„1920 metų pradžioje filosofas K.D.Broudas įvedė terminą „netikėtos savybės“... kurios pasireiškia tik esant tam tikro lygio sudėtingumui, bet neegzistuoja esant žemesniam sudėtingumo lygiui. Biologų  iškeltos idėjos ... sudarė sąlygas atsirasti naujam mąstymui – sisteminiam mąstymui, besiremiančiam ryšiais, santykiais, kontekstu. Sisteminio mąstymo požiūriu, esminėmis organizmo, arba gyvos sistemos,  savybėmis yra visumos savybės, kurių neturi nė viena atskirai paimta jo sudėtinė dalis. Didžiausiu šoku XX amžiaus mokslui tapo faktas, kad negalima sistemos  suprasti analizės pagalba. Dalių savybės nėra tų dalių vidinės savybės ir gali būti suprastos tik stambesnės visumos kontekste. Sisteminis mąstymas yra kontekstualus, o tai yra priešingybė analitiniam mąstymui. Analizė reiškia kažko išskyrimą, tam, kad suprastum  jį; sisteminis mąstymas reiškia kažko patalpinimą į platesnį visumos kontekstą.“

© Fritjof Capra 2002.

Yra du pasaulio pažinimo būdai - „siaurai, bet giliai“ ir „plačiai, bet paviršutiniškai“. Galima visą gyvenimą gręžti skylę iki Žemės rutulio centro, bet taip nieko ir nesužinoti kas vyksta gretimame kontinente. Bet galima ir nekapstyti tos žemės taip giliai, bet  matyti toli, ir matyti ne detales, bet visumą.

O koks matymas naudingas mūsų susikurtai sistemai, kurioje mes vis dar gyvename? Jai naudinga, kad mes raustume giliai ir nesidairytume į šalis. Tokiai sistemai reikia tik specializuotų žmonių. Tokius žmones lengva valdyti, tokiems lengva įkalti į galvą bet kokią sistemos galingiesiems naudingą idėją. Specializacija sudaro sąlygas kurti žmogeliams „skanią“ iliuziją, kuri ilgai ir dosniai maitina pasaulio galinguosius. Po specializuoto darbo dienos tereikia tokį žmogelį „pagirdyti“ iš TV ekrano skysta „žinių arbata“  ir žmogelis manosi jau žinąs viską, kas dedasi aplinkui. Ryte eina darbelin, diskutuoja apie tas „žinias“ ar „žynias“ su tokiais pačiais kolegomis specialistais... Taip ir gyvena tas gudručių sistemos varžtelis - bukas, nusiplūkęs, apsikabinęs savo lizingus ir paskolas... Ir vis belaukiantis geresnių laikų. Jeigu atsitrauktų nuo to savo kasdieninio skylės gręžimo ir atsisuktų atgal, tai pamatytų, kad sistema, verčianti jį gręžti tą skylę, egzistuoja ne pirmas šimtmetis, kad tą skylę gręžė jo tėvai, seniai ir proseniai. Ir vis laukė tų laikų, kai gyvenimas pagerės. Tačiau taip ir nesulaukė – vergija, baudžiava, badas, maras, karas, krizė... ir pundelis vilčių, kad  dar truputuką ir viskas susitvarkys – gyvensime rojuje. Na jei ne rojuje, tai bent komunizme. O kol kas, kad aplink egzistuojantį chaosą lengviau iškęst būtų, varžteliams pasaulio galingieji pristatė bažnytėlių – kai jau labai blogai, eikite, melskitės ir, pamaitinus atsarginę iliuziją, tikrai trumpam (bukagalviams ilgam, o kartais ir visam laikui) šiek tiek pagerės.

