Derrick Lonsdale, gydytojas, mitybos ir profilaktinės medicinos specialistas. Savo praktiką jis pradėjo kaip šeimos gydytojas,1948 m. baigęs Londono universitetą. Po tarnybos mediku Kanados karinėse oro pajėgose specializavosi kaip pediatras ir dirbo etatiniu darbuotoju Klivlendo Klinikoje, o taip pat vadovavo Biocheminės Genetikos Sekcijai. Nuo 1982 metų užsiiminėjo medicininėmis mitybos problemomis Klivlendo Profilaktinės Medicinos Grupėje.
Jis yra žurnalo „Journal of Advancement in Medicine „ redaktorius. 1994 metais publikavo knygą “ Why I Left Orthodox Medicine : Healing for the 21- st Century ” (Kodėl aš palikau tradicinę mediciną: Išsigelbėjimas 21 – jam amžiui). Prieš jus ištraukos iš tos knygos pratarmės.

Hipokratas, pripažįstamas šiuolaikinės medicinos tėvu, tikrovėje buvo tolimas nuo šių dienų metodų. Jo gydymo pagrindas buvo poilsis ir dieta. Vienu iš svarbiausių Hipokrato principų buvo paprastas tvirtinimas "Thou shall do no harm" - „Visų pirma – nepakenk“, kuris reiškia, kad ką bedarytų gydytojas pacientui, jis neturi jam padaryti žalos. Šiame tvirtinime yra pripažįstama galimybė ir nesėkmingo gydytojo poveikio pacientui, bet nesėkmė neturi  pabloginti paciento sveikatos. Šis principas toks akivaizdus, kad nereikalauja pagrindimo, bet jis buvo šiuolaikinės medicinos pamirštas. Hipokratas sakė: „Tegul tavo medicina bus tavo maistas, o tavo maistas bus tavo medicina“. Šiuolaikinė medicina beveik prarado ir šią išmintį. Verta paanalizuoti kodėl tai atsitiko. Kolektyvinių žinių akumuliavimas vieningoje formoje šiandien yra reali problema. Tai apspręsta dideliu publikuojamos literatūros kiekiu ir  bet kurio žmogaus negalėjimu aprėpti net nedidelę jos dalį. Todėl mes vystome savo koncepcijas nedidelėse grupėse ir esame užtikrinti tuo, kad mūsų idėja yra vienintelė teisinga.
  Nuobodus pakartojimas istorijos su aklaisiais ir drambliu: grupę aklųjų paprašė apibūdinti  dramblį. Vienas apibūdino  jį kaip „ilgą vamzdį“, kitas – kaip „ plokščią medžiagos gabalą“ ir t.t. Kiekvienas iš jų, apsakydamas tą gyvūno dalį, prie kurios  lietėsi, buvo užtikrintas, kad teisingai nusako dramblį, ir buvo įsitikinęs, kad likusieji fundamentaliai klysta. Nesugebėjimas matyti bendro vaizdo visumoje ir buvo jų bendros klaidos priežastimi.
 Ši universali žmonijos savybė gimdo visuotiną nesugebėjimą matyti didžiulį paveikslą visumoje. Vadinasi, verta paanalizuoti mūsų „aklojo žmogaus“  koncepcijos vystymąsi - mes turime ieškoti mechanizmų, kurie atvedė  prie dabar egzistuojančių klaidingų požiūrių medicinos moksle, vadinamame alopatija.
 Kokios nors medicinos minties vystymo nebuvo iki sąlyginai netolimo laiko, kai buvo atrasta mikroorganizmų rolė daugelio ligų vystymesi.
Alopatija – tai medicinos metodas, laikantis ligos pagrindu uždegimą, organizmo atsaką į infekciją. Būtų natūralu, kaip apsauginę reakciją, rasti uždegimo stimuliavimo priemones.
  Tačiau gydytojai tuo neužsiėmė. Infekcijos - priešo sunaikinimo koncepcija  tapo dominuojančia jų kolektyvinėje mintyje. Visas savo pastangas jie nukreipė mikrobų, sukėlusių ligą, sunaikinimo keliams ir priemonėms.
 Niekas neužginčys to fakto, kad penicilino atradimas buvo ryškus įvykis medicinos istorijoje. Jis gydytojams į rankas davė praktinį priėjimą prie infekcijų, garantuojantį priimtiną saugumą. Bet, kaip dažnai atsitinka, penicilino atradimas turėjo ir antrąją pusę – jis įtvirtino „priešo sunaikinimo“ koncepciją. Didžiulis tyrinėjimų kiekis buvo pašvęstas paieškoms substancijų, turinčių analogišką poveikį kaip penicilinas, ko dėka pasirodė daugybė antibiotikų. Bet kai kurie iš jų pasirodė labai toksiškais   mūsų nuosavoms ląstelėms.
 Tikrumoje, antibiotikų idėja atvirai buvo palaikoma medicinos minties  iki tiek, kad gydytojai nustojo matyti daugelį tarpusavyje susijusių faktorių. Tai tolygu klaidai, kurią mes padarėme žemės ūkyje, bandydami surasti vabzdžių kenkėjų sunaikinimo kelius ir būdus.
