audinių formos iš metamerų.Parodyta metamerų išsidėstymas, formuojantis įvairias audinių formas ir jų dalinis užtraukimas plėvele. Charakteringa užleistai ligos formai.
Nuotrauka 28. Simbiotinis audinys, kurio statyboje tik dalinai panaudoti metamerai. Jie gerai matomi centre per visą audinio ilgį. Charakteringa užleistam vėžiniam susirgimui.                                       
28137193.jpg                                                                    













  29137194.jpg                                                                 













30137195.jpg  













    Grybšiai organiniame pasaulyje užima ypatingą vietą. Jie neturi chlorofilo, todėl  mitybai turi naudoti kitas organines medžiagas. Reiškia plazmoje jie yra heterotrofiniai. Kraujo plazmoje organinių junginių grybšių vystymuisi yra pakankamai. Daugelį iš jų sukuria diatomėjas, kuris intensyviai dauginasi kartu su kitais mikroorganizmais, pereidamas prie evoliuciškai sudėtingesnių vystymosi formų.Gumbelinės bakterijos pasirodymas kraujo plazmoje skatina kauptis azotą, o būtent jis ir reikalingas diatomėjo vystymuisi.
 Azoto kiekio padidėjimas maitina plėšrųjį grybšį. Jis, savo ruožtu, užtikrina tos pačios gumbelinės bakterijos vystymasi, nes naikina deguonį, kuris yra mirtinas gumbelinei bakterijai. Būtent šis grybšis turi superfermentinių savybių, teigiamai įtakojančių gyvybinės terpės susidarymą, kuri yra naudinga augalinei gyvybei. Kadangi azotą fiksuojanti gumbelinė bakterija yra užgimusi anaerobinėje aplinkoje, ji gali egzistuoti tik plėšriojo grybšio draugijoje, kuris garantuoja mažesnę deguonies koncentraciją kraujyje ir tinkamas sąlygas jai daugintis.
 Plėšrusis grybšis kartu su bakterijomis ruošia gyvybinę terpę diatomėjui ir tolesniam jo perėjimui į daugialąstį  vystymasi.
  Mokslininkai mano, kad daugialąsčių augalų ir gyvūnų vystymasis vyko tuo pačiu metu. Gautas tyrimų rezultatas būtent tai ir patvirtina. Kartu su diatomėju besivystantis ir žiuželinis mikroorganizmas – ląstelė hydroriza yra pagrindas pereinant prie daugialąstiškumo.
Į įprastinę žmogui biocenozę įsiterpus įvairiems mikroorganizmams, biocenozė kinta dviem kryptimis:
- pirmu atveju įsiterpusi infekcija biocenozę pakreipia prie sąlygų tinkamų vystytis augalinei ląstelei – diatomėjui ir jo perėjimui į daugialąstiškumą.
- antru atveju – infekcija pakeičia biocenozės balansą, leidžiantį sėkmingai vystytis gyvulinei ląstelei – žiuželiniam mikroorganizmui ir jo perėjimui prie daugialąstiškumo.
    Diatomėjo ir žiuželinio mikroorganizmo ląstelės turi savo genome vystymosi formas, leidžiančias pereiti prie daugialąstiškumo. Be infekcijos diatomėjo ir žiuželinio mikroorganizmo vystymasis pasibaigtų vienaląstiškumu, tai yra nepasiektų ląstelių vystymosi formos, būtinos perėjimui prie daugialąstiškumo.
 Bet kurio mikroorganizmo įsiterpimas į biocenozę sukels įvairaus sunkumo susirgimą. Būtina pažymėti, kad maitinantis tam tikrais maisto produktais, vartojant vaistus galima priartinti ir ligą, ir senatvę. Į kraujo plazmą patenkančios medžiagos įtakoja mikroorganizmų dauginimasi ir vystymasi kraujyje. Gyvulinė ir augalinė ląstelė yra antagonistai. Pristabdydamos viena kitos vystymasi, jos palaiko tam tikrą mikroorganizmų balansą kraujyje ir neleidžia  perdaug greitai daugintis. Be to jos palaiko tam tikrą mitybinį balansą žmogaus organizme.
 Paanalizuokime kas įvyksta, kai į sveiko žmogaus biocenozę (kurioje jau yra trijų rūšių mikroorganizmai) įsiskverbia dar trys rūšys:lazdelinė bakterija, plėšrusis grybšis ir gumbelinė bakterija. Jų įsiterpimas gali vykti ir ne vienu metu. Greičiausiai taip ir vyksta, nes labiausiai paplitusi yra lazdelinė bakterija. Rezultatas – kraujo plazmoje vienu metu ima santykiauti ir vystytis šeši mikroorganizmai, priklausantys skirtingoms rūšims. Visus mikroorganizmus galima analizuoti kaip laisvai gyvenančius kraujo plazmoje.
  Diatomėjo vyriškos ir moteriškos gametos suranda vienos kitas ir sudaro mikroorganizmus jau su dvigubu chromosomų rinkiniu – sporofitus. Kraujyje vyksta aktyvus gametafitų ir sporofitų augimas. Kiekviena spora duoda pradžią dvilyčiam gametofitui. Į vyriško ir moteriško gametofito vystymasi galime žiūrėti kaip į atskirų fiziologiškai savistovių mikroorganizmų vystymasi. Esant vėžinio susirgimo paaštrėjimui intensyviai vyksta diploidinė ir haploidinė diatomėjo vystymosi fazės. Kaip patvirtina atlikti tyrimai, nė viena diatomėjo vystymosi fazė nedingsta. Vėlesnėse vėžinio susirgimo stadijose žmogaus organizme aptinkamos diatomėjo vyriškos ir moteriškos gametos, kurios aiškiai skiriasi nuo kitų mikroorganizmų. Ant sporofito ir gametofitų prasideda įvairios formos siūlinių darinių formavimasis, vos pastebimų ant ląstelės paviršiaus. Vėliau ant jų formuojasi pumpurai (nuotraukos 29,30).