Žmogus, kuris mato visumą, bet neįklimpsta giliai į detalių analizę, nesunkiai atskiria kas yra kas. Tokiu žmogumi sunku manipuliuoti. Toks žmogus naudingas tik vienai sistemai – gamtai, o visoms dirbtinoms, „gręžėjų“ palaikomoms sistemoms, toks žmogus yra priešas, nes jis mato ir atskiria iliuziją nuo tikrovės, nes jis nekramto masinių informacijos priemonių iškeptų kotletų, nes jis – laisvas, nes jis tarnauja tik vienai sistemai – Gamtai.

Nereikia bijoti, kad kažkieno akyse pasirodysite mulkiu dėl to, kad nežinote detaliai kas  yra vazoaktyvus  peptidas. Svarbu, kad galvoje turite pakankamai didelį kiekį informacijos, kuri yra įvairi. Proto galimybės kaupti informacijos kiekį yra ribotos, tačiau iš turimų žinių kurti ir kombinuoti jo galimybės yra begalinės. Todėl kur kas išmintingiau yra kuo plačiau sužinoti apie viską, o smulkias detales imti analizuoti giliai tik tada, kai  yra būtinybė.

Pasaulio galingieji turi milijonines sumas asmeninėse sąskaitose ir tūkstančius ryšių pasaulyje, tačiau kai suserga rimta liga, ir jiems tada padėti nelabai kas gali. O ką bekalbėti apie tuos eilinius, kurių sąskaitose tik įsiskolinimai bankui?

 Vėžys, kaip ir visos kitos „nepagydomos“ ligos, yra išgydomas. Bet tai nereiškia, kad pasveikti gali kiekvienas. Garantiją, kad pasveiksite vėžio atveju gali duoti tik „gydytojas“ šarlatanas. Į gyvenimą reikia žvelgti realiai ir racionaliai, ir suprasti, kad kiekvienu konkrečiu atveju prognozė priklauso nuo paciento būklės gydymo pradžioje. Bet svarbiausia suvokti tuos pamatus, ant kurių stovi visa šiuolaikinė medicina, ir kurie buvo pakloti ne tam, kad gydyti, bet tam kad išsunkti pinigus iš sergančiojo.

Medicina – tai toks pats pelningas mechanizmas, galingas ir amžinas, kaip ir bažnyčia.

Ir vaikui aišku, kad visa žmogaus veikla vertinama pagal darbo rezultatus. Pavyzdžiui, ryšių pramonė per tris dešimtmečius aprūpino mus visus ryšiu. Selekcininkai davė pasauliui puikias veisles. O medicinos rezultatai? Štai jie – ligų įvairovė išsivysčiusiose šalyse auga, o sergamumas onkologinėmis ir kitomis pagyvenusių ligomis jaunėja lygiagrečiai ir proporcingai medicinos mokslo ir technikos vystymuisi.

Ar žinote nors vieną gydytoją, kurio tikslas būtų išmokyti žmones nesirgti? Jeigu ir yra toks, tai jis nedirba dabartinėje sveikatos apsaugos sistemoje. Nes sveikata – visai ne medicinos reikalas. Medicina užsiėmusi ligomis. Pajuskite skirtumą! Vienas  seka, kad būtų švara, kitas – šiukšlių rinkimo specialistas. Lyg ir kolegos? Deja! Pirmasis mokina nešiukšlinti, kad niekada nereiktų rinkti šiukšlių, o antrasis kviečia šiukšlinti visur ir daugiau, kad būtų jam darbo. Tam, kad gydyti, reikalingos ligos. Kad tapti reikalinga gelbėjimo armija, ligos turi būti masinės. Kad daryti atradimus terapijoje, reikalingos naujos ir vis sunkesnės ligos. Nekaltinu gydytojų – jie tik sistemos aukos. Tik konstatuoju: sveikata – tai ne tai, kuo dabar užsiima medicina.

