Pasaulis yra nuolatiniame kitime. Pirminė to priežastis -  nuolatinė visatos pulsacija ir plėtimasis. Dėl šios priežasties visa gyvybė irgi kinta ir, norėdama kuo ilgiau išlikti laike, ji turi kuo geriau prisitaikyti prie aplinkos. Gyvūnai tą tik ir tedaro – prisitaiko prie aplinkos. Mes gi, civilizuotieji žmonės, iš paskutiniųjų stengiamės ne patys keistis, bet pakeisti gyvenamą aplinką ir pritaikyti ją savo reikmėms. Sangrąžinės dalelytės „si“ mums nereikia. Mes ją pametėm bevystydami savo civilizaciją. Tik ar ilgam? Juk keisdami aplinką taip iki galo ir nepažinę visų jos kitimo dėsnių bei ryšių, elgiamės labai neapdairiai. Tai tolygu bandymams neutralizuoti sprogmenį, iki galo nežinant jo veikimo principo. Blogiausia, kad to iš tikro jau įvykusio sprogimo nelabai kas nori matyti ir jį analizuoti. Yra dalis žmonių, kurie bando atkreipti pasaulio „galingųjų“ dėmesį į tai, bet jų pastangos beveik bevaisės – vis dar   tebegalvojama, kad žemės planeta guminė ir ji išsiplės nuo mūsų besaikio dauginimosi.

Kiekvienas erdvės taškas visatoje yra unikalus – neatrasime idealiai tokio paties. Panašių yra, bet tik panašių, o ne tokių pačių. Įvairovė gyvybės formose – tas garantas, kuris užtikrina gyvybės išlikimą per greit ir per stipriai pasikeitus aplinkos sąlygoms. Kuo daugiau gyvybės rūšių – tuo didesnė tikimybė, kad tarp jų atsiras sugebančių egzistuoti naujomis, pasikeitusiomis aplinkos sąlygomis. Taip elgiasi gamta, kūrėjas ar dievas – vadinkite kaip jums patogiau. Gyvybės rūšių gausa – gyvybės išlikimo garantas.

 Civilizuotas žmogus elgiasi labai neapdairiai – jis kaip tas žmogelis, kuris iš paskutiniųjų lėšų pasistato labai didelį namą, o po to jį prižiūrėti neturi nei lėšų, nei galimybių, nei sugebėjimų. Mūsų  statomas namas – mūsų civilizacija. Ji labai didelė, ji išsiplėtė ir apraizgė visą žemę ir ne tik ją – jau kabarojamės ir į kosmosą. Bet užmirštame, kad pastačius namą, jį reikia dar ir prižiūrėti. Antraip jis palaipsniui ima irti ir griūti. O jam sugriuvus - atsirandama lauke, kuriame šalta , drėgna ir vėjuota. Įpratus gyventi ant šildomų grindų, basomis kojomis per užšalusias balas neilgai bepačiuožinėsi – oda nusiners, nes genuose, kurie atsakingi už jos formavimą, šis veiksmas - nenumatytas. Šiltnaminiai agurkai perkelti į lysvę lauke – neišgyvena.

Žmonės dabar 10 000 kartų daugiau panašūs vienas į kitą, negu jiems derėtų. Ir visa tai - dėl mūsų atrasto žemdirbystės būdo, kuris leido žmonių populiaciją padidinti iki maždaug 6,5 milijardo individų (jeigu galima individu  vadinti, nes individualumo mumyse liko  nedaug). Jeigu būtume gyvenę pagal gyvūnijos pasaulio dėsnius, šiandien mūsų būtų tik apie pusę milijono, tačiau tikrų individų.
Mūsų, kaip biologinės rūšies vystymasis praktiškai sustojo. Tai atsitiko dėl to, kad mūsų gyvenimo būdas beveik eliminavo faktorius, kurie garantuoja evoliuciją: natūralią atranką, mutacijas ir atsitiktinius genotipo pokyčius. 

Dėl pokyčių lytiniame elgesyje žmogaus mutacijų intensyvumas yra kritęs. 30–mečio vyro spermoje yra maždaug 300 skirtumų nuo tos, kuria jis pats buvo pradėtas. 50–mečio šis skaičius yra jau virš tūkstančio. Tačiau plintanti tradicija vaikus pradėti ir gimdyti jauniems, mažas amžiaus skirtumas tarp sutuoktinių (mutacijų baimė – vienas iš faktorių) genotipą mažai keičia. Šiek tiek jį dar keičia cheminės medžiagos ir radiacija, bet kitimo svarbiausias faktorius – lytinis elgesys. Gyvūnų pasaulyje patelės prie savęs prisileidžia tik subrendusius patinus, kurių plaukų danga jau pradėjusi žilti. Jeigu pavartytume istorinius duomenis, tai pamatytume, kad ne taip dar seniai penkiasdešimtmetis vyras vesdavo dvidešimtmetę merginą. Dabar gi toks įvykis – egzotika.

  Dar vienas faktorius labai įtakojantis mūsų evoliuciją – faktiškai dingusi natūrali atranka. Keletą amžių atgal atsukus laiką, matytume visai kitokį vaizdą – maždaug pusė naujagimių neišgyvendavo iki 20 metų. Šiuo metu išsivysčiusiose šalyse dėka medicinos pasiekimų iki 21–rių metų išgyvena apie 98% gimusių.

Jau jaučiu kaip krikščioniškose smegenyse daugeliui ima kilti purslai – nuo nepasitenkinimo tokiomis mano dėstomomis mintimis. Taip, aš esu už kiekvienos gyvybės išlikimą, bet tik už sveikos ir maksimaliai prisitaikiusios. Man svarbu ne tik kaip atrodys ir sugebės gyventi mano anūkai, bet ir kur kas tolimesni jų palikuonys. Aš daug geriau jaučiuosi ir  esu laimingesnis matydamas 3 sveikus anūkus, nei 8, bet visus paliegusius.

Kai bendruomenė gyvena pakankamai izoliuotą gyvenimą, ji gali laisvai evoliucionuoti, nes gali vykti atsitiktinis genų pametimas. Visuomenei gyvenant kosmopolitinį gyvenimą, atsitiktinių pokyčių tikimybė  labai sumažėja.  
Daug metų atgal įtakingas vyras galėjo turėti šimtus vaikų (pabandykite tokį vyrą dabar atrast). Maroko valdovas Moulai Ismail, miręs 18 amžiuje, turėjo 888 vaikus. Smagiai pasidarbavo mūsų genetikos labui, o mes tinginiaujame – duoklės evoliucijai visai neatiduodame. Mūsų valdovai dažnokai yra bevaikiai – jų gebėjimai neperduodami niekam. Gal ir gerai, gamta matyt taip ginasi nuo mūsų per didelės ir nekokybiškos invazijos.

Ar iš tiesų dabartinis žmogaus gyvenimo būdas sveikas mūsų biologinei rūšiai? Būdas, kurio pasekmės yra didelė palikuonių kiekybė, bet ne tas, kuris  garantuoja tų palikuonių kokybę.

Mes palaipsniui tampame ta visatos gyvybės medžio šaka, kuri vis dar augina daug vaisių, tačiau jie maži, rauplėti ir aplinkiniams nelabai skanūs.

Age