 Atskiri pumpurai ir jų sankaupos yra savistoviai mikroorganizmai – „klajūnai“. Jie gali duoti augimo pradžią dukteriniams  organizmams, tai yra naujiems augliams.
 Panaudodamos skystą terpę – kraujo plazmą, žiuželių pagalba vyriškos gametos lengvai juda prie moteriškų diatomėjų augalų. Bet kraujo plazmoje galime sutikti ir laisvai plaukiojančių moteriškų gametų. Dvi skirtingų lyčių gametos gali apsijungti  ir taip sustiprinti savo buvimą kraujo plazmoje. Siūlinis darinys ant gametofitų, panašus į daugelio žemųjų augalų vystymasi, yra daugialąstė pradžia, ant kurios auga kolonija pumpurų ir prasideda siūlo šakojimasis ir kryptingas augimas. Viršūninė siūlo ląstelė dominuoja siūlo šakojimosi reguliavime. Viršūninės siūlo ląstelės augimo reguliatoriai ir jų migracija į žemiau sekančias ląsteles nusako šakojimosi ir augimo charakterį. Siūlo augimas priveda prie rizoidų susidarymo, pirminių augalo - diatomėjo šaknų plaukelių. Plaukeliai užtikrina būsimo augalo prisitvirtinimą prie substrato (žmogaus organizmo ląstelės), ir prasiskverbdami vis gilyn ir gilyn, aprūpina augalą būtinomis mitybinėmis medžiagomis. Tokiu būdu iš mažos sporos, kurią  sunkiai pavyko aptikti tik su rastriniu elektroniniu mikroskopu, žmogaus organizme susidaro vėžinis auglys .
  Kas sąlygojo diatomėjo vystymasi nuo vienaląsčio iki daugialąsčio? Tam tikra terpė – specifinė kraujo plazmos sudėtis, pasikeitusi dėl mikroorganizmų ir žmogaus organizmo ląstelių gyvbinės veiklos produktų. Į kraujo plazmos biocenozę įsiterpus plėšriajam grybšiui, prasideda intensyvus visų į biocenozę įeinančių mikroorganizmų dauginimasis. Kokie gi jo gyvybinės veiklos produktai iššaukė tokius biocenozės pasikeitimus? Pats plėšrusis grybšis, būdamas biologiniu katalizatoriumi-fermentu, paruošia kraujo plazmą augalinės ląstelės vystymuisi.
 Dėka grybšio fermentinių savybių vyksta kraujo plazmos deguonies sujungimas ir kraujo plazmos praturtinimas azoto junginiais, tinkamais diatomėjo augimui. Tuo pačiu metu susidaro angliarūgštės dujos ir vanduo. Plazmos organinė medžiaga nuskursta.
  Paprastai grybai ir aukštesnieji augalai yra glaudžiame sąryšyje. Augalas pripildo rizosferinį sluoksnį savo šaknų išskyromis, turinčiomis įvairių energetinių medžiagų, sudarančių mitybinį substratą  puikiai tinkamą grybelių ir bakterijų vystymuisi. Grybšiai, gumbelinės bakterijos ir diatomėjas kaip atsargines mitybines medžiagas turi voliutiną (metachromatinines granules). Šios granulės susideda iš polimetafosfato, apjungiančio fosforo rūgšties liekanas. Mikroorganizmams polimetafosfatas yra energijos ir fosfatinių grupių šaltinis ir tai gali  juos suartinti jų tarpusavio vystymesi. Diatomėjas, kuris taip pat yra priskiriamas dvinamiams augalams, kaip parodė tyrimai, yra labai tinkantis gyventi draugėje su plėšriuoju grybšiu.
  Visa tai gali būti sudėta atitinkamam mikroorganizmo vystymosi genomo komponente. Kiekvienas mikroorganizmas gerai vystosi tam tikro augalo rizosferoje. Būtent tam tikros šaknų išskyros( cheminiai signalai) skatina bendrą skirtingų rūšių mikroorganizmų vystymasi, tuo pačiu panaudojant abipusiai naudingą vienas kito papildomą pamaitinimą medžiagų apykaitos produktais.
  Vieno organizmo gyvybė priklauso nuo kito organizmo. Laikinai dingstant tik vienos rūšies mikroorganizmų maistui, gali išnykti ir kelios mikroorganizmų rūšys. Jeigu dominuos diatomėjas, kurio apykaitos produktas yra riebalai, tai visos reakcijos vyks tų produktų panaudojimo linkme. Toliau svarbu suprasti, kokie organizmai dėl to ims daugintis ir vystytis, ir kokius pokyčius tai iššauks kraujo plazmoje. Augalinė ląstelė aplenks gyvulinio pasaulio vystymasi, kas neigiamai atsilieps žmogaus sveikatai.
 Nuotraukose 31,32 parodytos dvi baltyminių siūlų susidarymo rūšys. Masiška baltyminių siūlų sintezė, o po to ir baltyminių kūnų, kurie ne tik greitai  pakeis plazmos turinį, bet ir užkiš kraujagysles.
 Periferiniame žmogaus kraujyje, plazmoje (tamsoje, esant dideliam organinių ir mineralinių medžiagų kiekiui, esant pastoviai temperatūrai) vyksta baltyminių siūlų augimas. Yra tik dvi siūlų formos. Siūlų augimas prasideda nuo nedidelio mineralinio grūdelio, jo augimas priveda prie sustorėjusių ir ilgų siūlų susidarymo, vienas iš kurių susisuka į žiedą, kitas susideda iš dviejų dalių. Jungiantis siūlui į žiedą reakcija nesustoja, o įvyksta dar tvirtesnio baltymo užauginimas žiedo centre. Baltyminės struktūros yra stambių išmatavimų, jos tvirtos ir  gali užkišti kraujagysles. Šios baltyminės struktūros gali įtraukti į reakciją medžiagas, kurios katalizuos cheminius ir biocheminius procesus. 
31137196.jpg                                                                       