Kitais žodžiais tariant, visur yra savas planas. Bet kuri firma gamintoja turi pardavimų planą – kiek šlamšto spalvotose dėžutėse turi būti įsiūlyta bukam vartotojui, o už šio plano nevykdymą prarandamos pareigos ir šiltos vietos. Mokslo srityse irgi yra savi planai – kiek atradimų turi būti padaryta per tam tikrą laikotarpį. Juokinga? Teisėsaugos organai nieko negamina (išskyrus „šiukšles“), bet ir jie turi savo planą – kiek atskleisti nusikaltimų, kiek pasodinti, kiek nubausti ir t.t. Jeigu nusikaltimų trūksta, kad vykdyti planus, nusikaltimus reikia sukurti patiems. Medikai irgi turi savo planus – kiek pinigų uždirbti iš diagnostikos, kiek parduoti „naujausių“ vaistų, perdėjus juos į naujas dėžutes ir priklijavus naujus pavadinimus, kiek „išgydyti“ ligoninėse, kiek vakcinuoti (kad būtų po to ką gydyti nuo pasekmių) ir t.t.

Egzistuoja visai realus onkoligonių gydymo planas. Ir bet kuris vyr. gydytojas jį vykdo, netgi stengiasi jį viršyti. Kitaip jis bus atleistas, o skiriamos lėšos – sumažintos. Didžiajai onkologinių ligonių daliai tikrovėje rašoma diagnozė vėžys realybėje yra visai kita liga. Nes kiekvienas gydytojas gerai žino – kuo labiau ligonį prigąsdinsi, tuo dosniau jis atsidėkos, tuo intensyviau jis gydysis ir numirs, tai yra planai vykdomi bus geriau.

Visų rūšių vėžius, išsėtinę sklerozę, sepsį, maliariją, šautines žaizdas, kraujo išsiliejimus į smegenis dar praeito amžiaus pradžioje sėkmingai gydė druskos rūgšties, ozono ar vandenilio peroksido injekcijomis į veną. Ir daugiau jokių „vaistų“!

Jau nekalbant apie tai, kad tokie susirgimai, kaip AIDS ar hepatitai B ir C gamtoje išvis neegzistuoja. Įvairios sunkios patologinės būsenos su tokiais pavadinimais egzistuoja, tačiau jas sukelia visai ne virusai. Dar daugiau, tokių virusų išvis nėra gamtoje ir jais negalima užsikrėsti – tai globalus mitas, sukurtas farmacininkų dar 1980-taisiais, tam, kad klestėtų jų internacionalus biznis. Įsivaizduoju kaip iš pykčio dabar trinasi ir kratosi kėdėje šias eilutes skaitantis daktariūkštis, virtęs nuolankiu sistemos vykdytoju-zombiu. Klausimas: kokia kalba kalbės lietuvis vaikas, užaugęs arabų šeimoje? Štai todėl ir kalbos su gydytojais apie tikrąsias hepatito ar vėžio priežastis beprasmės – ar gali tik arabiškai mokantis suprasti lietuviškai kalbantį?

Jei manimi netikite, tai užduokite sau labai paprastą klausimą, į kurį rasti atsakymą nebus paprasta: kur tas kovos su ligomis proveržis, apie kurį taip daug kalbama ir rašoma? Visuomenė lyg ir vystosi, gyvenimo sąlygos daugelyje šalių akivaizdžiai gerėja, sanitarinė padėtis – ne viduramžių, technologijos vystosi nuolat, diagnostikos tikslumas pasiekė neregėtas aukštumas – bet kurią ligą ras net pas sveiką.

O medicininių paslaugų pareikalavimas tik auga – ligos jaunėja, žvėrėja ir jų daugėja. O garantuoto gydymo kaip nėra, taip nėra, na nebent slogos, ir tai ne visada. Kodėl?

Pagrindinės priežastys – trys.

