Apie projekt? Homo Sanitus Animizmas Angelina Zalatorien? Kambarys Nr.9 Forumas
Turinys

Darbas Vilniuje
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
nuo 2008.09.01
Diskusijos ir komentarai virtualioje viešumoje
Pagrindinis / Kambarys Nr.9 / Turinys / Diskusijos ir komentarai virtualioje viešumoje
Savigarbos praradimo požymis: žodžiai suprantami,
teksto prasmė – ne, bet noras oponuoti – begalinis.




Niekas kitas taip aiškiai neparodo oponento kultūros... kaip diskusijos forumuose ar komentaruose. Nežiūrint į tai, kad kuo toliau, tuo labiau ryškėja civilizuoto žmogaus vertybių nuosmukis, tačiau bendravimo taisyklės visgi išlieka kol kas tos pačios. Sako, kad kvailį puošia jo tylėjimas, nes užtenka tik jam praverti burną, kai tampa iš karto aišku su kuo turime reikalą. Tokiems tylėjimas – auksas. Asmenybė atsiskleidžia bendravime, o pažįstama – veiksme.

Turbūt kiekvienam gyvenimo kelyje buvo toks atvejis, kai netikęs ar ne laiku pasakytas ar parašytas žodis nutraukė įdomią pažintį, kuri žadėjo arba malonų bendravimą, arba galimybę augti profesionaliai, arba meilę... Taigi bendravimas – tai ir likimas. Šito nesuprasti – reiškia pasirodyti, jog esi ribotas ir su atrofuotu išlikimo instinktu. Žvėriui, kad išgyventi, reikalinga daugelio kartų patirtis, užfiksuota genetiškai. O ko reikia žmogui, kad plauktų šitame bendravimo okeane ir nenuskęstų?

Atsakymas: KANTRYBĖS.

Įsigilinus nesunku suvokti, kad nė vienoje kitoje žmogaus savybėje nėra tiek proto koncentracijos, išsilavinimo ir kultūros kaip savybėje susilaikyti. Ne šiaip sau sakoma, jog susilaikymas – dorybė. O susilaikius, netrukus pamatai ir visus tokios pozicijos privalumus – oponentas karščiuojasi, širsta, trepsi kojomis maigydamas klavišus, o jūs, paspaudęs stabdžius, staiga pajuntate, kad iš dalyvio tampate žiūrovu. Nulipdamas nuo scenos pastebite, kad dabar jūs sugebate žvilgsniu aprėpti visą vyksmo vaizdą. O juk tik tokiomis sąlygomis galima žengti užtikrintą žingsnį teisinga kryptimi.

Žinoma, kantrybė turi būti ne instinktyvi, tačiau sąmoninga, valinga, tai yra remtis tam tikrais suvokimais. Keletas pradinių momentų.

PAGARBA ASMENYBEI

Būtina žvelgti į asmenybę kaip į neliečiamą fenomeną, kuris savyje ieško atsakymų tam, kad išgyventi.

Visi veiksmai, nukreipti į asmenybės vidinio pasaulio griovimą – nusikalstami, nes gesina žmogaus dvasines jėgas, skatina kūrybinių jėgų praradimą, sekina paties socialinio sąmoningumo egzistavimą. Niekas neturi savintis teisės būti žmogaus dvasios budeliu. Kiekvienas privalo vystyti savyje savybę, atmetant autoriaus idėjas, būti pakančiu autoriaus dvasiai. Tai išeities taškas. Tik bijau, jog mes per daug tolimi nuo tokio asmenybės suvokimo, kad toks apibrėžimas būtų suvokiamas daugumai iš mūsų. Tokiu atveju reiktų bent jau suvokti, kad geranoriškumas yra raktas į žavingumą, o tokiais mes norime būti kiekvienas. Niekšais mes vadiname tuos, kurie trypia asmenybę, mindo  jos orumą ir savigarbą, bando išmušti žmogaus tikėjimą pačiu savimi. Bandant paženklinti niekšą, įsitikinkite ar dar ant jo yra laisvos vietos, kur galima būtų dėti šį antspaudą.