32137197.jpg  













   Baltyminė sintezė gali užmušti žmogų greičiau, negu mikroorganizmai. Kad užkišti kraujagysles, tereikia visai nedaug laiko.
Kad ir mažiausio mineralinio grūdelio įtakoje visa plazma aplink jį tampa aktyvia. Atskiri, jau susintetinti baltyminiai fragmentai įtraukiami į reakciją ir padidina siūlų tūrį. Į reakcijos centrą įtraukiamos vis labiau nutolusios plazmos dalys. Vyksta sintezės reakcija – plazmos medžiagos „perdirbimas“. Plazma sunaikinama. Kada sustos ši reakcija ir ar išvis ji gali sustoti? Dėl šios reakcijos dalis žmonių gali rimtai susirgti ir net staiga mirti, kiti ima greičiau senti.
Gyvų būtybių mikropasaulis, esantis žmogaus kraujyje, ir apsprendžia gyvenimo trukmę, o cheminės sintezės procesai, kurie vyksta plazmoje, sutrumpina žmogaus amžių. Tiriant kraują, būtina atkreipti dėmesį į cheminės sintezės atsiradimą kraujyje, kurios metu susidaro didelis kiekis baltyminės medžiagos ir šiuo atveju imtis rimtų priemonių yra svarbiau, negu bet kuriuo kitu atveju !
  Mikroorganizmų ląstelės neturi tvirto apvalkalo, todėl lengvai apsijungia. Pavyzdžiui plėšrusis grybšis sugeba ištirpinti eritrocito membraną ir įvestį į jį savo paveldėtinę medžiagą arba pakeisti eritrocito baltymo sudėtį.
  Tam aminorūgščių rinkinyje tereikia pakeisti tik vieną seką ir jis jau bus laikomas anomaliu, nevykdančiu savo pagrindinės funkcijos – deguonies pernešimo žmogaus organizme.                                           
33137198.jpg                                                                    













