Pradžioje pabraidykime po tą informacijos balą apie skrandžio opaligę ten, kur taškosi joje rimti pasaulio gydytojai, o gale pasikapstysime tose vietose, kur medicinos daktarams kišti savo nosis vis dar nekyla noras.

Pradėkime tradiciškai – nuo istorijos.

Pirmą kartą skrandžio žaizdą antrame mūsų eros amžiuje aprašė Galenas. Avicena (980-1037) savo traktate „Gydymo mokslo kanonas“ nurodė, kad žaizda gali sukelti kraujavimą, „suėsti“ skrandį ir sukelti ligonio mirtį. To meto gydytojai skrandžio žaizdos priežastimi įvardino paciento nervingumą ir irzlumą, o gydė dietomis ir žolėmis.


Skrandžio žaizdos kaip ligos pripažinimui daug pasitarnavo Fridrichas Udenas, kuris 1816 metais pirmasis medicinos istorijoje išleido fundamentalų leidinį apie žaizdą, o 1825 metais prancūzų gydytojas Žanas Kriuvelje, remdamasis Udeno monografija, pasiūlė skrandžio žaizdą laikyti atskiru susirgimu ir suformulavo klasikinį jos apibrėžimą, kuriuo naudojamasi iki dabar. Taip iš virškinimo sutrikimo skrandžio žaizda virto liga.

Jos atsiradimo aiškinimui buvo pasiūlyta daugybė mokslinių teorijų (mechaninė, rūgštinė, stresinė, kraujagyslių, nervinė ir kitos). Bet per tuos 200 metų pagrindinė  buvo teorija teigianti, kad agresyvioje rūgščioje skrandžio terpėje mikrobų egzistavimas yra neįmanomas, o žaizda – agresyvių ir apsauginių faktorių disbalanso rezultatas (ir tai buvo teorija visai artima tiesai). Tačiau, nežiūrint į teorijų įvairovę, praktikoje, žaizda buvo gydoma prastai.

Ir štai 1980 metais buvo padarytas atradimas, kuris pakeitė medicinos požiūrį į skrandžio žaizdos kilmę.

Dar 1888 metais gydytojai Bottcher ir Lettulle, aptikę skrandžio dugne bakterijas, buvo pasiūlė infekcinę žaizdos kilmę, o 1975 gydytojas Steer aprašė spiralines baterijas skrandžio gleivinėje esant šiam susirgimui.

1983 metais Australijoje du fiziologai Barri Maršalas ir Robinas Uorrenas, studijavę žaizdos procesą, įtarė, kad žaizdą sukeliančios bakterijos gali slėptis nuo rūgšties poveikio skrandžio gleivinės dugne. Ištyrę skrandžio sienelės medžiagą, paimtą iš sergančiųjų žaizda, jie aptiko ypatingus mikrobus, kuriuos pavadino Helicobacter Pylori (НР).


Tačiau medicinos visuomenė, daugeliu atvejų atmetanti tai, kas neįprasta, tik pasijuokė iš jų atradimo. ir B.Maršalui neliko nieko kito kaip tik apkrėsti save bakterija, „užsidirbti“ žaizdą ir po to ją išgydyti antibiotiku.

Tuomet gydytojų skeptiškumas nuskrido vėju: jie suprato, kad Maršalo ir Uorreno atveria jiems pasakiškas perpektyvas. Šūkis „Užmuši mikrobą – išgydysi žaizdą!“ visu šimtu procentų pakeitė jų nuomonę apie ligos kilmę ir jos gydymą. Dar daugiau, pagal naujas rekomendacijas (Graham , Handbook in Health Care ,1998) gydytojas privalėjo sklaidyti mitą apie žaizdos ryšį su stresu ir dietos svarbą jos gydyme.

Stresas – efemeriškas daiktas, jo nepamatysi po mikroskopu, gydyti jį sudėtinga, dažni recidyvai. O čia – štai, paprastas ir todėl genialus sprendimas: suryji 2-3 farmacininkų preparatus ir viskas, sveikas! Nesvarbūs tampa reikalavimai nerūkyti, nevartoti alkoholio. Netgi nekreipiant genetinio polinkio į skrandžio žaizdas, galima valgyti kas papuola, persivalgyti, jaudintis ir nemiegoti... tačiau gydytojai tiksliai žino, kad galima užsikrėsti „žaizda“ per nešvarius indus, bučinius, ir todėl gydyti nuo HP reikia – visą šeimą. Ar ne auksinį dugną atvėrė Maršalas su Uorrenu gydytojams ir farmacininkams?!