POŽIŪRIS Į IDĖJAS

Net ir labiausiai nusikaltusi asmenybė gali būti vertingos idėjos autoriumi, stimuliuojančios mokslo ar kultūros vystymąsi, ar atskiros asmenybės tobulėjimą. Ir atvirkščiai, šviesi asmenybė gali pagimdyti idėjas, iš esmės prieštaraujančias žmogaus egzistavimo interesams. Taip yra todėl, kad idėjos gyvena nepriklausomą gyvenimą ir nėra niekaip susiję su vienokiomis ar kitokiomis autoriaus asmeninėmis savybėmis. Būtent dėl šios priežasties nėra prasmės pereiti nuo  idėjų kritikos prie autoriaus kritikos ir atvirkščiai. Reiktų visiems laikams suvokti, kad idėjos ir autorius – tai ne vienas ir tas pats, ir būti kantriam, kad nuvelti šių dviejų į vieną bendrą. Buityje mes esame įpratę vertinti žmogų pagal jo žodžius ir poelgius, tačiau toks požiūris visai nepriimtinas intelektualaus bendravimo sferoje, tuo labiau, kai bendraujama virtualiai – bendravimo vertinimo kriterijai pirtyje ir priėmime pas prezidentą – skirtingi.

IDĖJŲ KARAS

Bet kuri diskusija, tuo labiau virtualioje erdvėje, turi būti idėjų susidūrimu, o ne žmonių. Jeigu jums nepriimtinos žmogaus mintys, tai prie ko čia spuogas ant jo nosies? Net jei žmogus ėjo gyvenime per lavonus, tai prie ko čia to žmogaus suformuluota teorema? Ji ką, veikia kitaip? Jūs galite atriboti save nuo bendravimo su tamsia asmenybe, bet jūs niekada neišvengsite tos asmenybės požiūrių, jeigu jie nauji ir įdomūs. Deja, vertingos mintys, sklindančios iš tamsių asmenybių – gyvenime ne tokia jau retenybė.

KONFLIKTO PRIGIMTIS

Dalyvavimas diskusijoje – sudėtingas procesas. Bet pats kritiškiausias jos momentas, kai autoriaus požiūriui priešpastatomas taip vadinamas „faktas“. O kokia gi diskusija be jo? Mes visi tvirtai tikim, kad faktai – užsispyrę ir neginčijami. Kuo labiau skiriasi žmonių nuomonė, tuo labiau skiriasi ir paties „fakto“ supratimas: tai, kas vienam – dievo dovana, kitam – kiaušinienė. Tam ir kuriami įstatymai, kad visiems duoti tą patį raktą  „faktų“ supratimui. Bet netgi įstatymų srityje, kur, regis, viskas surašyta detaliai, yra spragų dviprasmybėms. Todėl visada bus advokatų poreikis, todėl neįmanoma išvengti klaidų teismuose. O ką jau bekalbėti apie gyvenimą, apie intelektualų bendravimą, kur kaip žmogus – taip nauja konstitucija. Faktai niekada nebus tiesa paskutinėje instancijoje. Jie visada jums kalbės tai, ką norite iš jų išgirsti. Diskusijos esmę lemia ne faktai, o mūsų supratimas, teorijos, koncepcijos. Ir jeigu pagaunate oponentą, kad jis „iškreipia“ faktus, tuomet tai tik liudija tik apie didžiulį kovojančių pusių pozicijų skirtumą. Žmogžudystė, logiška iš žudiko pozicijos, yra visiškai amorali iš priešingos. Oponentų požiūrių skirtumai dažnai tokie, kad atrodo, jog jie bendrauja skirtingomis kalbomis. Todėl dauguma ginčų baigiasi niekuo. Vienintelis būdas susikalbėti – imti kalbėti ta pačia kalba. Tik tokiu atveju jūs pradėsite daiktus vadinti  vardais, suprantamais abiems pusėms.