Pirmoji, pati svarbiausioji priežastis, yra globali visam pasauliui – farmacinės monopolijos, kurios bet kokias būdais stengiasi užgesinti pigias ir naujas gydymo idėjas ar metodikas. Kuo galima užsiimti nenutrūkstamai? Tiktai tuo, kas neišsprendžia problemos. Jeigu apšvietimo lemputė perdegtų vieną kartą per 50 metų, tai visa „lempučių“ gaminimo industrija liktų be darbo. Jeigu gydytojai iš tikro išgydytų susirgimus, tai beveik visą gydytojų klaną reiktų atleisti – pakaktų viešai  paskelbti gydymo schemas ir vaistų sąrašą.

Gal kai kam nepatiks, bet visas pasaulis – didžiulė „matrica“, kurios egzistavimo pagrindinis tikslas – saujelės valdžią užgrobusių žmonių turtinimas likusios didžiulės bandos mulkių sąskaita. Beveik visos žmogaus veiklos sritys Žemėje dirbtinai pastatytos ant bėgių, vedančių į akligatvius. Ir tai suprasti yra pakankamai sunku. Taip, kaip ir suprasti, jog žemė apvali – kol nepamatysi iš kosmoso, tegalėsi tikėti tik teiginio žodžiais.

Viskas, kas iš tikro yra efektyvu, yra kruopščiai šalinama, o informacija apie tai – slepiama. Didžiulius pinigus galima daryti tik iš verdančios veiklos, nes  bet kuris problemos išsprendimas – galas aktyviai veiklai, o tai reiškia galas ir dideliems amžiniems pinigams.

Visos ateinančios kartos šeriamos, auginamos ir auklėjamos taip, kad neprieštarautų įsitvirtinusioms dogmoms ir „autoritetų“ nuomonėms, kol galų gale  žmogui įskiepijamas absoliučiai patologinis mąstymas. Žmonės nuo mažens tampa „taksistais“ , kurie vežioja keleivius iš Viršuliškių į Karoliniškes per Birštoną su užvažiavimu į pakelės stulpą ir mėnesiui į reanimaciją, o gal būt ir į aną pasaulį. Ir visa tai tik dėl to, kad kiti keliai arba nežinomi, arba uždrausti iš viršaus. Jei ir atsiranda koks gudresnis, jis vistiek dirba sistemoje. O sistema – nepermaldaujama baudimo mašina, kuri už bet kurias kitokias mintis, veiksmus ar abejones, laužo rankas, kojas, sprandus ir gyvenimus. Tik riktelk garsiau tai, kas neaprobuota autoritetų – atims ne tik pinigus, bet ir galvą.

Medicininis klanas neįsileidžia jokios naujos minties ar veiksmo visame pasaulyje. Kanados mokslininką Gaston Naessens  įkišo į kalėjimą tik už tai, kad jis atrado naują priešvėžinį preparatą ir su juo išgelbėjo gyvybes apie dviems tūkstančiams ligonių. Ir tik dėl to, kad preparatas nepatvirtintas farmacinio komiteto. Lietuva – ne išimtis. Netgi iš pažiūros nedaug bendrų gydymo reikalų turintys paramos fondai onkologiniams ligoniams remti, šoka pagal onkologų dūdelę. Pavyzdžiui, paramos fondas onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams „Rugutė“. Jo forume alternatyvių gydymo metodų beveik neaptarinėjama. Kodėl? Žmonėms neįdomu? Manau, kad ne – žmonėms įdomu, bet diktatas iš oficialiųjų onkologų priverčia forumo savininkus elgtis taip, kaip nori „sėkmingai“ gydanti oficialioji medicina (galite pasiskaityti apie „angeliukus“ tame puslapyje, jame tik tie angeliukai, kurių tėvai sutiko publikuoti juos viešai) – šalinti visą informaciją, kuri nenaudinga oficialiesiems.

Sakote, kad galima atidaryti savo kliniką ir gydyti? Taip, galima, tačiau paramos iš valdžios, o tuo labiau iš oficialios medicinos pusės tikrai nesulauksite. Atvirkščiai – bus į ratus kaišiojami pagaliai, kad jūsų vežimėlis sugriūtų.