Ypač HP kaltintojų pozicijos sustiprėjo, kai B.Maršalui buvo įteikta Nobelio premija už šį „atradimą“, kabutės dėl to, kad visa tai jau buvo atrasta daug anksčiau. Jei premija įteikta už tai, kad įrodė jog bakterija sukelia žaizdas, tai čia B.Marhall'as nebuvo pirmas – dar 1914 metais tai nustatė dr. Edward C.Rosenau. (Say Gastric Ulcers May Be Infectious. New York Times, Apr. 15, 1914.)

Tačiau HP atradimas nesumažino klausimų kiekio apie skrandžio opaligę.

Pavyzdžiui, kodėl opa „atsidaro“ dažniausiai per pilnatį, spalio ir sausio menesiais? Kodėl HP dažniausiai randa pas žmones, kurių kraujo grupė pirmoji(0), o skrandžio vėžys, kurį lyg tai HP turėtų provokuoti, daugiausia „šienauja“ antros (A) kraujo grupės atstovus?

HP yra rasta daugelyje dar iki mūsų eros kapaviečių,


bet opalige ėmė dažnai sirgti tik 19 amžiaus pabaigoje, ir niekas nežino kodėl. ( HS: na tik nereikia taip absoliutinti, kai kas žino!).

Pas daugelį sergančiųjų opalige HP neranda, tačiau, nežiūrint į tai 90% dvylikapirštės žarnos opos kaltininke paskelbta HP, nors ji dvylikapirštėje yra randama retai.
Du trečdaliai Žemės rutulio gyventojų yra HP nešiotojai, su dominante pas rūkančiuosius, geriančius alkoholį ir senyvus, nors tikimybė susirgti jiems yra tik  1% per metus arba  10% per visą gyvenimą (Rom J Intern Med . 2004 )

Vienas iš HP teorijos paradoksų yra tas faktas, kad Azijoje ir Afrikoje beveik 100% gyventojų užsikrėtę HP, bet opalige serga tik 1% gyventojų (Am J Gastroenterol 1999; 94). Rusijoje 80% gyventojų užsikrėtę HP, iš jų tik 40% skundžiasi dispepsija, ir 15% iš besiskundžiančiųjų suserga opalige.

Europoje opaligė randama 10% gyventojų. Totalaus HP naikinimo kompanija Anglijoje ir Vokietijoje nepatvirtino ryšio tarp HP ir skrandžio vėžio: susirgimų šia liga nesumažėjo. Japonijoje, nežiūrint į masinį HP naikinimą, skrandžio vėžys yra mirties priežasčių lyderis (Kurihara ,1998).

Iš kitos pusės, išsivysčiusiose šalyse per paskutinius 25 metus dešimt kartų padaugėjo stemplės onkologinių susirgimų, kurie savo augimo tempu aplenkė visas kitas vėžio formas. Kai kurie gydytojai tai sieja su pradėtomis masinėmis HP naikinimo akcijomis (Glenn TF 2001).

HP kaip taisyklė apsigyvena skrandyje dar vaikystėje – per maistą, vandenį, neplautas rankas. Dar 1990-ųjų pradžioje beveik visi amerikiečiai buvo užsikrėtę HP, 20 amžiaus pabaigoje platus antibiotikų vartojimas, higienos priemonės beveik išnaikino HP amerikiečių tarpe.

Terapijos Skyriaus direktrius (NYU), Amerikos infekcionistų Draugijos prezidentas Martin Blaser (MD), mano, kad HP žogaus organizme gyvena jau visą jo istoriją ir todėl HP negali neturėti naudingų organizmui savybių, ir, galbūt, yra normalios žarnyno mikrofloros komponentas, todėl negalima HP atsikratyti be neigiamų organizmui pasekmių.

Kelios tyrėjų grupės pasiūlė teoriją, paaiškinančią vyksmą: „Praėjus trims metams po HP gydymo šimtai mūsų pacientų turi refliuksą-ezofagitą (skrandžio turinio išmetimas į stemplę) du kartus dažniau, negu HP infekuoti ligoniai“ . 6000  ligonių tyrimas parodė, kad kuo daugiau HP pažeista skrandžio gleivinė,  tuo mažiau išreikštas refliuksas (Gut).

Gastroenterologijos klinikos Klivlende direktorius Joel Richter (MD), taip pakomentavo šias publikacijas: “HP ne toks jau ir blogas. Vis daugiau įrodymų liudija apie tai, kad ji turi apsauginę reikšmę stemplei“.

