Apie projekt? Homo Sanitus Animizmas Angelina Zalatorien? Kambarys Nr.9 Forumas
Turinys

Darbas Vilniuje
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
nuo 2008.09.01
Žem?s planeta
Pagrindinis / Kambarys Nr.9 / Turinys / Kitas mokslas / Žem?s planeta

Silicio slėnio, Skolkovo ir kitų melagingų mokymų skleidėjų neraštingumo likvidavimas.



Šiuolaikinis mokslinis Žemės modelis atrodo taip:
1.Vidutinė temperatūra Žemės paviršiuje yra maždaug 15 laipsnių pagal Celsijų.  (Faktas)

2. Vulkaninė lava 100 km gylyje yra 1200-1250 oC  temperatūros.  (
Faktas)

3. Temperatūra 400 km gylyje, pagal mokslininkus, yra maždaug 1600 oC.  (
Spėjimas)

4. Žemės branduolyje temperatūra apie 4000-5000 oC.  (
Spėjimas)

Iš to matome, kad mokslininkai teigia, kad Žemė viduryje yra išlydytas ir perkaitintas tankios medžiagos „lašas“, bet kartu šalta paviršiuje ir dar padengta vandeniu. (!) Be to, temperatūra vidiniame lydale, atseit, skirtinga ir didėja į gylį maždaug nuo 1000 iki 5000 oC.

Taigi, „turim“ lydalą.

Klausimas:     Kodėl vienos medžiagos kaitinant lydosi (pvz, alavas), o kitos – užsidega? Arba: Kodėl laikraštis prieš užsidegdamas nesilydo?

Atsakymas:    Todėl, kad popieriaus mažas šiluminis laidumas.

Pavyzdžiui, polietileno šiluminis laidumas šiek tiek geresnis ir jis lydosi. Taigi lydosi tik medžiagos, kurių šiluminis laidumas geras!

Kadangi Žemė mokslininkų galvose praktiškai pilnai išsilydžiusi (mitinė Žemės pluta sudaro tik 0,8% nuo viso jos tūrio), reiškia žemė yra geras šilumos laidininkas. Be to, žinoma, kad beveik visi grunto gręžimo mėginiai savo sudėtyje turi lengvai besilydančių silikatų, daugiausia – aliumosilikatų. Štai dabar ir pažiūrėkime kaip realiai elgiasi kaitinant ir šaldant neorganinės medžiagos, kurių šiluminis laidumas yra didelis:

Bandymas: Imamas alavas arba švinas ir išlydomas tiglyje. Pakaitinamas dar stipriau. Į lydalą įstatomi du temperatūrai atsparūs termometrai. Vienas – kuo arčiau paviršiaus, kitas – į patį centrą. Po to, kai temperatūra nustoja kilti, kaitinimas nutraukiamas ir sekamas termometro parodymų kitimas lydalui auštant.

Per visą aušimo laiką iki pilno tiglio atšalimo, temperatūra centre bus vos vos žemesnė (laipsnio dalys), negu periferijoje.

Po to vėl įjungiamas kaitinimas ir stebimas lydymosi vaizdas. Ir vėl temperatūra centre vos vos mažesnė, negu periferijoje, per visą laiką kol temperatūra tiglyje kyla.

Taigi realaus lydalo temperatūrinis gradientas daug mažesnis ir priešingas, nei moksliniame Žemės modelyje
.
Nueikite į bet kokią metalurgijos gamyklą (arba pagaliau pasižiūrėkite internete) ir pasižiūrėkite kaip pilsto ir valcuoja plieną. Jeigu skystas metalas stingtų nuo paviršaus, tai jo dėl kietos „plėvelės“ paviršiuje išpilstyti nebūtų įmanoma, o valcuojant karštas gabalas vis trūkinėtų ir „spjaudytų“ metalu.