 Dabar bet kas, įskaitant ir fermerius, žino, kad šis požiūris sukėlė tokius ekologinius padarinius, kurie grąsina mūsų pačių egzistavimui. Vabzdžiai tapo atsparūs insekticidų(toksinai, skirti naikinti vabzdžius)  poveikiui ir ėmė vesti atsparius palikuonis. Kai tik chemikas sukuria naują insekticidą, vabzdžių populiacija tampa atsparia jo mirtinoms atakoms. Dabar mes turime tūkstančius cheminių medžiagų ir ištisos generacijos vabzdžių, atsparių jiems. Tačiau, likimo ironija, mūsų ląstelės neprisitaikė prie šių chemikalų ir mūsų organizmas jautrus jų poveikiui. Vanduo, kuriį mes geriame, ir mūsų maistas intensyviai užteršiamas jais. Jau niekas nepajėgus nustatyti kiek žmogaus ligų yra tiesiogiai surišta su šių toksinų panaudojimu.
 Idėja „užmušk priešą“ išplito ir vėžio gydymo srityje: jeigu vėžines ląsteles užmušti, tai liga bus pagydyta. Ar galime mes užmušti vėžį, neužmušdami jo savininko? Mes susiduriame su ta pačia problema, su kuria susidūrėme kai bandėme rasti priemones, užmušančias mikroorganizmus. Deja, mes užmiršome, kad mūsų organizmas turi nuosavą apsaugos mechanizmą, bet niekas nepagalvojo apie paiešką priemonių, tobulinančių ar palaikančių jį. Tikrumoje mūsų gydymas dažnai pablogina situaciją iki tiek, kad pažeidžiamas pagrindinis Hipokrato principas „Nepakenk“.
 Mes padarėme rimtą klaidą – mes tapome savimi pasitikintys, manydami, kad dėka farmakologijos, medicina žydės visais laikais. Gydytojus auklėja, o pacientus įpratina priimti šiuolaikinę mediciną, kaip ryškią ir fantastinę, sugebančią daryti tokius išgijimo stebuklus, apie kuriuos anksčiau ir svajoti nebuvo galima. Mes esame tiek apkvailinti, kad kartais gydytojas net nesupranta, kad jo gydymas blogina paciento būklę. Gydytojas, susižavėjęs savo naudojama intensyvia terapija( terminologija, šlovinanti aktyvų gydytojo , kaip sveikatintojo dalyvavimą), matydamas klinikinį paciento sveikatos pablogėjimą, sako sau: „Koks viską ardantis susirgimas, net naudodamas stipriai veikiančius vaistus, aš negaliu su juo susidoroti. Aš turiu išbandyti dar vieną farmacinį preparatą “. Jį apgavo. Jis pamiršo, kad jis ne gydytojas, o „mašinos“ tarnas, kuri pilnai geba išgydyti save pati, ir kad jis turi jai paklusti, o ne būti agresyviu. Bet mokymo procese gydytojui kalama į galvą, kad jis vadovauja būriui stebuklingų tablečių, kurios turi išspręsti visas klinikines problemas.
 Jam sunku pamatyti, ir tai yra bėda, kad kiekviena vaistinė medžiaga keičia ligos klinikos vaizdą ir pažeidžia natūralią ligos tėkmę, ko rezultate, klinikinis stebėjimas prarado savo vertę šiuolaikinėje medicinoje. Diagnozė nustatoma remiantis  išreikštais struktūriniais organizmo pokyčiais ir ligonio ištyrimas nukreiptas jų suradimui. Jei tokio tyrimo metu jų nerandama, susirgimas priskiriamas „psichosomatinių susirgimų“ kategorijai. Paciento sąmonėn prasiskverbia išvada „ gydytojas pasakė, kad visa tai mano galvoje“. Nėra nieko ypatingo tame, kad tokia susirgimo klasifikacija sukelia pacientui pasipiktinimą, nes jis įsitikinęs, kad gydytojas laiko jį apgaviku. Kaip nebūtų gaila, bet dažnai taip yra, nes gydytojas įsitikinęs, kad fiziniai simptomai pacientui yra tarytum kažkokia psichologine priedanga.
  Jei modelis, kurį mes sukūrėme yra neteisingas, tai mes turime jį pakeisti geresniu. Savo knygoje aš rodau, kodėl įspėjanti medicina, kuri naudoja mitybą pagrindu savo terapijoje, turi tapti 21 amžiaus medicina. Nors tai palyginus paprastas modelis, bet grįstas gerai žinomais ir suprantamais mokslo duomenimis. Uždavinys toks, kad reikia rezultatus, gautus laboratorijose, įdiegti klinikoje. Įdiegimo procesas gali užsitęsti ilgus metus, jei gydytojai nepanorės ir negalės kvalifikuotai įvertinti paciento problemų ne tik iš susirgimo klinikos taško, bet taip pat iš biochemijos ir fiziologijos.
 Aš peržvelgiau mano asmeninį kaip gydytojo vystymąsi. Aš gavau išsilavinimą pačioje tradiciškiausioje ir griežčiausioje atmosferoje, žinomoje Londono ligoninėje, kur mane išmokė dirbti. Progresuodamas nuo šeimos gydytojo praktikos iki didelės amerikietiškos specializuotos klinikos, aš panirau į užburiantį biochemijos pasaulį. Būtent šiame procese aš pradėjau matyti žmogaus organizmą kaip biocheminę mašiną, kuri gali atstatinėti save, jei apsirūpins save mityboje pagal savo poreikius ir aptikau, kad šis principas panaudojamas prie visų susirgimų. Tūkstančiais skirtingų kelių aš bandžiau savo metodą ir tikiuosi, kad sukūriau programą, kuri duoda galimybę šitai perspektyvai tapti realybe.