JAV Nacionalinio sveikatos instituto epidemiologijos skyriaus direktorius Joseph Fraumeni (MD) ir Bostono medicinos centro gastroenterologas Charles Bliss Jr. (MD) pabrėžia, kad HP gydymas ir mažinimas užsikrėtusiųjų juo didina besiskundžiančių rėmens ėdimu, nuo kurio šiandien kenčia apie 20 milijonų amerikiečių. Atitinkamai, nuo refliukso stemplės vėžio atvejų padaugėja kasmet 8%.

Daktarės Catherine de Martel iš Stanfordo Universiteto (CA) nuo 1980 metų  130 000 ligonių tyrimai patvirtina HP apsauginę reikšmę stemplei.

Neseni tyrimai parodė, kad HP padidina hormono leptino, mažinančio apetitą (World J.Gastroenterоl, 2004), ir hormono grelino, iššaukiančio alkį (Gut, 2003), sintezę ir, kad po HP gydymo pacientai ima tukti ir kraujyje didėja cholesterolio kiekis (J. Digestive &Liver Disease).

„Visi galvoja, kad tukimo epidemija, matoma vakarų šalyse, susijusi su Big-Mac'ais, – sako Martin Blaser (MD), – Bet, visai galimas dalykas, yra dar viena priežastis – pokyčiai mūsų mikroekologijoje: mes pirmą kartą turime žmonių kartą be HP.“

Pasaulio gydytojai ir farmacininkai dabar aptarinėja galimą HP ryšį su visomis ligomis ir sindromais, pradedant augimo stygiumi ir eiliniu abortu ir baigiant autoimuniniais susirgimais, diabetu ir vėžiu. Juk tai taip paprasta ir patogu: štai jis – priešas, štai ji – vienintelė tabletė gelbėtoja. O kadangi HP turi du žmonės iš trijų, tai bet kurios ligos ryšį su HP labai lengva „surasti“...

HP – realybė, kuri egzistuoja su žmogumi jau tūkstantmečius, ir, esant tam tikroms aplinkybėms, nedideliam procentui žmonių  nuo visų HP nešiotojų gali turėti įtakos opaligei.

Nė vienas tyrimas dar lig šiol nesugebėjo paneigti to, kad žaizdos skrandyje susidaro tada, kai yra pažeisti organizmo apsauginiai mechanizmai. „Aplinkybės-provokatoriai“ yra visos būsenos, kurioms esant sumažėja druskos rūgšties koncentracija skrandyje: stresai, rūkymas, senatvė, netinkama mityba, alkoholis, priemonės nuo rėmens ėdimo. Pastarosios tapo amerikiečių kasdieniniu palydovu ir yra rekomenduojamos net kelių metų vaikams. Tikroji druskos rūgšties sumažėjimo priežastis – vegetatyvinės nervų sistemos disbalansas, kai ima dominuoti parasimpatinė dalis. Druskos rūgštis gerai skiriasi tik tada, kai yra užskatinta simpatinė VNS dalis, o ją skatina fizinė veikla. Jei žmogus sėdi per dieną prie PK ar kilnoja tik popierius ant stalo – druskos rūgšties antplūdžio skrandyje nelauk.

Jei toks parasimpatikas pavalgo, apsauginio druskos rūgšties barjero skrandyje nėra ir su maistu pakliuvę bakterijos kelia puotą su gausiais pasidauginimais ir mutacijomis. Pagal duomenis, paskelbtus  „Gastroenterol Hepatol“ (2000 Mar), rūgštingumą slopinančių preparatų vartojimas skatina HP, Enterobacter, Staphylococcus ir Probionibacterium dauginimąsi.

Siūlomas trikomponentis (du antibiotikai plius priemonė rūgštingumui mažinti) HP infekcijos gydymas gali lengvai pažeisti žarnyno mikrofloros balansą, kas baigsis didelėmis problemomis.

Be to, HP lengvai įgyja atsparumą preparatams. Vokietijos Nacionalinio HP tyrimo centro direktorius dr. Kist pareiškia, kad daugelis gydytojų nežino, kad dabar 50%  ligonių nešiojamas HP štamas yra atsparus antibiotikams, o 1980 -taisiais buvo dar tik 30%. Neadekvataus preparato vartojimas negydo, o  tik sustiprina HP rezistentiškumą.
„Verta pagalvoti du kartus prieš imantis naikinti HP, ir sprendimas turi būti griežtai individualus kiekvienam ligoniui“, – mano gydytojas Bliss (OR).