   34137199.jpg                                                                   













   35137200.jpg  













    Nuotraukos 33, 34. Plėšriojo grybšio ir eritrocito sąveika. Parodyti du vamzdeliai, per kuriuos grybšis išleidžia fermentus, pažeidžiančius eritrocito membraną. Dešnėje eritrocito paviršiuje matomi šios sąveikos pėdsakai. Charakteringa pradinei vėžinio susirgimo stadijai.
 Plėšrusis grybšis gali sąveikauti ne tik su kraujo eritrocitu, bet ir su kitomis žmogaus ląstelėmis ar organais. Po šių mikroorganizmų sąveikos stebėjimų sunku patikėti, kad žmogaus organizmo ląstelės gali pačios transformuotis ( keisti savo perduodamą paveldimą vystymosi programą).
  Mikrorganizmai, kaip ir virusai, panaudoja organizmo ląsteles savo palikuonių gamybai: prigimdys, pavyzdžiui, naujų grybšių, su naujomis savybėmis, bet panašių į mūsų ląsteles. Netgi ne specialistui aišku, kad eritrocitai vienas kito nevalgo. Nuotraukoje 35 matosi kaip tuo užsiima plėšrusis grybšis. Jis matomas nuotraukos centre. Jis taip apsukriai apkabina eritricitą, kad būtinai jį prarys.
Pažiūrėkite 36 nuotraukoje kaip  jis įsiurbia gyvulinio mikroorganizmo fagines ląsteles. Tai juk irgi mūsų ląstelės, jos mums gamina tam tikras medžiagas. Jos reikalingos ir mums.                                   
   36137201.jpg                                                                    