Metalurgija galima tik dėl to, kad medžiagos su geru šiluminiu laidumu vienu metu tolygiai šyla visame tūryje, su šiek tiek didesne temperatūra periferijoje, o aušta irgi vienodai visu tūriu, tik pradeda aušti centre. Šiluma auštant metalui atiduodama pirmiausiai iš centro. Išspaudžiama leistinu slėgimu.

Kadangi tankaus „rutuliuko“, kurio pavadinimas Žemė,  vidutinė paviršiaus temperatūra yra apie 15 oC, tai pagal visus praktikos ir teorijos dėsningumus temperatūra jo centre bus būtinai žemesnė už 15 oC!

Vienas iš tokių praktinių (suformuluotų praktinių bandymų metu) dėsnių yra antrasis termodinamikos (energodinamikos) dėsnis. Inžinieriui ir paprastam mirtingajam jį geriau tarti taip: Energija nemėgsta savo pačios kaupimosi! Šios energijos savybės pagrindu dirba vidaus degimo, reaktyviniai ir turboreaktyviniai varikliai, šiluminiai varikliai, sprogdinimo įtaisai, malkiniai ir dujiniai katilai jūsų namuose ir t.t. Šiuo gamtos dėsningumu remiasi ir Saulė, ir visa Visata.

Mokslininkų siūlomas Žemės modelis praktškai yra neįmanomas! Jis prieštarauja antrajam termodinamikos dėsniui. Atvejai, kai koks nors objektas yra viduje karštas, o iš išorės šaltas, dažnai pasitaiko žmogaus gyvenime, bet visi jie trumpalaikiai. Šaltą išorę ir aukštą temperatūrą turi, pavyzdžiui, karinė granata tuo momentu, kai ištrauksite žiedą ir pasidėsite ją greta – trotilas sudetonuos, o apvalkalas dar kurį laiką priešinsis.

O tokie faktai, kaip grunto temperatūros didėjimas gręžiant gilyn, vulkanai, žemės drebėjimai ir kita – tai „priedai“ visai iš kitos operos ir niekaip neriboja, o tuo labiau nekeičia gamtos dėsnių. Bet apie tai kituose straipsniuose.

Šiuolaikinis mokslinis Žemės vidaus modelis – visiškas marazmas ir nemokšiškumas. Jis puikiai iliustruoja globalaus mokslo impotentiškumą. Ponai mokslininkai ir kitokie kūrėjai, mokytojai, dėstytojai ir tėvai! būtina kuo greičiau nustoti darkyti vaikų sąmonę! Surūdijęs dezinformacijos vinis negailestingo globalaus švietimo plaktuko yra kalama  į kiekvieno vaiko galvą ir tai dabar yra pagrindinis nusikaltimas prieš visos žmonijos ateitį! Būtina kuo greičiau sustabdyti vaikų sąmonės darkymą! Suprantama, kad nustoti tyčiotis iš vaikų gimnazijose, vidurinėse ir aukštosiose mokyklose yra nepaprastai sunku, nes mes esame įsitikinę mokslo teisingumu – visi vaikštome su surūdijusiu melo mokslo vinimi galvose. Bet tą vinį iš galvų reikia kuo greičiau traukti ir nebekalti naujų!

P. S. Mokslininkai buria ir apie tai, kad energiją pritraukia dangaus kūnai gravitacijos pagalba (vėl gi antrojo termodinamikos dėsnio pažeidimas!) Pavyzdžiui, jie mano, kad žvaigždės pritraukia šviesą!? Mes tai manome, kad Saulė spinduliuoja šviesą, o jie ... Va kaip! Todėl jiems ir nesudaro keblumų jų teiginiai, kad šiluma sulaikoma Žemės viduryje gravitacijos pagalba.
Bandymas iškyloje į gamtą su lauželiu: Vasaros žvaigždėtą naktį einama į sodą. Nėra vėjo, nėra kylančių oro srovių, bet prieš rytą darosi šaltoka. Šiluma, padovanota Saulės, iškeliauja į kosmosą. Nesulaiko jos gravitacija, o atvirkščiai – atstumia, nes tai gamtos dėsnis! Kad sušiltumėt ir pastimuliuotumėte filosofinę mintį, susikurkite laužą. Energija nemėgsta susikaupimo, sklaidosi iš laužo ir mums nuo to tampa vis šilčiau. Šiluma vėl gi – kyla į viršų, o ne skverbiasi žemyn, į dirvą.
Netraukia dangaus kūnai energijos, tai yra netraukia šviesos! Suklydo dėdulė Enšteinas, nes irgi nežinojo antrojo (praktinio) termodinamikos dėsnio! (keista, kad jis, būdamas neeilinės tautybės, vis gi mokėsi blogai. O gal gerai mokėsi ir tik sąmoningai mus visus durnino?)