Nors dauguma gydytojų neigia ne medikamentinį HP apraminimą, tačiau publikacijos rodo, kad kai kurie liaudiški metodai yra gana veiksmingi. Pavyzdžiui tyrimai, atlikti Iljinojaus Universitete (Chicago), parodė, kad imbieras aktyviai slopina HP augimą (Mahady GB, ir bendrautoriai, Anticancer Res. 2003 Sep-Oct). Vokietijoje, medicininės mikrobiologijos ir virusologijos imstitute atlikti tyrimai parodė, kad saldymedžio ekstraktas naikina HP štamą, kuris yra atsparus klaritromicinui, vienam iš anti HP protokolo komponentų (Fukai T. ir bendrautoriai, Life Sci. 2002 Aug 9). Tyrimai parodė, kad anti HP savybėmis pasižymi ir svogūnas, česnakas, kmynai, kurkuma, kai kurių augalų medus ir kai kurie kiti augalai.


Na o dabar, po visų tų daktarėlių spėliojimų ir postringavimų, įjunkime logikos likučius, briskime į tas informacinės balos vietas, kur nobeliuoti daktarai nebraido, ir pabandykime paanalizuoti ką gi pakeitėme savo gyvenime nuo to laiko, kai ėmė dažnėti susirgimų skrandžio ir dvylikapirštės opalige. Neretam šmėstels mintis apie stresus gyvenime, tačiau norime priminti, kad stresai žmogų lydi jau tiek laiko, kiek egzistuoja pats žmogus, o tokio skrandžio opaligės antplūdžio kaip dabar – ko gero nebuvo. Žinoma, galima  streso pagalba užsidirbti opą, tačiau ji, pakankinusi jos savininką kurį tai laiką, užgis. Stresas tegali būti paleidžiančiu mechanizmu, tačiau ne chroniškos opaligės priežastimi. Kai gastritas ar opa tampa chroniškais, jie patys tampa streso iniciatoriais – sergantis žmogus ima neadekvačiai reaguoti į aplinką ir tuomet jis savo bėdos kaltininku gali įvardinti bet ką – valdžią, kaimyną, žmoną, sutuoktinį ar per garsiai tiksintį laikrodį...

Jeigu pažvelgsime į E.Revici ch. elementų lentelę, tai jos  VIIA stulpelyje rasime elementą chlorą. Štai šio cheminio elemento įtaka riebiųjų rūgščių nepolinės grupės  dviguboms jungtims ir yra tikrasis opaligės kaltininkas. Ši įtaka yra pirmasis žingsnis pažeistame natrio chlorido (valgomosios druskos) metabolizme. Antrasis žingsnis – kai likęs be chloro vienišas natris sudaro su karbonato anijonu šarminius junginius, kurie, esant pakankamam jų kiekiui, sukelia stiprią vietinę alkalozę. Besikaupiantys ląstelėje natrio junginiai skatina susidaryti joje vakuolę, o tarpaudininiame skystyje toks pats procesas sukelia tinimą ir šarminio tipo skausmus. Sisteminiame lygyje tai sukelia šoko būseną. Stipri alkalozė  skrandžio dugne – neįprastas jam reiškinys ir kaip su ja kovoti jis nelabai išmano, nes gleivinės gaminamos gleivės skirtos apsaugoti nuo stiprios rūgšties, o ne nuo stipraus šarmo. Jeigu itin stipri rūgštis normaliai funkcionuojančiam skrandžiui nesudaro problemų, tai nuolatinė vietinė alkalozė  (polinesočiųjų riebiųjų rūgščių vartojimas plius farmacinės priemonės rūgštingumui mažinti – protonų siurblio inhibitoriai  ir kt.) atvirkščiai – veda prie chroniškos opos ir tiesaus kelio į onkologiją.

Kai konjuguotos riebiosios rūgštys dvigubomis jungtimis prisijungia chloridus, tuomet šie junginiai ir tampa tikraisiais žaizdų skrandyje kaltininkais, kuriems dar palankesnę dirvą sudaro atsipalaidavusio natrio junginiai su karbonato jonu – alkalozė, sustiprinta vegetatyvinės nervų sistemos parasimpatine dominante.

Pavyzdžiui: sūri (geriau sūdyta su joduota druska) silkutė saulėgrąžų ar sėmenų aliejaus padaže – puikus įrankis nenuilstamai tyčiotis iš savo skrandžio sienelių.