KELIAI Į TARPUSAVIO SUPRATIMĄ

Pati paprasčiausia išeitis iš diskusijos – suvokti, kad tavo požiūris nesuderinamas su oponento požiūriu. Tai irgi savotiškas tarpusavio supratimas. Bet šis paprastumas žalingas – jis veda prie intelektualios izoliacijos, sektantiškumo, prie dramblio kaulo bokšto statybos viduryje dykumos. Savęs tobulinimas galimas tiktai konkuruojančiame kontakte su kitomis nuomonėmis galimas. O savęs tobulinimas yra vienintelė vertybė, dėl kurios mes ir gyvename. Tai vienintelis tikslas, vertas pagarbos. Būti egoistu diskusijoje – reiškia išnaudoti ją savęs tobulinimui. Tik nuoseklus altruistas užsiėmęs tuo, kad nenuilstamai triuškina priešą savo tvirtovėje. Tai verčia priešą tobulėti, ieškoti naujos taktikos, kasti tunelius... Apgulusiųjų pusėje sujudimas, kūrybinis ieškojimas. Priešas tobulėja. Tiktai apgultasis lieka toks pats už savo akmeninių užtvarų. Nepalyginamai naudingiau, siekiant save tobulinti, kantrūs bandymai suprasti oponento logiką ir ką jis norėjo pasakyti. Jei kiekvienas kalba sava kalba, tai kodėl neišmokti savo artimo kalbos? Juk svetimos kalbos mokėjimas visuomet praturtina. Mūsų gyvenimas perpildytas „užsieniečiais“, kurių kalbos mes nesuprantame arba nenorime suprasti. Tikras kelias – tapti poliglotu. Tik tas, kas į save  įsileidžia svetimą, turi iš ko po to generuoti savo. Kai jūs suprantate KODĖL oponentas kalba taip, o ne kitaip, tai suteikia jums didelį privalumą. Vienas iš jų – jūs pradedate pastebėti savo trūkumus. Jūsų pozicija keičiasi, vystosi, tobulėja. Iš ūkanotų bendrų bruožų ima ryškėti ryškūs diskusijos dalyko supratimo kontūrai.  Tai svarbu dėl to, kad idėjai gali būti priešpastatyta tiktai idėja, bet ne „faktas“. Žmonės, gebantys kalbėti tik jiems patiems suprantama kalba – neįdomūs. Ginčuose gimsta ne tiesa, o skirtumų supratimas – tikroji tiesa visiems laikams. O kalbų skirtumus supranta tik tas, kas moka abi kalbas.

 DISKUSIJA KAIP SPORTO RŪŠIS

Kam gali būti įdomi dviejų pedantų, kuriems netgi teisingas kirtis žodyje gali turėti principinę reikšmę,  diskusija? Įdomus ginčas ne tik moko, bet ir suteikia malonumo. Žmogaus prigimtis tokia, jam maža žodžio tikslumo – jam reikia ir jo spalvos, išsireiškimo gylio. Fantazijos spindesys visada trauks mūsų dėmesį. Todėl diskusijoje būtina priimti elgesio kodeksą, kuris sporte egzistuoja jau seniai – svarbus dalyvavimas, o ne pergalė. Priešininko nugalėjimas – tai ne priešininko pažeminimas. Rungtynės – tai jėgos, grožio, lankstumo, miklumo, proto ir išradingumo demonstravimas. Būtina leisti priešininkui panaudoti visą polemikos arsenalą, jei jis gerbia oponentą. Tai nereiškia, kad abiems pusėms visuomet  bus patogu ir jauku – jei praleidai smūgį, nokautas garantuotas. O po jo ir skausmas, ir kraujas, ir pyktis. Nėra tik nesportiškos neapykantos priešininkui. Jei priešininkui pavyko jus pabrėžti juokingai ir visi juokiasi, išskyrus jus, tai nereiškia, kad jus niekina. Išsilaižius žaizdas – drąsiai vėl į mūšį, kirsti atsakomą smūgį. Lai publikos simpatijos palinksta į jus. Geriausias būdas jas iškovoti – pripažinti savo neteisumą, jei padėtis beviltiška. Tai ir bus eilinis posūkio taškas jūsų tobulėjimo kelyje. Patrauklus, žavus ir tas, kuris teisus ne visada.

