Ar sunku išmokti vaikščioti ant dviejų kojų? Prisiminkite kiek gūzų ir mėlynių lydėjo šį jūsų kadaise praeitą procesą. O kalbėti? Kiek šveplavote ir gargaliavote tik jums vienam tuomet  suprantamus garsus?

Bet išmokote. Išmokote, nes labai to norėjote. Ir to labai atkakliai siekėte. Griuvote, kėlėtės ir vėl bandėte. Veblenote tol, kol liežuvis išmoko paklusti jūsų norams. Ir taip, kol supratote kaip tai daroma.

Aš noriu vaikščioti, bet nenoriu to mokytis. Tegul tai padaro kas nors kitas už mane. Aš noriu mokėti kitą kalbą, bet nenoriu to mokytis. Tegul tai padaro kas nors kitas už mane. Aš noriu būti sveikas, tačiau nenoriu to mokytis. Tegul tai padaro kas nors kitas už mane. Pavyzdžiui – gydytojas su savo „auksinėmis“ tabletėmis ir „deimantiniais“ skalpeliais.

Žmogus serga. Gydytojai nepadeda. Kreipiasi su klausimu: „Tai ką man dabar daryti?“ Kai žmogui paaiškini, kad reikės kasdien stebėti tai, kas iš jo išteka, ką jis kasdien  deda į burną, kad reikės įsigyti tam tikrų prietaisėlių, vitaminų, maisto papildų ir laikytis režimo, seka antras klausimas: „O negalima paprasčiau?“ Tada seka jau  atsakomasis užklausimas susirūpinusiam savo sveikata: „O ar teko tamstai kada nors matyti šiukšlyną, virš kurio skraido varnos, kuriame rausiasi žiurkės, po kurį šliaužioja kirmėlės ir knibžda bakterijos?“

Žmonių galvose tupi kalnai informacijos, kurią jie susisėmė iš TV, radijo, spaudos, kalbų ir tikėjimų apie tai, kad galima su vienokios tabletės pagalba išgyti nuo vieno susirgimo, su kitokios pagalba– nuo kito ir t.t. Lašiukai, injekcijos, tepaliukai ... Žmonės nesupranta, kad ligos formuojasi tik esant vienokiam ar kitokiam medžiagų ar psichologinės būsenos deficitui ir atliekų kaupimuisi organizme. Ligos ar nesveikatos atveju pradžioje būtina pašalinti atliekas iš organizmo, o tik po to duoti organizmui visus substratus, iš kurių organizmas galėtų atsistatyti.

Šiukšlynas, virš kurio skraido varnos, kuriame rausiasi žiurkės, po kurį šliaužioja kirmėlės ir knibžda bakterijos – tai ligonio organizmas. Žinoma, jūs to beveik nematote, nes yra oda, kuri slepia tuos procesus. Pajuntate tik tada, jei nemėgstantis praustis ligonis per arti jūsų atsiranda – kvapas nuo odos, iš burnos, iš ... Patys žinote koks jis.

Visi vykstantys organizme procesai nekyla šiaip sau. Jie visi turi vienokį ar kitokį pagrindą. Labai dažnai šis pagrindas yra taip sujauktas ir užterštas, kad  neišvalius jo, sėkmės tikėtis negalima.

Skraido varnos – tai vienas susirgimas. Šmirinėja žiurkės – tai kitas susirgimas. Kirmėlės – trečias ... Standartinis gydytojas vienu vaistu šaudys varnas, kitu – žiurkes, trečiu nuodys kirminus... O ką darys gydytojas, kai atskris spiečius musių? Kai kils smarvė?  Jis juos irgi naikins kokiu nors preparatu. Kiek daug susirgimų. Varnos, kirmėlės, pelės, žiurkės, tarakonai, bakterijos... Bet ar jie kaltininkai? Ar tokie jie jau blogi, tie dievo tvariniai, kad naikina tą šiukšlyną?

Viskas, ką reikia padaryti, kad visi jie dingtų – tai nevežti nieko į sąvartyną. Sunaudoti viską arba nepirkti to, ko negalima sunaudoti.

Nuo ko pradėti? Nuo šiukšlių išvežimo. Šiukšles išvežti. Teritoriją sutvarkyti, išplauti. Varnos ir kiti gyventojai dar kiek pasisukioję paliks jūsų teritoriją iki sekančio šiukšlių užvežimo. Nebus šiukšlių – nebus ir gyventojų. Jei šiukšles išvežinėsite iš teritorijos kasdien – gyvasties ir alkio pilnam   kolektyvui veikti nebus ką.