  37137202.jpg  













   Plėšrusis grybšis tikras agresorius. Jis nesuspėjęs net pilnai pasislėpti nuo mūsų , įgaudamas eritrocito išvaizdą, jau savo trimis  vamzdeliais puola eritrocitą( nuotr. 37).
  Plėšriojo grybšio elgesys dar kartą patvirtina, kad esant vėžiniam susirgimui, kraujo plazmoje sumažėja deguonies – paprasčiausiai nėra kam jo pernešti. Visi eritrocitai arba suėsti, arba sunaikinti. Sergant mikroorganizmų dauginimosi greitis kraujo plazmoje didesnis, negu eritrocitų specializuotuose audiniuose. Eritrocitai gali net nespėti pakliūti į  kraujo srautą savo funkcijų vykdymui. Tuo labiau, kad kai kurios mikroorganizmų ląstelių formos, ypač vystantis vėžiniam susirgimui, yra padidėjusio vaisingumo: ląstelės sugeba bet kurioje kraujo sistemos vietoje „ subyrėti“  į daugelį subrendusių joje palikuonių.
   Visoje gyvybės vystymosi istorijoje tik aplinka ir poreikis maistui sukūrė gyvybės formų „laiptus“. Biologinis žmogaus klestėjimas pristabdomas būtent persistentinėmis mikroorganizmų formomis. Žmogus yra priklausomas nuo jų. Šios mikroorganizmų formos, kaip ir gyvybės vystymosi istorijoje, stengiasi užimti kuo daugiau gyvybinės erdvės: mūsų gyvybinės erdvės, mūsų organizme. Naujas darinys žmogaus organizme yra atsiradusio mikroorganizmų poreikio rezultatas. Visi parodyti mikroorganizmai žmogaus kraujyje yra  biologiškai tobuli, kai kurie dauginasi netgi lytiniu keliu, pačiu tobuliausiu ir pakankamu bet kuriose gyvenimo sąlygose. Bet jis ir pats stipriausias. Jis sugeba apjungti atskirų mikroorganizmų daugiafunkcines galimybes į vieningą organizmą. Laipsniškas gyvybės vystymasis matomas visur: pirminės protoplanetinės medžiagos cheminių elementų evoliucijoje, pirmųjų organinių junginių užgimime, biocheminės sintezės evoliucijoje, įvairių rūšių mikroorganizmų evoliucijoje.
 Todėl ir vėžinis susirgimas, kurio priežastis yra persistentinės infekcijos į organizmą pakliuvimas, negali vykti greitai. Šiam, kaip ir bet kuriam kitam susirgimui, kurio priežastis yra persistentinės mikroorganizmų formos, būtinas laikas, būtinos aplinkos sąlygos.
 Vėžinis susirgimas – tai mikroorganizmų veiklos galutinis rezultatas žmogaus organizme. Vėžinis auglys – daugiametės mikroorganizmų veiklos rezultatas. Gydymas negali būti greitas, net jeigu viskas bus daroma ir teisingai. Palaipsniui buvo sukurta terpė auglio augimui, todėl ir poveikis sergančiam organizmui turi būti laipsniškas, visas gyvybines reakcijas grąžinant į būseną, atitinkančią gyvenimą, o ne žmogaus užgesimą.
 Išvados:
    Vienas iš didingiausių chemijos  „pasiekimų“ : azotinių trąšų naudojimas žemės ūkyje, gaunant didelius derlius dėka gumbelinės bakterijos, diatomėjo ir plėšriojo grybšio simbiozės, paskatino vystytis anaerobinę mikroflorą ir mikrofauną gyvuose organizmuose iki naujų stiprių, agresyvių, atsparių gyvų organizmų formų.
   Naujos anaerobinės mikrofloros ir mikrofaunos, ypatingai azoto turinčio diatomėjo, patekimas su maistu į žmogaus organizmą, iššaukė audringą plėšriojo grybšio augimą žmogaus kraujo plazmoje. Ir kaip pasekmė jų veiklos su lazdeline bakterija: gyvulinių mikroorganizmų sukūrimas (mirtinų žmogui fagų ir virusų), toksiškų gyvų būtybių, atimančių iš žmogaus organizmo deguonį , panaudojančių žmogaus ląsteles savo gyvybinei veiklai, dauginimuisi, mitybai, vystymuisi, kurio galutinis rezultatas: savo anaerobinio organizmo – piktybinio darinio  sukūrimas.
   Spartūs pokyčiai mityboje į cheminių ir nuodingų medžiagų panaudojimo pusę, ekologinis aplinkos užterštumas sudaro sąlygas audringam anaerobinių agresyvių gyvybės formų vystymuisi ir jų evoliucijai.
  Biologinė gyvybė gamtoje yra savireguliuojanti ir jeigu žmonių bendruomenė savistoviai keičia aplinką, tai gamta prisitaikys prie pasikeitusių sąlygų tam, kad išliktų, o ne pagal žmogaus norus ir šiuo atveju nukentės tik pati žmonių bendruomenė.


Rašyti komentarą >> Skaityti komentarus (0)
 
Svarbiausias faktorius vėžiui atsirasti
2012.01.03 HomoSanitus / Age
Dėmesingiau pastudijavus Hamerio, Revici, Goulerio, Šatalovos, Volkovo ir kitų rimtesnių alternatyvios medicinos atstovų darbus – skirtingų vėžio gydymo autorių metodikas,  galima pamatyti jose kai ką bendro ir labai svarbaus. Šis bendrumas yra ne kenksmingi įpročiai, ne ekologija, ne antropogeniniai poveikiai ir netgi ne mityba. Bendrumas – tai negatyvi biomasės, vadinamos kūnu, reakcija į supančią aplinką. Negatyvi reakcija dažniausiai yra buitinių konfliktų ir netekčių pasekmė. Visa kita (tai, kas išvardinta aukščiau), kaip taisyklė, tik papildomai pablogina kūno būklę. Susinervinot darbe – tai konfliktas. Laukėte atlyginimo padidinimo, bet to neįvyko? Tai – konfliktas. Ketinote užimti aukštesnį postą darbe, tačiau vietoj jūsų paskyrė kitą žmogų? Tai – konfliktas. Jus...
Tabakas, daržovės su vaisiais ir storžarnės vėžys
2011.12.08 HomoSanitus / Age
Mintijimas: kasdien surūkau po pakelį cigarečių, o kartais ir du, bet norėdamas išsaugoti sveikatą ir apsiginti nuo vėžio, valgau daug daržovių ir vaisių, nes gydytojai tvirtina, jog juose daug antioksidantų, kurie įveiks mano organizme nuo tabako rūkymo susidariusius laisvuosius radikalus... Klaidingas mintijimas. Ir tai įrodyta tik prieš kelis metus moksliniais tyrimais. Jų metu paaiškėjo, jog rūkaliams 600 gramų  daržovių ir vaisių kasdieninis vartojimas padidina  riziką susirgti storosios žarnos vėžiu. Ekspertai mano, kad medžiagos, esančios vaisiuose ir daržovėse, gali padidinti tabako kancerogeninį potencialą. Kaip ir visada, taip ir šį kartą yra du keliai: rinktis tabaką arba daržoves su vaisiais. Kuris kelias logiškesnis ir mažiau rizikingas – kiekvienam rūkaliui/ei spręsti pačiam, juk viskas priklauso nuo rūkaliaus smegenų vingių pilkuosiuose dangaluose.
 
