Ar jūs žinote nors vieną gydytoją, kurio tikslas – išmokinti žmones niekada nesirgti? Jeigu tokių ir yra, jie nedirba sveikatos apsaugoje. Esmė tame, kad sveikata – visai ne medicinos reikalas. Medicina užsiėmusi ligomis. Nematote skirtumo? Pajauskite skirtumą! Vienas elgiasi taip, kad nebūtų šiukšlių, kitas – šiukšlių rinkimo specialistas. Lyg ir kolegos? Anaiptol. Pirmasis moko elgtis taip, kad niekada netektų rinkti šiukšlių, antrasis džiaugiasi, kad kažkas šiukšlina ir duoda jam darbo, o tuo pačiu ir uždarbį. Kad rinkti ir tvarkyti - reikalingos šiukšlės. Kad gydyti – reikalingos ligos. Kad tapti populiaria gelbėjimo armija, ligos turi būti masiškos. Kad būtų ryškūs terapijos pasiekimai, turi būti ir naujos, labai sunkios ligos. Nekaltinu gydytojų, o tik konstatuoju faktą: sveikata – tai ne tai, kuo užsiima gydytojai.
      Vienas iš bazinių išminties dėsnių – tikslingumo dėsnis: kova su betvarke niekada nepadaro tvarkos. Tvarką padaro tik tvarkos įvedimas. Betvarkę tuo pačiu reikia visiškai ignoruoti. Jei tik prasideda kova su betvarke, baigta – tvarka taip ir nebus įvesta. Kova ir tvarkos palaikymas – visiškai skirtingi, veiksmo atžvilgiu priešingų stovyklų, atstovai. Kovai nusispjaut į tvarką. Vienintelis kovos tikslas – pati kova.
     Kol mūsų suskystėję smegenys šio skirtumo nesuvokia, mūsų šizoidiniame pasaulyje prabangiai žydi „kovotojai“. Mes turime tikėti, kad jie – gelbėtojai. Ir jie „priversti“ kurti problemas, kad būtų nuo ko mus gelbėti. Kareiviai išmirs be karo – jie moka tik kovoti. Mes jiems mokame – ką gi jiems įsakysite veikti? Policija, šventai tikėdama kova, sukuria nusikaltėlius. Politikai – tarptautines įtampas ir nesutarimus. Advokatai – amoralumą ir etikos bejėgiškumą. Spauda – skandalus ir baimes. Psichiatrams reikalingi bepročiai – tik todėl mes ir tikim, kad šizofreniko negalima padaryti normaliu(iš tikrųjų galima ir pakankamai greitai).
     Mes šloviname gelbėtojus ir didvyrius. Visur – paminklai kunigaikščiams, karvedžiams, generolams nugalėtojams. Ir  nė vieno paminklo tam, kuris išvengė karo, katastrofos, ligos, beprotybės. Mes totaliai tikim, kad kentėti ir mokėti gelbėtojams – tai vienintelis gyvenimo būdas šioje planetoje. Ir tai – viena iš pagrindinių priežasčių to, kad mes sergame.
      Medicina – tai pelninga kova. Gydytojas fiksuoja simptomą ir su juo kovoja, ignoruodamas jo priežastį. Pasėkoje priežastis vystosi, o liga stiprėja. Ištikimi medicinos tarnai tiki, kad daugiau nieko negalima padaryti. Jiems žmogus – biomasė ir biochemija. Minties įtakos mūsų kūnui jie nepripažįsta: „mokslas šito neįrodė“. Sveikata jiems – tabu. Tai ne tai, kuo jie užsiima. Jei žmonės išmoks būti sveiki, gydytojai bus nereikalingi. Jie ir turi būti nereikalingi. Tikras gydytojas ir turi stengtis tapti nereikalingu kiekvienam savo pacientui. Ką gi patarsite daryti gydytojams tokioje situacijoje?
      Tie, kieno produktas yra sveikata, turi:

a) turėti tikslų sveikatos apibrėžimą, sveiko žmogaus parametrus ir charakteristikas;
b) turėti rezultatyvų būdą tai sveikatai pasiekti;
c) būti patiems visiškai sveikais, kad savo pavyzdžiu demonstruoti sveiko organizmo naudą ir privalumus.

     Sveiko žmogaus parametrų medicina nenaudoja ir iki šiol nebando jų nustatyti. Tai periodiškai daro tik sveikuoliai natūropatai ir entuziastai. Būdų kaip žmogų padaryti sveiku medicina neturi ir niekada neturėjo. Kaip normą jie priima ne sveiką, bet vidutinį žmogų, tai yra lengvai negaluojantį. Vaistų terapija sukelia daugiau problemų, negu jų „išgydo“. Pats žmogus, kaip savo būsenos priežastis, ignoruojamas. Žmogus Įkinkomas į gydymą ir toks žmogus eina pas gydytoją, kaip į bažnyčią.
     „Gydymas“(sinonimas - „terapija“) - gudrus žodis. Gydyti mums reiškia „gelbėti“,“padėti“. Gydymas – tai juk puiku! Geras gydytojas gydo, bet nežaloja! Gydymas vyksta sėkmingai! Žmogus gydosi – reiškia, tampa sveikesniu! ir visi mėgsta gydytis. Štai kaip! Tai tuomet palinkėkite sau visą gyvenimą gydytis. „Kad tu visą gyvenimą gydytumeisi!“
     Na ir kaip? Kvailystė? Bet, brolyčiai, tiesa tame, kad gydymas laikinu nebūna. Jei jau pradėjai gydytis, gydysies visą gyvenimą. Todėl, kad geras gydymas duoda du produktus:

a) sustiprina nesveikatos priežastis;
b) sustiprina mūsų priklausomybę nuo gydymo. Ar matėte nors vieną ligonį, kuriam visiems laikams praėjo astma ar dingo atrozė po poliklinikos aplankymo?

     Ar medicina kalta, kad mes šito nematom? Ne, brolyčiai. Tai mūsų galvelės susirgę.  Jeigu jums blogai, už ką jūs mokėsite: už gydymą ar už sveikatinimą? Štai čia ir esmė. O kas belieka gydytojams? Jiems belieka daryti tai, už ką mes mokame!