Gydyti reikia protingai – šalinant ligos priežastį, o ne pasekmes, šaudant iš patrankos į muses, mikrobus, kurių tuo daugiau, kuo mažesnė biologinė substancija. Nereikia su jais kovoti tokiomis priemonėmis. Gamta sukūrusi vieną ir visiems laikams universalų vaistą – maistą. Kaip matote maisto rato dėsningumai ir čia galioja, galioja net jūsų storoje žarnoje. :)
Pašalinkite maistą ir ir bakterijos pasitrauks. Jūsų žarnynas – tai dirva, kurioje gali augti įvairi gyvybė. Kuo tręšite ją, tokius gyventojus ir turėsite. Galima ištisai ravėti piktžoles ar purkšti jas herbicidais, bet galima užsėti dirvą ir tokiais augalais, kurie neįsileis piktžolių būriais, o viena kita įsitaisiusi greta tik skatins jūsų pasodintas augti.

Gydyti kokiu nors vienu nuodu, užmušant visus iš eilės nėra išmintinga nei gydytojui, nei pacientui.

Liga – žmogaus (o kartais ir jo tėvų, senelių) sąmoningo ar nesąmoningo gyvenimo būdo rezultatas.

Žmogaus svajonė: nieko nedaryti, tekėti su civilizacijos pasiekimų srove į nuoplovų duobę arba geriausiu atveju praryti vieną ar dvi tabletes ir pasidaryti ar išlikti visiškai sveiku.

Protingas  žmogus saugo save, o jeigu jau degina talentu save, tai žino dėl ko – turi konkretų tikslą ir negailėdamas sveikatos jo siekia. Toks elgesys tik iš dalies pateisinamas, nes išmintingo žmogaus tikslai nesibaigiantys, o  jų siekimui dėmesio ir pastangų savo sveikatos labui jis negaili.

Praktika rodo, kad be plytų-substrato gero pastato-audinio pastatyti neįmanoma. Galima pradžioje, taupant lėšas, sudėti plytas, o po kurio laiko bandyti į jų tarpus prikišti cemento. Rezultatas bus koks? Pastumsi ranka ir namas vėl sugrius. Jei pradžioje  įsigysite tik cementą, naudos irgi nedaug – namo iš jo nepastatysi – vistiek reikės armatūros ir žvyro, jei plytoms neskiriate lėšų.

Galima elgtis taip, kaip elgiasi daugelis gydytojų – užsiimti kosmetiniu remontu. Iškrito plyta sienoje (skylės ląstelių membranose odoje – bėrimas) – imame pigaus kartono ir juo užlopome plytų sieną, padažę plytų spalva. Malonu tokiam name gyvent, žinant, kad už to kartono velniai gyvena? Galima hormonais užlopyti tą skylę, tačiau priežastis – supuvę pamatai nepašalinta ir skylė sienoje po kurio laiko atsiras kitoje vietoje.

Tik ląstelių lygmenyje, duodant kompleksiškai visus joms reikalingus substratus, galima sutvirtinti pamatus taip, kad skylės sienose neatsirastų ilgą laiką.

Žmonės operuojasi, šalina dalį arba visą organą, bet pamatas kaip buvo sukiužęs, taip ir liko. Operacija šiuo atžvilgiu nieko nepakeičia. Ne tik gydytojai kalti, kad pamato netaiso. Kalti ir patys pacientai, kurie dėl savo abejingumo neturi pakankamai žinių ir supratimo ko reikalauti iš gydytojo, kuriam moka savo pinigus ir patiki savo kūną.

Kai susuka rimta liga, tada klojami tūkstančiai, tačiau laiku pasirūpinti ir skirti periodiškai keletą šimtų ir laiko – o kam?

Liūdna visa tai, bet žmogus pats renkasi sau gyvenimą, kurį gyvena. Galima žmogui suteikti žinių ir pagalbą, tačiau tik tuomet kai to nori pats žmogus ir siekia to.

Konkretus pavyzdys: ko reikia, kad atstatyti sugriuvusią odą?

-aminorūgšties, turinčios sieros;
-cinko;
-vario;
-seleno;
-chromo;

riebaluose tirpių antioksidantų:

-vitamino E;
-beta karotino;

fosfolipidų ląstelių membranoms:

-lecitino;

jungiamajam audiniui:

-gliukozamino;
-chondroitino sulfato;
-metileno mėlio (MSM);

ląstelių mitochondrijoms:

-B grupės vitaminų;
-vario;
-sieros;
-kofermento Q-10;
-magnio;

transmembraninio riebalų pernešėjo:

-karnitino;

sunkiųjų metalų (pagrindinių mitochondrijų gadintojų)  šalinimui:

-chelatorių;

normaliai žarnyno florai atstatyti:

-žarnyno bakterijų;

kepenų darbui pagerinti:

-vaistažolių;

Daug visko reikia? Taip, nemažai, tačiau iš dainos žodžių neišmesi. Žinoma, galima pasiimti būgnelį ir baladoti bet ką, vietoj to, kad lietųsi skambi daina.

Žmogus visą gyvenimą griauna save ir dėl to jokio diskomforto nejaučia, bet jei reikia užsiimti savęs atstatymu, tada prasideda raudos – uch, ach, nu i nach...