Kas tai yra vėžys?
2011.11.30 HomoSanitus / Unimed
Jei manote, kad vėžys jus aplenks, ir jūs numirsite sava mirtimi, tai tokia tikimybė yra labai maža. Jei manote, kad vėžys aplenks jūsų artimųjų ratą, tai tokios tikimybės iš vis nėra, nes gyvename tokiame pasaulyje, kuriame yra perdaug onkologinius procesus formuojančių faktorių, kurių išvengti beveik neįmanoma, o daugelis šito daryti paprasčiausiai nenori - jiems iš esmės neįdomios aplink juos ir juose vykstančių procesų šaknys. Tam siauram vis dar besidominčių ratui siūlome susipažinti su reiškiniu, kurį  visuomenė vadina bendru pavadinimu – vėžys. Šis pavadinimas iš esmės atspindi pakitusios ląstelės elgesį - vėžys elgiasi priešingai nei visi kiti – ropoja atbulas, piktybinės ląstelės branduolyje DNR baltymai irgi elgiasi panašiai – jie susisuka...
Ar vėžys paveldimas?
2011.03.27 HomoSanitus / Age
Kai žmogui paskelbiamas nuosprendis „onkologija“, dažnas tokios diagnozės savininkas ima perkratinėti savo tėvų, senelių ir prosenelių ligas ir, radęs toje istorijoje sirgusių onkologine liga, atranda sau „nusiraminimą“ – nieko čia nebepakeisi, nes tokie genai. Ir paleidžia gyvenimo vadžias, kurios jau ir lig tol buvo nestipriai laikomos, iš rankų visai. Gyvenimo trukmė ir genai Projektas „Vyrai – 1913” ––– vienas garsiausių medicininių tyrimų, pradėtas 1963 metais. Trečdalis vyrų, Geteborgo gyventojų, gimusių 1913 metais (iš viso 855 žmonių), sulaukiusių 50 – ties metų, kreipėsi norėdami atlikti medicininę apžiūrą; tuo pat metu gydytojai detaliai įvertino jų gyvenimo būdo bei šeimos istoriją. Vėliau šių vyrų sveikata buvo patikrinta jiems...
 