Rašyti komentarą >> Skaityti komentarus (31)
 
Kvailintoja, kuri vadinasi – Mendelejevo Lentelė
2010.10.11 HomoSanitus / Age
Apie Mendelejevo lentelę yra daug kalbama, ja naudojasi chemikai, fizikai ir kartais paprasti mirtingieji, kuriems dar šis tas liko galvose apie ją iš tų laikų, kai mokyklos suole ji buvo kalama kiekvienam atmintin. Na, o nesinaudojantys ja prarado ir praranda nedaug – ne viskas toje lentelėje yra teisybė, nes su Mendelejevu ji turi bendro tik tiek, kad ir  naudojama šiandien, ir kadaise Mendelejevo kurtoji yra lentelės. Ir tik tiek. Pagrindinė Mendelejevo lentelės informacija yra žinios apie medžiagų atominius svorius. Tai štai, medžiagos gamtoje turi skirtingą svorį todėl, kad jos skirtingai sugeria gravitacinę materiją (gravimateriją), o ne dėl tos priežasties, kad turi skirtingus kiekius kažkokių mitinių rutuliukų-elektronų, rutuliukų-protonų ir rutuliukų-neutronų tokiuose pačiuose mitiniuose...
Anglies dvideginio slėgis mokslininkų neuronuose
2010.10.09 HomoSanitus / Age
Kažkas mums nematomas žiūri į mus per mums nematomą angą ir mintija:  – Ką  jūs  čia  fantazuojat, durneliai,  jūs  gi  neturite  net  tam  tinkamo organo, kad pilnai suvokti kaip visa tai, kas jus supa, yra platu, gilu ir be galo sudėtinga... Prieš jus dar viena informacinė „bomba“ pilkiesiems dangalams galvose ir ji skirta tiems, kuriems jie  dar nepajuodavo nuo makaronų dorojimo tiek burna, tiek akimis iš TV ekranų ar laikraščių, ir dar kol kas sugeba savo neuronuose (skirtingai nei mokslininkai) suvesti galus kas yra kas. Istorija mena laikus, kai žmonės, teisingai suvokiantys realybę ir apie tai garsiai kalbantys, inkvizicijos buvo deginami laužuose. Ar kas nors pasikeitė nuo tų laikų? Nedaug. Gal tik malkas taupo dabar labiau, nes ir valdantieji jau...
Paieška
Prisijunkite Facebook'e
 
