Silicio slėnio, Skolkovo ir kitų melagingų mokymų skleidėjų neraštingumo likvidavimas.
Šiuolaikinis mokslinis Saulės modelis atrodo taip:
Vidinė Saulės sandara
Viskas išgalvota taip, tarsi, aklas nuo gimimo žmogus imtųsi piešti kaimo peizažą spalvota akvarele – į Saulės vidurį kietakūnis žmogus „nepažvelgs“ niekada! Egzistuoja, neva, kažkokie spinduliavimai iš Saulės vidaus, o taip pat laužti iš piršto taip vadinamos helioseismologijos „duomenys“. Ant jų toliau ilgieji makaronai ir vyniojami. O ar iš tikro šviesulys taip atrodo, kaip jie sugalvojo, niekas ir nežino, bet vienas kitą draugiškai palaiko, tam, kad sudarytų visuotiniam pripažinimui palankią dirvelę, kurdami belenktyniaujant teorijas – duonai su sviestu užsidirbti.
Saulės šerdis (branduolys)
Jame, neva, vyksta termobranduolinės reakcijos.
Įrodymų, kad viduje Saulės egzistuoja termobranduolinės reakcijos, nėra jokių, iškyrus šūksnius: „O kaip gi!?“
Spindulys = 150000 km. Tankumas 150 kartų didesnis negu vandens, temperatūra daugiau kaip 14 milijonų laipsnių pagal Kelviną. Prie visų šių duomenų reikia pridėti žodelį „neva“, nes realybė neaiški dėl visiško mitinio Saulės šerdies nepasiekiamumo.
Spinduliavimo zona
Apie ją informacijos mažai ir ji tokia „tamsi“, kad normalus žmogus vis tiek nieko nesupras. Todėl ir praleidžiame ją.
Konvekcinė zona
Joje, neva, energija pernešama maišymųsi, skirtingai nuo spinduliavimo zonos, kurioje, neva, nėra masių judėjimo.
Saulės atmosfera
Fotosfera
Tai realiai matomas Saulės paviršius. Jo storis maždaug 320 km, vidutinė temperatūra = 5800 K.
Chromosfera
Storis maždaug 10 000 km, temperatūra nuo 4000K apačioje ir iki 15 000K chromosferos viršuje.
Vainikas
Temperatūra nuo 600 000 K arčiau Saulės, iki 5 000 000 K viršuje.
Kaip ir su Žemės atveju, mokslininkai „sukūrė“ iš Saulės bombą, tik dabar jau termobranduolinę. Tokio energetinio Saulės modelio autoriai – visiškai avinai fizikoje, konkrečiai – termodinamikoje. Be to, mokslininkai ne visai geruose santykiuose su sveika logika – jie piešia ilgą fotonų kelią nuo jų mitinės tėvynės šerdies iki Saulės atmosferos milijonų metų eiga – neva tai ten toks didelis tankis, kad vargšas fotonas priverstas milžinišką kiekį kartų praskrosti daleles „kiaurai“ (!) Tuo pat metu mokslininkai nekreipia dėmesio į tai, kad
gravitacija ne traukia energiją, o atstumia ją. Saulės gravitacijos jėga – labai didelė išstumianti jėga!
Iš gyvenimo praktikos, išreikštos antruoju termodinamikos dėsniu, seka, kad toks didelis energijos susikaupimas, kurį mokslininkai „suvarė“ į kietakūnį materijos gabalą – Saulės+didžiulės gravitacinės jėgos suma pasibaigs milžiniškos jėgos sprogimu esamajame laike. Mums dar labai pasisekė, kad Saulė kol kas dar nežino apie savo šį stebuklingą „įrenginį“, nes kitaip – ji susprogtų ... iš juoko. Ir mums būtų galas!
Apie Mendelejevo lentelę yra daug kalbama, ja naudojasi chemikai, fizikai ir kartais paprasti mirtingieji, kuriems dar šis tas liko galvose apie ją iš tų laikų, kai mokyklos suole ji buvo kalama kiekvienam atmintin. Na, o nesinaudojantys ja prarado ir praranda nedaug – ne viskas toje lentelėje yra teisybė, nes su Mendelejevu ji turi bendro tik tiek, kad ir naudojama šiandien, ir kadaise Mendelejevo kurtoji yra lentelės. Ir tik tiek.
Pagrindinė Mendelejevo lentelės informacija yra žinios apie medžiagų atominius svorius.
Tai štai, medžiagos gamtoje turi skirtingą svorį todėl, kad jos skirtingai sugeria gravitacinę materiją (gravimateriją), o ne dėl tos priežasties, kad turi skirtingus kiekius kažkokių mitinių rutuliukų-elektronų, rutuliukų-protonų ir rutuliukų-neutronų tokiuose pačiuose mitiniuose...