Apie vėžio kilmę
2008.09.12 HomoSanitus / Age
Ar matė kas nors iš gydytojų ar mokslininkų kaip vėžinės ląstelės keliauja kraujagyslėmis ir audiniais??? To niekas niekada  nematė. Antikūnai prieš vėžines ląsteles kraujyje – tai dar ne pagrindas teigti, kad keliauja pačios vėžinės ląstelės.    Kas matė kepenų vėžinę ląstelę plaučiuose arba atvirkščiai??? Niekas. Tai kodėl ir kuo remiantis tada yra teigiama, kad ląstelės keliauja? Bet kurio organo vėžinė ląstelė gali būti identiška tik to organo sveikai ląstelei, iš kurios ji ir išsigimė. Žinoma, tai verčia abejoti metastazių teorija. Nežino medicina nei vėžio kilmės, nei struktūrų, kurias vadiname metastazėmis, atsiradimo paslapties. Spėjimų daug, o štai realių patvirtinimų iki šiol taip ir nėra. Nėra nei eksperimente, nei po mikroskopu. Taigi ir...
Vėžinių ląstelių plastiškumas
2008.07.19 HomoSanitus / Age
2005 m.gegužės mėnesio žurnale “Scientific.ru“ arba "Nature" pasirodė straipsnis apie naują vėžinių ląstelių registravimo metodą, nustatantis tų ląstelių membranų elastingumą. Metodo autoriai - Vokietijos Leipcigo miesto mokslininkai.Tradiciniai biopsijos metodai leidžia nustatyti auglį, jei anomalių ląstelių skaičius yra 10000 – 100000. Naujasis lazerio metodas nustato esant 50 vienetų ir daugiau. Metodo pagrindas yra sveikos ląstelės ypatinga struktūra – citoskeletas, kuris palaiko ląstelės vidaus turinį tam tikrose vietose. Ląstelei supiktybėjus, citoskeletas suyra ir ši tampa daug elastiškesnė. Metastazinės ląstelės dar 30 procentų elastiškesnės, už mutavusias. Matuojant ląstelės elastingumą, nutatoma ląstelė mutavus ar ne. Metodo tikslumas 90 procentų. Svarstome. Vėžinėje...
 
Vėžinės ląstelės apoptozė
2008.07.19 HomoSanitus / Age
Vėžinės ląstelės visada išvengia apoptozės . Vėžį sukelia DNR (genetinės medžiagos) pažeidimai, veikiantys ląstelių augimo reguliavimą. Kodėl, jei DNR pažeidimai yra atsitiktiniai arba dėsningi, visada greta DNR dalies mutacijos, atsakingos už ląstelės dauginimąsi, kartu pažeidžiama ir ta DNR vieta, kuri atsakinga už ląstelės apoptozę? Dėsningumas?
Gydymo metodika su DMSO ir MSM
2008.07.17 HomoSanitus / Age
KAS SUKELIA VĖŽĮ ?  1930 metais, panaudodamas savo išrastą mikroskopą, didinantį 30 000 kartų, ir poliarizuotą šviesos srautą jame, amerikiečių mokslininkas Royal Rife atrado vėžio priežastį - virusą, kurį pavadino virusu "BX". Šį virusą išskyrė iš žmogaus vėžinio auglio ir juo užkrėtė žiurkes, kurioms vėliau išsivystė tokie patys augliai. Virusas "BX" sėkmingai "veikė" tiek ląstelėse gyvame organizme, tiek kultūroje mėgintuvėlyje. Vėlesni mokslininkų tyrimai tai tik patvirtino. Dabartinėmis dienomis  Kanados biologas Gaston  Naessens savo tyrimais, naudojant ultravioletinio mikroskopavimo metodą, tai patvirtino. R.Rife buvo pirmas, kuris teigė, kad šis virusas yra pleomorfinis (keičia savo formą). Tai teigti jam leido jo stebėjimo mikroskopu...
Paieška
Prisijunkite Facebook'e
 
Jeigu seksi gamta, visada išliksi sveikas.
Viljamas Penas
Forumas
HS Forumo taisyklės
(7285 pranešimai)
paskutinis 2014-12-20 07:07:35
Bendrieji sveikatos klausimai
(40 pranešimai)
paskutinis 2014-03-03 18:24:44
Apie viską-NUOMONIŲ KOKTEILIS
(19 pranešimai)
paskutinis 2013-03-16 11:12:27
Animizmas
(1275 pranešimai)
paskutinis 2014-12-18 11:07:26
Naujausi komentarai
Chemikas
2014-12-17 21:50:08

Mr Rashide
2014-12-16 15:03:08

gykas
2014-12-10 20:08:07

Agnė
2014-12-08 17:26:41

Genovaite
2014-12-07 19:32:59

Taip
2014-12-06 21:59:48

P Scottt Raymond
2014-12-04 10:32:12

Nana
2014-12-03 22:01:00

Juras
2014-12-03 17:14:11

skacukas
2014-11-29 00:32:08

Walter Andonova
2014-11-28 22:07:20

Jolanta
2014-11-27 20:46:51

Mr. Hasan
2014-11-27 01:20:36

chartered service
2014-11-26 03:43:43

Content protected by
CopySpace Premium
 
2008-2011 (c) Homo Sanitus        E-valdymas: HexaPortal
Geriausia prekių paieška internete, elektroninės parduotuvės