Štai čia  atsakymas, kodėl taip dažnėja susirgimų skrandžio opa: žmogus maistui visada naudojo daugiausia sočiąsias riebiąsias rūgštis ir tik nedidelė dalis mono ir polinesočiųjų riebiųjų rūgščių pakliūdavo su maistu, tačiau nesočiosios rūgštys niekada nebuvo koncentruotoje formoje, kaip dabar. Aliejų žmonės vartojo retai, o pakliuvusi nesočioji su riešutu ar linų sėmenimis, negalėjo sudaryti sąlygų masiškai ir greitai reaguoti chlorui su nesočiaisiais riebalais.

Natrio chloridas ir nesotieji riebalai dar tik žiedeliai, o vaisiukai pasirodo gausiai ypač tada, kai imamas naudoti joduotas natrio chloridas. Taip, taip, tai ta pati joduotoji valgomoji druska, kuria dabar taip gausiai barsto ant mūsų galvų daugelio valstybių „išminčių“ priimti  joduotos druskos vartojimo įstatymai, Lietuvos tame tarpe irgi.

Sveikatos ministerijai gi  nesvarbu kokius rezultatus duos joduota druska sąveikoje su kitais maisto produktais. Organizmui jodas organiniame junginyje maiste – tai ne tas pats jodas, esantis kalio jodide ir gaunamas su valgomąja druska. Endokrinologams visai nesvarbu kokį rezultatą jų masiškai paskirta joduota druska duos gastroenterologams. Blogai, kai galva nežino ką daro šikna.

Dar tais laikais, kai negalėjo šiuolaikiniais metodais diferencijuoti sifilio sukėlėjo ir vėžio padarytos žaizdos ant liežuvio,  jodo druskas naudodavo diferencijacijai – jodas teigiamai veikė sifilio atveju ir priešingai – skatino procesą vėžio atveju.

Genialusis E.Revici yra išbandęs tiek neorganinio jodo, tiek jodo, prijungto prie nesočiosios riebiosios rūgšties, poveikį gyvūnams ir žmonėms, sergantiems vėžiu. Didelės arba pakartotinos lipido, savyje turinčio  prijungtą jodą, dozės skatino onkologinį procesą – anabolinis poveikis.

Telieka vėl priminti kulinarinį pavyzdėlį:  sūdyta su joduota druska silkutė saulėgrąžų ar sėmenų aliejaus padaže.

Ar dabar aišku kodėl japonams nepavyko sumažinti skrandžio opaligės susirgimų, išnaikinus savyje HP? Žuvies kas daug valgo? Laminarijos ir kitų jūros gėrybių kas daug valgo?

HP kol kas dar vis liūdnoje skrandžio opaligės istorijoje yra iš tikro ne prie ko – ji tik ateina sudoroti konjuguotų riebiųjų rūgščių ir šarminės aplinkos jau sudarkytų ląstelių:




Beje, liaudis ir kai kurie galvotesni gydytojai atsekė, kad išsiplėtusios skruostų ir nosies odos kraujagyslės gali signalizuoti apie prastus druskos rūgšties gamybos reikalus skrandyje ir padidėjusias HP kolonijas jame. Kaip tai atrodo? Štai maždaug taip:


Teisingiausias santykių su HP suderinimas yra normalus gyvenimo būdas – nedideli stresiukai, normali ir pilnavertė mityba, aktyvi fizinė veikla, visiškas atotrūkis nuo kvailų TV laidų, kurioms labiausiai tiktų pavadinimas „Baubas“ ir svarbiausias gyvenimo momentas opaliges turintiems: žiūrėkite kokius riebalus dedate į burną! Atsisukite į savo protėvių patikrintą mitybą, o ne į supermarketų siūlomas nei laiko, nei protingų žmonių nepatikrintas naujoves! Kai renkatės „pagerintą“ augaliniais riebalais grietinę pieno skyriuje ar imate amžiname išpardavime besivoliojančius  pigius aliejus, gerai pagalvokite ar reikia jums kartu su šitais produktais gauti nemokamą priedą – sveikatos problemas. Nepadės jokios  ugnį gesinančios tabletės, laikomos tvirtai dešinėje rankoje, jei kairėje tuo metu kliuksės tai, ką turime geriausio ar  margarininis pyrago gabalas iš supermarketo. Tokiems ligoniams dažniausiai gydymą reikėtų pradėti ne nuo skrandžio, bet nuo galvos...