PASKUTINIAI ŠTRICHAI

Pasmerktas „teisumui“ tas, kuris atriboja save nuo bendravimo.

Kvailumas – vienintelis smūgis, kuriuo nereikia piktnaudžiauti.

Kas sugeba – argumentuoja, kas ne – loja.

Kitus mes suprantame tiek, kiek patys esame tobuli.

Kad rasti bendrą kalbą, nebūtinai reikia  sutikti.

Nematuokite savo gabumų kitų netalentingumu.

Mes linkę matyti tik tai, ko ieškome.

Negriauk kito įsitikinimų, jei geresnių negali pasiūlyti.

Kalbėti kaip norisi – sugeba ir naujagimis.

Diskusijoje kaip kalėjime: nebijok, nesitikėk, neprašyk.

Rašyti komentarą >> Skaityti komentarus (86)
 
Čia neik, nes pasijusi nekaip!
2011.05.02 HomoSanitus / HS
  nuoroda:    Čia neik, nes pasijusi nekaip!                      (šios nuorodos patariame nespausti) Nuo dėmės Pats matai, užteko mums parašyti pavadinimą „Čia neik, nes pasijusi nekaip“, o Tu jau ir čia, Tavo akys ieško to, kas galėtų sukelti Tau tokį pojūtį. Ar iš tiesų taip? Mes  parašėme tokį pavadinimą tik  tam, kad ...
Ar jūs tikite į dievą?
2010.10.06 HomoSanitus / Age
Tai pats kvailiausias klausimas kokį tik galima sugalvoti! Kartu su visuomenės atsiradimu ir jos vystymusi, ypač su gamybinių santykių vystymusi, žmogus susirūpino ateities klausimu. Klausimu kas laukia jo po mirties. Suprantama, kad ateitis, tiek artima, tiek tolima, tiesiogiai priklauso nuo to, kaip gyveni šiandien. O kaip gyventi šiandien, kad neturėtum problemų ateityje, nelabai suprantama. Netgi visai nesuprantama. Kad teisingai gyventi dabar, būtina žinoti kokia ateitis žmonių laukia.    Bet „nukeliauti“ iš dabarties į ateitį visiškai neįmanoma be supratimo iš kur mes atsiradome. Tai yra negalima suprasti kur mes einam nesuvokiant iš kur atėjome. Reikia žinoti kas buvo pradžioje. Žmogus nuo pat sociumo atsiradimo momento turi tris tarpusavyje labai susijusius „amžinus“...
Paieška
Prisijunkite Facebook'e
 
Kiekviena kažkieno mirtis - gimimas kažko naujo. Jei apraudi mirtį, apraudok ir gimimą. Tik kažkam mirus, kitas gali  jo vietą užimti. Norėtumei sustabdyti  judėjimą? Tada pasaulis būtų neįdomus. Pasaulis margas tik tada, kai jame visi  minta ir visi leidžia savimi misti.

Age
Forumas
HS Forumo taisyklės
(133181 pranešimai)
paskutinis 2017-07-20 23:12:01
Bendrieji sveikatos klausimai
(41 pranešimai)
paskutinis 2017-05-04 22:58:21
Apie viską-NUOMONIŲ KOKTEILIS
(19 pranešimai)
paskutinis 2013-03-16 11:12:27
Animizmas
(17917 pranešimai)
paskutinis 2017-07-20 03:47:37
Content protected by
CopySpace Premium
 
2008-2011 (c) Homo Sanitus        E-valdymas: HexaPortal
Geriausia prekių paieška internete, elektroninės parduotuvės