O susirgimų tuo tarpu įvairiomis vėžio formomis daugėja, pacientai – jaunėja.

Antroji priežastis – valdžios pozicija, konkrečiai - Sveikatos ministerijos. Jeigu ir pasirodo koks nors genialus alternatyvios medicinos atstovas, kuris pasiūlo ką nors naujo ir efektyvaus, arba nurodo oficialios medicinos klaidas, tai pastarasis ir jo idėjos yra labai greitai užgesinamos iš viršaus, nes gydytojams reikia ligonių, o ne sveikų.

Trečia priežastis – alternatyvios medicinos atstovų neturėjimas iki galo išdirbtų teorijų ir metodikų (yra tik retos išimtys- E.Revici, W.Kochas). Griežtai kalbant, jų neturi ir oficialioji medicina, bet už tai ji turi „autoritetus“, tradicijas ir jėgos metodus.
Alternatyvūs gydytojai nors ir yra išgydę vieną kitą dešimtį ar šimtą ligonių be pašalinių reiškinių, bet  tikslaus teorinio pagrindimo kodėl taip reikia gydyti – nėra. Viskas kas yra, tai autorių hipotezės ir atsitiktinai rasti vaistai, kurių veikimo iki galo paaiškinti jie patys dažniausiai negali.

Grįžkime prie minčių apie galimybę analizuoti plačiai. Gamta nėra suskirstyta į fakultetus, taip, kaip yra padaryta mūsų universitetuose. Praėjo laikai, kai galima buvo suformuluoti, tarkim, Omo dėsnį, liekant vienos  disciplinos rėmuose. Galimybės ką nors naujo atrasti moksle, dirbant siauroje mokslo srityje, dvidešimto amžiaus pradžioje buvo beveik išnaudotos. Tyrinėjimai atskiromis disciplinomis naudingi buvo tik pirminiame žinių gavimo etape – vyko faktų kaupimas. Laikas pereiti nuo faktų kolekcionavimo į jų kompleksinį suvokimą, o tai galima atlikti tik mąstant plačiai. Mokslo metodais, suskaldytais į siauras sritis, mes nesugebėsime suvokti gamtos ir jos dėsnių. Gamta yra vientisa.

Link sisteminio mąstymo pastūmėjo ir kvantinė teorija – ji parodė, kad subatominiame lygyje kieti klasikinės fizikos objektai suyra į banginius tikimybinius paternus, kurie iš savęs yra ne objektų tikimybės, bet objektų ryšių tikimybės. Kvantinėje teorijoje mes visada turime reikalą su tarpusavio ryšiais. Be tarpusavio ryšių, be sistemos – aiškintis reiškinius subatominių dydžių lygmenyje neįmanoma.

XX amžiaus superspecializacija sukūrė antagonizmą tarp sisteminių problemų ir tyrinėjimų. Užmirštos enciklopedistų tradicijos. Mokslo žinių ir interesų siaurumas nebelaikomas trūkumu, jo dabar nesigėdi net akademikai.

Apie specializuoto mokslo  efektyvumo kritimą signalizuoja ir didelis produktyvumas ties mokslo sričių susikirtimo riba. Seniai žinoma, kad ieškojimai „niekieno zonoje“ reguliariai duoda svarbius, pionieriškus rezultatus, ir ypač – praktinėje srityje.

Koktu, bet įvairių sričių mokslininkai sisteminiam mąstymui kol kas apjungiami tik tada, kai reikia sukurti naują raketą, kuri arba skraidins šnipinėjimo įrangą į kosmosą, arba branduolinį užtaisą kaimynui. Arba tada, kai sistemos galingiesiems reikia suvaldyti ir neleisti galutinai nuskęsti beviltiškai įklimpusią į galingųjų sukurtą pelkę dvikojų avinų bandą.