Kartą žmogus vėlai
grįžo iš darbo namo - kaip paprastai, pavargęs ir suirzęs. Tarpduryje jis
netikėtai išvydo bemindžikuojantį savo penkiametį sūnų.
-Tėti, ar galiu
tavęs kai ko paklausti?
-Aišku. Kas gi nutiko?
-Tėti, o kiek tu
uždirbi?
Tėvui tai buvo netikėta.
-Tai ne tavo reikalas! – pasipiktino
jis. – Kodėl tu tai nori žinoti?
-Tiesiog šiaip - reikia. Pasakyk prašom,
kiek tu uždirbi per valandą?
-Na, bus apie 500. O ką?
-Tėti… - sūnus
pasižiūrėjo į jį iš apačios į viršų labai rimtomis akimis. – Tėti, ar tu
galėtum
man paskolinti 300 ?
-Tu klausei manęs tik tam, kad aš duočiau tau pinigų
kokiam nors idiotiškam žaislui? – suriko tėvas. – Žygiuok greičiau į savo
kambarį ir gulkis miegoti!.. Negalima gi būti tokiu egoistu! Aš dirbu visą
dieną, grįžtu nusivaręs nuo kojų, o tu taip begėdiškai elgiesi.
Mažylis
tyliai nuėjo į savo kambarį ir užsidarė jame. O jo tėvas taip ir liko stovėti
tarpduryje niekaip negalėdamas išmesti iš galvos sūnaus prašymo. „Kaip jis
išdrįso klausti manęs apie atlyginimą, o po to - prašyti pinigų?"
Praėjo
kiek laiko. Tėvo širdis atlėgo, ir jis pradėjo svarstyti kiek kitaip: "Gal jam
iš tiesų reikia nusipirkti kažką svarbaus. Velniai nematė tų 300, juk jis manęs
niekad iki šiol nėra prašęs pinigų„.
Kai jis įėjo į vaiko kambarį, sūnus jau
buvo lovoje.
-Sūneli, tu dar nemiegi? – paklausė jis.
-Ne, tėti. Tiesiog
guliu,- atsakė berniukas.
-Aš, atrodo, buvau šiurkštus su tavimi,- tarė
tėvas. – Man buvo sunki diena ir aš tiesiog nesusivaldžiau. Atleisk man. Štai
pinigai, kurių tu prašei.
Berniukas atsisėdo lovoje ir nusišypsojo.
-Oi,
ačiū, tėveli! – sušuko jis netverdamas džiaugsmu.
Po to jis pasirausė po pagalve ir ištraukė iš ten dar
keliolika suglamžytų banknotų. Tėvas, pamatęs, kad vaikas jau turi pinigų, vėl
įsiuto. Mažylis sudėjo visus pinigus į krūvą, kruopščiai perskaičiavo kupiūras,
ir po to vėl pakėlė akis į tėvą.
-Kam tu prašei manęs pinigų, jei tu jų
turi? – nesusivaldė tėvas.
-Todėl, kad aš jų turėjau nepakankamai. Tačiau
dabar yra tiek, kiek reikia,- atsakė vaikas. – Tėti, čia - lygiai penki šimtai.
Ar aš galėčiau nusipirkti valandą tavo laiko? Prašau, ateik rytoj iš darbo
ankstėliau – aš noriu, kad tu pavakarieniautum kartu su mumis.

Istorijos
moralas?

Moralo nėra. Tiesiog norėjosi priminti, kad mūsų gyvenimas yra
per trumpas, kad visą jį atiduotume darbui. Mes neturime leisti laikui nelyg
smėliui išbyrėti tarp pirštų, nei mažos jo dalelės nepaskiriant tiems, kas iš
tikrųjų mus myli - patiems artimiausiems žmonėms.
Jei rytoj mūsų nebeliks,
mūsų kompanija gana greitai suras, kuo mus pakeisti, ir tik šeimai tai bus iš
tikrųjų didelė netektis, apie kurią bus prisimenama dar labai ilgai.

Pagalvokite apie tai – juk neretai darbui mes atiduodame kur kas daugiau
laiko nei šeimai.


Nežinomas autorius
Forumas
HS Forumo taisyklės
(4 pranešimai)
paskutinis 2014-08-28 23:55:59
Bendrieji sveikatos klausimai
(40 pranešimai)
paskutinis 2014-03-03 18:24:44
Apie viską-NUOMONIŲ KOKTEILIS
(19 pranešimai)
paskutinis 2013-03-16 11:12:27
Animizmas
(2 pranešimai)
paskutinis 2011-05-19 14:24:54
Content protected by
CopySpace Premium
 
2008-2011 (c) Homo Sanitus        E-valdymas: HexaPortal
Geriausia prekių paieška internete, elektroninės parduotuvės